- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-06
- Bylos Nr.
- e2S-2293-803/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-24772-2015-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Petkuvienė
- Kreditorius
- uždarosios akcinės bendrovės „Naujamiesčio būstas“
- Skolininkas
- I. V., D. V.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Petkuvienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (pareiškėjo) uždarosios akcinės bendrovės „Naujamiesčio būstas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 20 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal kreditoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Naujamiesčio būstas“ pareiškimą dėl skolos priteisimo iš skolininkų I. V. ir D. V..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
kreditorius UAB „Naujamiesčio būstas“ pateikė teismui pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, kuriame prašė priteisti iš skolininko I. V. 232,17 Eur skolą ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas, iš skolininko D. V. 139,30 Eur skolą ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas bei iš skolininkų lygiomis dalimis bylinėjimosi išlaidas: 3 Eur sumokėto žyminio mokesčio, 0,87 Eur už duomenis iš Nekilnojamojo turto registro, 1,68 Eur už duomenų paiešką Gyventojų registro tarnybos duomenų bazėje bei 24,20 Eur už UAB „SKOLOS LT“ suteiktas teisines paslaugas, rengiant pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiama 2015 m. liepos 20 d. nutartimi kreditoriaus pareiškimą atsisakė priimti kaip aiškiai nepagrįstą. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 435 straipsnio 2 dalyje kaip vienas iš atsisakymo priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo pagrindų yra įtvirtintas aiškus pareiškime įvardintų reikalavimų nepagrįstumas. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, nurodydamas, jog prie atstovavimo pagal pavedimą civiliniame procese išlaidų priskiriamos tik tokios išlaidos, kurios patirtos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Be to, kreditoriaus patirtos išlaidos (dėl apmokėjimo už teisinių paslaugų teikimą įmonei, o ne advokatui ar advokato padėjėjui) nepatenka ir į CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punkte įvardintas kitas būtinas ir pagrįstas išlaidas, nes šis punktas nėra taikomas atstovavimo išlaidoms, kurios specialiai aptartos CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punkte (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-7-334-687/2015, 2015 m. balandžio 15 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-212-219/2015). Nurodė, jog remiantis išdėstytu kreditoriaus reikalavimas priteisti iš skolininkų bylinėjimosi išlaidas, patirtas dėl apmokėjimo už teisinių paslaugų teikimą privačiam juridiniam asmeniui, negali būti tenkinamas, o CPK XXIII skyriaus nuostatose nėra nustatyta teismui galimybė, priimant teismo įsakymą tenkinti kreditoriaus pareiškimą iš dalies (CPK 435 straipsnio 2 dalies).
II. Atskirojo skundo argumentai
Kreditorius UAB „Naujamiesčio būstas“ pateikė atskirąjį skundą, prašydamas pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti. Nurodė, kad teismas, atsisakydamas priimti kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo kaip aiškiai nepagrįstą, netinkamai įvertino, ar reiškiamas reikalavimas yra iš esmės neįmanomas, formaliai atsisakydamas jį priimti ir neįvertinęs, jog yra galimybė tenkinti kreditoriaus pareiškimą iš dalies. Kreditorius įrodinėja, kad toks teismo argumentas neatitinka suformuluotos teismų praktikos (nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-817-278/2013), kadangi proceso įstatyme nenumatytas draudimas atsisakyti priimti pareiškimą ir išduoti teismo įsakymą dėl dalies pareiškime nurodytų reikalavimų. Kreditorius nurodo, kad pagrindinis kreditoriaus reikalavimas yra prašymas priteisti iš skolininko pagrindinę skolą, kiti reiškiami reikalavimai dėl bylinėjimosi išlaidų laikytini išvestiniai, todėl pirmosios instancijos teismas be pagrindo atsisakė priimti kreditoriaus pareiškimą.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Nagrinėjamoje byloje apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, nurodydamas, kad įstatyme nenumatytas draudimas priimti teismo įsakymo tik dėl dalies reikalavimų, todėl pirmos instancijos teismas galėjo išduoti teismo įsakymą dėl pagrindinės skolos ir, jo manymu, pagrįstų bylinėjimosi išlaidų. Taigi apeliacijos objektas yra teismo vertinimas dėl atsisakymo priimti apelianto (kreditoriaus) pareiškimą skolininkei išdavimo kaip aiškiai nepagrįsto (CPK 320, 338 straipsniai).
