- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-10-23
- Bylos Nr.
- 2K-601/2007
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vytautas Piesliakas (pirm.), Benediktas Stakauskas, Valerijus Čiučiulka (pran.)
- Nuteistasis
- R. N., V. Z., R. Š.
- Nukentėjusysis
- R. D.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Piesliako, Benedikto Stakausko ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. Z., R. N. ir nukentėjusiojo R. D. kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio, kuriuo:
V. Z. nuteistas pagal BK 181 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 228 straipsnio 2 dalį atėmimu ketveriems metams šešiems mėnesiams teisės dirbti valstybės tarnautoju teisėsaugos organuose. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams šešiems mėnesiams, ją atliekant pataisos namuose.
R. N. nuteistas pagal BK 181 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams, pagal BK 228 straipsnio 2 dalį atėmimu penkeriems metams teisės dirbti valstybės tarnautoju teisėsaugos organuose. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas penkeriems metams, ją atliekant pataisos namuose.
R. Š. nuteistas pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, 140 MGL (17500Lt) dydžio bauda, pagal BK 228 straipsnio 2 dalį atėmimu dvejiems metams teisės dirbti valstybės tarnautoju teisėsaugos organuose. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 140 MGL (17500Lt) dydžio bauda.
Iš R. N., V. Z. ir R. Š. solidariai priteista R. D. 47 000 Lt turtinei žalai atlyginti. R. D. ieškinio dalis dėl automobilio „Mercedes-Benz“ (valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini) remonto, nuomos išlaidų bei dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesta.
Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 23 d. nutartis, kuria: 1) Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gruodžio 4 d. nuosprendis pakeistas – iš nuteistųjų R. N., V. Z. ir R. Š. priteista solidariai nukentėjusiojo R. D. naudai 5500 Lt atstovavimo išlaidoms ir 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti; 2) nuteistųjų R. N., V. Z. ir R. Š. apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistųjų R. N. ir V. Z. bei jų gynėjo, prašiusių šių nuteistųjų kasacinius skundus tenkinti, o nukentėjusiojo kasacinį skundą atmesti, nuteistojo R. Š., prašiusio nukentėjusiojo kasacinį skundą atmesti, prokuroro, prašiusio tiek nuteistųjų R. N., V. Z., tiek nukentėjusiojo R. D. kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. N., V. Z. ir R. Š. nuteisti už tai, kad jie, būdami policijos pareigūnai, kartu su nenustatytais asmenimis veikdami bendrininkų grupe, pasinaudoję iš nenustatyto šaltinio gauta informacija apie tai, kas turi 2005 m. balandžio 26 d. pavogtą UAB „Rasa“ priklausantį automobilį „Mercedes-Benz“, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį nukentėjusysis R. D. nuomojo iš UAB „Rasa“ ir už kurį materialiai visiškai atsakė, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai pavartodami psichinę prievartą, pagrasindami, kad R. D. savo turtą praras, kad pagrobtasis automobilis bus parduotas kitiems asmenims, savo ir nenustatytų bendrininkų naudai atvirai vertė R. D. už pagrobto automobilio sugrąžinimą perduoti didelės – 20000 eurų (69056 Lt) – vertės turtą.
