- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-06-02
- Bylos Nr.
- 2A-714-450/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-30608-2014-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Asta Radzevičienė
- Atsakovas
- UAB „Transvera“
- Ieškovas
- UAB „Adictus“
- Kategorijos
- 3.3.1.21pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės UAB „Transvera“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 16 d. sprendimo, kuriuo ieškinys tenkintas, civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Adictus“ ieškinį atsakovei UAB „Transvera“ dėl skolos priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė UAB „Adictus“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės UAB „Transvera“ 500 Eur (1 726,40 Lt) skolos, 14,86 Eur (51,32 Lt) palūkanų, 8,4 proc. palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinį grindė tuo, kad 2014 m. kovo 19 d. šalys sudarė sutartį Nr. 2.0319/2 krovinių pervežimui organizuoti, pagal kurią ieškovė atliko sutartyje nurodytų atsakovės krovinių pervežimo organizavimą. Šiuo pagrindu ieškovė atsakovei 2014 m. balandžio 8 d. išrašė PVM sąskaitą-faktūrą ADT Nr. 53258 (3 970,72 Lt sumai) ir pateikė ją apmokėti. Atsakovė apmokėjo tik dalį PVM sąskaitoje faktūroje nurodytos sumos, likdama skolingas ieškovei 1 726,40 Lt.
Šalies argumentai
Atsakovė UAB „Transvera“ su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad 2014 m. kovo 19 d. pervežimo sutartimi ieškovė įsipareigojo pakrauti krovinį 2014 m. kovo 21 d. adresu Žarijų g. 2, Vilnius, atvykimas į iškrovimo vietą buvo numatytas 2014 m. kovo 26/27 d. Dėl rašybos klaidos sutartyje iškrovimo data nurodyta 2014 m. kovo 21 d., tačiau 2014 m. kovo 19 d. el. paštu atsakovės darbuotoja ištaisė iškrovimo datą į 2014 m. kovo 26/27 d. Ieškovė nepranešė, kad krovinys pervežimui buvo pakrautas tik 2014 m. kovo 26 d., o toks elgesys prieštarauja šalių susitarimui bendradarbiauti. 2014 m. kovo 21 d. atsakovės darbuotojas buvo informuotas, kad krovinys buvo pakrautas 2014 m. kovo 21 d. ir nurodytas transporto priemonės, vežusios krovinį sutartyje nurodytu maršrutu, valstybinis numeris HDA528. Vėliau susirašinėjant su ieškovės darbuotoja, buvo paaiškinta, kad 2014 m. kovo 26 d. automobilis gali nespėti atvykti į terminalą, nes automobilis sulūžo. Šalių atstovų susirašinėjimas įrodo, kad ieškovė sąmoningai klaidino atsakovę apie krovinio buvimo vietą ir krovinio pakrovimo datą, tokiu būdu užkertant atsakovei galimybę imtis atitinkamų priemonių išvengti nuostolių, susijusių su krovinio pakrovimo vėlavimu. Jei ieškovė laiku būtų pranešusi apie krovinio nepakrovimą sutartu laiku, apie krovinio buvimo vietą, atsakovė būtų turėjusi galimybę sudaryti pervežimo sutartį su trečiuoju asmeniu, kuris krovinį pervežtų su užsakovu sutartu terminu ar atsakovė galėtų informuoti užsakovą apie vėlesnį pakrovimo laiką. Susisiekus su UAB „Dailitransa“, kuri gabeno krovinį pagal pervežimo sutartį Nr. 2.0319/2, atsakovė sužinojo, kad krovinys buvo pakrautas tik 2014 m. kovo 26 d. Dėl tokio ieškovės elgesio atsakovė patyrė 500 Eur žalą, kurią OOO „Seif Grup Ofčarek“ įskaitė iš atsakovei priklausančio atlygio už transportavimo-ekspedijavimo paslaugas dėl krovinio vėlavimo. Nuostolius atsakovė patyrė dėl ieškovės netinkamo elgesio, todėl išskaitė patirtą žalą iš ieškovės užmokesčio už paslaugas kaip priešpriešinį reikalavimą.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. spalio 16 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė iš atsakovės UAB „Transvera“ ieškovės UAB „Adictus“ naudai 500 Eur skolos, 14,86 Eur palūkanų, 8,4 proc. palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 707,98 Eur bylinėjimosi išlaidų bei valstybės naudai iš UAB „Transvera“ priteisė 3,04 pašto išlaidų.
