- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-10-26
- Bylos Nr.
- eI3-4047-484/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02106-2020-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas visiškai.
- Teisėjas
- Ina Kirkutienė (pirm.)
- Atsakovas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR Fanansų ministerijos
- Pareiškėjas
- MB Giesole
atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovui R. M.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos mažosios bendrijos „Giesole“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja mažoji bendrija „Giesole“ (toliau – ir Bendrija) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino 2020 m. birželio 18 d., ir prašo panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau - MGK) 2020 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. S-95(7-68/2020) „Dėl MB „Giesole“ skundo; 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – atsakovė ar Inspekcija) 2020 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. 331-55673 „Grąžinti (įskaityti) permoką (skirtumą) ar nepagrįstai išieškotas sumas“ (toliau – Sprendimas). Pareiškėja taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėja, nesutikdama su Sprendimu, skunde nurodo, kad dėl pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) permokos grąžinimo su prašymu į Inspekciją kreipėsi nepraleidusi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 87 straipsnio 13 dalyje nustatyto PVM permokos grąžinimo senaties termino. Pareiškėjos teigimu, nuo PVM permokos atsiradimo datos, t. y. nuo 2013 metų, kuomet buvo padarytos ilgalaikės investicijos į saulės energijos elektrinę, iki prašymo Inspekcijai pateikimo dienos Bendrija žinojo apie PVM permokos likutį ir jį kontroliavo. Bendrija kas mėnesį, o nuo 2019 m. liepos 1 d. – kas ketvirtį Inspekcijai teikė PVM deklaracijas (forma FR0600). Suėjus PVM mokėjimo terminui, Inspekcijai deklaruotą PVM mokėtiną sumą sumažindavo, atsižvelgdama į PVM permokos likutį. Inspekcija, atitinkamai užskaitydavo mokėtiną PVM sumą, atnaujintą/perskaičiuotą PVM permokos likutį pateikdavo e. sistemoje per Mano VMI. Pareiškėjos įsitikinimu, visi aukščiau išvardinti veiksmai patvirtina, kad Bendrija žinojo ir žino apie PVM permokos buvimą. Pareiškėja mano, kad senaties terminas turėtų būti perskaičiuojamas nuo kiekvieno tokio veiksmo atlikimo datos, kaip tai yra nustatyta MAĮ 87 straipsnio 13 dalyje.
Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad gavusi Inspekcijos reikalavimą pateikti papildomus dokumentus, Inspekcijai pateikė visus Inspekcijos prašyme nurodytus dokumentus. Pareiškėja pažymi, kad Bendrija sąmoningai neteikė prašymo grąžinti PVM permoką, nes nuolat teikė PVM apmokestintas paslaugas ir žinojo, kad PVM permokos likutis nuolatos mažėja, kontroliavo PVM permokos likutį, kol jis naudojamas mokėtino PVM užskaitymui abipusiai patogiu būdu. Kadangi PVM permokos užskaitymas visais metais nuo 2013 m. vyko sklandžiai, niekuomet nei vienai pusei nekilo klausimų dėl PVM permokos likučio ar savalaikio deklaruoto PVM nesumokėjimo, likučių suderinimo aktas nebuvo surašytas.
Pareiškėja pažymi, kad Inspekcija, reikalaudama iš Bendrijos dokumentų, pati Bendrijai jokio priminimo/įspėjimo/pranešimo apie artėjantį PVM permokos senaties suėjimo terminą neatsiuntė. Nurodo, kad Bendrija apie Inspekcijos ketinimą nurašyti PVM permokos likutį sužinojo atsitiktinai iš panašia veikla užsiimančių įmonių. Pareiškėjos nuomone, priimtas Sprendimas nesiderina su gero administravimo principu bei prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, kuris numato, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.