Vykdydami sumanymą gauti didelės vertės turtą, 2005 m. balandžio 27 d., laikotarpiu nuo 8.00 val. iki 13.00 val., Klaipėdos transporto policijos komisariato ir Autotransporto priemonių grobimų tyrimo skyriaus pastate, esančiame Priestočio g. 16, Klaipėdoje, R. N. ir V. Z. liepė R. Š. pasakyti nukentėjusiajam R. D., kad jis už pavogto automobilio „Mercedes-Benz“, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini), sugrąžinimą privalo sumokėti 20 000 eurų (kas atitinka 69 056 Lt). Tą pačią dieną, po 13 val., prie to paties policijos pastato, R. Š. apie tokią pagrobto automobilio sugrąžinimo sąlygą R. D. pasakė. R. D. paprašė reikalaujamą pinigų sumą sumažinti, o R. Š. šį nukentėjusiojo prašymą perdavė R. N. ir V. Z.. 2005 m. balandžio 28 d., tęsiant nusikalstamą veiką, laikotarpiu nuo 8.00 val. iki 17.00 val., policijos pastate, Priestočio g. 16, Klaipėdoje, R. N. ir V. Z. liepė R. Š. perduoti R. D., kad jis pagrobtą automobilį atgaus, jei sumokės 14 000 eurų (kas atitinka 48 339 Lt 20 ct), kad pagrobtąjį automobilį už 15 000 eurų ketina įsigyti kiti asmenys. 2005 m. balandžio 28 d., apie 20 val., prie namo, esančio S. Nėries gatvėje 12, Klaipėdoje, R. Š. apie R. N. ir V. Z. paminėtas automobilio sugrąžinimo sąlygas pranešė R. D., pasakė jam, kad, nesumokėjus 14 000 eurų, jis automobilio neatgaus, nes automobilį už 15 000 eurų ketinama parduoti kitiems asmenims. R. D. sutikus duoti reikalaujamą pinigų sumą, tęsiant nusikalstamą veiką, R. Š., R. N. ir V. Z. pareikalavus, 2005 m. balandžio 29 d., apie 11 val., bare „ONYX“, esančiame Herkaus Manto g. 4, Klaipėdoje, pareikalavo, kad R. D. 14 000 eurų (48 339 Lt 20 ct) už automobilio sugrąžinimą duotų tuojau pat. Tą pačią dieną, apie 13 val., Vytauto gatvėje, Klaipėdoje, R. Š. automobilyje, R. D. už pavogto automobilio „Mercedes-Benz“, sugrąžinimą R. Š. perdavė 18 000 JAV dolerių (kas atitinka 48 094 Lt 20 ct), kuriuos R. Š., R. N., V. Z. pasidalijo. Tą pačią dieną, apie 23 val., R. Š., R. N., V. Z. nuvyko į Kretingą, prie miesto kapinių, esančių Šventosios gatvėje, kur pasiėmė nenustatytų asmenų paliktą automobilį „Mercedes- Benz“, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį tą pačią naktį Kretingoje nukentėjusiajam R. D. perdavė R. Š.
Be to, R. N., V. Z. ir R. Š. nuteisti už tai, kad būdami valstybės tarnautojai, dirbdami Klaipėdos miesto vyriausiajame policijos komisariate, R. Š. – Transporto policijos komisariato kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriaus vyresniuoju tyrėju, R. N. – kriminalinės policijos nusikaltimų tyrimo tarnybos Autotransporto priemonių grobimų tyrimo skyriaus viršininku, V. Z. – kriminalinės policijos nusikaltimų tyrimo tarnybos Autotransporto priemonių grobimų tyrimo skyriaus tyrėju, siekdami turtinės naudos, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, nevykdė 2000 m. spalio 17 d. Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų reikalavimų gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti jo teises bei laisves, gavus pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pats būdamas įvykio liudininku, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką, bei pranešti apie tai policijos įstaigai savo veiksmais sumenkino policijos pareigūno vardą, pažemino valstybinės institucijos – Lietuvos policijos autoritetą, apsunkino ikiteisminio tyrimo darymą baudžiamojoje byloje dėl automobilio pagrobimo iš R. D., prievartavo R. D. didelės vertės turtą, padarė jam didelę turtinę žalą, tuo padarė didelę žalą Lietuvos valstybei ir fiziniam asmeniui – nukentėjusiajam R. D.
