Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Pranas Šimkus Baudžiamoji byla Nr. 1A-400-185/2010

Procesinio dokumento kategorija 1.2.14.1.1;

2.1.2.3; 2.4.

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2010 m. birželio 8 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Prano Šimkaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo nuteistojo K. V. apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo K. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. ir nubaustas laisvės atėmimu 8 (aštuoniems) mėnesiams.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

K. V. nuteistas už tai, kad 2009 m. spalio 14 d. apie 11 val., iš S. D. gyvenamojo buto, (duomenys neskelbtini), pagrobė 1752 Lt vertės S. D. priklausantį turtą: 120 Lt vertės MP3 6600 grotuvą su jame buvusiu 20 Lt vertės CD, 100 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 1650“, 300 Lt vertės akinius, 200 litų iš piniginės, 10 Lt vertės papuošalų dėžutę su joje buvusiais 376 Lt bendros vertės penkiais sidabriniais žiedais, 40 Lt vertės sidabrine grandinėle, 86 Lt bendros vertės dvejais sidabriniais pakabukais, 300 Lt vertės auksine grandinėle ir 200 Lt vertės auksiniu pakabuku.

Teismas nepagrįstai tiki, kad be jo niekas kitas buto apvogti negalėjo, nes niekas nebuvo atėjęs. Tačiau teismas neįvertino aplinkybės, kad nukentėjusiosios garbaus amžiaus motina, išeidama iš namų, durų niekada nerakindavo.

Teismas nepagrįstai kaltę grindė jo rašytais laiškais nukentėjusiajai. Aplinkybę, kad jį išlaikiusios nukentėjusiosios atsiprašė, nes jis išvyko neatsisveikinęs, teismas netinkamai įvertino, pripažindamas, kad jis atsiprašė už pavogtus daiktus. Nukentėjusioji turėjo vilčių gyventi kartu, bet jam išėjus, nusivylė, todėl galėjo apšnekėti.

Nukentėjusiajai priklausančio telefono nevogė, ji pati davė naudotis telefonu, nenurodydama termino.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamą veiką pagal BK 178 str. 1 d. ir paskyrė teisingą bausmę. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai yra susiję su tuo, kad, apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino surinktus įrodymus, tačiau skunde pateikiami samprotavimai apie įrodymus ir jų vertinimą yra subjektyvūs, nepaneigia teismo išvadų dėl K. V. kaltės.

Nukentėjusioji S. D. nurodė, kad nuteistasis K. V. apsigyveno pas ją porą savaičių iki įvykio. Įvykio dieną ji, kaip visuomet, apie 7 valandą išėjo į darbą. K. V. ir jos motina A. K. pasiliko namie. Grįžus jai 23 valandą iš darbo, motina pasakė, kad K. V. išvyko apie 11 valandą į Kauną. Savo kambaryje S. D. pasigedo MP3 6600 grotuvo su jame buvusiu CD, mobiliojo ryšio telefono „Nokia 1650“, akinių, piniginėje buvusių 200 litų, papuošalų dėžutės su joje buvusiais 5 sidabriniais žiedais, sidabrine grandinėle, 2 sidabriniais pakabukais, auksine grandinėle ir auksiniu pakabuku. Anot A. K., į butą pašaliniai žmonės atėję nebuvo.

Apeliantas teigia, kad nukentėjusiosios garbaus amžiaus motina, išeidama iš namų, durų niekada nerakindavo, todėl galėjo daiktus iš buto pavogti kiti asmenys. Priešingai, nei teigia nuteistasis, įrodyta, kad A. K. duris visada rakindavo net būdama namuose. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme A. K. parodė, kad apie 7 valandą, išėjus dukrai į darbą, ji užrakino duris, rakinamas duris girdėjo ir dukra. Pats K. V. teisiamojo posėdžio metu teigė, jog jis buto raktų neturėjo, todėl jam išeinant, duris atrakino A. K.. A. K. žodžiais, K. V., nešinas pilna taše, jos paprašė ir ji atrakino duris, o jam išėjus, duris vėl užrakino. Tą dieną šlavė laiptinę taip pat užrakinusi buto duris. Į namus nei pas ją, nei pas K. V. niekas atėjęs nebuvo. Grįžusi namo S. D., iškarto savo kambaryje pasigedo radijo, telefono, kitų daiktų (b.l. 46, 168-170).

