Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno (kolegijos pirmininkas), Sigitos Rudėnaitės (pranešėja) ir Algirdo Taminsko,

dalyvaujant pareiškėjui P.N.

atsakovo atstovui R.K.

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P.N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P.N. skundą atsakovei Valstybinei lošimų priežiūros komisijai dėl nutarimo ir įsakymo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Valstybinė lošimų priežiūros komisija (toliau – VLPK) 2006 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. N-154 „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. liepos 13 d. dekreto Nr. 676 „Dėl Valstybinės lošimų priežiūros komisijos nario P.N. įgaliojimų sustabdymo" vykdymo" pavedė VLPK pirmininkui priimti įsakymą dėl VLPK nario P.N. veiklos sustabdymo (b.1.5). VLPK pirmininkas 2006 m. liepos 17 d. priėmė įsakymą Nr. V-11 „Dėl Valstybinės lošimų priežiūros komisijos 2006 m. liepos 17 d. nutarimo Nr. N-154 „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. liepos 13 d. dekreto Nr. 676 „Dėl Valstybinės lošimų priežiūros komisijos nario P.N. įgaliojimų sustabdymo" vykdymo" vykdymo“ (b.1.6).

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas VLPK 2006 m. liepos 17 d. nutarimą Nr. N-154 ir VLPK pirmininko 2006 m. liepos 17 d. įsakymą Nr. V-11 panaikinti. Pareiškėjas taip pat prašė įpareigoti VLPK išmokėti jam vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Prezidentas 2006 m. liepos 13 d. dekretu Nr. 676 laikinai, kol teisme bus išnagrinėtas jo skundas dėl Valstybinės etikos komisijos 2006 m. balandžio 13 d. sprendimo Nr. KS-15 panaikinimo, sustabdė jo kaip VLPK nario įgaliojimus, tačiau iš šių pareigų neatleido. Pareiškėjo įsitikinimu, dekretu Prezidentas nepavedė VLPK visiškai sustabdyti jo veiklą, neleisti jam įeiti į patalpas, susipažinti su VLPK gaunamais ir išsiunčiamais dokumentais, priimtais sprendimais, analizuoti azartinių lošimų ir loterijų sektoriuose vykstančius procesus ir kitokiais būdais neatitrūkti nuo lošimų ir loterijų priežiūros klausimų. Pareiškėjas pažymėjo, kad VLPK nėra jo darbdavys, su ja jis nėra sudaręs darbo sutarties. Pareiškėjas paaiškino, jog darbo užmokestis jam mokamas toks, koks nustatytas Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme, o šis įstatymas nesuteikė VLPK teisės nemokėti neatleistam iš darbo pareigūnui darbo užmokesčio. Pareiškėjo nuomone, VLPK nesuteikta ir teisė sustabdyti komisijos nario veiklą pagal Azartinių lošimų įstatymą, VLPK nuostatus, Darbo kodeksą (b.l. 3-4).

Atsakovė Valstybinė lošimų priežiūros komisija su pareiškėjo skundu nesutiko, paaiškindama, jog pareiškėjas nuo darbo VLPK nei VLPK nutarimu Nr. N-154, nei VLPK pirmininko įsakymu Nr. V-11 nebuvo nušalintas, VLPK tik įgyvendino Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. liepos 13 d. dekretą Nr. 676, kuriuo nuspręsta sustabdyti pareiškėjo, kaip VLPK nario, įgaliojimus. Atsakovė pažymėjo, kad minėtas dekretas teisės aktų nustatyta tvarka nėra pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu, todėl galioja ir yra privalomas visiems asmenims. Atsakovės tvirtinimu, nuo minėto akto įsigaliojimo pareiškėjas neturi teisės realizuoti savo įgaliojimų, t.y. vykdyti savo kaip VLPK nario funkcijų ir realizuoti savo teisių. Kadangi jis neturi teisės realizuoti savo įgaliojimų, vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio nuostatomis, jis neturi teisės naudotis tarnybine ar kita su savo veikla susijusia informacija, jokia valstybės nuosavybe (taip pat ir valstybei nuomojama nuosavybe) kitokiai nei tarnybinei veiklai. Atsakovė pažymėjo, kad nei Azartinių lošimų įstatyme, nei VLPK nuostatuose, nei VLPK darbo reglamente nėra reglamentuota situacija, susijusi su komisijos nario įgaliojimų sustabdymu, todėl šiuo atveju, jos manymu, reikėtų vadovautis Darbo kodekso (toliau - DK) nuostatomis, reglamentuojančiomis panašius teisinius santykius (įstatymo analogija, DK 9 straipsnis). Atsakovės nuomone, pareiškėjo kaip komisijos nario įgaliojimų sustabdymas Darbo kodekso prasme prilygintinas nušalinimui nuo darbo. Atsakovė pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nušalintas pagal pareigūno, kuriam suteikta nušalinimo teisė, rašytinį nurodymą - Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. liepos 13 d. dekretą Nr. 676. Atsakovės nuomone, VLPK nėra atsakinga už pareiškėjo nušalinimą, o skundžiami teisės aktai yra tik nušalinimo aktą įgyvendinantys teisės aktai (b.l. 10-18).

