- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2011-11-14
- Bylos Nr.
- 1-614-784/2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Gediminas Viederis
- Nukentėjusysis
- B. S.
- Kaltinamasis
- L. D.
- Advokatai
- Simas Bendoris, Jolanta Bagdonienė
viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje L. D., a.k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietė, gyvenanti (duomenys neskelbtini), aukštesniojo išsilavinimo, ištekėjusi, dirbanti (duomenys neskelbtini), neteista, kaltinama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281 straipsnio 1 dalį,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Kaltinamoji L. D. vairavo kelių transporto priemonę ir pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata:
ji 2010 m. birželio 30 d., apie 16.15 val., Vilniuje, vairuodama automobilį „VW Lupo“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) važiuodama juo Kauno gatvės važiuojamosios dalies, skirtos važiuoti Šopeno gatvės kryptimi, antrąja eismo juosta ir artėdama prie Kauno-Mindaugo gatvių sankryžos, kurioje eismas reguliuojamas šviesoforu, pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 78.11, 36 ir 169 punktų reikalavimus, tai yra, minėtoje sankryžoje jos važiavimo krypties atžvilgiu degant eismą draudžiančiam raudonam šviesoforo signalui, nesustojo prieš „Stop“ liniją, kad nekliudytų pėsčiųjų eismui ir praleistų prieš gatvių sankirtą esančia pėsčiųjų perėja einančius pėsčiuosius, ko pasekmėje partrenkė jos važiavimo krypties atžvilgiu iš dešinės pusės į kairę pėsčiųjų perėja ejusį pėsčiąjį B. S., kuriam dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.
Apklausta teisiamajame posėdyje kaltinamoji L. D. kalta neprisipažino ir paaiškino, kad ji turi vienerių metų vairavimo stažą. Įvykio dieną vairavo automobilį „VW Lupo“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) važiavo Kauno gatve, per sankryžą su Mindaugo gatve degant žaliam šviesoforo signalui ir partenkė pėsčiąjį. Ji važiavo antra eismo juosta, link sankryžos važiavo lėtai, o pirma eismo juosta važiavo autobusas. Pėstysis ėjo per gatvę jai iš dešinės pusės. Pėstysis bėgo per perėją. Galbūt autobusas kažkaip praleido nukentėjusįjį, bet, kuomet ji nukentėjusįjį partrenkė, autobusas nuvažiavo. Tuo metu, kai ji partrenkė pėsčiąjį, autobusas sustojo prie sankryžos, tačiau kuomet ji išlipo iš savo automobilio apžiūrėti nukentėjusiojo, autobuso jau nebebuvo. Partrenkusi pėsčiąjį ji įjungė avarinį signalą, pribėgo prie nukentėjusiojo, prie jos priėjo policijos pareigūnas, kuris iškvietė greitąją pagalbą. Minėtas autobusas jai neuždengė perėjos matomumo. Autobuso vairuotojas nebuvo išlipęs ir nieko nesakė. Ji nematė, koks tai buvo autobusas. Ji įsitikinusi, kad gerai matė degant žalią šviesoforo signalą.
Apklaustas teisiamajame posėdyje nukentėjusysis B. S. parodė, kad jis ėjo Mindaugo gatve, kairiąja puse, nuo Panerių gatvės pusės. Buvo karšta, kepino saulė ir jis ilgokai stovėjo ant šaligatvio kryžkelėje, laukdamas žalio šviesoforo signalo. Pirma eismo juosta privažiavęs autobusas sustojo, užsidegus žaliam šviesoforo signalui, jis ramiai kokius penkis žingsnius nuėjo važiuojamąja gatvės dalimi, ties antra eismo juosta pasilenkė pasižiūrėti, ar neatvažiuoja mašina ir pamatė prieš akis mašinos stiklą ir jį tuo metu išmetė į orą. Viskas įvyko taip greitai, kad jis nebegalėjo sureaguoti, tik pamatė, kad prieš jį artėja medžių šakos. Jis buvo išmestas gerokai aukštai į orą. Jis po smūgio gulėdamas antroje eismo juostoje matė, kad autobuso vairuotojas ir keleiviai žiūrėjo į jį. Iškart priėjo policijos pareigūnas, jis pastarajam pakėlė ranką, bet policininkas liepė nesikelti ir gulėti, iškvietė greitąją pagalbą. Policininkas taip pat šnekėjosi su autobuso vairuotoju. Jis sąmonę galėjo būti praradęs nebent sekundei, nes atsimena viską – ir kaip lėkė į orą, ir kaip krito ant gatvės. Dėl patirtų sužalojimų jis gydėsi Greitosios pagalbos ligoninėje Lazdynuose, buvo apžiūrėtas reanimacijos skyriuje, padarytos rentgeno nuotraukos. Dėl to, kad po patirto infarkto vartoja kraują skystinančius vaistus, jam negalėjo daryti operacijos ir neguldė į stacionarą. Ligoninėje dešinę ranką pribintavo prie krūtinės ir taip išbuvo tris savaites. Jam buvo sutrenktas visas