Ši nusikalstama veika pasireiškė tuo, kad jie kaip policijos pareigūnai, veikdami bendrininkų grupe su nenustatytais asmenimis, piktnaudžiaudami tarnybine padėtimi, 2005 m. balandžio 27–29 dienomis Klaipėdoje reikalavo iš R. D. už iš jo pagrobto automobilio „Mercedes-Benz“, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini), sugrąžinimą didelės – 20 000 eurų (kas atitinka 69056 Lt) – vertės turto. Vykdydamas bendrininkų susitarimą kaltinamasis R. Š. 2005 m. balandžio 29 d. Vytauto gatvėje, Klaipėdoje, iš R. D. gavo 18 000 JAV dolerių (kas atitinka 48 094 Lt 20 ct) ir visi trys kaltinamieji šiuos pinigus pasidalijo. 2005 m. balandžio 29 d., apie 23 val., Kretingoje, Šventosios gatvėje, prie miesto kapinių esančioje aikštelėje, kaltinamieji iš nenustatytų asmenų gavo automobilį „Mercedes-Benz“, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini), žinodami, kad šis automobilis buvo pagrobtas, nedelsdami nesiėmė priemonių pranešti Kretingos policijos komisariatui duomenis, kurie galėjo padėti nustatyti automobilį pagrobusius asmenis, nesiėmė priemonių automobilį apsaugoti, kad būtų užtikrinta jo efektyvi apžiūra. Šiais veiksmais jie apsunkino to automobilio vagystės išaiškinimą. 2005 m. gegužės 4 d. Kretingos rajono policijos komisariatas gavo kaltinamojo R. N. nurodymu persiųstą pranešimą ir tyrimo medžiagą, kad automobilį „Mercedes-Benz“, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje surado pats nukentėjusysis R. D.
Nuteistųjų V. Z. ir R. N. kasaciniai skundai yra beveik analogiški, todėl didžioji dalis juose nurodytų argumentų žemiau pateikiama bendrai.
Nuteistieji V. Z. ir R. N. kasaciniais skundais prašo panaikinti skundžiamus teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą prieš juos nutraukti, o, nesant tam pagrindo, – panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 23 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Šį prašymą kasatoriai motyvuoja tuo, kad, jų nuomone, abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, o apeliacinės instancijos teismas dar ir padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą. Baudžiamasis įstatymas, kasatorių nuomone, pritaikytas netinkamai dėl to, kad: teismų sprendimuose padarytos išvados dėl baudžiamojo teisinio vertinimo neargumentuotos, nepagrįstos BK specialiosios dalies normomis; jų veiksmus kvalifikuodami kaip turto prievartavimą teismai kai kuriuos šio nusikaltimo sudėties požymius neteisingai vertino bei aiškino; byloje nėra aiškių duomenų, galinčių patvirtinti, jog buvo turto reikalavimo faktas ir kad toks reikalavimas buvo neteisėtas. Anot nuteistųjų, nustatydami kaltės formą ir kvalifikuodami jų nusikalstamą veiką teismai tinkamai neįvertino šių aplinkybių: kad nuteistieji nesiekė jokios materialinės naudos, o tik norėjo padėti nukentėjusiajam; kad tiesiogiai su nukentėjusiuoju jie nebendravo, o bendravo per tarpininką R. Š.; kad byloje nenustatytas ryšys tarp jų ir automobilio pagrobėjų, dėl to negalima daryti išvados, kad jie atstovavo kažkieno interesus. Anot kasatorių, išdėstytos aplinkybės lemia ir kitą išvadą – kad jų veiksmuose nėra ir BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas, kasatorių teigimu, neišanalizavo jų apeliaciniuose skunduose išdėstytų argumentų esmės, o apsiribojo tik paviršutinišku bei deklaratyviu jų paneigimu, t. y. nevisiškai išnagrinėjo byloje paduotus apeliacinius skundus, taip pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus ir padarydamas esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą. Cituodami ir komentuodami apeliacinės instancijos teismo nutartyje padarytas išvadas nuteistieji V. Z. ir R. N. kasaciniuose skunduose nurodo, kad šis teismas neišsamiai pasisakė dėl šių jų apeliacinių skundų argumentų:
1. Pirmosios instancijos teismas jų kaltę grindė tik netiesioginiais įrodymais, t. y. nukentėjusiojo R. D., nuteistojo R. Š., kitų liudytojų parodymais, telefoninių pokalbių išklotinėmis, nukentėjusiojo bei nuteistojo R. Š. pokalbių įrašais, kurie savo turiniu tiesiogiai neįrodo jų kaltės, jais nėra nustatomi tarpiniai faktai ar išvados, kurios tarpusavyje nėra susijusios logine seka.
2. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė, kodėl netiki jų apeliacinių skundų argumentais apie tai, kad byloje esantys iš telekomunikacijų tinklų operatorių gauti duomenys apie telefoninių pokalbių laiką, SIM kortelių bei telefono apartų priklausomybę konkretiems asmenims patvirtina tik faktą, jog šiais telefonais bei SIM kortelių numeriais buvo bendrauta laikotarpiu nuo 2005 m. balandžio 26 d. iki 2005 m. balandžio 29 d., tačiau jokių objektyvių duomenų apie šių pokalbių turinį byloje nėra.
3. Kasatorių nuomone, visiškai nepagrįsta ir apeliacinės instancijos teismo išvada, jog byloje surinktų įrodymų patikimumas ir įrodomoji vertė pirmosios instancijos teismo nustatyta atsižvelgiant į visumą bylos aplinkybių, jų nuoseklumą, eiliškumą, turinio vidinę darną. Tokia išvada, kasatorių nuomone, yra deklaratyvi, nes byloje esantys duomenys, kurie pagal savo turinį ir yra nuoseklūs, tačiau pagal santykį su kitais nustatytais duomenimis nėra darnūs. Tai, anot nuteistųjų, patvirtina jų parodymų, kaip duomenų dalies, ir nukentėjusiojo bei nuteistojo R. Š., liudytojo V. L. parodymų, kaip kitos duomenų dalies, savitarpio nesuderinamumas.
4. Be to, anot nuteistųjų, apeliacinės instancijos teismas buvo nenuoseklus nurodydamas, kad nuteistojo R. Š. bei nukentėjusiojo R. D. pokalbių įrašai iš tiesų tiesiogiai nepatvirtina apeliantų kaltės, tačiau jų analizė leidžia daryti nevienareikšmišką išvadą, jog šių nusikaltimų padaryme dalyvavo aukštesnio rango policijos darbuotojai. Kasatorių nuomone, neaišku, ką norėjo pasakyti apeliacinės instancijos teismas tokiais teiginiais.
Šalies argumentai
5. Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, aptardamas jų ginčijamus turto prievartavimo nusikaltimo sudėties požymius, o būtent patį jo faktą, reikalavimo perduoti turtą, kaip bene esminio požymio, nebuvimo faktą, visiškai neaišku kodėl analizuoja kitus klausimus, kurių jie nekvestionuoja apeliaciniuose skunduose. Be to, teismas nieko nepasisakė apie turto reikalavimo faktą, kurį jie ir ginčijo apeliaciniame skunde, tačiau visą dėmesį sutelkė į tai, ar jie siekė gauti materialinės naudos.
6. Teismo argumentų visuma, atsakant į apeliaciniuose skunduose išdėstytas abejones dėl liudytojo V. L. parodymų patikimumo bei jų prieštaringumo kitiems byloje nustatytiems duomenims, yra spėjamojo pobūdžio ir nepakankama. Teismas be didesnio bylos aplinkybių vertinimo apsiribojo tik galimo automobilio greičio, važiavimo laikotarpio ir paros laiko bei atstumų tarp dviejų taškų visumos vertinimu.
Kai kurie teiginiai yra išdėstyti tik nuteistojo R. N. kasaciniame skunde. Savo skunde šis nuteistasis nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, analizuodamas jo teiginius apie pavogto automobilio lietimą pirštais, nepagrįstai nurodė, kad jo pomėgis liesti mieste stovinčius prabangius ar jam patinkančius automobilius yra naivus ir neįtikinamas. Kasatoriaus nuomone, tokio teismo argumento kilmė neaiški, kadangi, jeigu jau teigiama, kad vieni ar kiti aiškinimai yra „naivūs“ bei „neįtikinami“, tai turi būti pateikti ir tokius argumentus pagrindžiantys motyvai. Nuteistojo R. N. nuomone, nepagrįsti apeliacinės instancijos teismo argumentai ir dėl jo nušalinimo nuo pareigų, nes jis skundėsi ne dėl paties nušalinimo, kaip procesinio veiksmo pagrįstumo ir teisėtumo, bet dėl subjektų, t. y. dėl teisėjų, kurie sprendė šiuos klausimus, šališkumo jo atžvilgiu.
