- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-01-05
- Bylos Nr.
- eAN2-3-576/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-02565-2020-3
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Palikti apylinkės teismo nutarimą (nutartį) nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti
- Teisėjas
- Nida Vigelienė (pirm.)
- Institucija
- Nacionalinės žemės tarnybos prie LR Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius
- Advokatai
- Rytis Paukštė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau ir – Institucija) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 30 d. nutarimo, kuriuo tenkintas E. P. atstovo advokato Ryčio Paukštės skundas – panaikintas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2020 m. liepos 31 d. nutarimas Nr. (duomenys neskelbtini) ir administracinio nusižengimo teisena E. P. atžvilgiu nutraukta.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos skyriaus vedėjas M. J. 2020 m. liepos 31 d. surašė nutarimą Nr. (duomenys neskelbtini) administracinio nusižengimo byloje E. P. už tai, kad jis, kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, nepaisant UAB „(duomenys neskelbtini)“ išduoto Leidimo Nr. 54, kuris nėra suderintas su valstybinės žemės nuomininku (Nacionaline žemės tarnyba), neturėdamas jokio valstybinės žemės patikėtinio leidimo/sutikimo naudotis ir vykdyti ūkinę/komercinę veiklą žemės sklype (sklypo dalyje) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini), pažeidė Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnio 7 punkto nuostatas ir padarė administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 110 straipsnio 1 dalyje. E. P. atstovas advokatas Rytis Paukštė, nesutikdamas su nutarimu, jį apskundė teismui, prašydamas panaikinti minėtą nutarimą.
Žemesnės instancijos teismas
2. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 30 d. nutarimu skundas tenkintas – Institucijos nutarimas panaikintas ir administracinio nusižengimo teisena E. P. atžvilgiu nutraukta. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ ginčo žemės sklype ūkinę komercinę veiklą, kuriai reikalingas leidimas buvo išduotas kompetentingos institucijos dar 2016 m., vykdė turėdamas ginčo žemės sklypo nuomininko sutikimą bei nuomos sutartį, taip pat tai, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ neįtvirtinta pareiga domėtis ar kvestionuoti valstybinės žemės nuomininkų teisių ir pareigų apimties, neturėjo pagrindo išvadai, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamas vadovo, ginčo žemės sklype skundžiamą veiklą vykdė tyčia savavališkai užimdamas valstybinės žemės sklypą, aiškiai žinodamas ir suprasdamas, jog ūkinės komercinės veiklos vykdyti ginčo sklype neturi teisėto pagrindo. Teismas konstatavo, kad E. P. veiksmuose nėra ANK 110 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo sudėties subjektyviojo elemento – tyčios.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
3. Institucija, nesutikdama su priimtu nutarimu, pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 30 d. nutarimą ir palikti galioti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2020 m. liepos 31 d. nutarimą.
3.1. Skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad E. P. veiksmuose nėra būtinojo administracinio nusižengimo, numatyto ANK 110 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymio – kaltės, pasireiškusios tyčia.
3.2. Skunde teigiama, kad savavališko žeme?s uže?mimo bei naudojimo kaip administracinio nusižengimo objektyviosios puse?s požymiu? sa?rašas ne?ra tiksliai apibre?žtas, todėl nėra baigtinis. Teigiama, kad Nacionalinė žemės tarnyba yra visos valstybinės žemės patikėtinė, išskyrus žemę, kuri atskirų įstatymų nustatyta tvarka patikėjimo teise perduota kitiems subjektams. Nurodoma, kad, atlikus žemės sklypo žemės naudojimo patikrinimą, nustatyta, kad žemės sklypas yra aptvertas tvoromis, patekimas iš pietinės pusės yra uždarytas ir kontroliuojamas, žemės sklype yra sandėliuojamos bei rūšiuojamos įvairios atliekos, patikrinimo metu specialia technika buvo vykdomi atliekų rūšiavimo darbai. Institucija nurodo, jog ginčo, kad žemės sklype yra sandėliuojamos bei rūšiuojamos įvairios atliekos, specialia technika vykdomi atliekų rūšiavimo darbai, nėra. Institucija nurodo, kad E. P. neturėjo jokio valstybinės žemės patikėtinio sutikimo (leidimo) naudotis ir vykdyti ūkinę (komercinę) veiklą žemės sklype, todėl padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 110 straipsnio 1 dalyje. Teigiama, jog, nors E. P. ir nurodo, kad jam nuomininkas leido naudotis žeme, tačiau tai nesuteikia pagrindo ir nepaneigia žemės skypo savininko sutikimo (leidimo) būtinumo gavimo, juo labiau, kai nuomininkui nebuvo suteikta teisė subnuomuoti žemės sklypą.
3.3. Toliau skunde nurodoma, kad įmonės direktorius privalo prisiimti rizika? už galimus įmonės atliekamus pažeidimus. Nurodoma, kad verslo subjektams teisiniuose santykiuose keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai. Teigiama, kad turėjo būti įvertinta rizika, esant poreikiui, reikėjo konsultuotis dėl galimybės vystyti tokio pobūdžio veiklą ginčo žemės sklype. Taip pat nurodoma, kad taršos leidimas nesukuria jokios žemės sklypo valdymo teisės, todėl E. P. teiginiai, jog nebuvo suprantama, kad yra reikalinga žemės sklypo valdymo teisė iš jo savininko, yra bandymas išvengti kylančios atsakomybės. Institucijos vertinimu, juridinis asmuo (jo vadovas), nusprendęs vystyti veiklą valstybiniame žemės sklype savavališkai, privalo suvokti tokių veiksmų neatitiktį įstatymui, o, apsispręsdamas atlikti tokius veiksmus, veikia tiesiogine tyčia.
3.4. Taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino taršos leidimo, kuriame nurodyta, kad visa statybinių atliekų tvarkymo veikla bus vykdoma uždarose patalpose, turinį. Nurodoma, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikla užsiėmė žeme?s sklypo teritorijoje, suklaidindama, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra žeme?s sklypo savininkė.
3.5. Toliau skunde teigiama, kad visa visuomene? yra suinteresuota ir turi teise? i? švaria? aplinka?, o bet kokios veiklos vykdymas turi atitikti teisės aktų reikalavimus. Be to, nurodoma, kad patikrinimas buvo atliktas gavus asmenų skundą. Institucija nurodo, kad E. P. buvo nubaustas už tai, kad neturėjo valstybinės žemės patikėtinio leidimo (sutikimo) naudotis ir vykdyti ūkinę (komercinę) veiklą žemės sklype. Taip pat nurodoma, kad patikrinimo akte nebuvo užfiksuota, jog tvoros užima nesuformuotą valstybinę žemę.
Atsiliepimas
4. Atsiliepime į apeliacinį skundą E. P. atstovas advokatas Rytis Paukštė prašo Institucijos apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 30 d. nutarimą palikti galioti. Nurodoma, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, teise?tai išsinuomojusi valstybe?s žeme?je esanc?ias patalpas bei gavusi sutikima? naudotis joms reikalinga teritorija, ne?ra savavališkai uže?musi valstybe?s žeme?s, o E. P. ne?ra atlike?s jokiu? neteise?tu?, ANK numatytu? veiksmu?.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos skundas atmetamas
5. Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą (ANK 652 straipsnio 1 dalis) ir, išnagrinėjęs bylą dėl apeliacinio skundo, priima vieną iš sprendimų, numatytų ANK 653 straipsnio 1 dalyje. Susipažinus su apeliaciniu skundu nustatyta, kad Institucija nesutinka su teismo padaryta išvada, kad E. P. veiksmuose nebuvo tyčios, padarant administracinį nusižengimą, numatytą ANK 110 straipsnio 1 dalyje. Atitinkamai minėtu aspektu skundžiamas nutarimas ir yra tikrinamas, neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Apeliacinės instancijos teismas vertina, ar E. P. tyčiniais veiksmais savavališkai užėmė valstybinės žemės teritoriją. Tuo tarpu dėl administracinio nusižengimo nutarime nurodytų aplinkybių, susijusių su sklypo aptvėrimu tvoromis, su patekimo į teritoriją užtvėrimu ir kontroliavimu, apeliacinės instancijos teismas nepasisakys, kadangi E. P. už tai nebuvo nubaustas, be to, ir Institucija apeliaciniame skunde dėl to esminių klausimų nekelia. Tuo pačiu pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimamą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną skundo argumentą, kadangi teismas skundą vertina iš esmės visų duomenų kontekste.
Žemesnės instancijos teismas
6. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnio 7 punkte numatyta, kad žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo savo naudojamuose žemės sklypuose vykdydami ūkinę ir kitą veiklą, nepažeisti gretimų žemės sklypų savininkų ar naudotojų ir gyventojų teisių ir įstatymų saugomų interesų. ANK 110 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė už savavališką žemės, miško, vandens telkinių užėmimą arba savavališką vandens telkinių naudojimą. ANK 110 straipsnio 1 dalyje numatyta veika gali pasireikšti: 1) savavališku žemės, miško, vandens telkinių užėmimu arba 2) savavališku vandens telkinių naudojimu. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad valstybinės žemės sklypas naudojamas E. P. vadovaujamos įmonės vykdomai veiklai, t. y., nėra ginčo, kad jis buvo užimtas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ANK 110 straipsnio prasme teisiškai nėra svarbu, kokiu pagrindu žemės sklypas buvo užimtas, svarbu nustatyti, kad tai buvo padaryta savavališkai. Pastebėtina, kad minėtas administracinis nusižengimas yra padaromas, be kita ko, esant savavališkumo požymiui. Savavališkumas, teismo vertinimu, neatsiejamai yra susijęs su administracinio nusižengimo sudėties subjektyviosios pusės požymiu – kalte, o būtent veikimu tyčia. Šiuo atveju ginčas ir kyla dėl administracinio nusižengimo sudėties subjektyviosios pusės elemento – tyčios. Asmuo pripažįstamas kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo, jeigu jis šį teisės pažeidimą padarė tyčia ar dėl neatsargumo (ANK 7 straipsnis). Administracinio nusižengimo, numatyto ANK 110 straipsnio 1 dalyje, sudėties subjektyvusis elementas yra tyčia, o kvalifikuojant veiką pagal ANK 110 straipsnio 1 dalį privalo būti įrodyta, jog asmuo tyčia, sąmoningai ir savavališkai užėmė žemės sklypą, aiškiai suprasdamas, kas yra ginčo žemės sklypo savininkas. Tokią praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pavyzdžiui, atnaujintoje administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-15-693/2019). Pastebėtina, kad ir Institucija skunde nurodo, kad administracinis nusižengimas padaromas tik tyčia, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad E. P. veiksmuose tyčios nebuvo. Taigi šiuo atveju svarbu nustatyti, ar E. P. veikė savavališkai, t. y. tyčia, kuri pasireiškė žinojimu, kad jis galimai neturi teisės naudoti sklypo įmonės veiklai vykdyti.
7. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju yra susiklostę teisiniai santykiai, kylantys iš nuomos sutarties, o būtent tarp Nacionalinės žemės tarnybos ir UAB „(duomenys neskelbtini)". Būtent civilinio proceso tvarka ir turėtų būti išspręsti visi iš nuomos sutarties kylantys klausimai, be kita ko, įskaitant ir tai, ar UAB „(duomenys neskelbtini)" turėjo teisę suteikti UAB „(duomenys neskelbtini)" leidimą naudotis įmonės veiklai vykdyti reikalinga teritorija, kurią UAB „(duomenys neskelbtini)" valdė nuomos pagrindu. Minėtas klausimas negali būti sprendžiamas nagrinėjant administracinio nusižengimo bylą, kadangi tai nėra nagrinėjamos bylos objektas. Tuo tarpu E. P., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)" direktoriumi, negali būti traukiamas atsakomybėn už tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)" suteikė rašytinį leidimą naudotis teritorija, kurią pati valdė nuomos pagrindu. Tuo pačiu pažymėtina, kad paraiškoje dėl taršos leidimo išdavimo nurodyta, kad žemės sklypo savininkė yra UAB „(duomenys neskelbtini)", kuri davė sutikimą naudotis teritorija. Ir nors sutiktina, kad įmonės direktoriui yra taikomi atidaus ir rūpestingo asmens standartai, visgi, teismo vertinimu, jis, gaudamas sutikimą, reikalingą taršos leidimui gauti, neprivalėjo nustatyti ar sutikimą duodanti UAB „(duomenys neskelbtini)" tokį sutikimą duoda laikantis visų teisės aktuose nustatytų reikalavimų, įskaitant ir tai, ar ji apskritai turi tokią teisę. Be kita ko, ne administracinio nusižengimo byloje turi būti nustatinėjama, ar įmonė teisėtai veiklą vykdė aptariamame žemės sklype. Be kita ko, paraiškos teikimo metu UAB „(duomenys neskelbtini)" direktoriumi buvo ne E. P., o kitas asmuo, tuo tarpu E. P. buvo tik kontaktinis asmuo.
8. Nagrinėjamu atveju negalima daryti išvados, kad E. P. žinojo, jog be Institucijos leidimo negalima vykdyti veiklos valstybinės žemės sklype, tačiau vis tiek veiklą vykdė. Nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad sutikimą davė žemės nuomininkė, tuo tarpu E. P. nekilo pareiga įsitikinti, kad tokį sutikimą nuomininkė duoda turėdama teisinį pagrindą ir laikydamasi teisės aktų reikalavimų. Juo labiau, kai UAB „(duomenys neskelbtini)" sutikime nurodyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)" leidžia naudotis UAB „(duomenys neskelbtini)" savo teritorija, privažiavimo keliais, asfaltuotojoje ir betonuotoje aikštelėje laikyti ir perdirbinėti taršos leidime leidžiamas laikyti ir perdirbti atliekas (1 t., b. l. 45). Taigi iš sutikimo turinio galima pagrįstai manyti, jog teritorija, kurioje leidžiama vykdyti veiklą, priklauso būtent UAB „(duomenys neskelbtini)". Atitinkamai paraiškoje dėl taršos leidimo tokia informacija ir buvo nurodyta, todėl daryti išvados, kad E. P. tyčiniais veiksmais pateikė klaidinančią informaciją, negalima. Be kita ko, pastebėtina, kad valstybinė įstaiga, sprendžianti taršos leidimų išdavimo klausimus, nenustatė, kad pateiktas sutikimas yra netinkamas. Pažymėtina, kad, gavus tokį sutikimą, po to gavus taršos leidimą iš valstybinės įstaigos, E. P. pagrįstai galėjo manyti, kad veiklą žemės sklype vykdo teisėtai. Be kita ko, Institucija atsiliepime, pateiktame pirmosios instancijos teismui, nurodė, kad tai, jog E. P. galimai nežinojo apie tai, kad savavališkai užima valstybinę žemę, jokiu būdu nereiškia, kad neturėjo ir neprivalėjo žinoti. Taigi tai tik sustiprina teismo įsitikinimą, kad E. P. veiksmuose nėra tyčios. Tuo tarpu, kaip jau minėta, daryti išvadas, ar UAB „(duomenys neskelbtini)" turėjo teisę išduoti tokį sutikimą, kokia tokio sutikimo juridinė reikšmė ir pasekmės, atitinkamai, ar, įvertinus aplinkybių visumą, UAB „(duomenys neskelbtini)" teisėtai vykdo veiklą valstybinės žemės sklype, būtų galima daryti pasitelkiant kitus procesus. Šiuo gi atveju teismas turi teisę tik konstatuoti, kad E. P. veiksmuose tyčios nėra, todėl negalima konstatuoti administracinio nusižengimo, numatyto ANK 110 straipsnio 1 dalyje. Be kita ko, šiame kontekste vadovautis konstitucine nuostata, kad įstatymų nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės, negalima. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad E. P., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, neturi nei teisės nei juo labiau pareigos domėtis UAB „(duomenys neskelbtini)" sudarytomis nuomos sutartimis ir kitais šios įmonės atliekamais veiksmais. Kaip nustatyta, turėjo pagrindą manyti, kad jo vadovaujama įmonė veiklą vykdo aptariame žemės sklype teisėtai, atitinkamai daryti išvados, kad jo veiksmuose yra savavališkumas, negalima.
9. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas itin detaliai ir išsamiai įvertino visas reikšmingas bylai aplinkybes, padarė teisingas ir pagrįstas išvadas, jog E. P. veiksmuose tyčios nėra, atitinkamai administracinio nusižengimo teiseną jo atžvilgiu nutraukė. Tuo pačiu pažymėtina, kad, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, Institucija nenurodė, kokie konkretūs naudojimosi ginčo žemės sklypu pažeidimai buvo užfiksuoti ir kokios konkrečios gretimų žemės sklypų savininkų ar naudotų teisės ar saugomi interesai buvo pažeisti, be to, ir apeliaciniame skunde pateikiami abstraktaus pobūdžio teiginiai, kad pažeidimai yra, nes dėl jų buvo pateiktas skundas, o pažeistas bendras visuomenės interesas, visuomene? yra suinteresuota ir turi teise? i? švaria? aplinka?, o bet kokios veiklos vykdymas turi atitikti teisės aktų reikalavimus. Taigi nėra pagrindo ne tik išvadai, kad E. P. vadovaujama įmonė savavališkai užėmė žemės teritoriją, tačiau negalima daryti išvados, kad tokiais veiksmais jis būtų pažeidęs Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnio 7 punkto nuostatas.
10. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Institucija savo kompetencijos ribose turi teisę imtis teisės aktuose numatytų teisinių instrumentų, siekiant apsaugoti Lietuvos Respublikos žemės įstatyme įtvirtintus saugomus teisinius gėrius bei užkirsti kelią bet kokiems pažeidimams. Tačiau tai nereiškia, kad įmonės vadovas, nustačius galimus pažeidimus, turi būti baudžiamas pasitelkiant ANK nuostatas, nesant tam pagrindo.
11. Atsižvelgus į išdėstytų aplinkybių visetą, Institucijos apeliacinis skundas yra atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo nutarimas paliekamas galioti.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 30 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje nepakeistą ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.