Atsiliepimas
Atsakovė su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Inspekcija atsiliepime nurodo, kad pareiškėja, vykdydama Inspekcijos 2020 m. vasario 3 d. nurodymą Nr. (17.17-40) RES-22866, 2020 m. vasario 3 d. pateikė papildomus dokumentus, įrodančius ilgalaikio turto įsigijimą. Atsakovės teigimu, pareiškėja nepateikė kitų įrodymų, pavyzdžiui, mokestinių prievolių likučių suderinimo su Vilniaus apskrities valstybine mokesčių inspekcija aktų, liudijančių, kad ji žino apie PVM permokos dydžius kalendorinių metų pabaigoje arba kitomis datomis ir siekia PVM permoką (skirtumą) susigrąžinti. Inspekcija sutinka su MGK išvada, kad pareiškėja iki prašymo pateikimo mokesčių administratoriui dienos neatliko jokio veiksmo, liudijančio, kad ji žino apie permokos buvimą ir siekia ją susigrąžinti (įskaityti). Aplinkybė, jog pareiškėja vykdė PVM įstatymo 77 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytą prievolę teikti šio Įstatymo reikalaujamas PVM deklaracijas ir nemokėjo jose deklaruojamas mokėtinas PVM sumas, nelaikytina veiksmu, liudijančiu, kad ji žino apie permokos buvimą ir siekia ją susigrąžinti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjos atstovė skundą prašė tenkinti remiantis skunde nurodytais motyvais.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas teismo posėdyje su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė jį atmesti remiantis atsiliepime nurodytais argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl atsisakymo grąžinti 854,73 Eur dydžio PVM permoką.
Pareiškėja papildomus dokumentus Inspekcijai pateikė 2020 m. vasario 3 d. (MGK byla, b. l. 5-19). Pareiškėja Inspekcijai pateikė: Įrangos, darbų perdavimo–priėmimo aktą Nr. 233, Metines finansines ataskaitas už 2018 metus (Balansą, Pelno (Nuostolių) ataskaitą; PVM sąskaitą faktūrą, Ilgalaikio materialiojo turto įvedimo į eksploataciją aktą, Apyvartos žiniaraščius, PVM deklaracijų duomenis, Sąskaitų išrašus.
Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Mokestinių prievolių departamento V skyrius 2020 m. kovo 18 d. surašė išvadą Nr. 331-54592 „Dėl mokesčio ir (arba) baudos už administracinį teisės pažeidimą permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo)“ (toliau – Išvada), kurioje konstatavo, jog dėl 854,73 Eur PVM permokos yra suėjęs MAĮ 87 straipsnio 13 dalyje nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo) senaties terminas (MGK byla, b. l. 20, 28).
Pareiškėja, nesutikdama su Inspekcijos Sprendimo dalimi, 2020 m. kovo 31 d. skundą pateikė MGK (MGK byla, b. l. 1).
MGK, išnagrinėjusi Bendrijos skundą, 2020 m. gegužės 29 d. priėmė sprendimą Nr. S-95(7-68/2020) „Dėl MB „Giesole“ skundo, kuriuo patvirtino Inspekcijos 2020 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. 331-55673 (MGK byla, b. l. 47-50).
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja MAĮ ir Mokesčių mokėtojo permokos (skirtumo) ar nepagrįstai išieškotų sumų grąžinimo (įskaitymo) taisyklių, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. VA-186 „Dėl mokesčių mokėtojo permokos (skirtumo) ar nepagrįstai išieškotų sumų grąžinimo (įskaitymo)“ (Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2019 m. sausio 30 d. įsakymo Nr. VA-9 redakcija), (toliau – Taisyklės) nuostatos.
MAĮ 87 straipsnio 13 dalyje nustatyta, kad jei atitinkamame mokesčio įstatyme nenustatyta kitaip, mokesčio permoka gali būti grąžinta (įskaityta), jeigu ji susidarė ne anksčiau kaip per atitinkamą šio įstatymo 68 straipsnyje nurodytą mokesčių apskaičiavimo ar perskaičiavimo terminą, – skaičiuojama atgal nuo įskaitymo dienos, kai įskaitymas atliekamas mokesčių administratoriaus iniciatyva be atskiro mokesčių mokėtojo prašymo, o kai yra mokesčių mokėtojo prašymas, – skaičiuojama atgal nuo šio prašymo pateikimo dienos. Jei iki prašymo pateikimo mokesčių mokėtojas atlieka veiksmą, liudijantį tai, kad jis žino apie mokesčio permokos buvimą ir siekia ją susigrąžinti (įskaityti), minėtas terminas skaičiuojamas nuo to veiksmo atlikimo dienos.
Pagal MAĮ 68 straipsnio 1 d dalies nuostatas, jeigu kitaip nenustatyta šiame straipsnyje ar atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratoriaus mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir trejus praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos.