Teismas nustatė, kad užsakovė UAB „Transvera“ kreipėsi į vežėją UAB „Adictus“ dėl krovinio pervežimo paslaugų organizavimo ir 2014 m. kovo 19 d. šalys sudarė pervežimo sutartį Nr. 2.0319/2 krovinio pervežimui maršrutu Lietuva – Rusija. Už krovinio pervežimą atsakovė įsipareigojo sumokėti ieškovei 1150 Eur. Ieškovė krovinį 2014 m. balandžio 3 d. pristatė krovinio gavėjui OOO „PARK KAMSKIYE POLYANY“. Krovinio gavėjas, priimdamas krovinį, pasirašė CMR važtaraščiuose (ADT 03, ADT 04, ADT 05, ADT 02) nepateikdamas pastabų dėl krovinio pristatymo laiko. Ieškovė už suteiktas atsakovei paslaugas išrašė ir pateikė apmokėjimui PVM sąskaitą-faktūrą sutartai pervežimo kainai. 2014 m. balandžio 18 d. atsakovė pateikė pretenziją dėl krovinio pavėluoto pristatymo, nurodydama, kad krovinys vėlavo į pristatymo vietą 7 d., todėl atsakovė patyrė 500 Eur nuostolius, kuriuos išskaičiavo iš frachto už minėtą pervežimą. Ieškovė pretenziją atmetė.
Teismas, įvertinęs, kad byloje nėra ginčo, jog paslaugos buvo suteiktos ir krovinys pristatytas krovinio gavėjui, o atsakovė teigdama, kad patyrė nuostolius pateikė 2014 m. kovo 7 d. transporto užsakymą Nr. 176/14 sudarytą tarp atsakovės ir OOO „Seif Group Ofčarek“, kuriame ranka padarytas prierašas „-500 Eur (pavėlavimas)“, 2015 m. gegužės 22 d. buhalterinę pažymą, kurioje nurodyta, kad OOO „Seif Group Ofčarek“ pagal 2014 m. balandžio 10 d. PVM sąskaitą-faktūrą TRN-D Nr. 0681 liko skolingas 500 Eur, laikė, kad visgi atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad iš savo kliento gavo pretenziją dėl krovinio pavėluoto pristatymo. Be to, atsakovė nepateikė įrodymų, kad yra pateikusi ieškinį savo klientui, kuris tiesiogiai turėjo jai sumokėti už pervežimo paslaugas. Atsižvelgiant į tai, atsakovė turi pareigą atsiskaityti su ieškove už jai suteiktas krovinio pervežimo paslaugas, nes ieškovė savo pareigas įvykdė - nugabeno krovinį sutartu maršrutu ir už tinkamai atliktas paslaugas pateikė atsakovei apmokėti 2014 m. balandžio 8 d. PVM sąskaitą-faktūrą. Priešingu atveju butų pažeistas šalių lygybės principas, t. y. ieškovė, suteikusi paslaugas negautų apmokėjimo iš atsakovės dėl to, kad atsakovė nusprendė tų pinigų nereikalauti iš savo užsakovo, kuris turėjo jai sumokėti. Atsakovė nereikalauja OOO „Seif Group Ofčarek“ skolos pagal 2014 m. kovo 7 d. transporto užsakymą Nr. 176/14, nėra pateikusi ieškinio, tačiau tokie atsakovės veiksmai neturi pažeisti ieškovės teisės gauti atlygį už suteiktas paslaugas.
