Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jolanta Raščiuvienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi R. A. apeliacinį skundą dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 29 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skundžiamu 2015 m. balandžio 29 d. Pasvalio rajono apylinkės teismo nutarimu R. A. pripažintas kaltu padaręs teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 128 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta administracinė nuobauda – administracinis areštas 10 (dešimčiai) parų už tai, kad 2015 m. kovo 31 d. apie 2 val. (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį, neturėdamas teisės jo vairuoti (kai ši teisė jam atimta).

Tenkinama apeliacinio skundo dalis.

ATPK 248 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždaviniai yra laiku, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes, išspręsti ją tiksliai pagal įstatymus <...>.

ATPK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėdamas bylą, privalo išsiaiškinti, ar buvo padarytas administracinis pažeidimas, ar asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, išsiaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Šioms aplinkybėms nustatyti nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą renkami atitinkami įrodymai. Įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti (ATPK 256 straipsnio 1 dalis). ATPK 257 straipsnyje nustatyta, jog administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš paminėtų teisės nuostatų seka, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Taigi įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Išnagrinėjęs apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nutarimą ir byloje esančią medžiagą, aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, kad apylinkės teismas, priimdamas 2015 m. balandžio 29 d. nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje, nesilaikė ATPK 248 straipsnyje, 257 straipsnyje, 284 straipsnyje keliamų reikalavimų, nesiėmė priemonių byloje esantiems prieštaravimams ir abejonėms pašalinti, skundžiamą nutarimą priėmė skubotai, išsamiai neištyręs bei neišsiaiškinęs visų reikšmingų bylai aplinkybių.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, administracinėn atsakomybėn patrauktas R. A. nuo pat pradžių neigė padaręs jam inkriminuotą ATPK 128 straipsnio 2 dalyje numatytą teisės pažeidimą, tvirtino, kad jis kaltinime nurodytu metu automobilio „Land Rover Discovery“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nevairavo ir apskritai jame net nesėdėjo, o buvo tik nuėjęs į jį padėti raktų. Pasak apelianto, ant automobilio panelės padėjęs raktus jis nuėjo prie ventiliatoriaus, kur pasiėmė savo maistą, ir jį einantį sulaikė policijos pareigūnai. Tiek R. A., tiek ir minimo automobilio savininkas E. P. tvirtino, kad automobilį vairavo ir bendrovės teritorijoje jį paliko ne R. A., o E. P.. Šiuos jų parodymus patvirtino ir R. K.. Taip pat E. P. parodė, kad sustojęs bendrovės teritorijoje jis automobilį paliko neužrakintą su rakteliais viduje, o pats pro sandėlį nuėjo į kontorą. Tačiau apylinkės teismas, apklausdamas R. A., nesiaiškino, kur jis konkrečiai tuo metu buvo, kai atvažiavo E. P., ar matė vienas kitą ir pan. Apklausiant R. A. nesiaiškinta, ar minimo automobilio viduje buvo palikta kokių nors kitų raktų, jeigu taip, tai kokių, ar jis juos ėmė, jeigu taip, tai kokiam tikslui, kokiu atstumu nuo pastatyto automobilio „Land Rover Discovery“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo jo minimas ventiliatorius, iš kur, anot apelianto, jis pasiėmė maistą, kurioje konkrečiai vietoje jis tuo metu buvo, kai atvažiavo policijos pareigūnų automobilis ir kurioje vietoje policijos pareigūnai jį sulaikė. Taip pat apklausiant E. P. nesiaiškinta, pro kurias automobilio dureles jis išlipo, koks maždaug laiko tarpas galėjo praeiti nuo automobilio pastatymo iki jo patekimo į sandėlį (policijos pareigūnai parodė, kad kitų asmenų, išskyrus R. A., jie tuo metu nematė), kurioje konkrečiai vietoje jis pastatęs automobilį jame paliko jo raktelius, ar R. A. į jo automobilį turėjo padėti kokius nors raktus, jeigu taip, tai kokius, iš kur R. A. žinojo, kad automobilis nerakintas, juo labiau, kad E. P. neparodė, jog atvažiavęs į bendrovės teritoriją jis tuo metu būtų matęs R. A..

