Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. eI3-2365-281/2020 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00504-2020-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 12.13.1; 55.1.3

2020 m. spalio 27 d.

atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovei Stanislavai Altuchovai,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas V. S. teismui pateikė skundą, prašydamas: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2020-01-23 sprendimo Nr. S-12(7-154/2019) dalį, kuria nurodyta pareiškėjui sumokėti į biudžetą 154 395,79 Eur GPM, 46 318,73 Eur GPM baudą bei su 154 395,79 Eur GPM suma susijusius delspinigius, 1 809,97 Eur PSDĮ, 883,27 Eur PSDĮ delspinigius ir 543 Eur PSDĮ baudą; 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2019-09-11 sprendimo Nr. 68-102 ir Klaipėdos apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Klaipėdos AVMI) 2019-04-29 sprendimo Nr. (28.19)FR0682-108 dalis, kurios nebuvo pakeistos MGK 2020-01-23 sprendimu.

Paaiškino, kad mokesčių administratorius netinkamai vykdė savo pareigą pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Pačios VMI apklausti asmenys patvirtino, kad jie pinigus pareiškėjui mokėjo kaip avansą už automobilius, kitas transporto priemones ar detales. Tiek VMI, tiek ginčų komisija vadovaujasi 10 asmenų paaiškinimais, o ne 22 asmenų paaiškinimais. V. S. aiškiai nurodė, kad transporto priemonės pirktos ne jo, o tų asmenų per įmones. Patikrinimo medžiagoje nėra įrodymų, kad tie asmenys būtų neregistravę transporto priemonių, priešingai dalis asmenų paaiškino, kad registravo ir naudojosi, o galimas transporto priemonių neregistravimas paaiškintinas transporto priemonių pirkimo ne sau, o pardavimui. Todėl VMI ir MGK neatsižvelgė į visas reikšmingas aplinkybes ir turimą informaciją, bei priėmė neobjektyvų sprendimą.

Pareiškėjas gaudavo lėšas avansu iš automobilių pirkėjų. Pats pareiškėjas asmeniškai transporto priemonių nepardavinėja, tačiau per įmones padeda nupirkti ir pargabenti automobilius. Asmenų paaiškinimai dėl skolų grąžinimo yra neteisingi, o VMI nevertino didesnės dalies asmenų paaiškinimų. Pareiškėjui perduoti pinigai buvo ne jo, o automobilių pirkėjų avansai. Pareiškėjo viena iš veiklų yra tarpininkavimas perkant transporto priemones. Fiziniai asmenys, norėdami įsigyti transporto priemones iš JAV, jas perka tarpininkaujančių įmonių vardu, tačiau realiai tokiam pirkimui naudojami pirkėjų – fizinių asmenų pinigai. Todėl fiziniai asmenys, norėdami įsigyti automobilius, V. S. perduodavo pinigus grynais (arba pervesdavo į sąskaitą), o jis tuos pinigus įnešdavau nuo savęs į įmonės kasą. Todėl įmonių apskaitoje buvo atvaizduota iš V. S. gauti pinigai, nors faktiškai tai yra pirkėjų avansu sumokėta automobilio kaina. Atvykus automobiliui iš JAV, su pirkėjais yra sudaromi pirkimo-pardavimo sandoriai ir ta pačia data išrašomas kvitas dėl pinigų sumokėjimo. Realiai pareiškėjas jokių pinigų negauna, nes jo gautinus pinigus įmonės užpajamuoja, kaip gautus iš pirkėjų.

Taip pat VMI nepagrįstai nustatė, kad 2010-04-12 paskolos sutartimi V. S. paskolino UAB „Transega“ 100 000 Lt. Pareiškėjas su UAB „Transega“ neturi jokio ryšio, todėl pats neturi jokios priežasties skolinti šiai įmonei, o ir kaip minėta aukščiau pinigų niekada niekam nėra skolinęs. V. S. pažįsta vadovą E. R., todėl pastarasis paprašė pareiškėjo pabūti tarpininku, nes dėl kažkokių tai priežasčių negalėjo sudaryti tiesioginės sutarties su savo sesers sutuoktiniu E. P.. Faktiškai ši paskola buvo perskolinimas, todėl šios lėšos nėra iš nežinomų ir neapmokestinamų šaltinių, nes tai ne V. S., o iš E. P. gauti pinigai. VMI šių aplinkybių nesiaiškino, neapklausė nei E. P., nei UAB „Transega“ vadovo E. R., formaliai paaiškindama, kad tai gynybinė pozicija.

Tais pačiais motyvais pareiškėjas nesutinka ir dėl privalomo socialinio draudimo įmokų apskaičiavimo jo atžvilgiu, nes pajamų iš nenustatytu šaltinių 2009 metais V. S. negavo.