Nukentėjusysis R. D. kasaciniu skundu prašo skundžiamus teismų sprendimus pakeisti: 1) R. N. pagal BK 181 straipsnio 3 dalį nuteisti laisvės atėmimu septyneriems metams, pagal BK 228 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu trejiems metams ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą septyneriems metams; 2) V. Z. pagal BK 181 straipsnio 3 dalį nuteisti laisvės atėmimu šešeriems metams ir šešiems mėnesiams, pagal BK 228 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams ir šešiems mėnesiams ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą šešeriems metams ir šešiems mėnesiams; 3) padidinti jam priteistą neturtinei žalai atlyginti sumą iki 20 000 Lt. Savo prašymą nukentėjusysis motyvuoja tuo, kad, jo nuomone, nuteistiesiems R. N. ir V. Z. teismas skyrė bausmę netinkamai taikydamas BK 41, 55, 61 straipsnių, BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatas, taip pat iš dalies netinkamai išsprendė civilinio ieškinio klausimus. Anot šio kasatoriaus, nesant pagrindų taikyti BK 55 straipsnio nuostatas, motyvuojant tik tuo, kad nuteistieji R. N. ir V. Z. teisiami pirmą kartą, teismas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį jiems nepagrįstai skyrė bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Nukentėjusiojo nuomone, pagal BK 181 straipsnio 3 dalį minėtiems nuteistiesiems paskirtos mažesnės, nei tos normos sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis, bausmės yra per švelnios ir neatitinkančios BK 41 straipsnyje numatytos paskirties. Be to, kasatorius mano, kad atsižvelgiant į BK 61 straipsnio 1, 2 dalių turinį, skirdamas bausmę teismas pirmiausia turėjo atsižvelgti atsakomybę sunkinančias bei lengvinančias aplinkybes ir tik po to įvertinti kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardintas aplinkybes – tokias kaip kaltininko asmenybė. Todėl, anot nukentėjusiojo, pripažinus, kad R. N. ir V. Z. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, o nustatyta viena jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė (tai , kad nusikaltimą padarė bendrininkų grupė), teismas negalėjo paskirti mažesnės bausmės, nei sankcijos vidurkis, vadovaudamasis tik šių nuteistųjų charakteristika ir jų šeimynine padėtimi. Be to, kasatoriaus nuomone, teismas turėjo skirti griežtesnes bausmes atsižvelgiant ir į BK 54 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 4, 6 punktų nuostatas. Kasatorius skunde pažymi, kad: nuteistieji nusikaltimą įvykdė pasinaudodami tarnybiniais įgaliojimais bei tik jiems prieinama operatyvine informacija; bendravo su nusikaltėliais, kuriuos privalėjo demaskuoti vykdydami savo pareigas; kaltės forma – tiesioginė tyčia; nusikalstamos veikos motyvai – savanaudiški; veikos stadija – baigta. Nukentėjusysis mano, kad teismai neteisingai vertino nuteistųjų asmenybes, remdamiesi tik byloje esančiomis charakteristikomis ir tinkamai neįvertino kitų objektyvių duomenų, o būtent: nuteistųjų nusikalstamos veikos aplinkybių, jų pasirinktos išsisukinėjimo taktikos ginantis, trukdymo tyrimui, grasinimų nukentėjusiajam, galiojančių tarnybinių nuobaudų. Kasatorius skunde tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepatenkino jo apeliaciniame skunde išdėstyto prašymo sugriežtinti nuteistiesiems bausmes bei tinkamai nepasisakė dėl kitų jo apeliacinio skundo argumentų. Apeliacinės instancijos teismas, anot nukentėjusiojo, netinkamai taikė CK 6.282 straipsnio 1 dalį, priteisdamas jam tik 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimui. Nukentėjusysis mano, jog teismas nepagrįstai nurodė, kad jo paties elgesys buvo rizikingas ir labai neatsargus. Anot nukentėjusiojo, tik jo aktyvūs veiksmai padėjo išaiškinti nusikaltimą. Kasatoriaus nuomone, nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas nepagrįstai rėmėsi tuo, jog jam priteista 47 000 Lt turtinei žalai atlyginti. Nukentėjusysis skunde nurodo, kad ši pinigų suma jam buvo priteista padengti nuostoliams, patirtiems dėl to, jog neatgavo pinigų, kuriuos jis perdavė nuteistiesiems kaip išpirką už pagrobtą automobilį.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistųjų V. Z., R. N. ir nukentėjusiojo R. D. kasaciniai skundai atmestini.
