Kauno apygardos teismo nutartis

Teisėjas: Alvydas Rimkevičius Teisminio proceso Nr. 1-20-2-00253-2010-8

NUTARTIS

2012 m. balandžio 12 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algirdo Jaliniausko, teisėjų Algerdo Urbšio ir Jurgio Kiškio, sekretoriaujant Laimai Grėbliūnienei ir Audronei Stankevičiūtei, dalyvaujant prokurorui Mindaugui Šukiui, gynėjui Vytautui Gineikai, nuteistajam S. D., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. D. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011-12-20 nuosprendžio, kuriuo S. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 184 str. 1 d. – 13 MGL (1690 litų) bauda. Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d. paskirta bausmė subendrinta su 2010-10-11 Jonavos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme – 16 MGL bauda ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 25 MGL (3250 litų) bauda.

Į paskirtos bausmės laiką įskaičius bausmę atliktą pagal 2010-10-11 Jonavos rajono apylinkės teismo nuosprendį, paskirta galutinė bausmė 9 MGL (1170 litų) bauda.

Iš S. D. priteista 1090 Lt Valstybinei mokesčių inspekcijai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. D. nuteistas už tai, jog būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 1-ojo būrio patruliui A. D. 2010-01-21 už kelių eismo taisyklių pažeidimą sulaikius ir uždarius automobilį „VW Golf“, identifikavimo numeris WVWZZZ19ZJW028231, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priklausiusį G. M., į UAB „(duomenys neskelbtini)“ saugomą automobilių aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini), pagal 2008-01-30 bendradarbiavimo sutartį Nr. 20-1L-64 tarp Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ 3.2., 3.3. ir 3.4. punkto reikalavimus privalėdamas saugoti minėtą transporto priemonę, to nedarė ir ją pridavė į metalo supirkimo punktą, tokiu būdu iššvaistydamas jam patikėtą ir jo žinioje buvusį svetimą turtą bei padarydamas Lietuvos Respublikos valstybei 1090 Lt turtinę žalą.

Skundo autoriaus teigimu, joks specialistas neįvertino transporto priemonės vertės, todėl jo atžvilgiu baudžiamoji byla turėjo būti nutraukta dėl mažareikšmiškumo. Nėra jokių objektyvių duomenų padarytai žalai nustatyti, o tokiu atveju nėra ir LR BK 184 str. l d. sudėties, nes nėra nustatyta šio straipsnio kvalifikuojančių požymių. Nors automobilis buvo įvertintas rinkos kaina, negalima vertinti daikto, kurio nėra ir kurio stovio niekas nematė, o pats automobilio savininkas nei ikiteisminio nagrinėjimo metu, nei teisme apklaustas nebuvo.

Skunde nurodoma, jog jis nepadarė inkriminuojamos veikos, nes automobilis buvo perduotas į metalo supirktuve su jo savininko žinia. Jokių objektyvių duomenų, kad automobilis galį būti konfiskuotas valstybės naudai, nebuvo, todėl jo veikoje nėra pagrindinės sudedamosios nusikaltimo dalies - kaltės. Turtas nebuvo iššvaistytas, nes savininkas žinojo apie pasekmes ir su jomis sutiko, transporto priemonė priklausė būtent tam savininkui, žala savininkui nepadaryta, tad atitinkamai nėra ir nusikaltimo sudėties.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis S. D. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais.

Prokuroras prašė nuteistojo S. D. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo S. D. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliantas, nesutikdamas su teismo išvada, kad padarė LR BK 184 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, akcentuoja, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Šis apelianto skundo argumentas atmestinas, nes apylinkės teismo nuosprendis pagrįstas teisiamajame posėdyje ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais, kaip reikalaujama LR BPK 301 str. 1 d., yra tinkamai motyvuotas, argumentuotas. Įrodymų vertinimo taisyklės pažeistos nebuvo, kadangi teismas savo išvadas grindė įrodymais įvertintais LR BPK 20 str. 5 d. įtvirtintomis nuostatomis, įpareigojančiomis teismą vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Pagrindo abejoti, kad bylos įrodymus vertinusio teisėjo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, kolegija nemato. Nėra ir objektyvių duomenų, kurie patvirtintų teismo šališkumą, buvo laikomasi ir reikšmingos įrodymų vertinimo sąlygos – reikalavimo vadovautis įstatymu. Byloje surinkti įrodymai atitinka reikalavimus nustatytus LR BPK 20 str. 3 ir 4 d. d. Faktiniai bylos duomenys gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, jų patikimumas patikrintas teismo proceso metu BPK numatytomis priemonėmis. Priešingai nei teigia nuteistasis S. D., buvo išanalizuoti ne tik jį kaltinantys, bet ir teisinantys įrodymai, dėl to pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pakankamai motyvuotai pasisakyta.

Kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog automobilio savininko G. M. atsisakymą nuo automobilio, nuteistasis pateikė tik apeliacinės instancijos teismo posėdyje, nors dar 2010-07-07 apklausiamas įtariamuoju buvo nurodęs, kad pateiks tokį dokumentą. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas G. M. patvirtino, jog atsisakė savo automobilio, nes neturėjo lėšų sumokėti už jo nuvežimą ir jos saugojimą. Tačiau kolegija, išanalizavusi visus teisme ištirtus įrodymus, konstatuoja, jog ikiteisminio tyrimo surinkti ir teisiamojo posėdžio metu patikrinti faktiniai duomenys patvirtina, jog S. D. išvaistė jam patikėtą ir jo žinioje esantį svetimą turtą – automobilį VW Golf, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)

Pagal LR BK 184 str. 1 d. atsako tas, kas išvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 8 devintame punkte išaiškino, kad turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia tretiesiems asmenims. Kaltininkui patikėtas ar esantis jo žinioje svetimas turtas tretiesiems asmenims neteisėtai perleidžiamas, jeigu tai padaroma nesilaikant nustatytos turto perleidimo tvarkos. Turto perleidimo tvarka paprastai nustatoma norminiais aktais, o esant sutartiniams santykiams – bendru susitarimu. LR BK 184 str. 1 d. prasme, atsakomybė už kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio turto ar turtinės teisės iššvaistymą atsiranda tada, kai jis neteisėtai pasinaudoja jam suteiktais įgaliojimais tam turtui.

Iš bylos medžiagos matyti, jog 2008-01-30 UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama aikštelės direktoriaus S. D., bei Kauno miesto VPK pasirašė bendradarbiavimo sutartį Nr. 20-IL-64 dėl transporto priemonių, apgadintų eismo įvykių metu, už Kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimus bei pagal policijos pareigūnų atskirus pavedimus, nuvežimą ištisą parą į saugojimo aikštelę (duomenys neskelbtini), ir jų saugojimą. 2010-01-21 transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktas Nr. 13 patvirtina, jog automobilis VW Golf, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vilkiku buvo nuvežtas į aikštelę esančią (duomenys neskelbtini). Tai reiškia, kad paminėtas kaltinime automobilis S. D. buvo patikėtas.

Teismų praktikoje patikėtu turtu laikomas užimamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, kurio atžvilgiu kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus. Nors apeliantas ir teigia, jog jis automobilį į metalo laužą pridavė turėdamas jo savininko G. M. sutikimą-jo atsisakymą nuo automobilio, todėl jo veika negali būti laiko nusikalstama, su tokiu aiškinimu negalima sutikti. Kolegija konstatuoja, jog nuteistojo S. D. teiginiai, kad automobilį jis pridavė metalui su automobilio VW Golf savininko žinia ir dėl to niekam nepadarė žalos, yra nepagrįstas ir nepaneigia jo nusikalstamų veiksmų. Iš 2008-01-30 bendradarbiavimo sutarties Nr. 20-IL-64 tarp Kauno miesto VPK ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ 3.1. punkto matyti, jog S. D. vadovaujama bendrovė įsipareigojo nustatyta tvarka pagal transporto priemonės nuvežimo aktą priimti iš Kauno miesto VPK transporto priemonę ir ją saugoti. Šios sutarties 3.2. punktas numato, jog aikštelė įsipareigoja atsakyti už pristatytų motorinių transporto priemonių ir jose esančių daiktų apsaugą, o 3.4. punktas numato, jog aikštelė įsipareigoja grąžinti transporto priemonę valdytojui tik tuo atveju, kai jos nuvežimo akte įgaliotas policijos pareigūnas pažymi, kad yra leista tai padaryti, arba pateikiamas teismo nutarimas su patvirtinimu apie baudos sumokėjimą. Taigi nagrinėjamu atveju S. D. net ir turėdamas automobilio VW Golf (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)) savininko G. M. atsisakymą nuo automobilio, neturėjo teisės jo priduoti į metalo laužo supirktuvę. Akivaizdu, jog S. D. automobilio valdytojas nepateikė transporto priemonės nuvežimo akto su įgalioto policijos pareigūno žyma, kad leista grąžinti automobilį arba teismo nutarimo su patvirtinimu apie baudos sumokėjimą. Dėl tokių kaltinamojo veiksmų už kelių eismo taisyklių pažeidimą sulaikytas, teismo sprendimu konfiskuotas UAB „(duomenys neskelbtini)i“ aikštelėje saugotas automobilis buvo priduotas į metalo supirkimo punktą ir utilizuotas, padarant 1090 Lt. turtinę žalą valstybei. Dėl to apylinkės teismas pagrįstai S. D. veiksmus kvalifikavo kaip LR BK 184 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką ir jį dėl šios nusikalstamos veikos pripažino kaltu.