Pareiškėjo atžvilgiu bauda ir delspinigiai paskaičiuoti nepagrįstai, nes nėra mokėtinų GPM ir PSD įmokų. Be to, VMI nepagrįstai skyrė 40 procentų dydžio papildomai priskaičiuotų mokesčių ir įmokų baudą. VMI, nustatydama baudos dydį, visiškai nevertino Mokesčių administravimo įstatymo 140 straipsnio 3 dalyje nustatytų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nes pareiškėjas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi tyrimo metu.

Pareiškėjas teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytus argumentus, prašė skundą tenkinti.

Atsakovė VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad mokestinio patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjo 2010-2014 m. išlaidos viršijo juridinę galią turinčiais šaltiniais pagrįstas apmokestintas pajamas 2 965 568 Lt, t. y. išlaidos viršijo bendras oficialiai gautas pajamas, kurios apmokestintos taikant 15 proc. pajamų mokesčio tarifą. Taigi, VMI mokestinio patikrinimo metu papildomai mokėtinus mokesčius (dėl išlaidų, viršijusių pajamas) apskaičiavo vadovaudamasi MAĮ 70 straipsniu taikant išlaidų metodą, nustačiusi, jog nėra galimybės mokesčių bazės apskaičiuoti įprastu būdu, kadangi pareiškėjas įstatymo nustatyta tvarka nedeklaravo dalies gautų pajamų. Pareiškėjas jam nustatytų pareigų pagrįsti pajamų šaltinius ir paneigti mokesčių administratoriaus apskaičiuotas sumas neįvykdė.

Įvertinus mokestinio patikrinimo metu nustatytus duomenis, pateiktus dokumentus, informaciją iš trečiųjų šalių apie pareiškėjo tikrinamuoju laikotarpiu gautas pajamas ir pinigines lėšas bei patirtas išlaidas ir atsižvelgus į 2009-01-01 turėtą piniginių lėšų likutį (1 570 645 Lt), nustatyta, kad 2009 m. pareiškėjo pajamos viršijo išlaidas 1 173 974 Lt, 2010 m. patirtos išlaidos viršijo pajamas 650 430 Lt, 2011 m. išlaidos viršijo gautas pajamas 298 814 Lt, 2012 m. išlaidos viršijo pajamas 768 457 Lt, 2013 m. taip pat išlaidos viršijo pajamas 517 278 Lt, 2014 m. patirtos išlaidos viršijo pajamas 730 589 Lt, o 2015 m. gautos pajamos 607 879 Eur viršijo išlaidas.

Asmenys į sąskaitą pervedė pinigų sumas ne įmonėms, kurios teikia paslaugas (perka JAV iš aukcionų automobilius bei juos atgabena), bet pareiškėjui. Pareiškėjas savo esminiams teiginiams, jog gautos lėšos į asmeninę sąskaitą ir įnešti pinigai į įmonių kasas tėra automobilių pirkėjų avansai už perkamus automobilius, pagrįsti be paaiškinimų nepateikia visiškai jokių tai pagrindžiančių įrodymų ar dokumentų. VMI vertinimu, asmenys, norėdami gauti paslaugas iš šių įmonių, menamus avansus turėjo pervesti šioms įmonėms, o ne pareiškėjui. Pareiškėjas taip ir nepaaiškino, kodėl buvo pasirinktas būtent toks būdas pervesti avansą už neva suteiktas paslaugas. Įmonių finansinės operacijos turi atspindėti buhalterinės apskaitos dokumentuose, šiuo gi atveju tariami avansai neapskaityti įmonės buhalterinėje apskaitoje, todėl pareiškėjo argumentai dėl suteiktų avansų laikytini nepagrįstais.

Dešimt fizinių asmenų paaiškinimuose į VMI paklausimus nurodė, jog grąžino pareiškėjui skolą, kurią tuo pačiu laikotarpiu buvo gavę bei jų vardu tuo laikotarpiu nebuvo įregistruota transporto priemonių, šios gautos lėšos į pareiškėjo pajamas neįtrauktos, todėl pripažinta, jog tuo pačiu laikotarpiu pareiškėjas patyrė ir išlaidų skolindamas tas lėšas, todėl jos pripažintos neapmokestinamomis pajamomis. Tačiau dėl kitų pervestų lėšų į pareiškėjo sąskaitą mokesčių administratorius neturi pagrindo traktuoti kitaip nei pareiškėjo gautos kitos pajamos, nes pareiškėjas nepagrindė, kad šios gautos pajamos priklausė ne jam.

