- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-01-21
- Bylos Nr.
- N-62-503-11
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Virgilijus Valančius, Antanas Ablingis (pran.)
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo D. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. sausio 27 d. nutarimo D. R. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n ustatė:
I.
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 1 policijos komisariato (toliau – ir Institucija) pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą D. R. už tai, kad jis 2009 m. lapkričio 23 d., apie 13.20 val., prie Rinktinės g. 35 namo, Vilniuje, vedžiojo šunį be pavadėlio, pažeisdamas 2008 m. rugsėjo 10 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-630 patvirtintų „Gyvūnų laikymo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje taisyklių“ 19 punktą, policijos pareigūnams darant dėl to pastabas, į jas nereagavo, sulaikomas nevykdė policijos pareigūnų teisėtų reikalavimų sėsti į tarnybinį automobilį, kliudė išsiaiškinti įvykio aplinkybes. Tokiais veiksmais D. R. padarė pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 110 straipsnio 1 dalyje ir 187 straipsnio 2 dalyje.
Pats D. R. pažeidimų nepripažino ir paaiškino, kad išvedė pavedžioti šunį į lauką ir jį sulaikė policijos pareigūnai. Tuo metu buvo apvogta moteris ir pareigūnams jis pasirodė panašus į vagį. Moteris patvirtino, kad tai ne jis ją apvogė ir tuomet pareigūnai pradėjo aiškinti, kad jis vedžioja šunį be antsnukio, įsodino jį į tarnybinį automobilį, spardė jo šunį. Kvailiais pareigūnų nevadino, tik klausė, ko jie kimba prie jo ir neina ieškoti nusikaltėlio. Šunį išvedė su pavadėliu, o antsnukio nebuvo, nes „Šarpej“ veislės šunims antsnukis iki 7 mėnesių amžiaus nededamas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. sausio 27 d. nutarimu pripažino D. R. kaltu padarius ATPK 110 straipsnio 1 dalyje ir 187 straipsnio 2 dalyje numatytus pažeidimus ir skyrė jam 400 litų baudą. Ištyręs byloje surinktų įrodymų visumą, teismas padarė išvadą, kad D. R. pažeidė gyvūnų laikymo taisykles ir taip padarė pažeidimą, numatytą ATPK 110 straipsnio 1 dalyje, bei nevykdė policijos pareigūnų teisėtų reikalavimų ir padarė pažeidimą, numatytą ATPK 187 straipsnio 2 dalyje. Remdamasis E. K. parodymais, R. D. tarnybiniu pranešimu, nustatė, kad D. R. išvedė šunį ir be antsnukio ir be pavadėlio. Nors pats D. R. teigė, kad šuo buvo su pavadėliu, tačiau V. R. ir S. P. parodymai, kad į komisariatą atvežtas šuo buvo be pavadėlio, taip pat patvirtina E. K. ir R. D. parodymus. Teismas vadovavosi pareigūnų parodymais, o D. R. ir liudytojo R. K. parodymus atmetė kaip nepatikimus, atsižvelgdamas į tai kad D. R. siekia palengvinti savo teisinę padėtį, o minėtas liudytojas yra D. R. draugas, todėl suinteresuotas duoti jam palankius parodymus. Teismas pažymėjo ir tai, kad D. R. tyrimo metu savo skunde Vilniaus m. 1 PK viršininkui nurodė, kad šunį vedžiojo kartu su R. K. ir nurodė jį kaip asmenį, kuris gali patvirtinti jo dėstomą įvykio versiją, tuo tarpu pats R. K. teisme pripažino, kad grįždamas namo matė tik kaip D. R. buvo sulaikytas ir išvežtas tarnybiniu automobiliu. Įvertinęs minėtus įrodymus, teismas padarė išvadą, kad D. R. vedžiojo šunį viešoje vietoje be antsnukio ir be pavadėlio bei taip pažeidė Gyvūnų laikymo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje taisyklių 19 punktą. Atsižvelgdamas į aplinkybes, kad „Šarpei“ veislės šunims yra sudėtinga rinkoje rasti tinkamus antsnukius, iš kaltinimo pašalino aplinkybę dėl šuns vedžiojimo be antsnukio. Taip pat teismas konstatavo, kad D. R. sulaikomas nevykdė policijos pareigūnų teisėtų reikalavimų sėsti į tarnybinį automobilį, nuvežus į policijos komisariatą vengė duoti parodymus apie savo asmenybę bei įvykio aplinkybes ir šiais veiksmais padarė pažeidimą, numatytą ATPK 187 straipsnio 2 dalyje. Šį pažeidimą patvirtina E. K., R. D., V. R., S. P. parodymai bei aplinkybė, kad sulaikydami D. R., policijos pareigūnai turėjo panaudoti prieš jį specialias priemones – antrankius. Skirdamas nuobaudą, teismas atsižvelgė į tai, kad nėra nustatyta pažeidėjo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, jis jau yra teistas, baustas administracine tvarka.