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. lapkričio 20 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą, o dalyje dėl VLPK 2006 m. liepos 17 d. nutarimo Nr. N-154 panaikinimo administracinę bylą nutraukė. Nustatyta, kad Vyriausioji tarnybinės etikos komisija 2006 m. balandžio 13 d. priėmė sprendimą Nr.KS-15, kuriame konstatavo, kad pareiškėjas, platindamas savo knygą „Azartinių lošimų priežiūros kronika (dienoraštis)" subjektams, kurių veiklą prižiūri ir kontroliuoja VLPK, pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 13 straipsnio 2 dalį, o nedeklaruodamas pasikeitusių deklaracijos duomenų - Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 7 straipsnio 2 dalį (b.l. 29-31). Pareiškėjas 2006 m. gegužės 19 d. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl Vyriausios tarnybinės etikos komisijos 2006 m. balandžio 13 d. sprendimo Nr.KS-15 panaikinimo (b.l.25-28). Lietuvos Respublikos Prezidentas 2006 m. liepos 13 d. dekretu Nr. 676, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio 10 punktu ir atsižvelgdamas į Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2006 m. balandžio 13 d. sprendimą Nr. KS-15, sustabdė VLPK nario P.N.(pareiškėjo) įgaliojimus, kol byla bus išnagrinėta teisme (b.l. 19). VLPK, vykdydama Lietuvos Respublikos Prezidento dekretą, 2006 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. N-154 įpareigojo VLPK pirmininką iki 2006 m. liepos 18 d. priimti įsakymą, susijusį su pareiškėjo tarnybinės veiklos sustabdymu (b.l. 20). VLPK pirmininkas, vykdydamas VLPK 2006 m. liepos 17 d. nutarimą Nr. N-154, 2006 m. liepos 17 d. priėmė įsakymą, kuriuo nurodė: nuo 2006 m. liepos 14 d. pareiškėjui neskaičiuoti ir nemokėti darbo užmokesčio; nuo 2006 m. liepos 14 d. neapmokėti sąskaitų už telefoninius pokalbius pagal tarnybinę SIM kortelę, išduotą pareiškėjui; darbo laiko apskaitos žiniaraštyje pareiškėjui nuo 2006 m. liepos 14 d. žymėti „Nušalintas nuo darbo" (NN); priimti iš pareiškėjo laikinai saugoti tarnybinį pažymėjimą; priimti pagal perdavimo ir priėmimo aktą iš pareiškėjo jo turimus tarnybinius dokumentus; priimti pagal perdavimo ir priėmimo aktą pareiškėjo tarnyboje naudotas priemones (spaudą kompiuterį, raktus ir kt.) (b.l.20).

Teismas konstatavo, jog Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. liepos 13 d. dekreto Nr. 676 teisėtumas ir pagrįstumas nėra paneigtas. Pagal VLPK nuostatų 15 punktą VLPK darbą organizuoja VLPK pirmininkas VLPK darbo reglamento nustatyta tvarka. VLPK darbo reglamento, patvirtinto VLPK 2004 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. N-198, 30 punkte nustatyta, kad pirmininkas, spręsdamas jo kompetencijai priskirtus klausimus, leidžia įsakymus. Vykdydamas jo kompetencijai priskirtus veiksmus, jis priėmė skundžiamą 2006 m. liepos 17 d. įsakymą Nr. V-11. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretas, kuriuo VLPK nario P.N. įgaliojimai sustabdyti, priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio 10 punkto nuostatomis. Teismo konstatavimu, Lietuvos Respublikos Prezidentas, turėdamas konstitucinę teisę skirti ir atleisti įstatymų numatytus valstybės pareigūnus, turi teisę jų įgaliojimus ir sustabdyti, o įgaliojimų sustabdymas prilygintinas nušalinimui nuo darbo (nagrinėjamu atveju - nuo valstybės tarnybos pareigų atlikimo). Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu VLPK nario P.N. įgaliojimai sustabdyti ne tam tikroje apimtyje, o visumoje. Todėl VLPK pirmininkas priėmė teisėtą ir pagrįstą įsakymą, reglamentuojantį organizacinius klausimus, susijusius su VLPK nario P.N. įgaliojimų sustabdymu - nušalinimu nuo pareigų atlikimo.

