- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-07-27
- Bylos Nr.
- 2S-1617-781/2017
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jūratė Varanauskaitė
- Trečiasis asmuo
- AB DNB bankas, AB „Swedbank“, BUAB „Vilniaus group“, M. P., A. V., UAB „Silberauto“, E. J., R. J., R. Š. M., M. D., D. K., V. S., UAB „Irmus“, N. J., D. B., D. Š., R. Ū.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jūratė Varanauskaitė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo (apelianto) J. T. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 11 d. nutarties, kuria nutraukta fizinio asmens J. T. bankroto byla, tretieji asmenys AB DNB bankas, AB „Swedbank“, BUAB „Vilniaus group“, M. P., A. V., UAB „Silberauto“, E. J., R. J., R. Š. M., M. D., D. K., V. S., UAB „Irmus“, N. J., D. B., E. J., D. Š., R. Ū., antstoliai A. N., D. Š., J. B., A. S., D. B., D. S.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 30 d. nutartimi J. T. iškelta bankroto byla; nurodyta nutartimi, be kita ko, bankroto administratoriumi paskirtas UAB „UBC“, nustatytas keturių mėnesių terminas nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos pateikti teismui tvirtinti fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo planą; nutartis įsiteisėjo 2016 m. birželio 7 d.
Žemesnės instancijos teismas
2016 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi patvirtintas kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, kuris patikslintas 2016 m. rugpjūčio 19 d, 2016 m. rugsėjo 15 d. ir 2016 m. spalio 21 d. nutartimis.
Bankrutuojančio fizinio asmens J. T. bankroto administratorius UAB „UBC“ 2016 m. spalio 6 d. pateikė teismui prašymą pratęsti fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo plano pateikimo terminą iki vieno mėnesio, nes kreditoriai nepritarė pareiškėjo pateiktam mokumo atkūrimo planui ir planas bus tikslinamas.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 21 d. nutartimi nurodytas prašymas buvo tenkintas ir terminas bankrutuojančio fizinio asmens mokumo atkūrimo plano projekto tikslinimui pratęstas vienam mėnesiui.
Šalies argumentai
Pareiškėjo bankroto administratorius 2016 m. lapkričio 30 d. pateikė teismui prašymą dėl J. T. mokumo atkūrimo plano patvirtinimo (prašymas teisme gautas 2016 m. gruodžio 2 d.), kuriame nurodė, kad 2016 m. lapkričio 28 d. įvykusiame bankrutuojančio asmens kreditorių susirinkime buvo nepritarta pareiškėjo mokumo atkūrimo plano projektui dėl priežasčių, nesusijusių su plano projekto tikslinimu pagal Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 7 straipsnyje nustatytus reikalavimus, todėl prašė minėtą planą patvirtinti.
Pareiškėjo J. T. atstovai pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad plano tvirtinimo terminai nebuvo praleisti, todėl nėra jokio teisinio pagrindo nutraukti fizinio asmens bankroto bylą.
Tretieji asmenys M. D., N. J., UAB „Irmus“, E. J., M. P., A. V. ir T. V. teismo posėdžio metu prašė spręsti klausimą dėl fizinio asmens bankroto bylos nutraukimo, nes pirmasis prašymas dėl fizinio asmens mokumo plano atkūrimo tikslinimo teismui buvo pateiktas 2016 m. spalio 6 d., kuriuo pareiškėjas prašė teismo pratęsti plano projekto pateikimo teismui terminą iki vieno mėnesio, t. y. iki 2016 m. lapkričio 6 d., ir teismas šį pareiškėjo prašymą patenkino, tačiau pareiškėjas iki 2016 m. lapkričio 6 d. nepateikė teismui mokumo atkūrimo plano projekto; be to, 2016 m. lapkričio 28 d. fizinio asmens mokumo atkūrimo plano projektas teismui tvirtinimui buvo pateiktas tik 2016 m. gruodžio 2 d., kuriam kreditoriai nepritarė.