Teismas, remdamasis LR mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymu bei CK 6.37 str., ieškovei iš atsakovės priteisė 14,86 Eur palūkanų ir 8,4 proc. metines palūkanas, o remdamasis CPK 93 str., ieškovės naudai iš atsakovės priteisė 619,15 Eur už advokato pagalbą, 28,38 Eur žyminio mokesčio, 60,45 Eur išlaidų už vertimo paslaugas, viso – 707,98 Eur bylinėjimosi išlaidų. Iš atsakovės į valstybės biudžetą taip pat priteisė 3,04 Eur pašto išlaidų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Transvera“ prašo panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimą ir priimti naują – ieškovės ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
1) Atsakovė nesąmoningai klaidino savo užsakovą apie krovinio pakrovimą, buvimo vietą, kadangi jai pačiai buvo teikiama melaginga informacija iš ieškovės darbuotojos apie krovinio pakrovimą, buvimo vietą, taip užkertant galimybes sudaryti pervežimo sutartį su trečiuoju vežėju, kuris krovinį pakrautų ir pristatytų laiku, arba informuoti užsakovą apie krovinio vėlesnį pakrovimą ir tariantis dėl vėlesnio pristatymo. OOO „Seif Group Ofčarek“ pretenziją apie netinkamą sutarties vykdymą (melavimą) bei apie 500 Eur įskaitymą už netinkamą sutarties vykdymą pranešė žodžiu. Be to, CMR konvencija įsakmiai nenurodo raštiškos pretenzijos formos, todėl teismo motyvas, kad atsakovė nepateikė raštiškos pretenzijos iš savo kliento dėl krovinio pavėluoto pristatymo, yra nepagrįstas ir neteisėtas.
2) Atsakovė pateikė įrodymus apie ieškovės nesąžiningą elgesį (melavimą apie sutarties vykdymą), negautas pajamas (išrašas iš atsakovės banko sąskaitos, buhalterinis registras apie atsiskaitymus, buhalterinė pažyma), įrodė priežastinį ryšį tarp negautų pajamų ir ieškovės kaltų veiksmų, todėl teismo motyvas, kad atsakovė turėjo pateikti ieškinį OOO „Seif Group Ofčarek“ yra nepagrįstas.
3) Apmokėjimo 30 dienų terminas yra skaičiuojamas nuo PVM sąskaitos-faktūros ADT Nr. 53258 faktinės gavimo dienos, t. y. 2014 m. balandžio 18 d. 650 Eur pagal PVM sąskaitą-faktūrą buvo sumokėti 2014 m. gegužės 19 d., dėl jų sumokėjimo termino pretenzijų ieškovė nereiškė, t. y. pripažino, kad atsiskaityta laiku. Atsižvelgiant į tai, palūkanų skaičiavimo laikotarpio pradžia yra 2014 m. gegužės 20 d., o iki 2014 m. rugsėjo 9 d. susidaro 113 dienų, todėl sprendimas dalyje dėl kompensacinių palūkanų priteisimo sumoje 14,86 Eur yra nepagrįstas, nes viso palūkanų suma sudaro 13,56 Eur.
4) Ieškovė sumokėjo 72 Lt (20,85 Eur) žyminio mokesčio, todėl sprendimo dalis dėl ieškovės naudai iš atsakovės 28,38 Eur žyminio mokesčio priteisimo yra nepagrįsta byloje esamais įrodymais.
5) Atsižvelgiant į bylos nesudėtingumą (dėl skolos priteisimo), ginčijamos sumos dydį (ieškiniu ginčijama 514,86 Eur suma), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį (ieškovės atstovas su ieškove yra sudaręs ne vienkartinę teisinių paslaugų teikimo sutartį, o tęstinio pobūdžio), todėl priteistos bylinėjimosi išlaidos turėtų būti mažinamos, o ieškovės atstovas įpareigotinas pateikti detalizuojančią pažymą, kurioje būtų išskirta suma už ieškinio parengimą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė UAB „Adictus“ su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
1) 2014 m. balandžio 18 d. atsakovės pretenzijoje ieškovei nėra nurodoma, kad yra atliekamas įskaitymas, t. y. jog tam tikras atsakovės reikalavimas įskaitomas į ieškovės reikalavimą. Pretenzijoje užsimenama tik apie tam tikrų sumų išskaičiavimą iš ieškovei mokėtinų sumų, kuris bus atliktas ateityje, todėl nėra jokių įrodymų, kad atsakovė yra realiai atlikusi deklaruojamą įskaitymą ir apie tai pranešusi ieškovei.