Teismas vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, Azartinių lošimų įstatymu ir VLPK nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. birželio 19 d. nutarimu Nr. 739, pažymėdamas, jog VLPK pagrindinė funkcija - teisės aktų nustatyta tvarka prižiūrėti ir kontroliuoti lošimų veiklos organizavimą, kad būtų užtikrinta lošėjų ir lošimų organizatorių interesų bei teisių apsauga. Teismas padarė išvadą, kad tiesiogines pasekmes pareiškėjui tarnybinėje veikloje jo įgaliojimų sustabdymo laikotarpiu sukėlė ne VLPK 2006 m. liepos 17 d. nutarimas Nr. N-154, o VLPK pirmininko 2006 m. liepos 17 d. įsakymas Nr. V-11, kad VLPK 2006 m. liepos 17 d. nutarimas Nr. N-154 tiesioginės įtakos jo teisėms ir pareigoms neturi ir įstatymo saugomų interesų nepažeidžia. Atsižvelgiant išdėstytas aplinkybes ir vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktu, byla atitinkamoje dalyje nutraukta kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai.

Teismas nurodė, jog pagal Azartinių lošimų įstatymo 26 straipsnio 7 dalį VLPK nariams už darbą mokama Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nustatyta tvarka. Šio įstatymo nuostatos nereglamentuoja situacijos, kaip darbdaviui reikia elgtis, kai darbuotojas nušalinamas nuo darbo, todėl, teismo konstatavimu, šiuo atveju reikėtų vadovautis Darbo kodekso nuostatomis, reglamentuojančiomis panašius teisinius santykius. Pareiškėjo, kaip VLPK nario, įgaliojimų sustabdymas atitinka Darbo kodekse apibrėžtą nušalinimo nuo darbo sąvoką. Pagal Darbo kodekso 123 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintas nuostatas nušalinimo nuo darbo laikotarpiu darbuotojui darbo užmokestis nemokamas. Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, jeigu darbuotojas darbdavio arba tam įgaliotų organų pareigūnų reikalavimu buvo nušalintas nuo darbo (pareigų) nepagrįstai, jis turi teisę reikalauti, kad įstatymų nustatyta tvarka jam būtų atlyginta žala. Padaryta išvada, kad teisę į darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką asmuo įgyja tik tuo atveju, kai pripažįstama, kad jis nuo darbo buvo nušalintas nepagrįstai. Nagrinėjamojoje administracinėje byloje duomenų apie tai, kad pareiškėjo įgaliojimai buvo sustabdyti nepagrįstai, nesurinkta. Todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką atmestas kaip nepagrįstas. Pažymėta, kad šiuo atveju nei VLPK, nei jos pirmininkas neturėjo ir neturi pareigos P.N. pasiūlyti kitų pareigų, nes šio pareigūno skyrimas į pareigas nepriklauso VLPK bei jos pirmininko kompetencijai ( Darbo kodekso 123 straipsnio 3 dalis ).

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Jo manymu, teisėjų kolegija visapusiškai, išsamiai ir objektyviai neišnagrinėjo ir neįvertino įrodymų bei aplinkybių, teismo sprendimas yra neobjektyvus ir nepagrįstas. Apeliantas paaiškina, jog pagal Azartinių lošimų įstatymo 26 straipsnį VLPK sudaro 6 asmenys, iš kurių po 2 asmenis penkeriems metams skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas, Seimo Pirmininkas ir Ministras Pirmininkas. Apeliantas taip pat remiasi Azartinių lošimų įstatymo 29 straipsniu, VLPK nuostatais. Apeliantas nurodo, jog Azartinių lošimų įstatyme nedetalizuoti VLPK narių nušalinimo nuo darbo klausimai, tačiau šio įstatymo 26 straipsnio 7 dalis nustato, kad VLPK nariai yra skatinami, atsako, jiems teikiamos socialinės bei kitos garantijos Lietuvos Respublikos darbo kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Apelianto teigimu, VLPK nario nušalinimas turi būti vykdomas laikantis Darbo kodekso nuostatų, nes Prezidento paskirtam VLPK nariui netaikomas Valstybės tarnybos įstatymas, išskyrus šio įstatymo 33 straipsnio 3 dalį ir 36 straipsnį (Darbo kodekso 123 straipsnis, Baudžiamojo proceso kodekso 157, 164 ir 165 straipsniai, Administracinių teisės pažeidimų kodekso 21 str. 6 d.). Apeliantas nurodo, jog Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas suteikė teisę Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai kreiptis į Prezidentą dėl jo skiriamų pareigūnų atleidimo iš darbo arba siūlyti, kad būtų inicijuotas tyrimas, jeigu yra gauta pagrįsta informacija, kad šie pareigūnai nevykdo įstatymo reikalavimų. Pareiškėjas taip pat remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. liepos 3 d. patvirtintu Administracinių bylų dėl tarnybinių ginčų nagrinėjimo teismuose praktikos apibendrinimu (4, 46, 51, 54 psl.).