organizmas, namuose kelias dienas gulėjo negalėdamas atsikelti, jį kilnojo, valgydino ir nuprausdavo žmona. Iš pradžių jam skaudėjo visą organizmą, vėliau jis pradėjo suprasti skausmo vietas. Iki šiol jam skaudą kairę koją, blauzda pradėjo mėlynuoti ir tinti. Dėl to jis apie mėnesį laiką vaikščiojo perrišimui ir gydymui į Antakalnio polikliniką. Iki šiol jam skauda abiejų kojų priekines dalis. Atlikus tomografiją nustatyta, kad vienas stuburo slankstelis yra įspaustas į vidinę pusę. Tai atsitiko nuo smūgio automobiliu. Apie tokią tikimybę jam pasakė gydytojai Antakalnio poliklinikoje. Jis nebegali darbuotis tėviškės ūkyje, nes jam gydytojai nebeleidžia į rankas paimti nei dalgio, nei kastuvo, nei šakių. Minėtą kryžkelę jis gerai žino, nes per ją pėsčias vaikščiodavo iš namų į darbą Basanavičiaus gatvėje ir tuometiniame Lenino prospekte. Jis žinojo, kad toje sankryžoje yra žuvę žmonių, todėl elgėsi atsargiai ir tikrai laukė, kol užsidegs žalias šviesoforo signalas, leidžiantis jam eiti. Kai jį partrenkusi prie jo priėjo L. D., pastaroji sakė, kad šita gatve niekada nevažiuoja, ir rusiškai pasakė, kad „galvojo prašokti“ (rus. „dumaju praskaču“). Jam prieš užsidegant žaliam šviesoforo signalui, buvo užsidegęs tarpinis geltonas signalas, bet jis žengė į gatvę tik tada, kai stabiliai degė žalia šviesa.
Apklaustas teisiamajame posėdyje liudytojas T. G. parodė, kad kiekvieną dieną būna daug įvykių ir jam sunku viską prisiminti. Todėl teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatomis, teisiamajame posėdyje perskaitė liudytojo T. G. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui.
2010 m. rugsėjo 9 d. apklaustas kaip liudytojas T. G. parodė, kad 2010 m. birželio 30 d. apie 16.14 val. vairavo tarnybinį automobilį „VW Bora“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) ir važiavo Mindaugo gatve nuo Panerių gatvės pusės link Mindaugo-Kauno gatvių sankryžos, reguliuojamos šviesoforu. Leidžiantis nuo kalniuko, likus iki sankryžos kokiems 15 metrų, jo atžvilgiu mirktelėjo žalias šviesoforo signalas, po ko iš karto užsidegė geltonas šviesoforo signalas ir raudonas, dėl to jis sustojo prieš sankryžą. Sustojęs pasisuko pasžiūrėti į dešinę - Kauno gatvę link stoties pusės. Tuo metu jo pusės langas buvo atidarytas, kadangi buvo geras oras, giedra, saulėta, šilta, kelio danga sausas asfaltas, matomumas geras. Jam bežiūrint į dešinę, pro atdarą langą išgirdo duslų partrenkimo garsą ir iš karto atsisuko į sankryžos pusę, kur pamatė, kaip nuo automobilio „VW Lupo“ jau krenta partrenktas žmogus ant kelio važiuojamosios dalies, tuo metu jam vis dar degė raudonas šviesoforo signalas, dėl ko jis staigiai įsijungęs švyturėlius ir garsinį signalą esant jo atžvilgiu dar vis raudonam šviesoforo signalui, įvažiavo į sankryžą ir sustojo už žmogų partrenkusio automobilio „VW Lupo“, Kauno gatvėje. Išlipęs iš automobilio ir pribėgęs prie partrenktojo pėsčiojo, pamatęs, kad jis sužalotas iš karto paskambino bendruoju pagalbos telefonu 112, jo manymu, nuo to momento kai įvyko partrenkimas iki jis paskambino, praėjo apie vieną minutę. Matė, kad pėsčiąjį partrenkusį automobilį vairavo moteris, kuri aiškino, kad važiavo degant žaliam šviesoforo signalui, bet jis tuo pat metu matė ir pirmoje Kauno gatvės eismo juostoje, prieš sankryžą stovintį maršrutinį autobusą, atrodo „Karosą“ arba „Volvo“, kokio maršruto, neįsidėmėjo. Autobuso vairuotojas taip pat buvo išlipęs iš autobuso ir prie jo priėjęs, „VW Lupo“ vairuotojai dar sakė „kur tu važiuoji per raudoną?“. Jis liepė autobuso vairuotojui niekur neišvažiuoti, bet tuo metu dėl sankryžoje sustojusio „VW Lupo“ automobilio ir jo tarnybinio automobilio susidarė šiokia tokia transporto spūstis, dėl ko negalėjo pravažiuoti troleibusas. Kol jis traukė į šoną savo tarnybinį automobilį, tas autobusas išvažiavo, todėl jis vairuotojo duomenų net nespėjo užsirašyti. Tiksliai nurodyti, kaip atrodo autobuso vairuotojas, jis negali, kadangi į jį labai dėmesio nekreipė, daugiau dėmesio kreipė į nukentėjusįjį. Atvažiavus kelių policijos ekipažui, jis davė jiems savo duomenis, po ko atvažiavo greitoji. Atvykus greitajai, jis dar patrulių paklausė, ar reikalinga jiems jo pagalba. Jie atsakė, kad ne, ir jis išvažiavo savo reikalais (b. l. 46).
