Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-01-10 · Administracinė byla Nr. A-858-3541-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-01-10
Bylos Nr.
A-858-3541-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Virgilijus Valančius (pirm.), Irmantas Jarukaitis (pran.), Ričardas Piličiauskas
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos
Pareiškėjas
A. S., A.
Administracinė byla Nr. A858-3541/2010
Procesinio sprendimo 16.5. (S)LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. sausio 10 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovui Virginijui Varnaičiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. bei atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. prašymą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Lietuvos Aukščiausiajam Teismui dėl neišmokėtos atlyginimo dalies priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A. S. prašymu (t. I, b. l. 2–6) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovų Lietuvos valstybės ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo – 178 166,76 litus neteisėtai neapskaičiuoto ir neišmokėto atlyginimo už laikotarpį nuo 2004 m. gegužės 13 d. iki 2007 m. gegužės 13 d. Pareiškėjo nuomone, buvo pažeistos jo teisės ir įstatymų saugomi interesai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 ir 114 straipsniais garantuotas teismų ir teisėjų nepriklausomumas bei draudimas valstybinės valdžios ir valdymo institucijoms bei pareigūnams kištis į teismų veiklą. Nuo 2000 m. sausio 1 d. atlyginimai buvo sumažinti tik teisėjams. Valstybės politikams ir pareigūnams, valstybės tarnautojams, valstybinių įmonių vadovams atlyginimai sumažinti nebuvo. Pareiškėjo nuomone, toks teisėjų atlyginimų mažinimas buvo akivaizdžiai diskriminacinio pobūdžio ir neatitinkantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo formuluojamos doktrinos. Be to, pareiškėjas pažymėjo, jog analogiškus ginčus su tapačiomis faktinėmis aplinkybėmis dėl neišmokėtos atlyginimų dalies nagrinėję teismai, įvertinę byloje esančius įrodymus, ekspertizių išvadas, yra konstatavę, kad Vyriausybei priimant nutarimą dėl teisėjų atlyginimo mažinimo, valstybės finansinė ir ekonominė padėtis nebuvo itin sunki ar labai pablogėjusi.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas su pareiškėjo prašymu nesutiko. Atsiliepime (t. I, b. l. 14) atsakovas nurodė, kad teisėjui atlyginimą nustato ir moka valstybė, o teismas šiuo atveju tik apskaičiuoja ir išmoka valstybės nustatyto dydžio atlyginimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kaip valstybės institucija, privalo laikytis valstybėje nustatytos finansinės drausmės ir gali disponuoti tik tuo atlyginimų fondu, kurį jam suteikė valstybė. Teismas neturi teisės savo nuožiūra teisėjui apskaičiuoti ir mokėti didesnio atlyginimo, nei konkrečiu laikotarpiu numato atitinkami Lietuvos Respublikos teisės aktai. Todėl, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuomone, jis yra netinkamas atsakovas šioje byloje.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, su pareiškėjo prašymu nesutiko. Atsiliepime (t. I, b. l. 16–19) atsakovas nurodė, kad panašioje civilinėje byloje buvo paskirta ekonominė ir finansinė ekspertizė. Ekspertų išvadose buvo konstatuota, jog valstybėje 1999 metų pabaigoje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis ir kad ekonominė padėtis pagerėjo 2003 metais, bet pagrindiniai finansinę valstybės padėtį apibūdinantys rodikliai iki šiol nepasiekė iki krizės buvusio laikotarpio rodiklių, o tai reiškia, kad valstybė iki šiol neturi finansinių galimybių mokėti teisėjams atlyginimų, buvusių iki 2000 m. sausio 1 d. Siekiant veiksmingiau kovoti su nusikalstamumu, Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu buvo nuspręsta padidinti, neviršijant darbo užmokesčio fondo, 2,5 karto tarnybinius koeficientus teisėjams, generaliniam prokurorui ir kitiems nutarime išvardintiems pareigūnams. Vyriausybė 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 942 pakeitė minėtą nutarimą ir didesnei daliai pareigūnų nuo 1999 m. rugsėjo 1 d. nurodyto koeficiento iš viso nebetaikė, o 