Apeliantas pažymi, kad Lietuvos Respublikos Prezidentui suteiktos teisės paskirti asmenį VLPK nariu penkeriems metams ir atleisti jiems pasibaigus bei prieš terminą, esant įstatyme nurodytoms aplinkybėms, nušalinimas nuo darbo gali būti atliktas tik įstatymais nustatyta tvarka; VLPK ir VLPK pirmininko kompetencijai nepriskirti VLPK narių darbo santykių reglamentavimo (priėmimo į darbą ir atleidimo iš darbo, veiklos sustabdymo ir nušalinimo, nuobaudų skyrimo) klausimai (VLPK pirmininkas turi teisę priimti į darbą ir atleisti iš jo, skatinti, skirti drausmines nuobaudas ir nušalinti nuo darbo tik VLPK administracijos valstybės tarnautojus ir darbuotojus); VLPK nario nušalinimą nuo darbo (pareigų) reglamentuoja Darbo kodeksas, Civilinis kodeksas, Baudžiamasis kodeksas, Administracinių teisės pažeidimų kodeksas, Baudžiamojo proceso kodeksas, Civilinio proceso kodeksas, Konstitucinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimai; be teismo nutarties leidžiama nušalinti nuo darbo (pareigų) VLPK narį dienai, jei jis pasirodė darbe neblaivus, apsvaigęs nuo narkotinių ar toksinių medžiagų; inicijuoti nušalinimo procedūrą turi teisę pareigūnai arba organai, kuriems įstatymai suteikia tokią teisę (jie turi nurodyti teismui nušalinimo teisinį pagrindą ir terminą); teismas, nagrinėdamas bylą, privalo patikrinti, ar ištirta pareiškėjo kaltė ir ar ji (kaltė) nustatyta teisingai, ar griežtai atitinka teisės normų nustatytus reikalavimus. Apelianto manymu, teismas, svarstydamas bylos įrodymus ir aplinkybes, darydamas išvadas bei priimdamas sprendimą, ignoravo šį darbo santykių teisinį sureguliavimą (pažeistos Administracinių bylą teisenos įstatymo 86 str. 2 ir 3 d.).

Pareiškėjas pažymi, jog dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – VTEK) sprendimo administracinis teismas dar nepriėmė galutinio sprendimo. Apeliantas remiasi Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 23 straipsnio 6 dalies 4 punktu bei 8 dalimi ir nurodo, jog nors VTEK 2006 m. balandžio mėnesį pranešė Lietuvos Respublikos Prezidentui apie priimtą sprendimą Nr. KS-15 dėl pareiškėjui inkriminuoto viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo pažeidimo, ji nepateikė duomenų apie tai, jog pareiškėjas nevykdo įstatymo reikalavimų ir jos sprendimo. Kiti pareigūnai ir organai, kuriems suteikta nušalinimo teisė, nepateikė Lietuvos Respublikos Prezidentui rašytinio reikalavimo nušalinti pareiškėją nuo darbo. Apelianto manymu, Lietuvos Respublikos Prezidentas, žinodamas Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 23 straipsnio 8 dalimi nustatytą tarnybinės (drausminės) nuobaudos skyrimo tvarką ir pagrindus bei tai, kad pareiškėjas yra apskundęs VTEK sprendimą teismui, o teismas nėra priėmęs galutinio sprendimo, negalėjo dekretu skirti ir neskyrė jam tarnybinės nuobaudos - nušalinimo nuo darbo - tik apribojo jo teises. Šią išvadą patvirtina ir faktas, kad Prezidentas dekretu ar kitu teisės aktu nepavedė nei VLPK, nei jos pirmininkui atlikti jo veiklos sustabdymo ir nušalinimo nuo darbo (pareigų) veiksmų. Apelianto manymu, šiam klausimui išspręsti teismas nepagrįstai nepakvietė į posėdį Lietuvos Respublikos Prezidento kaip liudytojo ar trečiojo suinteresuoto asmens (pažeista Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 4 dalis).