2011 m. balandžio 6 d. papildomos liudytojo apklausos metu T. G. parodė, kad prie anksčiau duotų parodymų papildo, jog kai jis vairuojamu automobiliu 2010 m. birželio 30 d. apie 16.14 val. privažiavo reguliuojamą Mindaugo-Kauno gt. sankryžą ir jo atžvilgiu užsidegė raudonas šviesoforo signalas, tuomet jis sustabdė automobilį Mindaugo gatvėje ties sankryža. Jis stovėdamas ties sankryža laukė, kada jo atžvilgiu užsidegs žalias šviesoforo signalas ir žiūrėjo į Kauno gatvės važiuojamąją dalį. Jis stovėdamas degant raudonam šviesoforo signalui, matė, jog tuo metu pradėjo iš priešingos Mindaugo gatvės pusės judėti automobiliai, kur eismas yra vienpusis ir tuo metu jam iš priešpriešos iš Mindaugo gatvės sukdami kairėn į Kauno gatvę važiavo link stoties automobiliai ir sukdami dešinėn į Kauno gatvę važiavo link Švitrigailos gatvės automobiliai. Tuo metu jam iš kairės pusės Kauno gatvėje, prieš sankryžą pirmoje eismo juostoje, skirtoje važiuoti link stoties sustojo kažkoks maršrutinis autobusas. Šis pirmoje eismo juostoje sustojęs autobusas užstojo jam antrą eismo juostą, todėl jos jam nesimatė. Bet šviesoforas Mindaugo-Kauno gatvių sankryžoje veikia taip, kad kai automobiliams, važiuojantiems Mindaugo gatve nuo Panerių gatvės užsidega raudonas šviesoforo signalas, tuomet ir automobiliams, važiuojantiems Kauno gatve taip pat dega raudonas šviesoforo signalas, nes tuo metu per sankryžą važiuoja iš Mindaugo gatvės sukdami dešinėn ir kairėn automobiliai. Po išgirsto trenksmo garso jis atsisukęs į kairę, kur buvo partrenktas pėstysis, pamatė kaip ir anksčiau pirmoje eismo juostoje, skirtoje važiuoti link stoties pusės bestovintį jo minėtą maršrutinį autobusą. Stovinčio autobuso priekinė dalis buvo prieš pėsčiųjų perėjos žymėjimą šiek tiek, ant perėjos užvažiavęs nebuvo. Kaip minėjo, autobusą sustojant pamatė dar tada, kai jis pats privažiavęs sankryžą sustabdė savo vairuojamą automobilį, tuo metu Kauno gatvės pirmoje eismo juostoje, skirtoje važiuoti link stoties ir pamatė sustojantį maršrutinį autobusą, kur jis ir tebestovėjo ne tik pėsčiojo partrenkimo momentu, bet ir po pėsčiojo partrenkimo. Taip pat ant perėjos stovėjo pėsčiąjį partrenkęs automobilis „VW Lupo“. Daugiau jokie kiti automobiliai tuo metu Kauno gatve į sankryžą išvažiavę nebuvo ir per sankryžą nevažiavo. Jis nematė, kaip iki partrenkimo važiavo automobilis „VW Lupo“, taip pat nepamena, ar matė per gatvę einantį pėsčiąjį. Kaip atrodo, jam privažiavus prie Mindaugo-Kauno gatvių sankryžos, jis matė šį pėsčiąjį ar tai einantį, ar tai stabtelėjusį ant Kauno gatvės dešiniojo šaligatvio, žiūrint link stoties pusės, prie pėsčiųjų perėjos. Bet jis pastoviai į pėsčiąjį nežiūrėjo, o kaip minėjo, pasuko galvą į dešinę pusę ir po to į kairę vėl pasižiūrėjo po išgirsto parstrenkimo garso. Jis nematė ir paties partrenkimo momento, todėl kuria dalimi automobilis „VW Lupo“ partrenkė pėsčiąjį, nematė. Tik po išgirsto duslaus trenksmo