2) Atsakovės deklaruojamas įskaitymas neturi jokio teisinio ir faktinio pagrindo, nes atsakovė neturi ir neturėjo jokių galiojančių priešpriešinių vienarūšių reikalavimų ieškovės atžvilgiu. Atsakovė turėtų įrodyti ne tik žalos atsiradimo faktą, mastą, bet ir tiesioginį priežastinį ryšį tarp jos deklaruojamo pavėluoto krovinio pristatymo ir atsiradusios žalos (CMR konvencijos 23 str. 5 d.), tačiau atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kurie galėtų pagrįsti jos deklaruojamą žalą ir kitas atsakomybės taikymo sąlygas, taigi, ieškovės atžvilgiu atsakomybė už krovinio pristatymo terminų pažeidimą yra negalima net ir tuo atveju, jeigu byloje būtų įrodytas krovinio pristatymo termino pažeidimas.
3) Iš atsakovės pareikštos pretenzijos turinio yra akivaizdu, jog atsakovė reiškia pretenziją ne dėl nuostolių atlyginimo, bet dėl netesybų sumokėjimo, tačiau susitarimas dėl vežėjui taikomų netesybų (baudos) už krovinio pristatymo vėlavimą, laikytinas dvigubos atsakomybės vežėjui taikymu, nes CMR konvencijos 23 str. 5 d. jau nustato atsakomybę už krovinio pristatymo termino viršijimą, todėl, minėtu susitarimu dėl netesybų yra tiesiogiai nukrypstama nuo CMR konvencijos (CMR konvencijos 41 str. 1 d.).
4) Byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovė būtų atlyginusi OOO „Save group Ovčarek“ patirtus nuostolius (jeigu tokie buvo patirti) ir šiuo pagrindu reikalautų atlyginti nuostolius iš ieškovės. Atsakovė sąskaitą-faktūrą už pervežimo paslaugas OOO „Save group Ovčarek“ atžvilgiu išrašė visai sumai, kuri numatyta pervežimo sutartyje (1910 Eur), kas rodo jog atsakovė ne tik, kad neatlygino nuostolių OOO „Save group Ovčarek“ naudai (jeigu tokių buvo reikalauta), bet greičiausiai visiškai nesprendė šio klausimo. Be to, jei su atsakove neatsiskaito pastarosios kontrahentai, tai atsakovei nesuteikia teisės reikalauti atitinkamų nuostolių iš ieškovės. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad apskirtai reikalavo skolos iš OOO „Save group Ovčarek“, o atsakovei neginant savo kreditorinio reikalavimo teisės, su tuo susijusią riziką privalo prisiimti ji pati.
5) Net jeigu ir būtų nustatyta, kad atsakovė buvo įgijusi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo iš ieškovės, tačiau atsakovė tokią teisę prarado, kadangi praleido CMR konvencijos 30 str. 3 d. nustatytą 21 d. terminą, per kurį gali būti pateiktos pretenzijos dėl nuostolių atlyginimo.
6) PVM sąskaitoje - faktūroje Nr. 53258 yra nurodytas konkretus sąskaitos apmokėjimo terminas - iki 2014 m. gegužės 8 d. Sąskaitos turinio atsakovė neginčijo ir su juo sutiko, kadangi sąskaitos negrąžino ir neprašė perrašyti, todėl ieškovė teisėtai nuo 2014 m. gegužės 9 d. atsakovei pradėjo skaičiuoti palūkanas.
7) Nagrinėjamoje byloje ieškovei buvo suteiktas teisinių paslaugų kompleksas - atlikta ieškinį pagrindžiančių dokumentų teisinė analizė, suteiktos teisinės konsultacijos, parengtas ieškinys dėl skolos priteisimo, palūkanų paskaičiavimo aktas, atstovauta trijuose teismo posėdžiuose. Be to, nepaisant sąlyginai nedidelės ieškinio sumos, išnagrinėta byla yra pakankamai sudėtinga.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatyta.