Nuteistasis teigia, kad A. K., mačiusi jį išeinantį iš buto, nenurodė, kad jis buvo paėmęs nukentėjusiajai priklausantį kokį nors daiktą. Tačiau ši aplinkybė K. V. kaltės nepaneigia. A. K. matė, kad jis išsinešė prikrautą didelę tašę, tačiau kas toje tašėje buvo įdėta, neklausė. Pagrobti daiktai vertingi, tačiau nedidelės apimties, todėl į didelę kelioninę tašę, be abejo, tilpo lengvai.

K. V. apeliaciniame skunde teigia, kad nukentėjusiajai priklausančio telefono nevogė, ji pati davė naudotis telefonu, nenurodydama termino. S. D. neneigia, kad 2009-10-14 davė savo telefoną „Nokia 1650“ K. V., nes jo telefonas buvo sugedęs. Tačiau tvirtina, kad tai vienintelis jos telefonas, todėl davė naudotis trumpam laikui. Praradus šį telefoną, teko pirkti naują. Nors K. V. buvo raginamas grąžinti visus daiktus, tame tarpe ir telefoną, tačiau jo negrąžino iki šiol. Taigi, pirmos instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad K. V., gavęs laikinai pasinaudoti telefonu, neteisėtai jį užvaldė, todėl jo veiksmai, pagrįstai pirmos instancijos teismo įvertinti kaip vagystė.

Iš S. D. teismui pateiktų K. V. po sulaikymo jai rašytų laiškų (b.l. 163) matyti, jog kaltinamasis nukentėjusiosios atsiprašo ne už tai, kad išvyko neatsisveikinęs, kaip teigiama apeliaciniame skunde, o už tai, kad apvogė ją. Laiškuose žada, jei būtų išleistas į laisvę, atsilyginti S. D. finansiškai, įkalbinėja teisme sakyti, kad nėra garantuota, jog daiktus pavogė jis, aprašo, kokius parodymus tokiu atveju turėtų teisme pateikti nukentėjusioji.

Atmestinas ir kitas apelianto argumentas, kad nukentėjusioji turėjo vilčių gyventi kartu, bet jam išėjus, nusivylė, todėl galėjo jį apšnekėti. Šią nuteistojo prielaidą paneigia aplinkybė, kad S. D. pareiškimo policijai iš karto nerašė – tikėjosi, kad K. V., jos paprašytas telefonu, grąžins pavogtus daiktus. Iš bylos medžiagos matyti, kad dėl 2009-10-14 dingusių iš buto daiktų, S. D. į policiją kreipėsi ne iš karto, o tik 2009-10-17 (b.l. 2). Pagrindo apkalbėti neturėjo ir nukentėjusiosios motina A. K., kurios parodymai neprieštarauja S. D. parodymams – jie vienas kitą papildo.

Atsižvelgus į paminėtas aplinkybes, pirmos instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad K. V. pagrobė svetimą, S. D. priklausiusį 1752 Lt vertės turtą, t.y. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 1 dalyje (svetimo turto pagrobimą).

Skirdamas bausmę, pirmos instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (BK 54 str. 1d.), t.y. atsižvelgęs į tai, kad nusikaltimą padarė būdamas recidyvistu, į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias, sunkinančias ir kitas aplinkybes, paskyrė kaltinamajam laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis mažesnis nei sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Tokia bausmė negali būti laikoma aiškiai per griežta.

Dėl paminėto, nuosprendis nekeistinas.

Rezoliucinė dalis

NUTARĖ:

Nuteistojo K. V. apeliacinį skundą atmesti.