VMI nustatė, kad pareiškėjas UAB „Transega“ suteikė 100 000 Lt paskolą (per 2 kartus), kuri įnešta grynaisiais pinigais į UAB „Transega“ kasą. Pagal UAB „Transega“ kasos knygas ir kasos išlaidų orderius nustatyta, kad visa gauta paskola 100 000 Lt grąžinta dalimis grynaisiais pinigais iš UAB „Transega“ kasos. Įmonių finansinės operacijos turi atspindėti buhalterinės apskaitos dokumentuose ir šiuo atveju UAB „Transega“ apskaitė paskolą iš pareiškėjo, kurią jam pilnai grąžino, o pareiškėjo teiginiai dėl perskolinimo bei pateiktas paaiškinimas (su skundu) laikytini pareiškėjo gynybine pozicija, siekiant pagrįsti suteiktą paskolą.

Klaipėdos AVMI skyrė pareiškėjui 40 proc. baudą – nuo patikrinimo metu apskaičiuotų 156 350,78 Eur GPM ir 1 809,97 Eur PSDĮ paskyrė 40 proc. papildomai priskaičiuotų mokesčio ir įmokų dydžio, t. y. 62 540 Eur GPM ir 723 Eur PSDĮ, baudas. Nagrinėjamu atveju VMI nustatė baudą didinančių aplinkybių – pareiškėjo patirtos išlaidos viršijo pajamas ir nenustatyti pajamų šaltiniai, nedeklaruotos kitos iš fizinių asmenų gautos pajamos, mokesčių bazė nustatyta pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą (MAĮ 70 straipsnis), biudžetui padaryta didelė žala. Tačiau VMI įvertino pareiškėjo bendradarbiavimą su mokesčių administratoriumi, todėl pareiškėjui skirtą baudą sumažino iki 30 proc., t. y. GPM bauda sumažinta iki 46 905,23 Eur, PSDĮ bauda sumažinta iki 542,99 Eur, todėl pareiškėjo teiginiai dėl neįvertintų visų aplinkybių skiriant baudas yra nepagrįsti. Be to, vadovaujantis protingumo ir teisingumo kriterijais, pareiškėjui apskaičiuotas delspinigių dydis VMI prie FM buvo sumažintas 50 proc. Pareiškėjui skirtų baudų ir apskaičiuotų delspinigių dydis yra adekvatus padarytiems pažeidimams.

Atsakovės VMI atstovė teismo posėdyje palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos AVMI atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė, jo atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl MGK 2020-01-23 sprendimo Nr. S-12(7-154/2019) dalies, kuria nurodyta pareiškėjui sumokėti į biudžetą 154 395,79 Eur GPM, 46 318,73 Eur GPM baudą bei su 154 395,79 Eur GPM suma susijusius delspinigius, 1 809,97 Eur PSDĮ, 883,27 Eur PSDĮ delspinigius ir 543 Eur PSDĮ baudą, taip pat VMI 2019-09-11 sprendimo Nr. 68-102 ir Klaipėdos AVMI 2019-04-29 sprendimo Nr. (28.19)FR0682-108 dalių, kurios nebuvo pakeistos ginčijamu MGK sprendimu, pagrįstumo bei teisėtumo.

Teismas nagrinėjamu atveju vertins ar mokesčių administratorius pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo išlaidos 2009-2014 m. laikotarpiu viršijo jo gaunamas pajamas, ir šias pajamas apmokestino GPM ir PSDĮ ir su jais susijusiomis sumomis, taip pat analizuos, ar pareiškėjo pozicija, kad į jo asmeninę sąskaitą gautos lėšos nėra pripažintinos jo apmokestinamomis pajamomis, yra pagrįsta. Teismas pažymi, kad pareiškėjas nei skunde MGK, nei skunde teismui neginčija aplinkybių dėl mokesčių administratoriaus apskaičiuotų pareiškėjo patirtų išlaidų, tačiau nesutinka su aplinkybe, kad į jo asmeninę banko sąskaitą pervestos lėšos yra apmokestinamos kaip jo gautos pajamos, taip pat nesutinka su mokesčių administratoriaus pozicija dėl UAB „Transega“ suteiktos paskolos vertinimo.