Tarp bylos šalių kilo ginčas dėl to, kad apeliantė (užsakovė) neatsiskaitė su ieškove (vežėja) už suteiktą krovinio pervežimo paslaugą, savo atsisakymą atsiskaityti motyvuodama tuo, kad ši paslauga buvo suteikta netinkamai ir krovinys pristatytas pavėluotai.
Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka nustatyta, kad užsakovė UAB „Transvera“ kreipėsi į vežėją UAB „Adictus“ dėl krovinio pervežimo paslaugų organizavimo ir 2014 m. kovo 19 d. šalys sudarė pervežimo sutartį Nr. 2.0319/2 krovinio pervežimui maršrutu Lietuva – Rusija. Už krovinio pervežimą atsakovė įsipareigojo sumokėti ieškovei 1150 Eur. Ieškovė krovinį 2014 m. balandžio 3 d. pristatė krovinio gavėjui OOO „PARK KAMSKIYE POLYANY“. Krovinio gavėjas, priimdamas krovinį, pasirašė CMR važtaraščiuose (ADT 03, ADT 04, ADT 05, ADT 02) nepateikdamas pastabų dėl krovinio pristatymo laiko. Ieškovė už suteiktas atsakovei paslaugas išrašė ir pateikė apmokėjimui PVM sąskaitą - faktūrą sutartai pervežimo kainai. 2014 m. balandžio 18 d. atsakovė pateikė pretenziją dėl krovinio pavėluoto pristatymo, nurodydama, kad krovinys vėlavo į pristatymo vietą 7 d., todėl atsakovė patyrė 500 Eur nuostolius, kuriuos išskaičiavo iš frachto už minėtą pervežimą, tačiau ieškovė pretenziją atmetė.
Vienas iš įstatyme nurodytų prievolės pasibaigimo pagrindų – priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas. Kasacinio teismo praktika, aiškinant teisės normas, reglamentuojančias vieną iš prievolės pasibaigimo pagrindų – priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą – yra gausi ir vienoda, visų pirma nurodant įskaitymui būtinas sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2014). CK 6.130 str. 1 d. nustatytos šios pagrindinės sąlygos įskaitymui atlikti: prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, šie jų reikalavimai turi būti priešpriešiniai ir vienarūšiai, galiojantys, vykdytini bei apibrėžti. Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad šių teismų praktikoje pripažįstamų sąlygų visuma, vertinant jas sistemiškai ir siejant su CK 6.130 str. 1 d., lemia išvadą, kad vienašališkai negali būti įskaitomi tokie reikalavimai, kurie yra aiškiai nelygiaverčiai vykdytinumo ir akivaizdumo požiūriu, ypač kai faktinės aplinkybės tokios, kad yra didelė tikimybė, jog dėl reikalavimo pagrįstumo neišvengiamai kils teisminis ginčas, kas šioje byloje ir įvyko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2014).
Atkreiptinas apeliantės dėmesys, kad tuo atveju, kai nuo ieškovės pareikšto reikalavimo įvykdyti prievolę, yra ginamasi tuo, jog ši prievolė pasibaigė įskaitymu, būtent ji turi procesinę pareigą įrodyti, kad buvo pagrindas atlikti įskaitymą (CK 6.130 str. 1 d.), bei kad buvo laikytasi įskaitymo tvarkos (CK 6.131 str.). Nors apeliantė savo skunde ir nurodo, kad ji pirmos instancijos teismui buvo pateikusi dokumentus, patvirtinančius įskaitymo pagrindus ir teisėtumą, įrodymus apie ieškovės nesąžiningą elgesį, negautas pajamas (išrašas iš atsakovės banko sąskaitos, buhalterinis registras apie atsiskaitymus, buhalterinė pažyma), tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu nagrinėjamu atveju atsakovė neįrodė, jog įskaitymo dieną ji turėjo ieškovės atžvilgiu galiojantį reikalavimą įskaitymo sumai.
Pastebėtina, kad reikalavimą ieškovei sumokėti 500 Eur pagal 2014 m. balandžio 8 d. PVM sąskaitą - faktūrą apeliantė grindžia pavėluotu krovinio pristatymu. CMR Konvencijos 19 str. 1 d. įtvirtinta nuostata, pagal kurią laikoma, jog krovinys pristatytas ne laiku, kai jis nepristatomas suderintais terminais, arba jeigu nebuvo susitarta dėl pristatymo terminų, tada įvertinant konkrečias vežimo aplinkybes, o jei kraunama dalimis, atsižvelgiant į normaliomis sąlygomis reikalingą krovinių partijai sudaryti būtiną laiką, faktinė vežimo trukmė didesnė už laiką, kuris normaliomis sąlygomis reikalingas pareigingam vežėjui atlikti vežimą. Kai krovinio pristatymo terminas viršijamas ir pagal sutartį įgaliojimus turintis asmuo įrodo, kad dėl to padaryta žala, vežėjas privalo kompensuoti nuostolius, kurie neturi būti didesni kaip užmokestis už vežimą (CMR konvencijos 23 str. 5 p., 28 str.). Atleidžiančios nuo atsakomybės ar ją ribojančios konvencijos nuostatos netaikomos, jeigu žala buvo padaryta sąmoningai arba dėl vežėjo, jo agentų ar kitų asmenų, vykdžiusių jiems pavestas užduotis, kaltės, kuri pagal taikytinus bylai įstatymus prilyginama tyčiniams veiksmams (CMR konvencijos 29 str.). Sprendžiant šalių ginčą dėl neprimokėtos ieškovei sumos turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos: neteisėti veiksmai, žalą padariusio asmens kaltė ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, žala (CK 6.246–6.249 str.). Minėta, kad pažeidęs pareigą laiku pristatyti krovinį, vežėjas pagal CMR konvencijos 23 str. 5 d. privalo kompensuoti nuostolius krovinio gavėjui, jeigu šis įrodo, kad dėl to jam buvo padaryti nuostoliai. Patirtų nuostolių faktas bei dydis turi būti pagrįsti įrodymais. Pažymėtina, kad krovinį ieškovė 2014 m. balandžio 3 d. pristatė krovinio gavėjui OOO „PARK KAMSKIYE POLYANY“, tačiau krovinio gavėjas, priimdamas krovinį, nepateikė jokių pastabų dėl krovinio pristatymo laiko ir pasirašė CMR važtaraščiuose (ADT 03, ADT 04, ADT 05, ADT 02). Nors apeliantė nurodo, kad OOO „Seif Group Ofčarek“ jai pretenziją apie netinkamą sutarties vykdymą bei apie 500 Eur įskaitymą už netinkamą sutarties vykdymą pranešė žodžiu, tačiau nagrinėjamu atveju sutiktina su pirmos instancijos teismo argumentu, kad apeliantė nepateikė jokių duomenų, kad ji būtų atlyginusi OOO „Save group Ovčarek“ patirtus nuostolius ir šiuo pagrindu reikalautų atlyginti nuostolius iš ieškovės, t. y. atsakovės nurodomi nuostoliai negali būti laikomi realiai patirtais nuostoliais. Iš 2014 m. balandžio 10 d. sąskaitos Nr. TRN-D 0681 taip pat matyti, kad apeliantė sąskaitą už pervežimo paslaugas OOO „Save group Ovčarek“ išrašė pilnai sumai, kuri numatyta pervežimo sutartyje (1910 Eur), t. y. nesumažindama jos 500 Eur. Net jeigu laikyti, kad OOO „Save group Ovčarek“ atliko 500 Eur įskaitymą atsakovės atžvilgiu, tačiau kaip teisingai nurodė pirmos instancijos teismas, apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kad ji yra pareiškusi ieškinį savo klientui, kuris tiesiogiai jai turėjo sumokėti už pervežimo paslaugas. Nagrinėjamu atveju ieškovei savo pareigas įvykdžius - nugabenus krovinį sutartu maršrutu ir nesant duomenų apie OOO „Save group Ovčarek“ pretenzijas dėl krovinio pristatymo laiko ir atliktą įskaitymą atsakovės atžvilgiu, apeliantė turi pareigą atsiskaityti su ieškove už jai suteiktas krovinio pervežimo paslaugas, nes priešingu atveju ieškovė suteikusi paslaugas negautų apmokėjimo iš atsakovės dėl to, kad ši nusprendė tų pinigų nereikalauti iš savo užsakovo, kuris turėjo jai sumokėti. Esant nustatytoms aplinkybėms, kad atsakovė nuostolių pagal sudarytą sutartį su ieškove nepatyrė, konstatuotina, kad formaliai apskaičiuoti nuostoliai, kai nėra nustatytos realiai patirtos žalos, laikytini neįrodytais (CPK 178 str.) ir mažinti vežėjai atlyginimą už krovinio pervežimą nėra pagrindo. Atsižvelgiant į aukščiau išvardintą bei į tai, kad apeliantė nepateikė objektyvių įrodymų, patvirtinančių jos nuostolius dėl pavėluoto krovinio pristatymo bei šių nuostolių dydį patvirtinančių įrodymų, apeliantės argumentas, kad ji įrodė ieškovės nesąžiningą elgesį, negautas pajamas, priežastinį ryšį tarp negautų pajamų ir ieškovės kaltų veiksmų, t. y. kad egzistuoja civilinės atsakomybės sąlygos, atmestinas kaip neįrodytas ir nepagrįstas.
Pažymėtina, kad CMR konvencijos 30 str. 3 d. numato, kad kompensacijos dėl pristatymo termino viršijimo gali būti pareikalauta, jeigu per 21 dieną po to, kai krovinys buvo perduotas gavėjui, buvo pateiktos raštiškos pretenzijos. Nagrinėjamu atveju atsakovė remiasi 2014 m. balandžio 18 d. pretenzija, kurioje nurodė, jog krovinys buvo pristatytas tik 2014 m. balandžio 3 d., todėl už penkių dienų vėlavimą pristatyti krovinį 500 Eur nuostolius išskaičiuos iš frachto. Kaip matyti iš pašto siuntos išrašo, pretenzija ieškovei buvo išsiųsta 2014 m. balandžio 30 d., t. y. praleidus 21 dienos nuo krovinio pristatymo terminą, kas savaime sudaro pagrindą tokios pretenzijos atmetimui.
Taip pat kritiškai vertintinas apeliantės argumentas, kad palūkanų skaičiavimo laikotarpio pradžia turėtų būti 2014 m. gegužės 20 d., todėl iki 2014 m. rugsėjo 9 d. susidaro 113 dienų ir viso palūkanų suma sudaro 13,56 Eur. 2014 m. balandžio 8 d. PVM sąskaitoje - faktūroje Nr. 53258 nurodytas sąskaitos apmokėjimo terminas – iki 2014 m. gegužės 8 d., todėl atsižvelgiant į tai, kad atsakovė sąskaitos nurodytu terminu neapmokėjo, ieškovė pagrįstai paskaičiavo atsakovei mokėtinas palūkanas nuo 2014 m. gegužės 9 d. iki 2014 m. rugsėjo 9 d., kurias pirmos instancijos teismas priteisė iš atsakovės.
Įvertinus nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės pagrįstą ir teisingą sprendimą, naikinti jį apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo.