Pareiškimai dėl teismo įsakymų išdavimo nagrinėjami CPK XXIII skyriuje nustatyta tvarka, reglamentuojančioje tiek pareiškimams taikomus specialiuosius reikalavimus, tiek jų priėmimą. Įstatyme numatyta, kad kreditorius, prašydamas išduoti teismo įsakymą, neprivalo pagrįsti savo reikalavimo ir jo faktinio pagrindo įrodymais, o teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus, netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo (CPK 433 straipsnio 3 dalis, 435 straipsnio 3 dalis). Proceso įstatyme taip pat numatyta galimybė atsisakyti priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo tuo atveju, jeigu jis yra aiškiai nepagrįstas; minėtas pagrindas taikytinas tada, kai iš faktinio pareiškimo pagrindo matyti, jog reikalavimas yra nerealus arba aiškiai laikytinas nepagrįstu. Pateikiamas pareiškimas be bendrųjų procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų turi atitikti ir pareiškimui keliamus specialiuosius reikalavimus, tarp kurių numatyta, kad pareiškime dėl teismo įsakymo turi būti nurodomas reiškiamas reikalavimas ir jo faktinis pagrindas, taip pat įrodymai, galintys pagrįsti reikalavimą (CPK 433 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Teismo įsakymo išdavimo apimtį imperatyviai apibrėžia CPK 436 straipsnio 2 dalis, o priimant pareiškimą teismas turi patikrinti, ar įsakymas galės būti priimtas visais įsakymo turinio aspektais.
Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentu, kad Civilinio proceso kodekso XXIII skyriaus, reglamentuojančio bylų dėl teismo įsakymo išdavimo nagrinėjimo ypatumus, normos nenumato tiesioginio draudimo išduoti teismo įsakymą dėl kreditoriaus reikalavimų dalies, todėl siekiant išspręsti ginčijamą klausimą būtina sistemiškai išanalizuoti minėto skyriaus nuostatas bei atsižvelgti į supaprastinto proceso tikslus. Pažymėtina, kad sumarinio proceso tikslas – kuo mažesnėmis laiko, pastangų ir piniginėmis sąnaudomis bei kuo paprastesniu būdu išspręsti neginčijamų ir neprieštaraujančių įstatymams reikalavimų patvirtinimo ir išieškojimo klausimus. Tokio proceso galutinis rezultatas turi būti teismo įsakymo, esančio vykdomuoju dokumentu, išdavimas, teismui netikrinant jo pagrįstumo. Išsprendus ginčo situaciją kreditoriaus nurodomu būdu, t.y. priėmus teismo įsakymą dėl dalies pareiškimo reikalavimų, o kitą pareiškimo dalį (dėl aiškiai nepagrįstų reikalavimų) atsisakius priimti, kreditoriui atsirastų galimybė pateikti atskirąjį skundą dėl nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškimo dalį (CPK 435 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, galima situacija, kai iš esmės vieno pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo pagrindu teismas priimtų du atskirus procesinius dokumentus ir taip vėliau vyktų du procesai – išieškojimo ir apeliacijos, o aukštesnės instancijos teismui panaikinus tokią nutartį, galimi ir du išieškojimo procesai (dėl teismo įsakymo ir dėl bylinėjimosi išlaidų). Akivaizdu, kad toks procesas neatitiktų sumarinio proceso tikslų.
Taigi šios aplinkybės, taip pat CPK XXIII skyriuje įtvirtinti reikalavimai teismo įsakyme nurodyti ne tik priteisiant skolą, tačiau ir išvestinius reikalavimus (jei tokie buvo pareikšti; CPK 436 straipsnis), teismo įsakymo apskundimo teisės ribojimas (CPK 436 straipsnio 7 dalis), leidžia daryti išvadą, kad tuo atveju, jei visų pareiškimo reikalavimų patenkinimas pažeistų teisės aktais įtvirtintą teisinį reguliavimą, toks pareiškimas turi būti nepriimamas dėl jo aiškaus nepagrįstumo (CPK 435 straipsnio 2 dalis).
Be to, Įstatymas riboja teismo įsakymo apskundimo teisę (CPK 436 straipsnio 7 dalis). Kreditorius, pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo reikšdamas (nors ir vieną) aiškiai nepagrįstą reikalavimą, prisiima riziką netekti teisės supaprastintu būdu apsiginti galimai pažeistas ar pažeidžiamas materialines subjektines teises. Apeliantas vieną aiškiai nepagrįstą reikalavimą pareiškė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo.
Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, konstatuojama, jog atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pagrįstos teismo nutarties, todėl atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nutarties negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 ir 339 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
atmesti apelianto UAB „Naujamiesčio būstas“ atskirąjį skundą
palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 20 d. nutartį nepakeistą.