Teismas nustatė, kad Klaipėdos AVMI atliko pareiškėjo GPM ir PSDĮ patikrinimą už laikotarpį nuo 2009-01-01 iki 2015-12-31 ir 2019-02-20 surašė patikrinimo aktą Nr. (28.1) FR0680-50 (toliau – ir Patikrinimo aktas). Mokestinio patikrinimo metu pareiškėjui papildomai apskaičiuota 539 848 Lt GPM ir 6 249,48 Lt PSD, nustačius, kad pareiškėjas 2009 m. į asmeninę banko sąskaitą gavo 104 158 Lt su darbo santykiais nesusijusių apmokestinamųjų pajamų, nuo kurių mokėtinas 6 proc. PSDĮ, o bendrai 2009-2014 m. laikotarpiu į banko sąskaitas gavo 629 597 Lt B klasės pajamų, metinėse pajamų deklaracijose jų nedeklaravo ir į valstybės biudžetą 15 proc. GPM nesumokėjo (MGK byla, t. 1, b. l. 104–117).

Pareiškėjas, nesutikdamas su Patikrinimo akto išvadomis, pateikė VMI 2019-03-25 rašytines pastabas (MGK byla, t. 1, b. l. 93–94). Klaipėdos AVMI, išnagrinėjusi pastabas, 2019-04-29 sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (28.19)FR0682-108 patvirtino Patikrinimo akto rezultatus, nurodė pareiškėjui sumokėti 156 350,79 Eur GPM, 101 750,58 Eur GPM delspinigių, 1 809,97 Eur PSDĮ ir 1 766,54 PSDĮ delspinigių, paskyrė 62 540 Eur GPM baudą ir 723 PSDĮ baudą (MGK byla, t. 1, b. l. 46–48). Pareiškėjas, nesutikdamas su Klaipėdos AVMI sprendimu, 2019-07-05 pateikė skundą VMI (MGK byla, t. 1, b. l. 25–30). VMI 2019-09-11 sprendimu Nr. 68-102 pakeitė Klaipėdos AVMI sprendimą (MGK byla, t. 1, b. l. 14–18): vietoje 156 350,7 Eur GPM, 101 750,58 Eur GPM delspinigių, 62 540 Eur GPM baudos, 1 809,97 Eur PSDĮ, 1 766,54 Eur PSDĮ delspinigių ir 723 Eur PSDĮ baudos nurodė pareiškėjui sumokėti 156 350 Eur GPM, 101 750,58 Eur GPM delspinigius, 46 905 Eur GPM baudą, 1 809,97 Eur PSDĮ, 1 766,54 PSDĮ delspinigius ir 543 Eur PSDĮ baudą, atleido pareiškėją nuo 50 proc. apskaičiuotų delspinigių, t. y. nuo 50 875,29 Eur GPM ir 883,27 Eur PSDĮ delspinigių mokėjimo.

Pareiškėjas, nesutikdamas su ginčijamu VMI sprendimu, pateikė skundą MGK, kuri pakeitė VMI 2019-09-11 sprendimą Nr. 68-102 ir nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą 154 395,79 Eur GPM, 46 318,73 Eur GPM baudą bei su šia suma susijusius delspinigius, taip pat 1 809,97 Eur PSDĮ, 883,27 Eur PSDĮ delspinigius ir 543 Eur PSDĮ baudą (MGK pareiškėjo 2014-10-21 į banko sąskaitą gautą 20 000 Eur sumą ir 2014-12-19 gautą 25 000 Lt sumą pripažino pareiškėjo dukters L. S. neapmokestinamomis pajamomis, gautomis iš senelės, kuriomis faktiškai naudojosi pareiškėjas (L. S. tėvas) (MGK byla, t. 4, b. l. 67–84).

Teismas toliau nurodytų motyvų pagrindu pritaria MGK ginčijamame sprendime padarytoms išvadoms.

Pagrindines sąvokas ir taisykles, kurių būtina laikytis vykdant mokesčių įstatymus, pagrindinius apmokestinimo mokesčiais teisinio reglamentavimo principus nustato, taip pat įtvirtina Lietuvos Respublikoje taikomų mokesčių sąrašą, mokesčių administratoriaus funkcijas, teises ir pareigas, mokesčių mokėtojo teises ir pareigas, mokesčių apskaičiavimą ir sumokėjimą, mokesčio bei su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo bei mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas (toliau – ir MAĮ).

MAĮ 70 straipsnio 1 dalis nustato, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.

Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad jame yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: 1) mokėtino mokesčio dydžio turi būti negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka; 2) to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) turi būti negalima dėl atitinkamos mokesčio mokėtojo veiklos – nevykdymo arba netinkamo vykdymo pareigos apskaičiuoti mokesčius nustatyta tvarka; netvarkymo ir (arba) nesaugojimo apskaitos ir kitų dokumentų; nebendradarbiavimo su mokesčių administratoriumi.