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 teisėjams ir kitiems sąraše likusiems pareigūnams atlyginimo didinimo koeficientą nuo 2,5 sumažino iki 1,75. Tokiu būdu teisėjams, palyginti su kitomis iš biudžeto finansuojamomis darbuotojų grupėmis, atlyginimas sumažintas mažiausiai, tai yra paliktas 1,75 padidinimo koeficientas (75 procentų priedas prie atlyginimo), kai tuo pačiu metu kitoms grupėms jis iš viso buvo panaikintas. Todėl atlyginimo padidinimo koeficiento sumažinimas teisėjams nelaikytinas diskriminacinio pobūdžio. Nėra pagrindo teigti, kad teisėjų atlyginimai buvo sumažinti, pažeidžiant proporcingumo principą.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. spalio 3 d. sprendimu (t. I, b. l. 117–128) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės 123 869,56 litus neišmokėto atlyginimo, kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė. Teismas nurodė, jog kad Konstitucinio Teismo oficiali konstitucinė doktrina suponuoja išvadą, jog pagal Konstituciją teisėjų atlyginimo mažinimas yra įmanomas tik esant ypatingai sudėtingoms ekonominėms ir finansinėms aplinkybėms, ekonominei krizei, kai būtina taupyti valstybės išteklius ir panaudoti juos tam, kad būtų įmanoma išvengti ar sušvelninti krizės padarinius, todėl būtina išsiaiškinti, kiek teisėjų atlyginimų mažinimas 1997 metų ir 1999 metų Vyriausybės nutarimais atitiko šias sąlygas. Vertinant, ar pareiškėjo atlyginimo sumažinimas buvo teisėtas, reikia įvertinti, ar toks mažinimas buvo proporcingas, atsižvelgiant į galimą valstybės ekonominės būklės pablogėjimą, ar toks mažinimas nebuvo diskriminacinio pobūdžio, t. y. atliktas tik vienos iš valstybės sektoriuje dirbančių asmenų grupės atžvilgiu. Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494, kuriuo nustatyti tarnybiniai atlyginimai (koeficientai) sumažinti bei nustatyta, kad taikant koeficientą „1,75 karto“ tarnybiniai atlyginimai apskaičiuojami nuo 2000 m. sausio 1 d., vadovaujanti Konstitucijoje įtvirtintu principu, kad teisėjams mažinti atlyginimus galima tik laikinai – buvo laikino pobūdžio. Teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu nustatytas teisinis reguliavimas nebegalioja, kai įsigaliojo Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėju dirbo nuo 1994 m. gruodžio 6 d. iki 2007 m. gegužės 10 d., iki 1999 gruodžio 31 d. pareiškėjas gaudavo atlyginimą, nustatytą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 bei 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689, o nuo 2001 m., vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494, jam mokamo atlyginimo koeficientas buvo sumažintas nuo 2,5 iki 1,75. Atsižvelgiant į teisėjų atlyginimo teisinių santykių reguliavimą, teisėjų gauto atlyginimo dydį, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimuose ir 2000 m. sausio 12 d., 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimuose suformuotą oficialią konstitucinę doktriną bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 6, 109 straipsniais, konstituciniais teisinės valstybės, teisingumo, teisinio tikrumo ir saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principais, yra pagrindas teigti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2004 m. gegužės 13 d. iki 2007 m. gegužės 13 d. turėjo teisę gauti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimą, ši jo teisė atsakovo Lietuvos valstybės buvo pažeista ir turi būti ginama. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas su skundu dėl neišmokėtos teisėjo atlyginimo dalies kreipėsi 2008 m. birželio 30 d., o vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio nuostata, kad bendrasis ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra 3 metai, taip pat Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) Pirmos knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo bei atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas iš pareigų buvo atleistas 2007 m. gegužės 10 d. iš atsakovo priteisiama neišmokėta teisėjo atlyginimo dalis už laikotarpį nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2007 m. gegužės 10 d., t. y. už 3 metus nuo prašymo pareiškimo teisme dienos.