Apeliantas pripažįsta, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio 10 punktu Lietuvos Respublikos Prezidentui suteikta teisė nustatyta tvarka sustabdyti jo paskirtų pareigūnų įgaliojimus, nušalinti nuo darbo ir atleisti iš darbo, tačiau mano, jog Lietuvos Respublikos Prezidentas dekretu tik sustabdė jo įgaliojimus, o ne jį atleido, t.y. visumoje nenušalino jo nuo darbo (pareigų). Pareiškėjas mano, kad Lietuvos Respublikos Prezidento dekretas dėl įgaliojimų sustabdymo negali būti prilygintas nušalinimui nuo darbo (pareigų) visumoje. Apeliantas pažymi, jog teismas nenagrinėjo „įgaliojimų sustabdymo" ir „nušalinimo nuo pareigų" sąvokų skirtumo.

Apeliantas remiasi Azartinių lošimų įstatymo 26 straipsniu ir Loterijų įstatymo 23 straipsniu, pažymėdamas, jog VLPK nariai ir administracijos darbuotojai atlieka vienodas funkcijas, tačiau tik komisijos nariai turi įgalinimus priimti administracinius teisės aktus (išduoti licencijas ir leidimus, juos panaikinti, taikyti poveikio priemones). Be to, Valstybės tarnybos įstatymo 33 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kolegialios valstybės institucijos nariai privalo solidariai atlyginti valstybės įstaigai žalą, padarytą dėl kolegialios institucijos sprendimų, priimtų pažeidžiant Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus. Nuo pareigos atlyginti žalą atleidžiami tik tie asmenys, kurie balsavo prieš tokį sprendimą arba nedalyvavo posėdyje jį priimant ir per 7 dienas po to, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie tokį sprendimą, įteikė institucijos vadovui rašytinį pareiškimą (kolegialios valstybės institucijos nario atsistatydinimas ar atšaukimas iš pareigų neatleidžia jo nuo padarytos dėl jų kaltės žalos atlyginimo). Apeliantas teigia, jog kadangi jis nėra atleistas iš VLPK nario pareigų, jis privalo nuolat sekti, ar VLPK sprendimai nėra priimti pažeidžiant įstatymus ir kitus teisės aktus, o esant pažeidimo atvejams, įteikti komisijos pirmininkui rašytinį pareiškimą. Todėl teismo išvada, kad jo įgaliojimų sustabdymas yra tolygus nušalinimui nuo valstybės tarnybos pareigų atlikimo visoje apimtyje, yra nepagrįsta ir prieštarauja logikos dėsniams (administracijos tarnautojai, kurie neturi įgalinimų priimti VLPK sprendimų, taip pat turėtų būti nušalinti nuo pareigų vykdymo).

Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai teigia, kad Lietuvos Respublikos Prezidentas pavedė VLPK vykdyti dekretą Nr. 676. Apeliantas pažymi, jog dekrete kalbama tik apie jį, jame nė vienu žodžiu nepaminėta VLPK ir sustabdyta jo tarnybinė veikla. Be to, VLPK 2006 m. liepos 17 d. nutarimas Nr. N-154 iš esmės ir turiniu skiriasi nuo Lietuvos Respublikos Prezidento dekreto, priimtas savo iniciatyva, neturint teisės sustabdyti VLPK nario veiklos ir pažeidžiant Darbo kodeksą, todėl yra neteisėtas ir naikintinas.

Apelianto manymu, teismas nepagrįstai teigia, kad VLPK nuostatų 15 punktas suteikia teisę VLPK pirmininkui išleisti įsakymą dėl VLPK nario nušalinimo nuo darbo (pareigų) (pagal VLPK nuostatų 16 punktą jis turi teisę priimti ir atleisti iš darbo, skirti drausmines nuobaudas tik administracijos tarnautojams ir darbuotojams). Teismas taip pat neteisingai teigia, kad VLPK pirmininkas priėmė 2006 m. birželio 17 d. įsakymą Nr. V-11 Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. birželio 13 d. dekreto pagrindu (įsakyme aiškiai nurodyta, kad jis priimtas vykdant VLPK nutarimą Nr. 154 ir jo pagrindu). Kadangi VLPK nutarimas Nr. N-154 yra neteisėtas, pareiškėjo teigimu, ir 2006 m. birželio 17 d. įsakymas Nr. V-11 yra neteisėtas bei naikintinas.