Atmestini apeliacinio skundo argumentai, jog apylinkės teismas turėjo nustatyti, kad automobilis VW Golf į metalo laužą buvo priduotas ne 2010-01-26, o 2010-02-26, ir iki to laiko kaltinamasis nebuvo gavęs jokių duomenų apie automobilio konfiskavimą. Iš bylos medžiagos akivaizdu, jog UAB „(duomenys neskelbtini) ‘ juodojo metalo laužą UAB „(duomenys neskelbtini)“ pridavė praėjus tik kelioms dienoms po automobilio patikėjimo pagal sutartį-ne 2010-02-26, kaip nurodo nuteistasis, o 2010-01-25, ir sekančią dieną buvo išrašyta sąskaita faktūra bei pinigų priėmimo kvitas. Be to, tai neturi įtakos S. D. veikos kvalifikavimui, nes jis negalėjo atlikti jokių veiksmų su automobiliu VW Golf, kol nebuvo gavęs transporto priemonės nuvežimo akto su įgalioto policijos pareigūno žyma, kad leista grąžinti automobilį, arba teismo nutarimo su patvirtinimu apie baudos sumokėjimą. Atkreipiamas dėmesys į tai, jog S. D. iki tokių savo veiksmų atlikimo ir negalėjo gauti informacijos apie automobilio konfiskavimą, nes sprendimas dėl automobilio VW Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimo buvo priimtas tik 2010-02-17. Minėtas teismo nutarimas negalėjo būti vykdomas anksčiau, nes buvo būtina sulaukti jo įsiteisėjimo termino ir tik po to perduoti vykdyti, kaip šiuo atveju buvo ir padaryta.

Kolegijos nuomone, nėra pagrindo abejoti teismo išvadomis ir dėl automobilio VW Golf vertės nustatymo. Pagrįstai skunde pažymima, jog automobilis natūroje apžiūrėtas nebuvo, tačiau jo vertė nustatyta atsižvelgiant į automobilio techninius duomenis bei automobilių vidutines rinkos kainas.

Atmestini skundo argumentai ir dėl veikos mažareikšmiškumo. Nusikaltimas mažareikšmiu laikomas tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme numatytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kai kurių sudėties požymių ypatumo, teismas daro išvadą, kad padarytos veikos pavojingumas nėra didelis ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje numatyta bausme. Kolegija pažymi, jog atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės asmenį dėl mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga. Dėl to teismas, atsižvelgęs į visas objektyviąsias ir subjektyviąsias aplinkybes, atspindinčias padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir kt., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo.

Kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju S. D. nusikalstamas veikimas negali būti pripažintas mažareikšmiu ir jis negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės LR BK 37 str. numatytu pagrindu.

Atmestinas ir nuteistojo S. D. prašymas taikyti LR BK 62 str. nuostatas bei skirti jam švelnesnę bausmę. LR BK 62 str. 1 d. nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę bausmę, negu įstatymo numatyta, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. LR BK 62 str. 2 d. numatytos sąlygos, kurioms esant taikoma švelnesnė negu įstatymo numatyta bausmė. Nei vienos iš šių sąlygų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl taikyti jo atžvilgiu LR BK 62 str. nėra įstatyminio pagrindo.

Bausmė S. D. už jo padarytą nusikalstamą veiką nėra aiškiai per griežta, todėl jos mažinti nėra pagrindo. Skirdamas bausmę, apylinkės teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, į padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą.Kolegijos nuomone, būtent teismo paskirta bausmė-bauda gali užtikrinti LR BK 41 str. numatytus tikslus ne tik nubausti asmenį, padariusį nusikaltimą, bet ir apriboti jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, siekti, kad ateityje nuteistasis daugiau nebedarytų nusikalstamų veikų. Kolegijos įsitikinimu, S. D. teisingai paskirta ir subendrinta bausmė, kuri savo dydžiu nėra aiškiai per griežta ir neprieštarauja teisingumo principui. Būtent dėl aptartų aplinkybių apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas ir keisti ar naikinti jo skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.

nutarė:

Nuteistojo S. D. apeliacinį skundą atmesti.