II.

Pareiškėjas A. S. apeliaciniu skundu (t. I, b. l. 130–133) prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 3 d. sprendimą pakeisti ir priteistą iš atsakovo negauto atlyginimo dalį padidinti 54 297,20 litais, t. y. padidinant neišmokėto atlyginimo dydį iki bendros 178 166,76 litų sumos. Pareiškėjas pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties sampratą bei ieškinio senaties terminų skaičiavimą ir taikymą. DK 27 straipsnio 2 dalis numato, kad bendras ieškinio senaties terminas kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, o tai reiškia, kad per tris metus pareiškėjas turi teisę apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį teisme. Pirmosios instancijos teismas sprendime nenurodė, jog skundas paduotas praleidus įstatyme numatytą trejų metų terminą pažeistai teisei apginti, o tai reiškia, kad jo reikalavimas turėjo būti tenkinamas visiškai ir už tris darbo metus teisme ne nuo skundo teismui padavimo dienos, o nuo atleidimo dienos, t. y. nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, nes tik tada jam tapo žinoma, kad neišmokėto atlyginimo dalis jam nebus pilnai išmokėta, kadangi Aukščiausiasis Teismas, atsiskaitydamas ir išmokėdamas jam išeitinę išmoką, ją apskaičiavo ir išmokėjo pagal sumažintą atlyginimą. Pareiškėjas teigia, kad teisė į ieškinį jam atsirado nuo atleidimo iš teisėjo pareigų dienos. Pažymi, jog teismo nustatyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos pažeidimai dėl jo kaip teisėjo atlyginimo sumažinimo yra tęstiniai, nes kiekvieną kartą mokant teisėjo atlyginimą buvo daromi šie pažeidimai, dėl to, ieškinio senaties terminas prasidėjo atleidus jį iš teisėjo pareigų pasibaigus įgaliojimų terminui, t. y. nuo 2007 m. gegužės 13 d., todėl jis nuo tos dienos įgijo teisę ginti savo pažeistas teises, paduodamas skundą per tris metus nuo ieškinio senaties termino pradžios. Be to, apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodė, kad skundo padavimas teismui yra tik vienas iš ieškinio senaties termino eigos nutraukimo pagrindų, numatytų CK 1.130 straipsnyje, bet jis negali įtakoti materialinio teisinio reikalavimo apskaičiuojant ir priteisiant neišmokėto atlyginimo dalį remiantis DK normomis, kurias byloje taikė administracinis teismas. Reikalavimas buvo grindžiamas DK 298 straipsniu, kuriame nurodyta, jog darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus ir šis terminas nėra ieškinio senaties terminas, nes jis reglamentuoja teisės į darbo užmokestį ir kitų su darbu susijusių išmokų galiojimą ir priteisimą, bet ne daugiau kaip už trejus metus. Apeliaciniame skunde taip pat pažymėta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atstovaujanti valstybę, savo atliktais veiksmais pripažino prievolę ir tokiu atveju nutraukė ieškinio senaties terminą, o šią aplinkybę patvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybės atlikti veiksmai ruošiant ir pateikiant Lietuvos Respublikos Seimui įstatymo projektus dėl negautos teisėjų atlyginimo dalies grąžinimo. 2008 m. spalio 1 d. projekto 2 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teisėjams, kurių įgaliojimai pasibaigę nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d., negauta atlyginimų dalis grąžinama už paskutinius trejus metus nuo teisėjo įgaliojimų pasibaigimo dienos.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliaciniu skundu (t. I, b. l. 137–139) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnį, kadangi neįvertino visų teismo posėdyje ištirtų įrodymų ir nepasisakė dėl šiai bylai esminę reikšmę turinčių aplinkybių, priimant sprendimą, nebuvo įvertintas Lietuvos laisvosios rinkos instituto atliktos ekspertizės aktas, kurį atsakovas buvo pateikęs į bylą. Atsakovas nurodė, kad ekspertizės išvadose nustatyta, jog itin sunki padėtis šalyje truko iki 2003 m., o valstybės sunki finansinė padėtis nepasibaigė iki nagrinėjamo laikotarpio pabaigos, t. y. iki 2006 m. Šiais argumentais atsakovas rėmėsi, siekdamas įrodyti, kad pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas, taigi teismas privalėjo juos įvertinti ir pritarti arba paneigti kitais byloje esančiais įrodymais, tačiau šios aplinkybės net nebuvo nagrinėjamos. 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 942, Vyriausybė, vykdydama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-2000 metų veiklos programą, atsižvelgdama į esamą ekonominę bei finansinę būklę ir siekdama racionaliau naudoti Lietuvos Respublikos biudžeto lėšas, nutarė pakeisti eilę Vyriausybės nutarimų, tačiau teisėjams, palyginti su kitomis iš biudžeto finansuojamomis darbuotojų grupėmis, atlyginimas sumažintas mažiausiai – paliktas 1,75 karto padidinto koeficientas. Pareiškėjo pateikta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išduota pažyma apie nepriskaičiuotą atlyginimo skirtumą neįrodo, jog pareiškėjas nagrinėjamu laikotarpiu gavo sumažintą atlyginimą, o Vilniaus apygardos administracinis teismas, neatsižvelgęs į šią aplinkybę ir nesiremdamas jokiais įrodymais konstatavo, jog pareiškėjo reikalavimas yra pagrįstas ir tenkintinas. Atsakovo nuomone, teismas, tenkindamas pareiškėjo reikalavimus, teismo sprendime turėjo nurodyti priteisiamą sumą, ir iš jos išskirti fizinių asmenų pajamų mokestį bei kitus mokesčius, surenkamus į valstybės biudžetą, kadangi vykdant teismo sprendimą fizinių asmenų mokestį apskaičiuoja ir išskaito darbdavys, o kadangi nagrinėjamoje byloje atsakovu yra patraukta Lietuvos valstybė, todėl nelogiška iš atsakovo priteisti pinigines sumas su privalomais mokesčiais, kadangi jis nėra mokesčius apskaičiuojantis asmuo.

Atsiliepimas

Atsiliepimuose (t. I, b. l. 145, 147) į A. S. ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinius skundus atsakovas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas negali būti laikomas atsakovu šioje byloje ir kartoja pirmosios instancijos teismui pateikto atsiliepimo į A. S. skundą motyvus, nurodydamas, kad teisėjui atlyginimą nustato ir moka valstybė, o teismas šiuo atveju tik apskaičiuoja ir išmoka valstybės nustatyto dydžio atlyginimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kaip valstybės institucija, privalo laikytis valstybėje nustatytos finansinės drausmės ir gali disponuoti tik tuo atlyginimų fondu, kurį jam suteikė valstybė. Teismas neturi teisės savo nuožiūra teisėjui apskaičiuoti ir mokėti didesnio atlyginimo nei konkrečiu laikotarpiu numato atitinkami Lietuvos Respublikos teisės aktai.

Atsiliepimu (t. I, b. l. 148–150) į Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą pareiškėjas A. S. prašė atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjas nurodė, jog pirmosios instancijos teismas įvertino visus posėdyje ištirtus įrodymus ir aiškiai pasisakė, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kuris įstatymas, pagal byloje nustatytas aplinkybes, turi būti taikomas šioje byloje.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. lapkričio 19 d. nutartimi (t. I, b. l. 155–164) pareiškėjo apeliacinį skundą patenkino, o atsakovo apeliacinį skundą atmetė. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nuolatinėje praktikoje yra ne kartą konstatavęs, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojamas kaip kėsinimasis į Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo garantijas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009 buvo integruotai įvertinti valstybės ekonominės ir finansinės padėties laikotarpiu nuo 1999 m. gruodžio 28 d. iki 2003 m. sausio 1 d. aiškinimosi aspektai. Todėl šioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje padaryta išvada apie valstybės ekonominės ir finansinės padėties pagerėjimą (tik) nuo 2003 m. yra reikšminga šiai administracinei bylai ir Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies, kurioje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina, taikymo požiūriu. Be to, kolegija pažymi, kad nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla yra reikšminga ABTĮ 13 straipsnio 1 dalies bei 20 straipsnio 3 dalies, kuriose kalbama apie Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vienodos administracinių teismų praktikos taikant įstatymus formavimą, taikymo prasme. Nuo 2008 m. lapkričio 11 d. įsigaliojusio Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatas, kuriomis iš esmės pripažįstama, kad nuo 2003 m. sausio 1 d. (t. y. ir šiai bylai aktualiu laiku) teisėjams nesumokėta iki 1999 m. gruodžio 31 d. gaunamo atlyginimo dalis buvo nemokama nepagrįstai ir (taikant trejų metų ribos taisykles) turi būti grąžinama. Atsižvelgiant į šias Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatas, galima teigti, kad aptariamai bylai reikšminga aplinkybė iš esmės pripažįstama ir įstatymų leidėjo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nepagrįstai neatnaujino ieškinio senaties termino. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi Darbo kodekso (toliau – ir DK) 298 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias laiką, už kurį gali būti priteistas neteisėtai sumažintas (teisėjo) darbo užmokestis, padarė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti neišmokėto jam atlyginimo dalį už trejus metus, susidariusį laikotarpiu nuo 2004 m. gegužės 11 d. iki 2007 m. gegužės 10 d. (t. y. dienos, kurią A. S. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu buvo atleistas iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, o nutarimas įsigaliojo tą pačią dieną (t. I, b. l. 10), pagrįstas ir tenkintinas. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismui netinkamai taikius ginčo teisiniams santykiams 3 metų ieškinio senaties terminą pripažįstama, jog teismas pažeidė materialinės teisės normas, ir tai yra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą arba atitinkamą jo dalį. Remdamasi byloje esančiais duomenimis (2007 m. spalio 9 d. Lietuvos Aukščiausiojo teismo pažymoje Nr. (2.18) -11K-195) apie teisėjui A. S. neišmokėtą atlyginimą, kurie nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nei atsakovo apeliaciniame nebuvo kvestionuojami, teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjui priteistina 178 166,76 litų teisėjo atlyginimo suma. Įstatymų nustatyto dydžio pajamų mokestis, valstybinio socialinio draudimo įmokos ar kitos teisės aktų nustatytos išskaitos turi būti išskaičiuojamos išmokant pareiškėjui nesumokėtą darbo užmokesčio dalį pagal teismo sprendimą. Todėl sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodoma pareiškėjui priskaičiuota darbo užmokesčio suma.

Atsižvelgiant į tai, kad yra ypatingai svarbu, jog teismų praktika iš esmės analogiškose bylose būtų formuojama vieninga linkme, nes priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. kovo 9 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-202/2009 dėl nesumokėto atlyginimo teisėjams priteisimo, visuotinai žinomos aplinkybės apie sunkią atsakovo – Lietuvos valstybės – turtinės padėties pagrindu nusprendė, kad sprendimo įvykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui. Vadovaudamasi Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 9 d. nutartimi ir turėdama omenyje, kad minėtos civilinės bylos ir nagrinėjamos bylos dalykas yra iš esmės tas pats, remiantis ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi ir CPK 284 straipsnio 1 dalimi, pagal kurį teismas turi teisę dalyvaujančiųjų byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti, teisėjų kolegija konstatavo, kad sprendimo vykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui.

III.

Atsakovas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą (t. I, b. l. 171–172) atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A756-969/2009 bei pakeisti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 19 d. nutartį – priteisti A. S. 126 185,19 litų neišmokėto darbo užmokesčio. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodo, kad 2010 m. sausio 11 d. Nacionalinės teismų administracijos Vidaus audito skyriaus vidaus audito ataskaitoje buvo konstatuota, jog bylose dėl neišmokėtos teisėjų darbo užmokesčio dalies priteisimo pateiktos darbo užmokesčio pažymos yra neteisingos nuo 2004 m. gegužės mėnesio ta suma, kuriai apskaičiuoti buvo taikomas bazinis dydis 115 litų, o nuo 2008 m. – 128 litai. Audito išvadų pagrindu atlikus darbo užmokesčio perskaičiavimą teisėjui A. S. neišmokėto darbo užmokesčio dalis laikotarpiu nuo 2004 m. gegužės 13 d. iki 2007 m. gegužės 13 d. buvo ne 178 166,76 litai, o 126 185,19 litai, t. y. 51 981,57 litu mažiau nei priteista pareiškėjui prašomoje atnaujinti byloje. Atsakovas pažymi, kad nurodytos aplinkybės sudaro prielaidas spręsti, jog teismai, tenkindami pareiškėjo reikalavimus dėl piniginių išmokų, rėmėsi įrodymu, kuriame buvo nurodyti klaidingi duomenys. Dėl to galėjo būti neteisingai išspręstas klausimas. Šios aplinkybės pripažintinos naujai paaiškėjusiomis esminėmis bylos aplinkybėmis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme.

Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą (t. I, b. l. 194–196) atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A756-969/2009 bei pakeisti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 19 d. nutartį – priteisti A. S. 126 185,19 litus neišmokėto teisėjo atlyginimo. Atsakovas prašymą grindžia tokiais pat argumentais, kaip ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 3 d. nutartimi (t. I, b. l. 217–226) atnaujino procesą administracinėje byloje Nr. A756-969/2009 ir perdavė bylą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad atsakovai prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu. Kaip naujai paaiškėjusias esmines bylos aplinkybes, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos bylos nagrinėjimo metu, atsakovai nurodo tai, jog Lietuvos Aukščiausiajame Teisme atlikus vidaus auditą, nustatyta, jog pareiškėjui Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išduota 2008 m. birželio 19 d. pažyma Nr. (2.18)-11K-195 (toliau – ir Pažyma) apie darbo užmokestį yra neteisinga. Šios pažymos pagrindu pareiškėjui priteista daugiau, negu priklauso pagal teisės aktus. Vidaus audito rezultatai įforminti Nacionalinės teismų administracijos 2010 m. sausio 11 d. vidaus audito ataskaitoje Nr. 1VA-01-(8.3) (toliau – ir Ataskaita). Iš bylos matyti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. lapkričio 19 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą patenkino, o atsakovo apeliacinį skundą atmetė ir, remdamasis Pažyma, pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 178 166,76 litus teisėjo atlyginimo. Remiantis Ataskaita pareiškėjui pagal Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą apskaičiuota grąžintina suma yra 126 185,02 litai. Išdėstyti argumentai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neišmokėtos atlyginimo dalies priteisimo galėjo būti išspręstas neteisingai, todėl yra pagrindas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija kons tatuoja:

V.

Procesą šioje administracinėje byloje atnaujinusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Tai iš esmės reiškia, kad bylą iš naujo apeliacine tvarka nagrinėjanti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija turėtų atlikti visapusišką pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnis). Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog bylos, kurioje procesas atnaujintas, ypatybė yra ta, kad nagrinėjant tokias bylas būtina atsižvelgti į nutartyje atnaujinti procesą apibrėžtas proceso atnaujinimo ribas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-393/2010). Nagrinėjamoje byloje procesas buvo atnaujintas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. naujai paaiškėjus esminėms bylos aplinkybėms, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Teisėjų kolegija pažymi, kad proceso atnaujinimo pagrindu buvo Nacionalinės teismų administracijos 2010 m. sausio 11 d. vidaus audito ataskaita Nr. 1VA-01-(8.3) (t. I, b. l. 172a–183), kurioje buvo nustatyta, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išduota 2008 m. birželio 19 d. pažyma Nr. (2.18)-11K-195 apie teisėjui priteistina atlyginimą (t. I, b. l. 7) yra neteisinga, Pažymos pagrindu pareiškėjui priteista daugiau, negu priklauso pagal teisės aktus. Atsižvelgdama į nurodytą proceso atnaujinimo pagrindą, teisėjų kolegija šią bylą nagrinėja pareiškėjui Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjui A. S. priklausančio teisėjo atlyginimo dydžio, kiek jis tinkamai apskaičiuotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 19 d. nutartimi, paaiškėjus naujoms aplinkybėms (Ataskaitoje pateiktiems duomenims) vertinimo ribose.

Pareiškėjas prašyme (b. l. 2–4) yra pareiškęs reikalavimus, prašydamas priteisti jam iš atsakovų Lietuvos valstybės ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo – 178 166,76 litus neteisėtai neapskaičiuoto ir neišmokėto atlyginimo už laikotarpį nuo 2004 m. gegužės 13 d. iki 2007 m. gegužės 13 d.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo argumentais dėl DK 298 straipsnyje numatyto 3 metų termino taikymo nagrinėjamoje byloje, tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašiose bylose, priteisiant nesumokėtą teisėjo atlyginimo dalį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-790/2009). Apeliacinės instancijos teismas pareiškėjui priteisė 178 166,76 litų neišmokėto teisėjo atlyginimo dalį. Ataskaitoje Nacionalinė teismų administracija nustatė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjams išduotose pažymose nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2008 m. sausio 1 d. neteisėtai atlyginimų skaičiavimui taikytas ne fiksuotas, bet kintantis (didėjantis) bazinės mėnesinės algos dydis (ne 105 litai, bet ir 115 litų, 128 litai) (t. I, b. l. 178). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 382 nustatyto bazinės mėnesinės algos dydžio (105 litai) taikymas teisėjų atžvilgiu negali būti vertinamas kaip teisėjų atlyginimų mažinimas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-71/2010). Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjui A. S. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nepagrįstai priteisė 178 166,76 litų dydžio neišmokėto teisėjo atlyginimo dalį. Neišmokėto atlyginimo pareiškėjui dalis yra mažintina, atsižvelgiant į byloje pateiktus įrodymus: Ataskaitą ir jos priedus (t. I, b. l. 172a–183, 204–209) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Nesumokėtos darbo užmokesčio dalies apskaičiavimo teisėjui A. S. pažymą (t. I, b. l. 184–185). Abiejuose teismui pateiktuose rašytiniuose įrodymuose pagrįstai nurodyta, kad pareiškėjui A. S. priteistina neišmokėto teisėjo atlyginimo dalis už laikotarpį nuo 2004 m. gegužės 13 d. iki 2007 m. gegužės 13 d. yra 126 185,19 litai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vieningą praktiką bylose dėl nesumokėto atlyginimo teisėjams priteisimo, remiasi Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-202/2009, kurioje konstatuota, kad atsižvelgiant į visuotinai žinomą aplinkybę apie sunkią atsakovo – Lietuvos valstybės – turtinę padėtį, sprendimo įvykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1521/2010, 2010 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-49/2010, 2010 m. gegužės 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-45/2010). Atsižvelgdama į suformuotą teismų praktiką šiuo klausimu ir nesant žinomų aplinkybių, kurių buvimas galėtų būti pagrindu konstatuoti priešingai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje įsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo vykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 19 d. nutartis keistina – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 3 d. sprendimo dalis dėl pareiškėjui A. S. priteistinos neišmokėtos teisėjo atlyginimo dalies keistina: ši dalis mažintina iki 126 185,19 litų, o sprendimo vykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prašymus tenkinti.

Pakeisti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 19 d. nutartį: Pareiškėjo A. S. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinius skundus atmesti. Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 3 d. sprendimą ir išdėstyti jį taip: „Pareiškėjo A. S. skundą tenkinti iš dalies. Priteisti pareiškėjui A. S. iš Lietuvos valstybės 126 185,19 litus (šimtą dvidešimt šešis tūkstančius šimtą aštuoniasdešimt penkis litus 19 ct). Sprendimo vykdymą atidėti vienerių metų laikotarpiui.“ Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 3 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Likusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 19 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis Ričardas Piličiauskas Virgilijus Valančius