Apeliantas teigia iš esmės teismui skundęs ir Lietuvos Respublikos Prezidento dekretą (jeigu jis prilyginamas nušalinimui), teismo posėdyje pateikęs įrodymų, kad dekretas dėl įgaliojimų sustabdymo (jeigu jis laikomas nušalinimo aktu), VLPK nutarimas ir VLPK pirmininko įsakymas (pareiškėjas nutarimą ir įsakymą laiko nušalinimo aktais) priimti akivaizdžiai pažeidžiant Darbo kodekso ir Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas. Jo manymu, teismas nepagrįstai nepripažino minėto nutarimo ir įsakymo jo nušalinimo nuo darbo pagrindiniais dokumentais. Apeliantas mano, jog teismas turėjo atsižvelgti į Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006 m. lapkričio 27 d. nutarimą, pagal kurį Lietuvos Respublikos Prezidento paskirti teisėjai (tokiu būdu, ir kiti pareigūnai) turi teisę kreiptis į Vilniaus apygardos teismą, kai bylos šalis yra Lietuvos Respublikos Prezidentas.

Apelianto manymu, teismo sprendimas nutraukti bylą dalyje dėl reikalavimo panaikinti VLPK 2006 m. birželio 17 d. sprendimą Nr. N-154 nepagrįstas ir naikintinas, nes VLPK pirmininko 2006 m. birželio 17 d. įsakymas Nr. V-11 išleistas vykdant šį nutarimą (be šio nutarimo, VLPK pirmininkas nebūtų išleidęs įsakymo, kuris turi tiesioginę įtaką jo teisėms ir pareigoms, pažeidžia įstatymo saugomus jo interesus - atimta konstitucinė teisė nušalinimo laikotarpiu dirbti ir gauti darbo užmokestį, vykdyti nesusijusias su įgaliojimų sustabdymu VLPK nario pareigas, padaryta moralinė žala).

Apeliantas pažymi, jog teismas nepagrįstai teigia, kad byloje nėra duomenų, jog jo įgaliojimai buvo sustabdyti nepagrįstai - pareiškėjas teismo posėdyje pateikė įrodymų, kad VLPK pirmininko įsakymas priimtas grubiai pažeidžiant Darbo kodekso 123 straipsnio 1 dalies nuostatą (neturint nušalinti turinčios teisę įstaigos rašytinio reikalavimo ir teismo nutarties dėl laikino nušalinimo nuo darbo (pareigų), pareiškėjo tarnybinė veikla nebuvo tikrinta turinčių nušalinimo teisę pareigūnų ir svarstyta teisme). Apeliantas pažymi, jog pagal Darbo kodekso 123 straipsnio 3 dalį jam nebuvo pasiūlytas kitas darbas, teismas neatsižvelgė į tai, kad pagal Azartinių lošimų įstatymo 26 straipsnio 6 dalį VLPK narys pareigas gali eiti tik VLPK (taip pat gali dirbti mokslinį arba pedagoginį darbą, tačiau pareiškėjas nėra mokslininkas bei pedagogas). Apelianto teigimu, dėl nušalinimo nuo darbo VLPK, neatleidus iš pareigų, buvo atimta jo konstitucinė teisė (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str.) dirbti ir gauti pajamas. Todėl teismo posėdyje jis reikalavo, kad asmuo, kurio sprendimu jis nušalintas nuo darbo, įvykdytų Darbo kodekso 123 straipsnio 3 dalies nuostatą, o taip pat sumokėtų darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laikotarpį. Apeliantas pažymi, jog Konstitucijoje nėra numatyta, kad nušalinimo nuo darbo laikotarpiu žmogus neturi teisės dirbti.

Apeliacinio skundo papildyme apeliantas pažymi, jog VLPK nario įgaliojimų sustabdymas yra tik dalies jo darbo funkcijų - dalyvauti priimant VLPK kolegialius sprendimus - apribojimas, tačiau jis nedraudžia jam atlikti kitas funkcijas, kurias vykdo VLPK administracijos valstybės tarnautojai ir darbuotojai, neturintys įgalinimų priimti sprendimus, kad Lietuvos Respublikos Prezidentas dekretu siekė sustabdyti ne visas jo atliekamas funkcijas, o tik jo teisę dalyvauti priimant kolegialius sprendimus (kitu atveju dekrete vietoj žodžių „sustabdau įgaliojimus" būtų parašyta „nušalinu nuo darbo", tai patvirtina ir Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos 2007 m. kovo 20 d. raštas Nr. (1D-100/04; 100/03; 100/1; 1D - 1219/05)-2D-1225). Apeliantas nurodo papildantis apeliacinį skundą atsakovu - Lietuvos Respublikos Prezidentu.

Atsakovė prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovės manymu, teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialinės bei procesinės teisės normas, teismo išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka ir įstatymo numatytomis įrodinėjimo priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Pagrindinis teisės aktas, reglamentuojantis Valstybinės lošimų priežiūros komisijos (toliau- Priežiūros komisija) veiklą, yra Lietuvos Respublikos azartinių lošimų įstatymas (2001 m. gegužės 17 d. Nr. IX-325), šio įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta Priežiūros komisijos sudarymo tvarka: Priežiūros komisiją sudaro 6 asmenys, iš kurių po 2 asmenis penkeriems metams skiria ir iš jos atleidžia Respublikos Prezidentas, Seimo Pirmininkas ir Ministras Pirmininkas.

Pareiškėjas P.N. buvo paskirtas Priežiūros komisijos nariu Respublikos Prezidento, tai reiškia, kad Respublikos Prezidentas nurodytų pirmiau įstatymo normų pagrindu yra kompetentingas spręsti ir pareiškėjo atleidimo iš pareigų bei laikino nušalinimo nuo pareigų- įgaliojimų sustabdymo – klausimus.

2006 m. liepos 13 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas priėmė dekretą Nr. 676 ,,Dėl valstybinės lošimų priežiūros komisijos nario P.N. įgaliojimų sustabdymo“, kuriuo nustatė: ,,Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio 10 punktu ir atsižvelgdamas į Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2006 m. balandžio 13 d. sprendimą Nr. KS-15, sustabdau Valstybinės lošimų priežiūros komisijos nario P.N. įgaliojimus, kol byla bus išnagrinėta teisme“.

Pareiškėjo skundžiami Priežiūros komisijos aktai: 2006 m. liepos 17 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. liepos 13 d. dekreto Nr. 676 „Dėl Valstybinės lošimų priežiūros komisijos nario P.N. įgaliojimų sustabdymo" vykdymo" ir komisijos pirmininko 2006 m. liepos 17 d. įsakymas Nr. V-11 „Dėl Valstybinės lošimų priežiūros komisijos 2006 m. liepos 17 d. nutarimo Nr. N-154 „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. liepos 13 d. dekreto Nr. 676 „Dėl Valstybinės lošimų priežiūros komisijos nario P.N. įgaliojimų sustabdymo" vykdymo" vykdymo“, kaip matyti iš jų turinio, yra priimti nurodyto Respublikos Prezidento dekreto pagrindu ir skirti jo praktiniam įgyvendinimui Priežiūros komisijos veikloje.

Nurodytos aplinkybės paneigia pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, kad skundžiamais aktais buvo nuspręsta dėl jo, kaip komisijos nario, įgaliojimų sustabdymo (nušalinimo nuo pareigų), todėl šie aktai yra neteisėti, kaip priimti viešojo administravimo subjektams viršijus įstatyminės kompetencijos ribas.

Pažymėtina, kad pareiškėjas įstatymų nustatyta tvarka nenuginčijo 2006 m. liepos 13 d. Respublikos Prezidento dekreto Nr. 676 teisėtumo ir pagrįstumo. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies norma išjungia Respublikos Prezidento aktų tyrimą iš administracinių teismų kompetencijos, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisminės gynybos garantija šiuo atveju yra realizuojama bendrosios kompetencijos teismuose. Nagrinėjamoje administracinėje byloje negali būti tiriamas Respublikos Prezidento dekretas, todėl teisėjų kolegija detaliau nenagrinėja pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų dėl jo įgaliojimų sustabdymo (nušalinimo nuo pareigų) teisėtumo ir pagrįstumo. Šios bylos nagrinėjimo dalykas- ar teisėtai ir pagrįstai Priežiūros komisija įgyvendino Prezidento dekretą dėl pareiškėjo įgaliojimų sustabdymo.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad atsakovu byloje patraukia ir Respublikos Prezidentą, šiuo klausimu pažymėtina, kad apeliacinėje instancijoje naujų proceso dalyvių įtraukimas į administracinę bylą nėra galimas, reikalavimo panaikinti Prezidento dekretą pareiškėjas skundu pirmosios instancijos teismui nereiškė, be to, kaip jau nurodyta šioje nutartyje, Respublikos Prezidentas negali būti atsakovu administracinėje byloje.