Tiesiogiai įvykio situacijoje dalyvavę policijos pareigūnai D. T. ir V. J. apklausti neišsamiai, nesiaiškinta, ar sulaikant R. A., jis su savimi turėjo, kokius nors daiktus, taip pat apklausiant V. J. nesiaiškinta, dėl kokių priežasčių jis buvo atidaręs automobilio dešinės pusės dureles ir apžiūrinėjo automobilio vidų (tai užfiksuota vaizdo registratoriuje). Policijos pareigūnas V. J. parodė, kad kadangi automobilis netrukdė eismui, todėl, nušalinęs R. A. nuo jo vairavimo, automobilį paliko stovėti toje pačioje vietoje, o jo raktelius atidavė vėliau atvykusiam jo savininkui E. P.. Tačiau nagrinėjamoje byloje nėra aišku, kaip automobilio rakteliai, kuriuos, pasak E. P., jis buvo palikęs automobilio viduje, o, anot R. A., jis automobilio nevairavo, atsirado pas policijos pareigūną, t. y. apylinkės teismas nesiaiškino, iš kur policijos pareigūnas gavo automobilio raktelius, kuriuos vėliau atidavė E. P.. Taip pat E. P. parodė, kad iš R. A. sužinojęs apie atvykusius policijos pareigūnus, jis prie savo automobilio atėjo po maždaug 5-7 min. Tačiau policijos pareigūnas V. J. teisme tvirtino, kad E. P. prie jų atvažiavo po pusvalandžio. Taigi nėra aišku, ar E. P. atėjo iš kontoros, ar atvažiavo apskritai iš kitos vietos. Šie tarp E. P. ir V. J. parodymų esantys prieštaravimai dėl E. P. atvykimo laiko ir aplinkybių, t. y. ar jis atvažiavo ar atėjo iš kontoros, pašalinti nebuvo. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad policijos pareigūnas V. J., savo tarnybiniame pranešime nurodęs, kad minimo automobilio jie nebuvo išleidę iš akiračio ir tiesiogiai matė, kaip jam sustojus, pro keleivio pusės dureles iš jo išlipo R. A., tokių aplinkybių teisme nebepatvirtino, nurodė, kad jis vairavo tarnybinį automobilį ir pats asmeniškai nematė, kaip iš sustojusio automobilio išlipo R. A., tačiau teigė, kad tai matė jo kolegė D. T.. Teisme kaip liudytoja apklausta D. T. patvirtino savo tarnybiniame pranešime nurodytas aplinkybes, kad automobilio jie nebuvo pametę iš akiračio ir tiesiogiai matė, kaip sustojus automobiliui pro keleivio pusės dureles išlipo R. A.. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad tokių aplinkybių iš policijos pareigūnų automobilyje buvusio vaizdo registratoriaus filmuotos medžiagos, kuri yra pridėta prie bylos, nematyti, todėl šiuo atveju būtina apie tai papildomai apklausti policijos pareigūnus, siekiant išsiaiškinti, dėl kokių aplinkybių jų tarnybiniame automobilyje buvęs registratorius 6 sekundes iki policijos automobilis privažiavo prie jau sustojusio automobilio „Land Rover Discovery“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) minėto automobilio ir iš jo išlipančio asmens neužfiksavo.

Aukštesniojo teismo nuomone, visos šios bei galimos kitos aplinkybės yra labai reikšmingos, siekiant tinkamai įvertinti bylos įrodymus, nustatyti tikrąsias įvykio aplinkybes bei patvirtinti arba paneigti R. A. iškeltą versiją.

Pažymėtina, kad teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais asmens kaltę padarius teisės pažeidimą ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Nagrinėjamu atveju, esant pirmiau paminėtoms aplinkybėms, aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nesiėmė visų galimų priemonių, kad būtų išsamiai ir visapusiškai ištirtos ir įvertintos bylos aplinkybės, pašalinti tarp asmenų parodymų esantys prieštaravimai ir neabejotinai paneigta arba patvirtinta administracinėn atsakomybėn patraukto asmens R. A. versija.

Įvertinus tai, kad apylinkės teismo išvada dėl R. A. kaltės padaryta skubotai, neišsiaiškinus visų reikšmingų bylai aplinkybių ir nepašalinus prieštaravimų bei abejonių, daroma išvada, jog skundžiamas pirmosios instancijos teismo nutarimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikinamas, o administracinė byla grąžinama iš naujo nagrinėti skundžiamą nutarimą priėmusiam teismui.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pasvalio rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 29 d. nutarimą panaikinti ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti šiame apylinkės teisme.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.