garso atsisukęs pamatė jau nuo automobilio „VW Lupo“ krentantį pėsčiąjį ir ant perėjos sustojusį patį automobilį. Kadangi viskas įvyko staiga, todėl jis neįsidėmėjo nuo kurios automobilio dalies ir ar visu kūnu krito pėsčiasis, jis to detalizuoti negali, nes neįsidėmėjo. Jis tik pamena, jog pamatė jau krentantį nuo automobilio žmogų. Pėsčiasis nukrito į priekį nuo sustojusio automobilio „VW Lupo“ ir nukrito keletą metrų į priekį antroje eismo juostoje, kur ir liko gulėti. Pėsčiasis neilgai gulėjo Kauno gatvės antroje eismo justoje, skirtoje važiuoti link stoties, nes greitai atvažiavo greitoji pagalba. Bet kiek laiko gulėjo, jis tiksliai nurodyti negali. Bet pėsčiasis visiškai netrukdė eismui Kauno gatvės pirmoje eismo juostoje, skirtoje važiuoti link stoties. Taip pat neprisimena ir negali nurodyti, ar kokie daugiau pėstieji ėjo tuo metu per Kauno gatvės važiuojamąją dalį, kai atsisuko po išgirsto trenksmo garso. Jis pamatęs partrenktą pėsčiąjį, kaip minėjo, įjungęs švyturėliu dar jo atžvilgiu degant raudonam šviesoforo signalui, įvažiavo į sankryžą ir sustojo už automobilio „VW Lupo“ Kauno gatvės važiuojamoje dalyje. Jam priėjus prie vairuotojos, ši sakė, jog per sankryžą važiavo jos atžvilgiu degant žaliam šviesoforo signalui. Bet iš pirmoje eismo juostoje stovėjusio maršrutinio autobuso išlipęs vairuotojas pasakė vairuotojai: „kur tu važiuoji per raudoną?“. Daugiau autobuso vairuotojas nei jam, nei kam nors kitam nieko apie eismo įvykio aplinkybes nepasakojo, jis tik papriekaištavo automobilio „VW Lupo“ vairuotojai. Kadangi Kauno gatvės antroje eismo juostoje, skirtoje važiuoti link stoties stovėjo po įvykio automobilis „VW Lupo“, bei prieš jį gulėjo pėsčiasis, be to ir stovėjo jo tarnybinis automobilis, todėl antra eismo juosta automobiliai nevažiavo. Be to pirmoje eismo juostoje, skirtoje važiuoti link stoties, pirmas prie sankryžos stovėjo minėtas autobusas, todėl jis trukdė eismui ir pirma eismo juosta automobiliai nevažiavo. Išgirdęs autobuso vairuotoją priekaištaujant automobilio „VW Lupo“ vairuotojai, nutarė vairuotojo duomenis užrašyti kaip mačiusio įvykį, todėl jam liepė pasilikti įvykio vietoje. Dėl susidarusios automobilių spūsties jis nutarė tarnybinį automobilį patraukti į šoną iš Kauno gatvės. Ir kol jis patraukė tarnybinį automobilį, tuo metu autobuso vairuotojas, matęs įvykį, išvažiavo. Dėl to jis nespėjo užsirašyti nei autobuso, nei vairuotojo duomenų. Koks laiko tarpas praėjo nuo pėsčiojo partrenkimo iki autobuso vairuotojas išvažiavo iš įvykio vietos, jis nežino ir negali nurodyti. Ir jau tik išvažiavus autobusui, tuomet Kauno gatvės pirma eismo juosta, kuri buvo laisva, ir vyko judėjimas link stoties pusės (b. l. 49-51).
Teisminio nagrinėjimo metu, siekiant patikrinti kitus įrodymus, remiantis BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatomis buvo perskaityti liudytojų D. M. ir A. M. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui.