To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad detalią šio straipsnio įgyvendinimo tvarką nustato Centrinis mokesčių administratorius. Pagal VMI viršininko 2004-05-24 įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – ir Taisyklės; aktuali teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2004-05-29) 4 punktą, įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuojant mokesčius (nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento, į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir (ar) asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais) (Taisyklių 4.1 papunktis). Taisyklių 6.1. punkte nustatyta, kad norėdamas apskaičiuoti mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, mokesčių administratorius konstatuoja faktus bei aplinkybes, kurioms esant gali būti atliktas įvertinimas, t. y. mokesčių administratorius gali priimti sprendimą mokestį apskaičiuoti pagal įvertinimą tik tada, kai nustatomas bent vienas faktas ar aplinkybė, nurodyta Taisyklių 4 punkte.

Taisyklių 28 punkte nurodyta, kad mokesčių administratorius, norėdamas atlikti įvertinimą ir apskaičiuoti mokesčius, privalo surinkti pakankamą kiekį informacijos ir duomenų, reikalingų skaičiavimams atlikti ir pagrįsti. Vertinimui atlikti mokesčių administratoriaus pareigūnas turi pasirinkti tokius informacijos šaltinius, kurie leistų tiksliausiai ir objektyviausiai atlikti įvertinimą. Taisyklių 6.3.3 papunktyje įtvirtinta, kad mokesčių administratorius gali taikyti išlaidų metodą, kurį taikydamas, mokesčių administratorius lygina mokesčių mokėtojo ir jo šeimos narių asmenines išlaidas su per atitinkamą laikotarpį deklaruotomis pajamomis. Atlikdamas tokį vertinimą mokesčių administratorius gali naudoti statistinius duomenis ar duomenis informacijos šaltinių, kurie leistų tiksliausiai ir objektyviausiai atlikti įvertinimą (Taisyklių 15-16, 29 punktai).

Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu gavo pajamų, kurių gyventojo pajamų mokesčio deklaracijose nedeklaravo, todėl šiuo atveju pagrįstai taikytos MAĮ 70 straipsnio nuostatos, o mokėtinų mokesčių sumos apskaičiuotos remiantis išlaidų metodu. Ginčo mokestinio patikrinimo atveju mokesčių administratorius neturėjo galimybės nustatyti mokėtino mokesčio įprastine, t. y. atitinkamų mokesčių įstatyme nustatyta tvarka, nes pareiškėjas nepateikė gautų pajamų deklaracijų. Mokesčių administratoriaus pasirinkti šaltiniai pareiškėjo išlaidoms apskaičiuoti yra oficialūs, patikimi (bankų sąskaitų išrašai, Lietuvos statistikos departamento pateikiama informacija) todėl nei mokesčių administratorius, nei MGK, nei teismas neturi pagrindo jais abejoti, be to, mokesčių administratorius įvertino ir pateiktus fizinių asmenų paaiškinimus, todėl laikytina, kad informacija vertinta visapusiškai, o išlaidų metodas pagal MAĮ 70 straipsnį, taikytas pagrįstai bei motyvuotai.

Teismas, remdamasis rašytiniais dokumentais, nustatė, kad pareiškėjas 2009-2015 m. laikotarpiu V. S. IĮ, UAB „Transega“, SIA „Sidlus“, UAB „Autodata“, UAB „Autodemas“, UAB „Translava“ (toliau – ir Bendrovės) finansavimui panaudojo 836 617 Lt lėšų, kurias įnešė į Bendrovių sąskaitas savo vardu. Į pareiškėjo asmeninę banko sąskaitą 2009-2014 m. fiziniai asmenys pervedė iš viso 696 855 Lt, taip pat nustatytos gautos 45 159 Lt lėšos iš USA Intercargo LLC.

Teismo vertinimu pareiškėjo nurodomą poziciją, kad į jo asmeninę banko sąskaitą pervedamos fizinių asmenų lėšos laikytinos avansu už įsigyjamus automobilius, o ne pareiškėjo apmokestinamomis pajamomis, paneigia ir paties pareiškėjo paaiškinimai, kurie yra nenuoseklūs, pareiškėjo pozicija dėl trečiųjų asmenų pervedamų jam lėšų keitėsi mokestinio patikrinimo metu. Pastebėtina, kad pareiškėjas pirminiame savo 2014-01-31 paaiškinime Klaipėdos AVMI tokios pozicijos dėl iš trečiųjų asmenų gautų lėšų kaip avansinių sumų už įsigyjamus automobilius apskritai nenurodė, paaiškino, kad dengė išlaidas, taip pat ir finansavo įmones iš savo darbinių pajamų, iš trečiųjų asmenų skolintų lėšų, santaupų, tėvo dovanotų lėšų (MGK byla, t. 1, b. l. 172–173). Vėliau mokesčių administratoriui teiktame 2015-02-02 paaiškinime pareiškėjas nurodė, kad pirko automobilius kaip tarpininkas, todėl fiziniai asmenys, norėdami įsigyti automobilius iš JAV perduodavo pinigus pareiškėjui, o pareiškėjas įnešdavo pinigus į įmonės kasą ir už juos įmonė įsigydavo pageidaujamus lengvuosius automobilius (MGK byla, t. 1, b. l. 186–187). Kitame 2016-10-07 mokesčių administratoriui teiktame paaiškinime pareiškėjas nurodė, kad trečiųjų asmenų paskolintas lėšas pareiškėjas įnešdavo į įmonės sąskaitą ar kasą, už tų fizinių asmenų pinigus įmonė nupirkdavo automobilį, tuomet fizinis asmuo sumokėdavo įmonei pinigus už automobilį (MGK byla, t. 1, b. l. 184–186).