Apeliantė UAB „Transvera“ apeliacinį skundą grindžia ir tuo argumentu, jog pirmosios instancijos teismo priteistos bylinėjimosi išlaidos turėtų būti mažinamos, nes byla nesudėtinga (dėl skolos priteisimo), ginčijama suma nedidelė (ieškiniu ginčijama 514,86 Eur suma), ieškovės atstovas su ieškove yra sudaręs ne vienkartinę teisinių paslaugų teikimo sutartį, o tęstinio pobūdžio. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šiuo apeliacinio skundo argumentu, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas tikslintinas dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu iš atsakovės ieškovės naudai priteisė 619,15 Eur už advokato pagalbą, 28,38 Eur žyminio mokesčio, 60,45 Eur išlaidų už vertimo paslaugas, viso – 707,98 Eur bylinėjimosi išlaidų. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė už ieškinį sumokėjo 20,85 Eur žyminio mokesčio, todėl sutiktina su apeliante, kad ieškovės naudai iš jos turėjo būti priteista 20,85 Eur žyminio mokesčio, o ne 28,38 Eur.
CPK 98 str. 1 d. numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato (ar advokato padėjėjo), dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. Tačiau atstovavimo išlaidos yra specifinės ir skirtingai nei dėl visų kitų rūšių bylinėjimosi išlaidų, kurias paskirsto šalims sprendimą priimantis teismas, dėl atstovavimo išlaidų dydžio teismas sprendimą, remdamasis atitinkamais jų dydį pagrindžiančiais dokumentais, sprendžia savo nuožiūra. Taigi priteisdamas šias bylinėjimosi išlaidas teismas kiekvienu atveju įvertina jų dydį, tam kad bylą pralaimėjusi šalis nebūtų nepagrįstai baudžiama dėl kitos šalies išlaidavimo advokato suteiktai teisinei pagalbai apmokėti. Be to, šalies išlaidos, susijusios su advokato (advokato padėjėjo) pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato (advokato padėjėjo) darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose (CPK 98 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad byloje sprendžiamas klausimas nėra sudėtingas, nereikalauja išskirtinių ir specifinių teisinių žinių, į tai, kad ginčijama suma juridiniams asmenims nėra didelė, taip pat į tai, kad ieškovė su savo atstovu yra sudariusi tęstinio pobūdžio teisinių paslaugų teikimo sutartį, ieškovės atstovas dalyvavo keturiuose teismo posėdžiuose, kurie truko atitinkamai 35 min., 35 min., 35 min. ir 1 val., todėl ieškovės patirtos 619,15 Eur išlaidos už advokato pagalbą mažintinos iki 318,70 Eur.
Pirmos instancijos teismui ieškovės ieškinį patenkinus visiškai, iš atsakovės ieškovei viso priteistina 400 Eur (20,85 Eur + 60,45 Eur + 318,70 Eur) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmos instancijos teisme.
Atmetus apeliacinį skundą, apeliantės (atsakovės) UAB „Transvera“ patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos (CPK 93 str. 1 d., 3 d.).
Ieškovė UAB „Adictus“ prašė jos naudai priteisti 544,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų už atsiliepimą į apeliacinį skundą surašymą, ir pateikė prašymą pagrindžiančius dokumentus. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs ieškovės atstovo byloje parengto procesinio dokumento apimtį, byloje nagrinėjamų klausimų sudėtingumą bei teismų formuojamą praktiką šiais klausimais, taip pat atsižvelgęs į tai, kad apeliacinės instancijos teisme ieškovės interesus atstovauja tas pats atstovas, kuris atstovavo pirmosios instancijos teisme, todėl bylos aplinkybės jam buvo žinomos, vadinasi, ir darbo laiko sąnaudos neturėjo būti didesnės nei įprastinės tokio pobūdžio procesinio dokumento parengimui, bei remdamasi 2015 m. kovo 19 d. LR teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalius dydžius 2 p., 8.11 p., sprendžia, kad yra pagrindas bylinėjimosi išlaidas mažinti, priteisiant iš apeliantės (atsakovės) ieškovės naudai 300 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 16 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.
Patikslinti sprendimą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų, priteisiant iš atsakovės UAB „Transvera“ (į. k. 141176483) ieškovės UAB „Adictus“ (į. k. 300570779) naudai 400 Eur (keturis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš apeliantės (atsakovės) UAB „Transvera“ (į. k. 141176483) ieškovės UAB „Adictus“ (į. k. 300570779) naudai 300,00 Eur (tris šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.