2011 m. vasario 2 d. apklausos metu liudytojas D. M. parodė, kad 2010 m. birželio 30 d. pagal darbo grafiką dirbo su pareigūnu A. K.. Jiems patruliuojant savo maršrute apie 16.16 val. gavo pranešimą, jog Kauno-Mindaugo gatvių sankryžoje partrenktas pėsčiasis. Pagal šį pranešimą jie nuvyko į įvykio vietą. Ten rado stovintį ant pėsčiųjų perėjos automobilį „VW Lupo“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) bei jo vairuotoją L. D. (asmenybė nustatyta pagal pateiktą vairuotojo pažymėjimą). Paklausus apie eismo įvykio aplinkybes, vairuotoja paaiškino, jog ji vairuojamu automobiliu važiavo Kauno gatvės antra eismo juosta link stoties pusės ir per sankryžą ji važiavo jos atžvilgiu degant žaliam šviesoforo signalui. Staiga iš už pirma eismo juosta važiavusio troleibuso į kelią išėjo pėsčiasis, kuriam tuo metu degė raudonas šviesoforo signalas ir dėl ko pastarasis buvo partrenktas. Jis jau neprisimena, ar buvo pėsčiasis, kai jie atvyko į įvykio vietą, tai yra ar jis buvo ant važiuojamosios dalies, ar sėdėjo automobilyje. Pėsčiasis buvo sąmoningas, jis dokumentų neturėjo, bet pasakė savo duomenis, kuriuos ir užrašė savo tarnybiniame pranešime, jog tai B. S.. Pėsčiojo paklausus apie eismo įvykio aplinkybes, šis nurodė, jog jis per Kauno gatvės važiuojamą dalį ėjo jo atžvilgiu degant žaliam šviesoforo signalui, o automobilis per sankryžą važiavo degant raudonam signalui ir jį partrenkė. Jiems atvykus į įvykio vietą, ten jau buvo kitas policijos pareigūnas su tarnybiniu automobiliu. Šis jiems neprisistatęs policijos pareigūnas, kiek pamena, sakė, jog jis paties pėsčiojo partrenkimo nematė, bet buvo šalia įvykio vietos, tačiau kur buvo konkrečiai, nenurodė. Bekalbant su liudytoju šis nurodė, jog girdėjo kaip įvykio vietoje buvusio autobuso vairuotojas pasakė automobilio „VW Lupo“ vairuotojai: „kaip tu važiuoji per raudoną“. Pareigūnas sakė, jog jis nespėjo užsirašyti nei autobuso, nei jo vairuotojo duomenų, nes pastarasis greitai išvažiavo iš įvykio vietos. Daugiau jokių konkrečių liudytojų ar eismo įvykio aplinkybių įvykio vietoje pirmas buvęs pareigūnas liudytojas nenurodė (b. l. 52-53).
2010 m. lapkričio 19 d. apklausos metu liudytojas Savivaldybės įmonės „Susisiekimo paslaugos“ Centralizuotos eismo valdymo sistemos vadovas A. M. parodė, kad susipažinęs su 2010 m. birželio 30 d. eismo įvykiu, įvykusiu Kauno-Mindaugo gatvių sankryžoje, reguliuojamoje šviesoforu, praneša, kad šviesoforai šioje sankryžoje žiūrint pagal pateiktą byloje sankryžos veikimo vizualizaciją dirba sekančiu režimu: jeigu automobiliams važiuojantiems Mindaugo gatve nuo Panerių gatvės pusės dega žalias šviesoforo signalas, tai jis dega nemirksėdamas 6 sekundes, plius 4 sekundes mirksi žalias šviesoforo signalas, po to užsidega geltonas šviesoforo signalas ir dega 3 sekundes, po ko užsidega raudonas šviesoforo signalas, kuris dega 56 sekundes. Užsidegus aukščiau minėtame šviesofore raudonam šviesoforo signalui, ir keičiantis šviesoforo fazėms, visoje sankryžoje visomis kryptimis dega 2 sekundes raudonas šviesoforo signalas, po ko šviesoforuose, kuriuose bus leidžiamas eismas 1 sekundei užsidega raudonas šviesoforo signalas kartu su geltonu, po ko užsidega žalias šviesoforo signalas. Šiuo atveju prieš užsidegant Mindaugo gatvės šviesofore žiūrint nuo Panerių gatvės pusės raudonam šviesoforo signalui, automobiliams važiuojantiems Kauno gatve nuo Algirdo gatvės pusės turėjo degti raudonas šviesoforo signalas 41 sekundę, po ko 1 sekundę buvo užsidegusi raudona su geltona šviesoforo signalai, po ko užsidegė žalias šviesoforo signalas kryptimi link stoties ir degė 21 sekundę, po ko 4 sekundes mirksėjo žalia. Šviesoforo signalai esantys Mindaugo-Kauno gatvių sankryžoje šiuo atveju žiūrint nuo Panerių gatvės pusės automobiliams ir pėstiesiems dega sinchroniškai, tai yra po pastovaus žalio šviesoforo signalo, 4 sekundes mirksi žalias šviesoforo signalas, po to užsidega geltonas šviesoforo signalas ir dega 3 sekundes, po ko užsidega raudonas šviesoforo signalas, kuris automobilių atžvilgiu dega 56 sekundes, o pėsčiųjų atžvilgiu dega trumpiau, tai yra 32 sekundes, po ko pėstiesiems persijungia į žalią šviesoforo signalą, kuris dega 30 sekundžių ir po 24 susijungia su žalia šviesa užsidegusia automobiliams važiuojantiems Mindaugo gatve nuo Panerių gatvės pusės, kurie kartu dega nemirksėdami 6 sekundes (b. l. 64).