Vienas pagrindinių pareiškėjo argumentų ginčijant atsakovės priimtus aktus yra teiginys, kad Prezidento dekretas sustabdyti Priežiūros komisijos nario įgaliojimus nereiškė visų jo tarnybinių funkcijų sustabdymo. Teisėjų kolegija vertina, kad tokia pareiškėjo pozicija yra nepagrįsta, kadangi prieštarauja teisinei logikai. Pagal Lietuvių kalbos instituto parengtą ,,Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“ ,,įgalioti“ reiškia ,,suteikti teises, galią“, ,,funkcija“- ,,paskirtis, vaidmuo, veikla“. Lingvistinė šių sąvokų prasmė visiškai atitinka nusistovėjusioje teisės aktų leidybos praktikoje suteikiamą juridinę reikšmę - teisės subjektas, neturintis įgaliojimų veikti tam tikroje srityje, neturi teisės vykdyti atitinkamų funkcijų.

Viešojo administravimo subjektams taikomas viešosios teisės reikalavimas veikti griežtai teisės aktais suteiktų įgalinimų ribose (intra vires), viešojo administravimo subjekto aktai ir veiksmai, atlikti neturint tam konkrečiai teisės aktuose nustatytų įgalinimų, yra neteisėti, kaip priimti veikiant ultra vires, t.y.viršijus kompetenciją. Nagrinėjamu atveju Respublikos Prezidentui sustabdžius pareiškėjo, kaip Priežiūros komisijos nario, įgaliojimus, jis neteko teisės, (galios) vykdyti tarnybines funkcijas.

Prezidento dekrete nėra nurodyta, kad sustabdoma tik dalis pareiškėjo įgaliojimų, Priežiūros komisijos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose taip pat nėra nuostatų, kurios pagrįstų pareiškėjo poziciją, kad Priežiūros komisijos nario įgaliojimų sustabdymas reiškia tik dalinį jo tarnybinės veiklos apribojimą. Pareiškėjo pateiktas apeliacinės instancijos teismui Respublikos Prezidento patarėjo teisės klausimais raštas, kuriame teigiama, kad Respublikos Prezidentas 2006m. liepos 13d. dekretu Nr.676 nesprendė visų pareiškėjo tarnybinių funkcijų atlikimo klausimo, niekaip neįtakoja nurodytų pirmiau teisėjų kolegijos išvadų- visų pirma, Prezidento patarėjas nėra subjektas, įgaliotas oficialiai aiškinti Respublikos Prezidento aktų, antra, iš minėto rašto turinio galima daryti išvadą, kad Prezidento patarėjas ,,visų tarnybinių funkcijų atlikimo“ klausimą supranta kaip sprendimą, atleisti ar ne pareiškėją iš tarnybos pasibaigus administracinei bylai dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimo nuginčijimo.

Kaip nurodyta pirmiau šioje nutartyje, skundžiami Priežiūros komisijos aktai yra priimti tikslu išspręsti praktinius organizacinius Respublikos Prezidento dekreto realizavimo klausimus. Priimti tokio pobūdžio individualų teisės aktą Priežiūros komisijos pirmininką įgalina Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001m. birželio 19d. nutarimu Nr.739 patvirtintų ,,Valstybinės lošimų priežiūros komisijos nuostatų“ 15 punktas, kuriame yra nustatyta, kad . ,,Priežiūros komisijos darbą organizuoja Priežiūros komisijos pirmininkas Priežiūros komisijos darbo reglamento nustatyta tvarka“.

Azartinių lošimų įstatymas specialiai nereglamentuoja Priežiūros komisijos nario įgaliojimų sustabdymo instituto, šio įstatymo 26 straipsnio (2003 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. IX-1698 redakcija) 7 dalyje yra nustatyta, kad Priežiūros komisijos nariai yra skatinami, atsako, jiems teikiamos socialinės bei kitos garantijos Lietuvos Respublikos darbo kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka, už darbą jiems mokama Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nustatyta tvarka. Priežiūros komisijos nario įgaliojimų sustabdymas savo turiniu yra tapatus nušalinimo nuo pareigų institutui- abiem atvejais darbuotojui laikinai neleidžiama eiti tarnybinių pareigų dėl priežasčių, susijusių su jo kalte. Esant tokiai situacijai pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad įstatymo analogijos pagrindu nagrinėjamu atveju turi būti taikomos Darbo kodekso 123 straipsnio norma, nustatanti, kad nušalinimo nuo pareigų laiku darbo užmokesti nėra mokamas, o paaiškėjus, kad nušalinimas buvo neteisėtas, darbuotojas įgyja teisę į žalos atlyginimą.

Nurodytų aplinkybių visumos pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jo panaikinti ar pakeisti.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006m. lapkričio 20d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.