Byloje ginčo, jog Bendrija prašymą grąžinti 857 Eur PVM už laikotarpį nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. iki 2019 m. vasario 1 d. pateikė 2020 m. sausio 30 d, nėra. Byloje pripažįstama aplinkybė, kad 825,77 Eur PVM permoka susidarė už mokestinį laikotarpį nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d.; 17,96 Eur PVM permoka – už mokestinį laikotarpį nuo 2014 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. ir 11 Eur PVM permoka – už mokestinį laikotarpį nuo 2016 m. spalio 1 d. iki 2016 m. spalio 31 d. Pareiškėja neneigia, kad ji anksčiau nebuvo pateikusi prašymų grąžinti mokesčio permoką (skirtumą) ir su Inspekcija nebuvo pasirašiusi mokestinių prievolių likučių suderinimo akto, tačiau pareiškėja tvirtina, kad ji apie mokesčio permokos buvimą žinojo ir atliko veiksmus, liudijančius jos siekį ją susigrąžinti (įskaityti).
Kaip matyti iš Sprendimo, Inspekcija pripažino aplinkybę, kad Bendrija žinojo apie mokesčio permokos buvimą, tačiau, jos nuomone, pareiškėja nepateikė įrodymų, patvirtinančių jos siekį šią PVM permoką susigrąžinti.
MGK, išnagrinėjusi Bendrijos skundą, 2020 m. gegužės 29 d. sprendime Nr. S-95(7-68/2020) konstatavo ne tik, kad Bendrija iki prašymo pateikimo mokesčių administratoriui dienos neatliko jokio veiksmo, liudijančio Bendrijos siekį permoką susigrąžinti, bet ir aplinkybę, kad Bendrija nežinojo apie permokos buvimą. Aplinkybė, jog pareiškėja vykdė Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) 77 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytą prievolę teikti šio Įstatymo reikalaujamas PVM deklaracijas ir nemokėjo jose deklaruojama mokėtinas PVM sumas, MGK vertinimu, nelaikytina veiksmu liudijančiu, kad ji žino apie permokos buvimą ir siekia ją susigrąžinti.
Teismas su tokiu MGK vertinimu nesutinka.
MAĮ 87 straipsnio 13 dalyje yra įtvirtinta bendra taisyklė, kad jei atitinkamame mokesčio įstatyme nenustatyta kitaip, mokesčio permoka gali būti grąžinta (įskaityta), jeigu ji susidarė ne anksčiau kaip per einamuosius ir prieš juos einančius penkerius kalendorinius metus, – skaičiuojama atgal nuo įskaitymo dienos, kai įskaitymas atliekamas mokesčių administratoriaus iniciatyva be atskiro mokesčių mokėtojo prašymo, o kai yra mokesčių mokėtojo prašymas, – skaičiuojama atgal nuo šio prašymo pateikimo dienos. Tačiau minėtoje teisės normoje yra numatyta ir išimtis, numatanti, jog jei iki prašymo pateikimo mokesčių mokėtojas atlieka veiksmą, liudijantį tai, kad jis žino apie mokesčio permokos buvimą ir siekia ją susigrąžinti (įskaityti), minėtas terminas skaičiuojamas nuo to veiksmo atlikimo dienos.
MAĮ 2 straipsnio 8 dalis nustato, kad mokesčio deklaracija – mokesčių mokėtojo pateikiamas mokesčių administratoriui dokumentas, kuriame nurodoma informacija apie mokesčių mokėtojo apskaičiuotą mokesčio sumą už mokesčio įstatyme nustatytą laikotarpį, taip pat su mokesčio apskaičiavimu ar sumokėjimu susiję kiti duomenys.
Pažymėtina, kad nei MAĮ 87 straipsnio 13 dalis, nei Taisyklės nereglamentuoja, kokie konkretūs mokesčių mokėtojo veiksmai laikytini patvirtinančiais, jog jis žino apie mokesčio permokos buvimą ir siekia ją susigrąžinti (įskaityti).
Nagrinėjamu atveju pareiškėja žinojimą apie mokesčio permokos buvimą grindžia veiksmu – PVM deklaracijų pateikimu ir mažesnio PVM mokėjimu, nei nurodyta PVM deklaracijose. Kaip matyti iš ginčijamo Sprendimo, Inspekcija, išnagrinėjusi pareiškėjos prašymą, konstatavo aplinkybę, jog Bendrija žinojo apie PVM permoką, tačiau atsakovė visiškai nevertino pareiškėjos nurodytų aplinkybių dėl jos siekio susigrąžinti (įskaityti) PVM permoką, mokant mažesnes PVM sumas, nei nurodyta PVM deklaracijose.