II.
Apeliaciniu skundu D. R. prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutarimą panaikinti ir bylą jo atžvilgiu nutraukti. Mano, kad teismo padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, yra tendencingas. Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai netenkino jo prašymo iškviesti bei apklausti moterį, su kuria jam vedžiojant šunį bendravo policijos pareigūnai. Ji matė incidentą ir galėtų duoti parodymus apie tai, ar šuo buvo su ar be pavadėlio, apie D. R. elgesį bendraujant su pareigūnais, kokius reikalavimus jam pareiškė pareigūnai, ar D. R. juos vykdė. Pareigūnams šios moters duomenys yra žinomi, todėl teismas galėjo imtis priemonių jos asmenybei nustatyti ir iškviesti į teismo posėdį. Apelianto nuomone, šios liudytojos parodymai yra ypatingai reikšmingi ir tuo aspektu, kadangi liudytojas R. K. apklausiamas teisme nurodė, jog komisariato patalpose matė D. R. priklausančio šuns pavadėlį, o policijos pareigūnė S. P. patvirtino ir aplinkybę, kad šis šuo komisariato patalpose buvo su antkakliu. Todėl spręstina, kad bylos duomenys yra prieštaringi ir teismas galėjo imtis priemonių šiems prieštaravimams pašalinti. Teismas nutarė netenkinti prašymo surasti šią liudytoją motyvuodamas tuo, kad ji gali būti subjektyvi ir suinteresuota bylos baigtimi ir rėmėsi tik asmenų, įrodinėjusių D. R. tariamą kaltę parodymais. Tuo teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnyje įtvirtintą pareigą teismui būti aktyviam. Be to, darydamas išankstinę niekuo nepagrįstą išvadą dėl prašomos iškviesti liudytojos galimo suinteresuotumo, teismas buvo aiškiai šališkas ir turėjo išankstinę nuomonę dėl bylos baigties.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
D. R. administracinėn atsakomybėn patrauktas už pažeidimų, numatytų ATPK 110 straipsnio 1 dalyje ir už 187 straipsnio 2 dalyje, padarymą. ATPK 110 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad gyvūnų įsigijimo, laikymo, veisimo, dresavimo, gabenimo ir prekybos jais taisyklių bei atskirų rūšių gyvūnų registravimo gyvenamosiose vietovėse taisyklių pažeidimas – užtraukia įspėjimą arba baudą iki dviejų šimtų litų. Ši nuostata yra blanketinė, todėl protokole nurodyta, jog D. R. pažeidė Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. rugsėjo 10 d. sprendimu Nr. 1-630 patvirtintų „Gyvūnų laikymo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje taisyklių“ (redakcija, galiojusi iki 2010 m. sausio 1 d.) 19 punktą, kuriame numatyta, jog šunys turi būti vedžiojami (vedami) su pavadėliu ir antsnukiu. Šunys, kuriems dėl jų veislės antsnukiai nepritaikyti ar jų negamina, gali būti vedžiojami (vedami) be jų, bet su pavadėliu. Prie pašalinių žmonių pavadėlis turi būti sutrumpintas iki 1 m. ATPK 187 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog policijos <...> pareigūno teisėto nurodymo ar reikalavimo nevykdymas, taip pat jo garbės ir orumo įžeidimas, reiškiamas žodžiu ar kūno gestais, įžeidžiančiu elgesiu, kibimu ar kitokiu elgesiu, – užtraukia baudą nuo trijų šimtų iki penkių šimtų litų arba administracinį areštą nuo penkiolikos iki trisdešimties parų. D. R. priešinga teisei veika pasireiškė tuo, kad jis šunį vedžiojo be pavadėlio, nereagavo į pareigūnų reikalavimus pašalinti šį pažeidimą, po to atsisakė sėsti į tarnybinį automobilį, elgėsi agresyviai. D. R. iš esmės neigia pažeidimus teigdamas, jog jo šuo buvo su pavadėliu, be to, nesutinka, kad nevykdė teisėtų pareigūnų reikalavimų.