Taigi matyti, kad pirminė pareiškėjo pozicija dėl Bendrovių finansavimo keitėsi, iš pradžių pareiškėjas nurodė, jog Bendroves finansavo iš turimų lėšų, vėliau pakeitė poziciją, teigdamas, kad Bendrovėms skiriamos lėšos buvo numatyti fizinių asmenų finansiniai mokėjimai. Be to, pareiškėjo paaiškinimai neatitinka faktinės situacijos, užfiksuotos rašytiniuose dokumentuose – nors pareiškėjas teigia, kad fizinis asmuo, iš pradžių sumokėjęs avansą, galutinę kainą už įsigyjamą transporto priemonę sumokėdavo bendrovei, iš pateiktų fizinių asmenų paaiškinimų matyti, kad atskirais atvejais, fiziniai asmenys nurodė įsigiję ne tik pačius automobilius, tačiau ir automobilių dalis, be to, pervedę visą pinigų sumą iš anksto pareiškėjui.

Teismas nustatė, kad mokesčių administratorius įvertino pareiškėjo nurodomas aplinkybes, kad dalis fizinių asmenų pareiškėjui pervestų lėšų buvo skolos grąžinimas, nustatyta, kad 2009-2013 m. laikotarpiu dešimt fizinių asmenų (kurie paaiškino pervedę pareiškėjui lėšas grąžindami skolą ir lėšų pervedimo laikotarpiu neįregistravo įsigytų transporto priemonių) pervestos lėšos sudarė 112 420 Lt iš šią sumą mokesčių administratorius pripažino neapmokestinamomis pajamomis, padarant išvadą, kad pareiškėjas, skolindamas šiems asmenims lėšas, patyrė išlaidas.

Teismas pritaria MGK išvadai, kad nėra pagrindo teigti, jog į Bendrovių sąskaitas pareiškėjas įnešinėjo jam fizinių asmenų kaip avansus perduotas lėšas. Teismas nustatė, kad dalyje fizinių asmenų teiktų paaiškinimų, nurodyta aplinkybė, jog pirko automobilius iš V. S. įmonės, dalyje paaiškinimų nurodyta, jog pareiškėjui už įsigyjamas transporto priemones galėjo būti pervedamas avansas (MGK byla, t. 2, b. l. 131–194). Nors teismas iš VĮ Regitra pateiktos informacijos bei byloje esančios rašytinės medžiagos nustatė, kad 5 fiziniai asmenys, kurie pervedė lėšas į asmeninę V. S. banko sąskaitą, įregistravo automobilius savo vardu, toks faktas nepatvirtina aplinkybės, kad fizinių asmenų pavedimai pareiškėjui buvo daryti kaip avansai už įsigyjamus automobilius. Bendrovių apskaitoje nėra fiksuotos aplinkybės, kad tokie asmenys būtų mokėję avansus. Byloje nėra jokių objektyvių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad fiziniai asmenys pareiškėjui į asmeninę banko sąskaitą pervesdavo lėšas būtent kaip avansą už įsigyjamus automobilius, o pareiškėjas tas pačias lėšas įnešdavo į Bendrovių kasą.

Nors pareiškėjas, grįsdamas savo poziciją dėl Bendrovėms perduotų lėšų kaip fizinių asmenų sumokėtų avansų už įsigyjamus automobilius, paaiškino, kad atvykus automobiliams iš JAV su šiais fiziniais asmenimis buvo sudaromos pirkimo-pardavimo sutartys, tačiau jokių tokius argumentus patvirtinančių įrodymų nepateikė, pareiškėjas nepateikė nurodytų pirkimo-pardavimo sutarčių. Prie rašytinių paaiškinimų dalis fizinių asmenų pateikė PVM sąskaitas faktūras, tačiau juose kaip pardavėjas užfiksuotos Bendrovės, tuo tarpu jokių iš anksto vykdytų avansinių mokėjimų už automobilius šiuose dokumentuose nėra išskirta. Be to, teismas nustatė, kad pareiškėjas lėšas Bendrovėms įnešdavo savo, o ne kitų fizinių asmenų vardu, pareiškėjas pats savo vardu apmokėjo įsiskolinimus UAB „Autodemas“ prekių (paslaugų) tiekėjams, šios įmonės darbuotojams mokėjo darbo užmokestį, taigi matyti, kad pareiškėjo įnešamos lėšos net nebuvo naudojamos automobilių įsigijimui, o įprastinei įmonės veiklai.