Be to, nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad MGK nagrinėdama pareiškėjos skundą pablogino pareiškėjos padėtį ir paneigė Inspekcijos sprendime konstatuotą aplinkybę – pareiškėjos žinojimą apie PVM permoką. MGK, patvirtinusi aplinkybę, kad pareiškėja teikdama PVM deklaracijas, nemokėjo jose deklaruojamų mokėtinų PVM sumų, ir ją įvertinusi, visiškai neatsižvelgė į tai, jog šios aplinkybės Inspekcija Sprendime nevertino.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 3 straipsnio 3 punkte įtvirtintas proporcingumo principas reiškia, kad administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus. Pagal VAĮ 8 straipsnio 1 dalį individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos.
Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, jog Inspekcijos Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl yra pagrindas Inspekcijos Sprendimą panaikinti ir įpareigoti Inspekciją išnagrinėti Bendrijos Prašymą iš naujo.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad MGK netinkamai išnagrinėjo pareiškėjos skundą, todėl yra pagrindas MGK sprendimą taip pat panaikinti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pareiškėja pateikė prašymą priteisti jos naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį (redakcija, galiojusi iki Įstatymo įsigaliojimo), proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.
Nagrinėjamu atveju teismas sprendimu patenkino pareiškėjos skundą, todėl ji turi teisę į 100 proc. bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Byloje nustatyta, kad pareiškėja už skundo padavimą teismui sumokėjo 22,50 Eur žyminio mokesčio. Patenkinus pareiškėjos skundą, nurodyta žyminio mokesčio suma priteistina pareiškėjos naudai.
Pareiškėja šioje byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas tai pat grindžia 2020 m. birželio 12 d. A. A. advokatų kontoros sąskaita serija JB Nr. 202019 ir 2020 m. birželio 12 d. AB SEB banko mokėjimo nurodymu Nr. 59, patvirtinančiais, kad pareiškėja už advokato padėjėjo suteiktas konsultacijas ir skundo teismui parengimą sumokėjo 200 Eur.
Remiantis ABTĮ 40 straipsnio 5 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Remiantis Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalies nuostatomis, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, negu yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija). Pagal Rekomendacijų 2 punktą, nustatydamas priteistino užmokesčio už suteiktas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 5 punkte nurodyta, kad už advokato padėjėjo teikiamas teisines paslaugas skaičiuojama 80 procentų šių rekomendacijų 8 punkte nurodyto maksimalaus dydžio. Pagal Rekomendacijų 7 punktą, priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).
Pažymėtina, kad konsultacijos dėl Inspekcijos sprendimo apskundimo teismui laikytinos skundo parengimo teismui teisinės paslaugos dalimi, todėl teismas atskirai dėl jų nepasisako. Pagal Rekomendacijų 8.2 punktą rekomenduojamas priteistinas maksimalus užmokestis už skundo parengimą paslaugos suteikimo dieną sudarė 2 717,20 Eur (1358,60 Eur (Lietuvos statistikos departamento skelbiamas 2019 m. IV ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) x 2,5 x 0,8). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos skundas tenkinamas, o nurodyta patirtų išlaidų suma neviršija Rekomendacijose nustatyto dydžio ir, teismo vertinimu, yra teisinga suteiktų paslaugų apimties ir ginčo sudėtingumo prasme, todėl visa (200 Eur) priteistina pareiškėjos naudai.
Taigi, tenkinus pareiškėjos skundą, jos naudai iš Inspekcijos priteistina 222,50 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 40-41 straipsniais, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos mažoji bendrija „Giesole“ skundą patenkinti.
Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. S-95(7-68/2020) „Dėl MB „Giesole“ skundo“.
Panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2020 m. kovo 19 d. sprendimo Nr. 331-55673 „Grąžinti (įskaityti) permoką (skirtumą) ar nepagrįstai išieškotas sumas“ dalį, kuria atsisakyta grąžinti 854,73 Eur dydžio PVM permoką.
Įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos išnagrinėti mažosios bendrijos „Giesole“ 2020 m. sausio 30 d. Prašymą grąžinti (įskaityti) permoką (skirtumą) iš naujo.
Priteisti iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Pareiškėjos mažosios bendrijos „Giesole“ naudai 222,50 (du šimtus dvidešimt du eurus ir penkiasdešimt centų) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.