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. balandžio 11 d. nutartimi nutraukė fizinio asmens J. T. bankroto bylą.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad bankroto byla pareiškėjui iškelta 2016 m. gegužės 30 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2016 m. birželio 6 d.; nustatytas keturių mėnesių terminas nuo nutarties įsiteisėjimo dienos fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo plano projekto pateikimui tvirtinti; 2016 m. spalio 6 d. teisme buvo gautas prašymas dėl fizinio asmens mokumo atkūrimo plano tikslinimo, kuriuo pareiškėjas prašė teismo pratęsti šio plano projekto pateikimo teismui terminą iki vieno mėnesio, kuris buvo tenkintas teismo 2016 m. spalio 21 d. nutartimi; 2016 m. gruodžio 2 d. teisme buvo gautas prašymas dėl fizinio asmens mokumo atkūrimo plano patvirtinimo.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad FABĮ nuostatose, be kita ko, įtvirtintas principas, jog pats fizinis asmuo, kuris kreipiasi dėl bankroto bylos iškėlimo, privalo būti aktyvus ir sąžiningai naudotis jam šio įstatymo nuostatų suteiktomis teisėmis, o tuo pačiu ir sąžiningai vykdyti šio įstatymo nuostatose jam nustatytas pareigas. Teismas aiškino, kad FABĮ 16 straipsnio 2 punkto nuostatose yra numatyta, jog fizinis asmuo bankroto proceso metu privalo per FABĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatose nustatytą terminą pateikti plano projektą bankroto administratoriui, t. y. pareigą parengti mokumo atkūrimo planą turi pats bankrutuojantis fizinis asmuo. Taigi, teismas padarė išvadą, kad fizinio asmens bankroto proceso efektyvumas iš esmės priklauso tik nuo paties bankrutuojančio fizinio asmens iniciatyvumo ir sąžiningumo, norint teisingai ir sąžiningai atkurti fizinio asmens mokumą, užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą, ir tokiu būdu siekiant teisingos kreditorių bei skolininko teisėtų interesų pusiausvyros. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad FABĮ nuostatose įstatymo leidėjo numatytų terminų turi būti privalomai laikomasi, nes fizinio asmens bankroto procedūra yra specifinė, kurioje aktualu ne tik paties pareiškėjo mokumas ir jo finansinė padėtis, bet ir kreditorių reikalavimai bei jų teisėtų lūkesčių tenkinimas, todėl pats bankrutuojantis asmuo turi be jokių išlygų tinkamai vykdyti įstatymų nuostatose jam numatytas pareigas. Teismas taip pat sprendė, kad FABĮ 8 straipsnio 5 dalies nuostatose numatytas terminas plano projekto pateikimui teismui tvirtinti yra naikinamasis ir pareiškėjui neatlikus procesinių veiksmų, ilgiau negu yra numatyta įstatymų nuostatose, šis asmuo praranda teisę juos atlikti ir šis terminas negali būti atnaujinamas; atsižvelgdamas į tai, pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju nėra sprendžiamas ir svarstytinas klausimas dėl svarbių priežasčių buvimo šiam terminui atnaujinti.
Taigi, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir remdamasis FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata, taip pat įvertinęs tai, kad pareiškėjui jau buvo pratęstas terminas fizinio asmens plano atkūrimo projektui pateikti vienam mėnesiui, padarė išvadą, kad pareiškėjas pagal FABĮ nuostatas turėjo paruošti mokumo atkūrimo plano projektą iki 2016 m. lapkričio 6 d. (imtinai) ir šį planą pateikti bankroto administratoriui, tačiau byloje duomenų, patvirtinančių aplinkybę, jog plano projektas būtų pateiktas teismui tvirtinti iki 2016 m. lapkričio 6 d. (imtinai), nėra, todėl pareiškėjo J. T. bankroto bylą nutraukė.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Pareiškėjas (apeliantas) J. T. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 11 d. nutartį.
Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas 2016 m. spalio 21 d. nutartimi tenkino jo bankroto administratoriaus prašymą ir pratęsė vienam mėnesiui terminą mokumo atkūrimo plano projekto tikslinimui. Pažymi, kad bankroto administratorius minėtą nutartį gavo 2016 m. spalio 25 d. ir ji įsiteisėjo 2016 m. lapkričio 2 d., todėl, anot apelianto, terminas patikslintam mokumo atkūrimo plano projektui pateikti suėjo 2016 m. gruodžio 2 d. Pareiškėjas aiškina, kad 2017 m. lapkričio 28 d. įvyko kreditorių susirinkimas, kuriame kreditoriai nepritarė patikslintam planui, ir 2016 m. lapkričio 30 d., t. y. likus 2 dienom iki teismo nustatyto termino patikslintam mokumo atkūrimo plano projektui pateikti, pareiškėjo bankroto administratorius išsiuntė teismui minėtą mokumo atkūrimo planą ir prašė jį patvirtinti. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas 2016 m. spalio 21 d. nutartimi patikslino pareiškėjo kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, todėl tai turėjo įtakos mokumo atkūrimo plano rengimui, derinimui su kreditoriais ir teikimui teismui. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad terminas planui pateikti turi būti skaičiuojamas nuo bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo 4 mėnesiai plius 1 mėnuo (minėtą terminą pratęsus), nes nurodytas terminas buvo pratęstas tik 2016 m. spalio 21 d. nutartimi, todėl faktiškai pareiškėjui būtų likę tik 16 dienų patikslinto plano pateikimui, o tokio termino, anot apelianto, nepakanka FABĮ numatytoms privalomoms procedūroms atlikti. Taigi, apelianto teigimu, vieno mėnesio terminas turi būti skaičiuojamas nuo nutarties, kuria šis terminas pratęstas, įsiteisėjimo, t. y. 2016 m. lapkričio 2 d., o ne formaliai skaičiuojant 5 mėnesius nuo pareiškėjo bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dienos, nes tokiu atveju būtų nepagrįstai suvaržytos pareiškėjo, siekiančio atkurti savo mokumą, teisės ir paneigti FABĮ tikslai, todėl, anot apelianto, jis nepraleido termino pateikti mokumo atkūrimo planą.
Atsiliepimas
Tretieji asmenys M. D. ir M. P. atsiliepimuose į atskirąjį skundą su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Tretieji asmenys nesutinka su apelianto FABĮ 8 straipsnio 5 dalies aiškinimu ir mano, kad jis yra netinkamas. Pažymi, kad FABĮ 8 straipsnio 5 dalies nuostata, reglamentuojanti pradinį keturių mėnesių terminą mokumo atkūrimo plano projektui pateikti, aiškiai nurodo, jog vienam mėnesiui gali būti pratęsiamas tik nurodytas keturių mėnesių terminas, t. y. bendras terminas mokumo atkūrimo planui pateikti negali būti ilgesnis nei penki mėnesiai, skaičiuojant jį nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Anot trečiųjų asmenų, FABĮ nenumato galimybės nurodytą terminą pratęsti daugiau nei vienam mėnesiui, taigi, trečiųjų asmenų teigimu, pareiškėjas, planą pateikęs tik 2016 m. lapkričio 30 d., pažeidė FABĮ 8 straipsnio 5 dalį, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai bankroto bylą nutraukė FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Tretieji asmenys nesutinka su apelianto pozicija, kad papildomas vieno mėnesio terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo tos dienos, kai įsiteisėjo 2016 m. spalio 21 d. nutartis, kuria vienam mėnesiui buvo pratęstas terminas mokumo atkūrimo plano projektui pateikti, nes, anot trečiųjų asmenų, vienu mėnesiu gali būti pratęstas tik nurodytas konkretus 4 mėnesių terminas. Tretieji asmenys sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad nurodytas terminas yra naikinamasis ir negali būti atnaujinamas; tuo labiau, kad pareiškėjas tokio prašymo ir neteikė. Pažymi, kad pareiškėjas ir jo bankroto administratorius privalėjo elgtis protingai ir suprasdami, jog keturių mėnesių terminas gali būti pratęstas ne daugiau kaip vienam mėnesiui, net ir neturėdami formalaus teismo sutikimo terminą pratęsti, turėjo šaukti kreditorių susirinkimą ir rengti jam dokumentus tokiu būdu, kad kreditorių susirinkimas vyktų ne vėliau kaip per vieno mėnesio terminą, t. y. iki 2016 m. lapkričio 6 d.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 ir 338 straipsnių nuostatas, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Byloje ginčas iš esmės kilo dėl to ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas nutraukė bankroto bylą.