Dėl BK 181 straipsnio 3 dalies, BK 228 straipsnio 2 dalies taikymo
Aptariamų baudžiamojo įstatymo normų pritaikymo tinkamumą kasacine tvarka ginčija nuteistieji V. Z. ir R. N. Teiginį, jog aptariamos BK normos jiems buvo pritaikytos netinkamai, šie nuteistieji grindžia teismo nustatytų aplinkybių neigimu. Nuteistieji V. Z. ir R. N. kasaciniuose skunduose tvirtina, jog byloje nėra aiškių duomenų, galinčių patvirtinti, jog buvo turto reikalavimo faktas ir kad toks reikalavimas buvo neteisėtas. Anot nuteistųjų, byloje nenustatytas ryšys tarp jų ir automobilio pagrobėjų, nenustatyta, kad jie būtų siekę materialinės naudos ir kt. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas ir to vertinimo pagrindu teismo nustatytų aplinkybių neigimas nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas, nes BPK 376 straipsnio 1 dalis nustato, kad kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus nuosprendžius (nutartis) tik teisės taikymo aspektu. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio bei iš kitos bylos medžiagos matyti, kad teismas nustatė tokias nuteistųjų veiksmų teisiniam įvertinimui reikšmingas aplinkybes. 2005 m. balandžio 26 d. Kretingoje buvo pavogtas nukentėjusiajam R. D. faktiškai priklausęs automobilis. Apie šią vagystę R. D. pranešė Kretingos rajono policijos komisariatui, be to, kreipėsi į savo pažįstamą policijos pareigūną R. Š. prašydamas padėti pagrobtą automobilį surasti. Šį nukentėjusiojo prašymą R. Š. perdavė savo kolegoms – policijos pareigūnams R. N. ir V. Z. Pasinaudoję tuo, kad jų tarnyba buvo susijusi su autotransporto priemonių grobimų tyrimu (R. N. tuo metu dirbo Klaipėdos miesto vyriausiajame policijos komisariate kriminalinės policijos nusikaltimų tyrimo tarnybos Autotransporto priemonių grobimų tyrimo skyriaus viršininku, V. Z. – to paties skyriaus tyrėju), šie pareigūnai gavo informacijos apie tai, kas pavogtą R. D. automobilį turi. Vietoje to, kad imtųsi priemonių tuos asmenis sulaikyti, o automobilį sugrąžinti nukentėjusiajam, R. N. ir V. Z. pradėjo su tais asmenimis bendrininkauti, prievartaujant R. D. turtą. Nenustatyti asmenys pateikė nukentėjusiajam reikalavimą už automobilio sugrąžinimą perduoti jiems 20000 eurų, panaudodami psichinę prievartą – grasinimą, kad priešingu atveju nukentėjusysis automobilį galutinai praras. Šį reikalavimą R. N. ir V. Z. per R. Š. perdavė nukentėjusiajam R. D. Taip į turto prievartautojų skaičių šio nusikaltimo bendrininku įsijungė ir R. Š. Nukentėjusysis apie turto prievartavimą teisėsaugos institucijoms iš karto nepranešė, pradėjo derybas su turto prievartautojais dėl reikalaujamos perduoti pinigų sumos sumažinimo. Reikalaujamą pinigų sumą sumažinus iki 14000 eurų, įvyko apsikeitimas: nukentėjusysis jo turtą prievartavusiems asmenims perdavė 18 000 JAV dolerių, o šie sugrąžino pavogtą automobilį. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes R. N. ir V. Z. nusikalstamos veikos buvo tinkamai kvalifikuotos kaip BK 181 straipsnio 3 dalyje ir 228 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikaltimų idealioji sutaptis, nes nustatyta, kad jie, piktnaudžiaudami savo tarnybine padėtimi, siekdami turtinės naudos, veikdami bendrininkų grupe su nenustatytais asmenimis, prievartavo didelės vertės nukentėjusiojo turtą, taip padarydami didelę materialinę žalą nukentėjusiajam R. D. ir didelę moralinę žalą valstybei.
Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies taikymo
Nuteistieji R. N. ir V. Z. savo kasaciniuose skunduose teigdami, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus (bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma jų apeliaciniuose skunduose), netvirtina, kad kai kurie esminiai jų apeliacinių skundų argumentai liko apskritai neišnagrinėti. Šie kasatoriai skunduose teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neišanalizavo jų apeliaciniuose skunduose išdėstytų argumentų esmės, apsiribojo tik paviršutinišku bei deklaratyviu jų paneigimu. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šis teiginys prieštarauja skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties, nuteistųjų R. N. ir V. Z. apeliacinių skundų turiniui bei kitai bylos medžiagai. Iš paminėtų procesinių dokumentų turinio matyti, kad nuteistieji R. N. ir V. Z. savo apeliaciniuose skunduose suformuluotus prašymus juos išteisinti grindė tokiais esminiais argumentais. Šie apeliantai savo skunduose teigė, kad: jiems priimtas apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas ne įrodymais, o prielaidomis; iš nukentėjusiojo išreikalauti pinigai nesurasti, neįrodytas jų pasidalijimo faktas; neįrodytas jų bendravimas su R. D. automobilio vagimis; dėl aukščiau išvardintų aplinkybių lieka neįrodytas pats turto prievartavimo faktas; neįrodžius turto prievartavimo, nėra ir piktnaudžiavimo tarnyba savanaudiškais tikslais. Iš skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad visi šie esminiai apeliantų argumentai buvo motyvuotai paneigti. Nutartyje pažymima, kad nuteistųjų kaltė, padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra pagrįsta ne prielaidomis, o įrodymais, kad pagrindiniai įrodymų šaltinai šioje byloje yra nukentėjusiojo R. D. bei kaltinamojo (nuteistojo) R. Š. parodymai, kurių patikimumą patvirtina liudytojų parodymai, pokalbių įrašai, R. Š. vizitinės kortelės suradimas pavogtame automobilyje, R. N. piršto pėdsako suradimas ant po turto prievartavimo sugrąžinto R. D. automobilio ir kt. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai skundžiamoje nutartyje pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje turto prievartavimo tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji požymiai nustatyti ir įvertinti tinkamai, nes teismo ištirti įrodymai patvirtina, kad reikalavimas perduoti išpirką už pavogtą automobilį nukentėjusiajam buvo perduotas per nuteistuosius R. N. ir V. Z., kad po to reikalavimo patenkinimo automobilis buvo sugrąžintas taip pat per šiuos nuteistuosius. Šios aplinkybės neabejotinai patvirtina tų nuteistųjų kontaktą su pavogtą automobilį turėjusiais asmenimis. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai nurodė, jog ta aplinkybė, kad liko nenustatyta, ar R. N. ir V. Z. išpirkos pinigus pasidalino su pavogtą automobilį turėjusiais asmenimis, šių nuteistųjų veiksmų juridiniam įvertinimui reikšmės neturi, nes turto prievartavimas laikomas baigtu nuo reikalavimo perduoti turtą pareiškimo momento.
Iš to, kas išdėstyta šioje nutarties pastraipoje, išplaukia, kad nuteistųjų R. N. ir V. Z. kasacinių skundų teiginys, jog apeliacinės instancijos teismas neišanalizavo jų apeliaciniuose skunduose išdėstytų argumentų esmės, taip padarydamas esminį BPK reikalavimų pažeidimą, yra nepagrįstas.