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Išanalizavusi bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo principų nepažeidė, išvadas tinkamai argumentavo, motyvuotai pagrindė, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus atmeta, todėl jų nebekartoja. Byloje esantys tarnybiniai pranešimai (b. l. 2, 3-6), nuotraukos (b. l. 18), tarnybinio patikrinimo išvada (b. l. 30-34), liudytojais apklaustų pareigūnų parodymai (b. l. 41-43) neabejotinai patvirtina išvadą, kad D. R. šuo lauke buvo be pavadėlio. Be to, pažymėtina, kad tarnybinio patikrinimo išvadoje yra užfiksuotas D. R. mobilaus telefono įrašo turinys (b. l. 32), kur užfiksuota, jog „Pareigūnui pasakius, kad teks važiuoti į policijos nuovadą, D. R. paklausia, kokiu pagrindu, o jam yra atsakoma, kad dėl to, jog jis šunį vedžioja be antsnukio ir pavadėlio. D. R. ginčijasi su pareigūnu bei pasako „Geruoju aš tikrai nevažiuosiu““. Šios aplinkybės taip pat tik sustiprina įsitikinimą dėl pareigūnų parodymų tikrumo. Atkreiptinas dėmesys, kad tai, jog šuo buvo su antkakliu, savaime nereiškia, jog jo šeimininkas naudojo ir pavadėlį. Pažymėtina, jog iš pareigūnų tarnybinių pranešimų matyti, kad D. R. buvo surasta virvė, kad galėtų šunį saugiai parsivesti namo (b. l. 5, 6).
Apelianto teiginys dėl būtinybės apklausti liudytoja moterį, kuri pažeidimo dieną buvo apiplėšta ir būtent dėl to buvo atvykę pareigūnai, atmestinas kaip nepagrįstas. Pažymėtina, kad nors apeliaciniame skunde D. R. nurodė, jog toks jo prašymas pirmosios instancijos teisme buvo atmestas, išanalizavus teismo posėdžio protokolą (b. l. 40-44) matyti, kad prašymo apklausti šią liudytoją asmuo nereiškė, pastabų dėl posėdžio protokolo nepateikė, todėl šiame procesiniame dokumente užfiksuoti duomenys laikomi teisingais. Dėl apelianto teiginio, kad pirmosios instancijos teismas turėjo būti aktyvus ir pats šią liudytoją surasti, nes tik taip buvo galima pašalinti byloje likusias abejones, teisėjų kolegija pažymi, kad įrodinėjimo procesas negali būti begalinis. Įrodymų turi būti surenkama ir ištiriama tiek, kad jų pakaktų išvadoms pagrįsti. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų pakanka išvadai, kad D. R. administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas pagrįstai. Dėl šių priežasčių darytina išvada, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
D. R. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. sausio 27 d. nutarimą D. R. administracinio teisės pažeidimo byloje palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.