FABĮ paskirtis yra sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinių asmenų mokumą, užtikrinti efektyvų kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka ir tuo pačiu išlaikyti teisingą kreditorių ir skolininko interesų pusiausvyrą. Šiuo įstatymu siekiama vienas kitam prieštaraujančių tikslų, kuriuos būtina derinti: apsaugoti fizinį asmenį nuo sunkių ekonominių ir socialinių padarinių bei padėti jam grįžti į visavertį gyvenimą. Fizinio asmens bankroto procesu siekiama ne apskritai atleisti fizinį asmenį nuo skolų grąžinimo kreditoriams, bet, taikant reabilitacijos, atkūrimo priemones, civilizuotai išspręsti išieškojimo iš nemokaus asmens turto problemas, subalansuoti ir apsaugoti visų jo kreditorių interesus. Dėl to fizinio asmens bankroto procedūros tikslas lemia fizinio asmens pareigą rūpintis suderinti savo ir kreditorių interesus. Viena iš fizinio asmens pareigų bankroto procese yra parengti mokumo atkūrimo planą (FABĮ 16 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Fizinio asmens mokumo atkūrimo planas sudaromas ir jo tvirtinimo procedūros vykdomos taip pat siekiant teisingos kreditorių ir skolininko interesų pusiausvyros. Būtent nuo asmens, kuriam iškelta bankroto byla, sąžiningų pastangų priklauso bankroto tikslų įgyvendinimas. Taigi, pirmiausia fizinis asmuo privalo būti aktyvus, sąžiningai naudotis jam bankroto įstatymu suteiktomis teisėmis ir vykdyti jam nustatytas pareigas.
FABĮ 6 straipsnio 5 dalies 1 dalyje nustatyta, jog įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti fizinio asmens bankroto bylą draudžiama fiziniam asmeniui vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas šio fizinio asmens iki nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių mokėjimą, išieškoti skolas iš šio fizinio asmens teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas. Nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas fizinio asmens prievoles, tarp jų už su darbo santykiais susijusių išmokų pavėluotą mokėjimą skaičiavimas. Tam, kad būtų užtikrinta teisinga fizinio asmens ir jo kreditorių interesų pusiausvyra bei išlaikytas proporcingumo principas, fizinio asmens bankroto byla turi vykti operatyviai, laikantis FABĮ nustatytų procesinių terminų.
Mokumo atkūrimo plano tvirtinimo procedūrą reglamentuoja FABĮ 8 straipsnis. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, FABĮ 8 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad plano projektas turi būti pateiktas tvirtinti teismui ne vėliau kaip per 4 mėnesius nuo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos; kai teisme ginčijami kreditorių reikalavimai arba tikslinamas plano projektas, teismas bankroto administratoriaus arba fizinio asmens prašymu turi teisę pratęsti šioje dalyje nurodytą terminą, bet ne ilgiau kaip vienam mėnesiui.
FABĮ 8 straipsnyje nurodyta, kad mokumo atkūrimo plano tvirtinimas susideda iš kelių etapų. FABĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinis asmuo ne vėliau kaip per 15 dienų nuo teismo nutarties dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo įsiteisėjimo dienos turi pateikti bankroto administratoriui plano projektą. Bankroto administratorius, gavęs plano projektą, likus ne mažiau kaip 20 dienų iki numatomo kreditorių susirinkimo, pateikia išvadą ir plano projektą kiekvienam fizinio asmens kreditoriui ir šaukia pirmąjį kreditorių susirinkimą dėl pritarimo plano projektui, suderinęs su fiziniu asmeniu šio susirinkimo vietą ir laiką (FABĮ 8 straipsnio 2 dalies 1, 2 dalys).
Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, pareiškėjui J. T. bankroto byla iškelta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 30 d. nutartimi; nutartis įsiteisėjo 2016 m. birželio 7 d. (tiek pirmosios instancijos teismas, tiek šalys klaidingai nurodo, jog nutartis įsiteisėjo 2016 m. birželio 6 d.); nustatytas keturių mėnesių terminas nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos pateikti teismui tvirtinti fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo planą. Taigi, mokumo atkūrimo planas nagrinėjamu atveju turėjo būti pateiktas teismui ne vėliau kaip iki 2016 m. spalio 7 d. Nustatyta, kad nurodytas terminas, pirmosios instancijos teismo 2016 m. spalio 21 d. nutartimi, tenkinant bankroto administratoriaus prašymą, buvo pratęstas vienam mėnesiui. Bankroto administratorius teismui pareiškėjo mokumo atkūrimo planą pateikė 2016 m. lapkričio 30 d. (kuriam kreditorių susirinkimas 2016 m. lapkričio 28 d. nepritarė), tačiau pirmosios instancijos teismas minėto plano nevertino, nes padarė išvadą, kad jis pateiktas praleidus plano pateikimo terminą ir bankroto bylą nutraukė, tuo tarpu apeliantas su nurodyta nutartimi nesutinka, motyvuodamas tuo, jog minėtas terminas nebuvo praleistas.