Iš byloje esančio 2010 m. birželio 30 d. kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad įvykio vieta – Vilnius, Kauno-Mindaugo gatvių sankryža, reguliuojama šviesoforu. Apžiūros metu nustatyta, kad automobilis „VW Lupo“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) stovi Kauno gatvėje, antroje eismo juostoje. Priekinė automobilio dalis nukreipta link Šopeno gatvės, galinė – link Švitrigailos gatvės. Automobilio dešinės pusės galinis ratas nutolęs nuo Kauno gatvės dešiniojo važiuojamosios dalies krašto (kryptimi nuo Švitrigailos g. link Šopeno g.) 4,10 m, o priekinis – 4,20 m. Automobilio priekinė dalis užvažiavusi už nuo Mindaugo g. išvestos tiesiosios 0,1 m. Automobilis stovi Kauno-Mindaugo g. sankryžoje reguliuojamosios pėsčiųjų perėjos ribose, Kauno gatvėje. Prie apžiūros protokolo pridėti priedai – eismo įvykio vietos planas, fotolentelės, transporto techninės būklės patikrinimo ir apžiūros protokolai (b. l. 9-17, 20-23).
Iš byloje esančios Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. specialisto išvados Nr. G 2545/10 (01) matyti, kad nukentėjusiajam B. S. nustatyti šie kūno sužalojimai: dešinės mentės lūžis, odos nubrozdinimas dešinėje alkūnėje, paviršinės pjautinės žaizdos kairėje alkūnėje ir kairiame dilbyje, plati poodinė kraujosruva dešinėje blauzdoje. Sužalojimai padaryti nuo trauminių poveikių kietais bukais bei aštriais pjaunančių savybių turinčiais daiktais, galimai įvykio aplinkybėse nurodytu būdu bei laiku (2010-06-30). Sužalojimai vertinami nesunkiu sveikatos sutrikdymu (b. l. 37-39).
Iš byloje esančios Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos toksikologijos laboratorijos 2010 m. liepos 2 d. specialisto išvados Nr. T-A 3059/10 (01) matyti, kad B. S. kraujyje, paimtame 2010-06-30 17.05 val. etilo alkoholio nerasta (b. l. 26).
Iš Savivaldybės įmonės „Susisiekimo paslaugos“ 2010-08-03 rašto Nr. E-185 matyti,kad eismo valdymo centras 2010 metų birželio 30 dieną apie 16 val. 15 min. negavo jokių pranešimų apie netinkamą Kauno g. – Mindaugo gatvių sankryžos veikimą. Prie rašto pridėtas sankryžos signalinių grupių planas ir sankryžos veikimo istorija (b. l. 57-61).
Motyvuojamoji dalis
Iš byloje esančio 2011 m. balandžio 8 d. apžiūros protokolo matyti, kad atlikta Mindaugo – Kauno gatvių sankryžoje esančių šviesoforų darbo režimo apžiūra (b. l. 65-70).
Iš byloje esančios Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos toksikologijos laboratorijos 2010 m. liepos 2 d. specialisto išvados Nr. T-A 3044/10 (01) matyti, kad 2010-06-30 18.15 val. paimtame L. D. kraujyje etilo alkoholio nerasta (b. l. 74).
Vertindamas byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtus įrodymus teismas pažymi, kad byloje neabejotinai nustatytas tiek paties eismo įvykio, kurio metu nukentėjusiajam B. S. padaryti kūno sužalojimai, teismo medicinos specialisto įvertinti nesunkiu sveikatos sutrikdymu, faktas, tiek ir tai, kad šiuos sužalojimus 2010 m. birželio 30 d. apie 16.15 val. sukėlė kaltinamosios L. D. vairuojamas automobilis „VW Lupo“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) Esminė aplinkybė, lemianti išvadą dėl kaltinamosios L. D. kaltumo (nekaltumo) yra tai, ar kaltinamoji L. D. pažeidė jai inkriminuojamus KET 78.11, 36 ir 169 punktų reikalavimus, kurių esmė - draudimas važiuoti degant draudžiamam šviesoforo signalui.