Be to, pareiškėjas niekaip nepagrindė jo nurodomų veiksmų (fizinių asmenų atliekamų avansinių mokėjimų į asmeninę pareiškėjo banko sąskaitą) ekonominės ir verslo logikos, juolab, kad daugumos paaiškinimų atveju, V. S. automobilių pirkėjams nebuvo iš anksto pažįstamas, taigi pareiškėjo argumentas, kad fiziniams asmenims pinigus patikimiau buvo pervesti ar perduoti pačiam V. S., o ne atitinkamai įmonei, nėra teisiškai pagrįsti ar reikšmingi mokestinės bylos kontekste.

Taigi pareiškėjas nepagrindė aplinkybės, kad į banko sąskaitą gaunamos lėšos priklausė ne jam ir kad šios lėšos negali būti apmokestinamos. Nenuoseklūs paaiškinimai, nepagrįsti jokiais rašytiniais įrodymais, nepaneigia mokesčių administratoriaus nustatytų vienareikšmiškų aplinkybių dėl pareiškėjo naudai į jo banko sąskaitą pervestų lėšų. Teismo vertinimu, vidutinio apdairumo bei rūpestingumo asmuo, gaudamas kitam asmeniui priklausančias lėšas į savo banko sąskaitą turėtų suprasti tiek tokių lėšų gavimo tikslą, tiek turėti šalių susitarimą patvirtinantį dokumentą. Šiuo atveju konkretaus ekonomine ir verslo logika ar konkrečiais susitarimais pagrįsto tikslo, kodėl lėšos buvo pervedinėjamos į pareiškėjo sąskaitą, jis nenurodė, nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių Bendrovių ir pareiškėjo susitarimus veikti tokiu elgesio modeliu. Kadangi pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, jog į jo banko sąskaitą gautos lėšos nėra jo pajamos ar nepriklauso apmokestinamų pajamų kategorijai, o mokesčių administratorius objektyviais duomenimis pagrindė, kad pareiškėjo naudai lėšos buvo pervestos į jo banko sąskaitą, teismas konstatuoja, kad mokesčių administratorius pagrįstai šias pajamas apmokestino GPM ir už 2009 m. nuo gautų pajamų apskaičiavo PSDĮ.

Teismo vertinimu MGK taip pat pagrįstai patvirtino mokesčių administratoriaus poziciją dėl V. S. suteiktos 100 000 Lt paskolos UAB „Transega“. Teismas nustatė, kad E. P. rašytiniame paaiškinime nurodė, kad 2010-04-12 paskolino pareiškėjui 50 000 Lt, kurie turėjo būti perskolinti UAB „Transega“, pinigus pareiškėjas grąžino E. P. per maždaug trejus metus (MGK byla, t. 1, b. l. 31). Į bylą pateikta 2010-04-12 paskolos sutartis patvirtina, kad paskolos davėjas – V. S., paskolos gavėjai – UAB „Transega“ suteikė 100 000 Lt paskolą, numatyta paskolos suteikimo tvarka grynaisiais pinigais 2010-04-12 – 50 000 Lt, ir 2010-04-19 – 50 000 Lt (MGK byla, t. 3, b. l. 144). UAB „Transega“ atstovas E. R. parašais 2010-04-19 ir 2010-04-12 patvirtino gavęs iš pareiškėjo V. S. po 50 000 Lt (MGK byla, t. 3, b. l. 142–143). Kasos išlaidų orderiai patvirtina, kad UAB „Transega“ 2011-11-28–2013-02-18 laikotarpiu grąžino V. S. paskolą (MGK byla, t. 3, b. l. 145–150).

Teismas, siekdamas visapusiškai ir objektyviai įvertinti bylos aplinkybes, į teismo posėdį liudytojais kvietė E. P. ir E. R.. Liudytojas E. P. teismo posėdžio metu paaiškino, kad paskolą suteikti prašė žmonos brolis įmonei UAB „Transega“, E. P. dėl nežinomų aplinkybių negalėjo šios paskolos suteikti tiesiogiai UAB „Transega“, paskola (100 000 Lt) perduota žmonos broliui E. R., o paskolos sutartis įforminta su V. S..