Taigi, byloje kilo ginčas dėl FABĮ 8 straipsnio 5 dalyje nustatyto termino mokumo atkūrimo plano pateikimo teismui skaičiavimo. Nurodytoje nuostatoje, kaip minėta, nustatyta, kad plano projektas turi būti pateiktas tvirtinti teismui ne vėliau kaip per 4 mėnesius nuo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, o kai teisme ginčijami kreditorių reikalavimai arba tikslinamas plano projektas, teismas bankroto administratoriaus arba fizinio asmens prašymu turi teisę pratęsti šioje dalyje nurodytą terminą, bet ne ilgiau kaip vienam mėnesiui. Sistemiškai ir lingvistiškai aiškinant minėtą nuostatą, darytina išvada, kad mokumo atkūrimo planas teismui turi būti pateiktas ne vėliau kaip per penkis mėnesius nuo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos (jeigu pradinis keturių mėnesių terminas buvo pratęstas mėnesiui). Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto pozicija, kad, teismui pratęsus terminą, tokio termino pradžia skaičiuotina nuo teismo atlikto procesinio veiksmo (teismo nutarties ar rezoliucijos) priėmimo/įsiteisėjimo, nes FABĮ 8 straipsnio 5 dalyje aiškiai nustatyta, kad terminas plano pateikimui gali būti pratęstas ne ilgiau kaip vienam mėnesiui nuo teismo nustatyto pradinio termino (šiuo atveju keturių mėnesių) plano pateikimui. Taigi, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas 2016 m. spalio 21 d. nutartimi (nors joje aiškiai ir nenurodė, tačiau ir neturėjo pareigos tai daryti, nes konkreti plano pateikimo tvarka numatyta FABĮ) pratęsė pradinį terminą plano pateikimui (kuris turėjo baigtis 2016 m. spalio 7 d.) vienam mėnesiui būtent nuo šios datos (2016 m. spalio 7 d.), t. y. iki 2016 m. lapkričio 7 d. Nustatyta, kad pareiškėjo patikslintas mokumo atkūrimo planas buvo išsiųstas pirmosios instancijos teismui tik 2016 m. lapkričio 30 d. (gautas teisme 2016 m. gruodžio 2 d.), t. y. praleidus nurodytą terminą.
Taigi, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad terminas, per kurį pareiškėjas turėjo pateikti teismui mokumo atkūrimo planą (šiuo atveju – patikslintą), yra įtvirtintas įstatyme (FABĮ 8 straipsnio 1 ir 5 dalyse), todėl pareiškėjas, veikdamas sąžiningai ir operatyviai, turėjo pareigą kuo skubiau tikslinti planą ir teikti jį administratoriui bei kreditorių susirinkimui, net ir nesulaukus pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo dėl prašymo pratęsti tokį terminą išnagrinėjimo (nes žinojo/turėjo žinoti, kad pirmosios instancijos turės teisę pratęsti terminą plano pateikimui tik iki vieno mėnesio).
Pažymėtina, kad asmuo, kreipdamasis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo, turi būti (turėtų būti) pakankamai susipažinęs su šia procedūra ir jai keliamais reikalavimais arba, jei nėra užtikrintas, ar sugebės pats tinkamai vykdyti nustatytus reikalavimus, gali kreiptis teisinės pagalbos bei konsultuotis su šios srities specialistais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas turėjo atstovą – advokatą, taip pat jį atstovavo ir bankroto administratorius, todėl negalima daryti išvados, jog pareiškėjui buvo nežinoma bankroto procedūros tvarka (CPK 185 straipsnis); o vien tai, kad pareiškėjas kitaip, nei nustatyta įstatyme, suvokė mokumo atkūrimo plano teikimo ir tvirtinimo procedūrą (nors, kaip minėta, turėjo teisinį išsilavinimą turinčius atstovus), nesudaro pagrindo jį atleisti nuo dėl to kylančių pasekmių. Pabrėžtina, kad bankrutuojantis asmuo turi pareigą rūpintis savo bankroto byla, bendradarbiauti su bankroto administratoriumi ir kreditoriais organizuojant bankroto procedūras, įsitikinti, kad yra laikomasi įstatymo numatytų terminų ir pan. (FABĮ 16 straipsnis).
Be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjas turėjo pakankamai laiko (iki 2016 m. lapkričio 7 d.) patikslinto mokumo atkūrimo plano parengimui, jo pateikimui kreditorių susirinkimui ir vėliau teismui; tuo labiau, kad, kaip matyti iš pradinio ir patikslinto mokumo atkūrimo plano, plano patikslinimai buvo nežymūs ir nereikalavo daug laiko (buvo patikslinti kreditorių reikalavimai, atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo 2016 m. spalio 21 d. nutartį, ir padidinta suma, kurią pareiškėjas planuoja atgauti iš savo debitorių).
Viena vertus, apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad FABĮ 8 straipsnio 5 dalyje nustatytas terminas yra naikinamasis ir jo negalima atnaujinti, nes tai FABĮ nėra tiesiogiai įtvirtinta. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas praktikos apžvalgoje bylose dėl fizinių asmenų bankroto yra išaiškinęs, kad vertinant praleistą terminą mokumo plano projektui pateikti reikia atsižvelgti į praleisto termino trukmę, aplinkybes, kodėl praleistas terminas, pareiškėjo procesinį elgesį, taip pat įvertinti kreditorių (ne)pritarimą plano projektui, t. y. taip pat nekonstatavo, jog minėtas terminas yra naikinamasis.
Kita vertus, kaip minėta, nagrinėjamu atveju pareiškėjas terminą patikslintam planui pateikti praleido daugiau nei tris savaites; tokio termino praleidimo svarbių priežasčių iš esmės nenurodė (pareiškėjo kitoks suvokimas plano pateikimo procedūros, nei nustatyta įstatyme, nevertinamas kaip svarbi ir nuo jo nepriklausanti priežastis); pareiškėjas turėjo teisę pirmosios instancijos teismui teikti prašymą (pakartotinį) dėl nurodyto termino pratęsimo (atnaujinimo), tačiau šia savo teise taip pat nepasinaudojo (net ir nagrinėjant prašymą dėl patikslinto plano patvirtinimo bei atskirajame skunde); be to, patikslintam mokumo atkūrimo planui (kaip ir pradiniam) kreditorių susirinkimas nepritarė.
Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjas privalėjo kuo operatyviau teikti bankroto administratoriui, o vėliau – kreditorių susirinkimui ir teismui, patikslintą mokumo atkūrimo planą, taip pat prašant nurodytą terminą atnaujinti (arba prieš tai pakartotinai prašant šį terminą pratęsti), tačiau pareiškėjas veikė pasyviai ir patikslintą planą tiek kreditorių susirinkimui, tiek teismui teikė jau praleidęs FABĮ 8 straipsnio 5 dalyje nustatytą terminą. Aplinkybių ir įrodymų apie tai, kad pareiškėjas minėtą terminą praleido dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, nenurodyta ir atskirajame skunde. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nutraukė J. T. bankroto bylą FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kreditorių teisių ir teisėtų interesų neatitinka toks bankroto procedūros nepagrįstas vilkinimas, savalaikis bankroto procedūrų neatlikimas, nes dėl to sustoja realus skolų išieškojimo vykdymas, nepagrįstai ilgą laiką tęsiasi neapibrėžta padėtis dėl skolų grąžinimo tvarkos ir terminų, yra sustabdytas netesybų skaičiavimas ir pan.
Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir pagrįstai nutraukė pareiškėjo bankroto bylą, todėl keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, taigi apelianto atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kiti atskirojo skundo argumentai, atsižvelgiant į pirmiau pateiktus išaiškinimus, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjo (apelianto) J. T. atskirojo skundo netenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 11 d. nutartį, kuria nutraukta fizinio asmens J. T. bankroto byla, palikti nepakeistą.