Kaltinamoji L. D. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu nuosekliai teigė, kad ji per Kauno-Mindaugo gatvių sankryžą, Vilniuje, važiavo degant žaliam, tai yra, leidžiančiam eismą šviesoforo signalui. Tačiau asmens parodymų nuoseklumas savaime nereiškia, kad šie parodymai yra teisingi. Įrodymai (įskaitant ir kaltinamojo parodymus) turi būti patikimi, kitaip tariant, juos turi patvirtinti arba bent jau jų nepaneigti kiti ištirti įrodymai. Tačiau išnagrinėjus visų kitų įrodymų, leidžiančių nustatyti minėtą aplinkybę, šaltinius ir pačius įrodymus, matyti, kad nė vienas iš jų nepatvirtina kaltinamosios L. D. parodymų apie tai, kad ji važiavo jos atžvilgiu degant eismą leidžiančiam šviesoforo signalui. Tai pasakytina tiek apie apklaustų asmenų, kurie buvo tiesioginiai įvykio liudininkai – liudytojo T. G. ir nukentėjusiojo B. S. – parodymus, tiek ir apie liudytojo A. M. parodymus, kuriais pakomentuotas rašytinis įrodymas – Mindaugo-Kauno gatvės sankryžos signalinių grupių planas. Nukentėjusysis B. S. visų apklausų metu nuosekliai teigė, kad jis per važiuojamąją gatvės dalį, kurioje buvo sužalotas, pradėjo eiti jo atžvilgiu degant žaliam šviesoforo signalui. Liudytojas T. G. parodė, kad pėsčiojo partrenkimo momentu jo (tai yra, liudytojo T. G. atžvilgiu) degė raudonas šviesoforo signalas. Teismas neturi jokio pagrindo abejoti liudytojo T. G. (beje, dirbančio policijos pareigūnu) nešališkumu. Sulyginus minėtus liudytojo T. G. parodymus su Mindaugo-Kauno gatvės sankryžos signalinių grupių planu bei liudytojo A. M. parodymais, matyti kad jie tarpusavyje sutampa. Paminėtina, kad kaltinamosios L. D. parodymai nesutampa su nukentėjusiojo ir aptartų liudytojų parodymais ne tik dėl šviesoforo signalo. Kaltinamoji L. D. parodė, kad ji važiavo antrąja eismo juosta, o pirmąja eismo juosta važiavo autobusas, prieš kurį, jos teigimu, į važiuojamąją Kauno gatvės dalį išėjo (išbėgo) nukentėjusysis B. S., o po to autobusas nuvažiavo. Tokie parodymai patys savaime yra šiek tiek nelogiški, nes sunkiai tikėtina, kad garbaus amžiaus sulaukęs nukentėjusysis staiga išbėgtų į važiuojamąją gatvės dalį priešais atvažiuojantį autobusą. Tačiau minėti parodymai yra ne tik nelogiški, bet ir nepatikimi, kadangi tiek nukentėjusysis B. S., tiek betarpiškai įvykį matęs liudytojas T. G. nuosekliai teigė, kad minėtas autobusas (kuris važiavo ta pačia kryptimi, kaip ir kaltinamoji) buvo sustojęs prieš perėją, o tai tik dar kartą patvirtina, kad tiek minėto autobuso, tiek kaltinamosios L. D. atžvilgiu prieš pat įvykį ir eismo įvykio metu degė eismą draudžiantis šviesoforo signalas. Todėl teismas daro abejonių nekeliančią išvadą, kad kaltinamoji L. D. pažeidė KET 78.11, 36 ir 169 punktų reikalavimus ir šie pažeidimai yra priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais. Aplinkybė, kad minėto autobuso vairuotojas ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatytas, šiuo konkrečiu atveju neturi reikšmės, nes byloje surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių nustyti tikrąsias eismo įvykio aplinkybes. Apibendrindamas teismas konstatuoja, kad kaltinamosios L. D. veiksmai ikiteisminio tyrimo metu teisingai kvalifikuoti pagal BK 281 straipsnio 1 dalį.
Kaltinamosios L. D. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta.
Teismas, skirdamas kaltinamajai bausmę, atsižvelgia į padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą (kaltinamoji padarė sveikatos sutrikdymą sukėlusį neatsargų nusikaltimą), kaltinamosios asmenybę (kaltinamoji anksčiau neteista, dirba), kitas teisiškai reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes. Teismas laiko, kad šios nustatytos aplinkybės rodo, kad kaltinamajai skirtina BK 281 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmė - bauda.
Šioje baudžiamojoje byloje nukentėjusysis B. S. pareiškė civilinį ieškinį dėl 130 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 10 000 Lt dėl neturtinės žalos atlyginimo. Teismas laiko, kad šis civilinis ieškinys tenkintinas iš dalies.
BPK 109 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Pagal BPK 113 straipsnį, civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal šio kodekso nuostatas. Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.
Spręsdamas civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgia, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 178 straipsnio 1 dalies nuostatas, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Šioje byloje atsakovas, privalantis betarpiškai atlyginti kaltinamosios veiksmais padarytą turtinę žalą – „BTA Insurance Company“ SE draudimo bendrovė pripažįsta 106,21 Lt civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo, motyvuodamas tuo, kad vienas iš vaistų apmokėjimo kvitas nesusijęs priežastiniu ryšiu su nukentėjusiajam B. S. padarytais sužalojimais. Taigi, nors baudžiamojoje byloje nėra pateikta įrodymų dėl konkrečios turtinės žalos dydžio (turėtas išlaidas vaistams patvirtinančių dokumentų), teismas atsižvelgdamas į teismo posėdyje išreikštą civilinio atsakovo poziciją, ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo tenkina iš dalies ir iš minėtos bendrovės (Lietuvoje vykdančios veiklą per filialą) priteisia nukentėjusiajam B. S. 106,21 Lt.