Liudytojas E. R. teismo posėdžio metu paaiškino, kad 2010 m., buvo UAB „Transega“ direktorius, įmonei pritrūko apyvartinių lėšų, todėl prireikė pasiskolinti pinigų, pareiškėjas V. S. šioje situacijoje buvo kaip tarpininkas. Pinigus UAB „Transega“ grąžino kasos pajamų orderiais, skolos grąžinimą faktiškai perduodavo E. R. E. P., o pareiškėjas V. S. tik pasirašydavo dokumentuose.

Teismas pažymi, kad nei pareiškėjas, nei liudytojai, dalyvavę teismo posėdyje negalėjo tiksliai ir motyvuotai paaiškinti aplinkybės, kodėl skolinant pinigus UAB „Transega“ reikėjo pasitelkti tarpininką – pareiškėją. Liudytojų, pareiškėjo paaiškinimai, jog pinigai UAB „Transega“ negalėjo būti skolinami tiesiogiai iš E. P. dėl giminystės ryšių nėra niekaip teisiškai pagrįsti, nėra pagrįsti jokia verslo ekonomine logika, todėl laikytina, kad pareiškėjo kaip tarpininko vaidmuo, suteikiant paskolą UAB „Transega“, nėra tikėtinas ir tai yra tik pareiškėjo gynybinė pozicija, siekiant jo atžvilgiu apskaičiuotų mokesčių panaikinimo.

Pareiškėjas, pasirašydamas dokumentus, kuriais suteikta paskola juridiniam asmeniui, patvirtino tokių veiksmų realumą, mokesčių administratorius pagrįstai pripažino 100 000 Lt sumą pareiškėjo išlaidomis, o šias išvadas paneigiančių rašytinių įrodymų pareiškėjas nepateikė.

Pareiškėjo nurodyti teiginiai dėl pagrindų sumažinti paskirtą baudą ar apskaičiuotus delspinigius atmestini kaip nepagrįsti. Konkrečius pagrindus, dėl kurių mokesčių mokėtojas galėtų būti atleidžiamas nuo baudos ar delspinigių mokėjimo įtvirtina MAĮ 141 straipsnio 1 dalies punktai.

Teismas nustatė, kad mokesčių administratorius, apskaičiuodamas pareiškėjui skirtinos baudos dydį, ją individualizavo, atsižvelgė į bylos aplinkybes, nustatė tiek atsakomybę lengvinančių (pareiškėjas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, teikė paaiškinimus, dokumentus), tiek sunkinančių (pareiškėjo išlaidos viršijo pajamas, nenustatyti pajamų šaltiniai, nedeklaruotos gautos pajamos, todėl mokesčių administratorius taikė MAĮ 70 straipsnio nuostatas) aplinkybių ir sumažino pareiškėjui Klaipėdos AVMI sprendimu paskirtos baudos dydį iki 30 proc. Nėra pagrindo teigti, kad toks baudos dydis neatitinka teisingumo, protingumo ar proporcingumo principo, priešingai, paskirtas baudos dydis individualizuotas, laikytinas teisingu ir paskirtas tokį dydį motyvavus konkrečiomis šios bylos faktinėmis aplinkybėmis ir pareiškėjo elgesiu mokestinio patikrinimo metu.

Teismas, pasisakydamas dėl pagrindo mažinti pareiškėjo atžvilgiu apskaičiuotus delspinigius pažymi, kad VMI ginčijamu sprendimu sumažino delspinigių dydį 50 proc., atsižvelgdama į protingumo, ekonominio tikslingumo, proporcingumo kriterijus, todėl papildomai mažinti apskaičiuotų delspinigių dydį teismas neturi pagrindo.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo ginčijama MGK 2020-01-23 sprendimo Nr. S-12(7-154/2019) dalis, kuria nurodyta pareiškėjui sumokėti į biudžetą 154 395,79 Eur GPM, 46 318,73 Eur GPM baudą bei su 154 395,79 Eur GPM suma susijusius delspinigius, 1 809,97 Eur PSDĮ, 883,27 Eur PSDĮ delspinigius ir 543 Eur PSDĮ baudą, VMI 2019-09-11 sprendimo Nr. 68-102 ir Klaipėdos AVMI 2019-04-29 sprendimo Nr. (28.19)FR0682-108 dalys, kurios nebuvo pakeistos MGK 2020-01-23 sprendimu, priimtos tinkamai ir išsamiai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, motyvuoti, todėl naikinti šių sprendimų, nei pareiškėjo nurodytais, nei kitais motyvais nėra pagrindo. Taigi pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo V. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.