Dėl nukentėjusiojo R. D. kasacinio skundo
Prašymą sugriežtinti nuteistiesiems R. N. ir V. Z. paskirtas bausmes nukentėjusysis savo kasaciniame skunde grindžia dvejopo pobūdžio argumentais. Pirma, šis kasatorius mano, kad paskirdamas šiems nuteistiesiems bausmes teismas netinkamai pritaikė kai kurias BK Bendrosios dalies normas. Antra, nukentėjusiojo nuomone, šiems nuteistiesiems paskirtos bausmės yra aiškiai per švelnios. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šio kasatoriaus argumentai apie neva netinkamą bausmės skyrimą reglamentuojančių normų pritaikymą prieštarauja bylos medžiagai. Nukentėjusysis kasaciniame skunde tvirtina, kad skiriant R. N. ir V. Z. bausmes pagal BK 228 straipsnio 2 dalį nebuvo pagrindo taikyti BK 55 straipsnio nuostatas. Toks teiginys nepagrįstas, nes iš bylos medžiagos matyti, kad abu šie asmenys buvo pirmą katrą teisiami už apysunkio nusikaltimo padarymą. Tai visiškai atitinka BK 55 straipsnio nuostatą, jog tokiems asmenims teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Todėl už šį nusikaltimą nuteisdamas paminėtus asmenis atėmimu teisės dirbti tam tikrą darbą teismas aptariamą BK normą pritaikė tinkamai. Taip pat nepagrįstas šio kasatoriaus argumentas, kad nuteistiesiems R. N. ir V. Z. paskirdamas bausmes pagal BK 181 straipsnio 3 dalį teismas netinkamai pritaikė BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas. Šis kasatorius tvirtina, kad nenustačius nė vienos šių nuteistųjų atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nebuvo galima jiems paskirti švelnesnę bausmę, nei už tą nusikaltimą įstatymo numatytos bausmės vidurkis. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad toks teiginys neatitinka nei aptariamos BK normos turinio, nei teismų praktikos. Kaltininkui skiriamos bausmės dydis su įstatymo už tą nusikaltimą numatytu bausmės vidurkiu kategoriškai siejamas tik BK 61 straipsnio 4 dalyje, kur nurodyta, kad esant toje normoje išvardintų sąlygų visumai, skiriama bausmė bausmės vidurkio viršyti negali. Priešingos nuostatos, t. y. nuostatos, kad esant tik atsakomybę sunkinančioms aplinkybėms kaltininkui skiriama bausmė įstatymo numatytą už tą nusikaltimą bausmės vidurkį turi viršyti, BK 61 straipsnyje nėra. Tokios nuostatos nėra suformavusi ir susiklosčiusi teismų praktika. Todėl nukentėjusiojo kasacinio skundo teiginys, kad R. N. ir V. Z. pagal BK 181 straipsnio 3 dalį bausmės turėjo būti paskirtos didesnės, nei šios normos sankcijoje numatytos bausmės vidurkis, dėl to, kad nenustatyta šių nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o nustatyta tik jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė, yra nepagrįstas. Klausimo, ar šiems nuteistiesiems pagal BK 181 straipsnio 3 dalį paskirtos bausmės nėra aiškiai per švelnios, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesprendžia, nes tai nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Bet kuriais pagrindais nuosprendis gali būti apskųstas tik apeliacine tvarka (šiuo pagrindu pagal nukentėjusiojo skundą apeliacine tvarka byla jau išnagrinėta), o kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus nuosprendžius (nutartis) tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis).
Prašymą visiškai patenkinti jo civilinio ieškinio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusysis grindžia teiginiu, kad, jo nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai taikė CK 6.282 straipsnio nuostatas. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą apeliacinės instancijos teismas atitinkamas įstatymo normas taikė tinkamai. Apeliacinės instancijos teismas vadovavosi CK 6.250 straipsnio 2 dalies, reglamentuojančios neturtinės žalos atlyginimą, nuostatomis apie tai, kad nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Bylos duomenys patvirtina, kad teismas turėjo pagrindą taikyti ir CK 6.282 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes nustatyta, kad ir pats nukentėjusysis elgėsi neatsargiai, rizikingai: ieškojo būdų už išpirką susigrąžinti pavogtą automobilį ir reikalautą išpirką sumokėjo, o tik po to apie turto prievartavimą pranešė teisėsaugos institucijoms. Konkretaus neturtinės žalos dydžio nustatymas yra fakto, o ne teisės taikymo klausimas. Todėl kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesvarsto klausimo, ar konkretų neturtinės žalos dydį apeliacinės instancijos teismas nustatė tinkamai.
Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad naikinti ar keisti skundžiamus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus dėl nuteistųjų V. Z., R. N. ir nukentėjusiojo R. D. kasaciniuose skunduose nurodytų motyvų nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistųjų V. Z., R. N. ir nukentėjusiojo R. D. kasacinius skundus atmesti.