Pagal CK 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas, turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Byloje nustatyta, kad L. D. padarė BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Nusikalstamais veiksmais kaltinamoji L. D. nukentėjusiajam B. S. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Iš teismui pateiktų medicininių dokumentų matyti, kad nukentėjusysis B. S. 2010-06-30 po eismo įvykio lankėsi Vilniaus greitosios pagalbos ligoninėje, jam diagnozuotas dešinės mentės lūžimas, dešiniojo klubo sumušimas, 2010-07-08 lankėsi pas chirurgą dėl hematomos dešinės blauzdos, kuri atsirado autoavarijos pasėkoje. 2010-07-10 – 2010-07-29 nuolat lankėsi pas chirurgą dėl žaizdos perrišimų, 2011 m. gegužės mėn. gydėsi pas neuropatologą dėl pablogėjusios stuburo būklės, neuropatologas atžymėjo, kad tam galėjo turėti įtakos autoavarija. Aprašytos aplinkybės yra pagrindas pripažinti, kad kaltinamosios L. D. veiksmai sukėlė neigiamas pasekmes nukentėjusiojo sveikatai, kurių liekamieji reiškiniai išliko iki šiol. Taip pat neginčytina, kad dėl nusikalstamų kaltinamosios veiksmų nukentėjusysis patyrė labai stiprų emocinį sukrėtimą, psichologinį diskomfortą ir baimę – jis buvo sužalotas visiškai netikėtoje ir iš pažiūros saugioje vietoje – šviesoforu reguliuojamoje pėsčiųjų perėjoje, dėl patirtų sužalojimų nėra absoliučiai jokios nukentėjusiojo kaltės, net menkiausio nerūpestingumo. Todėl šios pasekmės nukentėjusiojo fizinei ir dvasinei sveikatai yra pagrindas konstatuoti, kad jam padaryta neturtinė žala, susijusi su fiziniu skausmu, dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, bendravimo galimybių sumažėjimu (CK 6.250 sraipsnio 1 dalis). Nustatant neturtinės žalos dydį, atsižvelgiama į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus. Neabejotina, kad asmens sveikata yra viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų ir ne visada atkuriamų vertybių, todėl turi būti itin saugoma. Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį taip pat atsižvelgtina į tai, kad kaltinamoji neturėjo tyčios sužaloti nukentėjusįjį, padarė neatsargų nusikaltimą. Kaltinamoji L. D. darbingas asmuo, turi pastovias pajamas iš darbo virėja, tačiau jos nėra didelės. Šios kaltinamąją apibūdinančios aplinkybės turi įtakos pareikštam ieškiniui dėl neturtinės žalos atlyginimo ir yra pagrindu ieškinį mažinti. Pasisakydamas dėl civilinio atsakovo atstovo pareikštų argumentų apie neturtinės žalos dydžio piniginę išraišką, įvertinant gydymosi dienų skaičių, teismas pabrėžia, kad tiek teismų praktika, tiek teisės doktrina pripažįsta, kad neturtinės žalos pilnai įvertinti pinigine išraiška negalima. Nustatant neturtinės žalos dydį vadovaujamasi jau aptartais CK 6.250 straipsnyje išdėstytais kriterijais. Taigi, atsižvelgiant į išdėstytus kriterijus, taip pat teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, teismas laiko, kad pareikštas 10 000 Lt civilinis ieškinys atlyginti neturtinei žalai yra tenkintinas iš dalies ir nustato nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydį – 6 000 Lt.
Spręsdamas civilinės atsakomybės klausimą teismas pažymi, kad iš byloje esančių dokumentų matyti, kad kaltinamoji L. D. įvykio metu savo, kaip transporto priemonės valdytojo, civilinę atsakomybę buvo apsidraudusi „BTA Insurance Company“ SE, Lietuvoje vykdančioje veiklą per filialą (privalomojo civilinės atsakomybės draudimo polisas galiojo nuo 2009-11-29 d. iki 2010-11-28 d.). Ši draudimo bendrovė byloje įtraukta civiliniu atsakovu. Pagal nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusio 2007 m. gegužės 17 d. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punktą, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant, kiek yra nukentėjusiųjų trečiųjų asmenų yra 2 500 000 eurų dėl žalos asmeniui (tarp jų 2 500 eurų dėl neturtinės žalos) ir 500 000 eurų dėl žalos turtui. Taigi, šioje byloje visą priteisiamą tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, privalo atlyginti draudimo bendrovė „BTA Insurance Company“ SE, Lietuvoje vykdanti veiklą per filialą.
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
L. D. pripažinti kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 281 straipsnio 1 dalį ir nubausti 20 MGL (2 600 Lt) bauda.
Priteisti iš draudimo bendrovės „BTA Insurance Company“ SE (įregistruota Latvijos Respublikos Komerciniame registre bendru registraciniu numeriu (duomenys neskelbtini) Lietuvoje vykdančios veiklą per „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje (įmonės kodas 300665654) nukentėjusiajam B. S. 106,21 Lt kaltinamosios L. D. nusikalstamais veiksmais padarytos turtinės žalos atlyginimui ir 6 000 Lt kaltinamosios L. D. nusikalstamais veiksmais padarytos neturtinės žalos atlyginimui.
Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą.