Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2008-06-25 · Administracinė byla Nr. A-143-996-08

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-06-25
Bylos Nr.
A-143-996-08
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Stasys Gagys (pirm.), Roma Sabina Alimienė, Anatolijus Baranovas (pran.)
Pareiškėjas
M. M.
Trečiasis asmuo
uždarosios akcinės bendrovės ,,Invaida“, uždarajai akcinei bendrovei ,,Adminsta“
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
Advokatai
Tomas Jaugelavičius, Dovilė Korsakaitė
Administracinė byla Nr. A143 – 996/2008Procesinio sprendimo kategorija 38 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. birželio 25 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Violetai Rodzienei,dalyvaujant pareiškėjui M. M.,pareiškėjo atstovei advokatei Dovilei Korsakaitei,

trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės ,,Invaida“ atstovui advokatui Tomui Jaugelavičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės ,,Invaida“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei ,,Adminsta“, uždarajai akcinei bendrovei ,,Invaida“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas M. M. (toliau – pareiškėjas) skundu (b. l. 9 – 11), kurį patikslino (b. l. 3 – 5), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administraciją (toliau – ir atsakovas) panaikinti pastato (duomenys neskelbtini) išorinės vaizdinės reklamos projektą „Invaida. Interjero salonas“, 2004 m. gegužės 28 d. įregistruotą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos reklamos projektų registracijos žurnale Nr. IVR-2004-658; 2) įpareigoti atsakovą bei trečiąjį suinteresuotą asmenį uždarąją akcinę bendrovę „Invaida“ (toliau – UAB „Invaida“, apeliantas) išmontuoti reklaminį įrenginį „Invaida. Interjero salonas“, esantį ant pastato (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjas nurodė, kad 2004 m. birželio mėnesio pabaigoje ant namo, adresu: (duomenys neskelbtini), fasado stogelio trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Invaida“ įrengė neoninę reklamą su užrašu „Invaida. Interjero salonas“. Jis su šeima gyvena antrame šio namo aukšte, virš UAB „Invaida“ patalpų. Neoninė reklama yra sumontuota tiesiai prieš jam nuosavybės teise priklausančio buto langus. Esant įjungtoms neoninėms lempoms tamsiu paros metu intensyvi raudona ir mėlyna neoninė šviesa per langus patenka į jo buto gyvenamuosius kambarius, ir tai sukelia stresą, nerimą, įtampą, trukdo ilsėtis. Pareiškėjo nuomone, atsakovas nepagrįstai užregistravo reklamos projektą, kadangi nebuvo gautas namo savininkų sutikimas, kaip numatyta Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Atsakovo paaiškinimas, jog buvo gautas trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Adminsta“ (toliau – UAB „Adminsta“) (namą administruojančios įmonės) sutikimas, yra nepagrįstas, nes įstatymų leidėjas nurodė, kad turi būti gautas namo savininkų sutikimas. UAB „Adminsta“ nėra pastato savininkė, todėl bet kokie šios bendrovės pateikti sutikimai neturi teisinės galios.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 20 – 21) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas panaikinti UAB „Invaida“ išorinės reklamos projektą nepagrįstas vien todėl, jog pats projektas, patvirtintas kompetentingų įstaigų atstovų parašais, yra teisėtas ir nepažeidžia jokių norminių aktų reikalavimų. Jei rengiant projektą negauti pastato bendraturčių sutikimai, tai tokios reklamos įrengimas yra neteisėtas, bet ne pats reklamos projektas yra neteisėtas ir neteisingas. Teigė, jog, gavus pastatą (duomenys neskelbtini) administruojančios įmonės UAB „Adminsta“ sutikimą dėl reklamos įrengimo ant jo, preziumuota, kad toks sutikimas yra suderintas su pastato bendraturčiais. Savivaldybė negali ir neprivalo tikrinti tokio sutikimo galiojimo. Namo bendraturčiai, manydami, kad toks sutikimas duotas be jų žinios ir pažeidžia interesus, įstatymų nustatyta tvarka gali inicijuoti tokio sutikimo panaikinimą. Atsakovo nuomone, reikalavimas Vilniaus miesto savivaldybei išmontuoti reklaminį įrenginį yra pareikštas netinkamam atsakovui. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. gruodžio 21 d. sprendimu Nr. 1-998 patvirtintų Išorinės vaizdinės reklamos taisyklių (toliau – Taisyklės) 30 punkte nurodyta, kad reklamos skleidėjas (UAB „Invaida“) atsako už reklamos įrengimo projektų ir su jais susijusių dokumentų teisingą įgyvendinimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Adminsta“ atsiliepimu į skundą (b. l. 39 – 40) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

UAB „Adminsta“ nurodė, kad reklamos projektas patvirtintas kompetentingų įstaigų atstovų parašais ir nepažeidžia jokių teisės aktų. Bendrovės duotas sutikimas reklamai įrengti yra teisėtas ir pagrįstas, nes tuo metu ji eksploatavo ir prižiūrėjo daugiabutį gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), pagal 2004 m. birželio 2 d. sudarytą namo perdavimo eksploatuoti sutartį Nr. 15 su šio namo statytoja uždarąja akcine bendrove „Veikmė“ (toliau – UAB „Veikmė“). Vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. 1345V patvirtintais Daugiabučių namų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatais (toliau – Nuostatai), privalėjo nuolat prižiūrėti namo bendrojo naudojimo objektus (namo būklės nuolatinis stebėjimas, pastato pagrindinių konstrukcijų (sienų, cokolio, stogo ir kt.) mechaninio patvarumo palaikymas ir kt.). Būtent šiai funkcijai užtikrinti privalėjo įvertinti, ar minėto pobūdžio reklama nedarys neigiamo poveikio minėtiems bendrojo naudojimo objektams, todėl ir patvirtino išorinės reklamos projektą savo spaudu. Pažymėjo, kad neturi jokio teisinio pagrindo priimti sprendimų už paminėto daugiabučio gyvenamojo namo bendraturčius dėl jiems nuosavybės teise priklausančių bendrojo naudojimo objektų valdymo, naudojimo, todėl už juos nėra davusi jokio sutikimo dėl reklamos įrengimo. Pagal Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2000 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. 405 patvirtintas Išorinės reklamos įrengimo tipines taisykles (toliau – Tipinės taisyklės), savivaldybė išduoda leidimą reklaminiam įrenginiui įrengti bei koordinuoja ir kontroliuoja išorinės reklamos įrengimą. Atsižvelgiant į tai, neturi teisinio pagrindo tikrinti, ar atsakovas tinkamai, laikydamasis teisės aktų nustatytos tvarkos, įgyvendino reklaminio įrenginio projektą, ir už tai neatsako. Pabrėžė, kad reklamos projekto įgyvendinimas neturi jokios įtakos pačiam reklamos projekto teisėtumui ir pagrįstumui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Invaida“ atsiliepimu į skundą (b. l. 50 – 52) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

UAB „Invaida“ nurodė, kad uždaroji akcinė bendrovė „Reklamos klasė“ (toliau – UAB „Reklamos klasė“) atliko reklaminės iškabos projektavimo ir gamybos darbus, o taip pat suderino parengtą projektą su kompetentingomis institucijomis. Vaizdinės reklamos projektas buvo patikrintas ir patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Valstybinės kalbos kontrolės tarnybos ir Miesto plėtros departamento Teritorijų planavimo ir urbanistikos skyriaus, įregistruotas reklamos projektų registracijos žurnale. Dėl šio projekto buvo gautas namo administratorės UAB „Adminsta“ sutikimas. Todėl reklamos projektas nepažeidžia jokių teisės aktų reikalavimų ir yra teisėtas. Pažymėjo, jog reklamos projekto derinimo metu galiojusių Tipinių taisyklių 16.1 punktas numatė, kad savininkų ar teisėtų naudotojų sutikimas reikalingas tik tuo atveju, jei pats reklaminės veiklos subjektas nėra objekto, ant kurio įrengiamas reklamos įrenginys, savininkas ar teisėtas naudotojas. Teigė, jog šiuo atveju yra patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), teisėta naudotoja, valdanti ją lizingo sutarties pagrindu. Reklaminė iškaba įrengta ne ant namo sienos, o ant atskiro jo priklausinio – įėjimo į bendrovės patalpas stoginės, kuri pati remiasi į žemę ir išimtinai jai priklauso. Todėl papildomai suderinusi su UAB „Adminsta“ reklamos projektą ir gavusi jos, kaip namo administratorės sutikimą, netgi viršijo teisės aktų reikalavimus. UAB „Invaida“ nurodė, kad pareiškėjo teiginiai, jog neoninės reklamos lempos skleidžia intensyvią šviesą, kuri jam kelia stresą, nerimą, įtampą, trukdo ilsėtis, yra nepagrįsti ir neatitinka tikrovės. Pareiškėjo teisėtų interesų reklamos įrenginys nepažeidžia ir negali pažeisti. Pažymėjo, jog konfliktas su pareiškėju kilo po to, kai bendrovė nesutiko pastarajam sumokėti už reklamos įsirengimą. Atkreipė dėmesį, kad praleistas terminas apskųsti ginčijamą sprendimą, nes apie jį pareiškėjas jau žinojo iki 2004 m. lapkričio 24 d., kada jo skundo pagrindu bendrovės direktorius nepagrįstai ir neteisėtai buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. rugsėjo 24 d. sprendimu (b. l. 94 – 98) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas įpareigojo atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administraciją panaikinti pastato (duomenys neskelbtini) išorinės vaizdinės reklamos projektą „Invaida. Interjero salonas“, 2004 m. gegužės 28 d. įregistruotą reklamos projektų registracijos sąraše Nr. IVR-2004-658; skundo dalį dėl reikalavimo įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administraciją išmontuoti reklaminį įrenginį „Invaida. Interjero salonas“, esantį ant pastato (duomenys neskelbtini), atmetė; bylos dalį dėl reikalavimo įpareigoti trečiąjį suinteresuotą asmenį UAB „Invaida” išmontuoti reklaminį įrenginį „Invaida. Interjero salonas“, esantį ant pastato (duomenys neskelbtini), nutraukė.

Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilęs dėl to, ar teisėtai ir pagrįstai ant pastato (duomenys neskelbtini) fasado įrengta išorinė vaizdinė reklama. Pareiškėjo teigimu, vaizdinė reklama įrengta savavališkai, nesant butų savininkų sutikimo. Teismas nustatė, jog pastato (duomenys neskelbtini) išorinės vaizdinės reklamos projektas „Invaida. Interjero salonas“ suderintas Vilniaus miesto savivaldybėje 2004 m. gegužės mėn. Tik 2007 m. sausio 11 d. raštu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos ir bendrųjų reikalų departamento Viešosios tvarkos skyrius informavo pareiškėją, kad pati savivaldybė išorinės vaizdinės reklamos projekto nenaikins. Tai visiškai priešinga nuomonė nei ta, kuri buvo išreikšta savivaldybės 2004 m. lapkričio 18 d. rašte (pagal ją, pareiškėjai turėjo lūkesčių, kad ant pastato (duomenys neskelbtini) esanti reklama bus išmontuota), todėl nėra pagrindo terminą skundui paduoti skaičiuoti nuo pastarojo (2004 m. lapkričio 18 d.) rašto gavimo. Skundą teismui pareiškėjas išsiuntė 2007 m. vasario 12 d., t. y. laikydamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Teismas, atsižvelgęs į Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą, Tipinių taisyklių 6, 9.1 punktus, padarė išvadą, jog teisės aktai vienareikšmiškai nustatė draudimą įrengti išorinę reklamą neturint objekto, ant kurio įrengiamas reklaminis įrenginys ar išorinė reklama, savininko (bendraturčių) sutikimo. Šiuo atveju derinant reklamos projektą savivaldybėje buvo nurodyta gauti namo butų savininkų sutikimą, tačiau toks sutikimas, kaip patvirtina bylos rašytiniai įrodymai, negautas. Reklamos projekto patvirtinimas UAB „Adminsta“, daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) administratorės, direktoriaus parašu ir spaudu, negali būti prilyginamas pastato savininkų sutikimui. UAB „Adminsta“ tik įvertino, ar minėta reklama nedarys neigiamo poveikio bendrojo naudojimo objektams. Be to, UAB „Invaida“ patalpas (duomenys neskelbtini) valdo lizingo sutarties pagrindu, tačiau nėra vienintelė to pastato teisėta naudotoja, įėjimo į UAB „Invaida“ patalpas stoginė nėra atskiras nekilnojamasis objektas. Teismas, atsižvelgęs į Taisyklių 4.5.2 punktą, nustatęs, kad atsakovas nėra išdavęs reklamos leidimo, padarė išvadą, jog neteisėtu laikytinas savivaldybės patvirtintas reklamos projektas. Atsižvelgiant į tai, yra juridinis pagrindas, atsižvelgiant į pareiškėjo suformuluotą reikalavimą, įpareigoti atsakovą panaikinti aptariamą išorinės vaizdinės reklamos projektą. Įpareigojus atsakovą panaikinti išorinės vaizdinės reklamos projektą, o jam atlikus šią pareigą, reklaminės veiklos subjektui (šiuo atveju – UAB „Invaida“), o ne kitam asmeniui, atsiranda pareiga savivaldybės institucijų nustatytu terminu išardyti reklaminį įrenginį ar nukabinti reklamą ir sutvarkyti aplinką (Tipinių taisyklių 17 p.), todėl skundo dalis dėl reikalavimo įpareigoti atsakovą išmontuoti reklaminį įrenginį atmestina. Teismas, įvertinęs ABTĮ 3 straipsnio 1 dalies, 15 straipsnio nuostatas, pareiškėjo skundo turinį, pažymėjo, jog vienas iš pareiškėjo reikalavimų reiškiamas privačiam subjektui – UAB „Invaida“, prašant įpareigoti šią bendrovę išmontuoti reklaminį įrenginį. Kadangi UAB „Invaida“ nevykdo jokių viešojo administravimo funkcijų, tarp pareiškėjo ir bendrovės nesusiklostę administraciniai teisiniai santykiai, todėl bylos dalį dėl šio reikalavimo teismas nutraukė ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu (byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai).

III.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Invaida“ apeliaciniu skundu (b. l. 105 – 109) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 24 d. sprendimą: sprendimo dalį, kuria iš dalies patenkintas pareiškėjo skundas, panaikinti ir pareiškėjo skundą atmesti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjui apie skundžiamą aktą jau buvo žinoma iki 2004 m. lapkričio 24 d., kada jo skundo pagrindu bendrovės direktorius nepagrįstai ir neteisėtai buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn. Teiginiai, kad tik 2007 m. sausio 11 d. baigėsi pareiškėjo lūkesčiai dėl ginčijamo akto panaikinimo, nepagrįsti. Bet kokie pareiškėjo lūkesčiai turėjo baigtis Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2006 m. spalio 10 d. nutartimi palikus nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. lapkričio 24 d. nutarimą, kuriuo panaikinta bendrovės direktoriui paskirta administracinė nuobauda. Bet kuriuo atveju pareiškėjas praleido terminą skundui dėl šio akto paduoti (ABTĮ 33 str. 1 d.), todėl byla turėjo būti nutraukta ABTĮ 101 straipsnio 6 punkto pagrindu.

2. Į administracinių teismų kompetenciją nepatenka išorinės vaizdinės reklamos projekto teisėtumo nagrinėjimas (ABTĮ 2 str. 15 d., 15 str. 1 d. 2 p., Taisyklės negaliojo). Teismas nenurodė teisės akto, kuriam prieštarautų šis projektas. Teisės aktai nenumatė reikalavimo suderinti projektą su namo butų savininkais. Jei projektas laikytinas administraciniu aktu, teismas, esant atitinkamam reikalavimui (šiuo atveju nebuvo pareikštas), galėjo panaikinti skundžiamą aktą, bet ne įpareigoti tai atlikti šį aktą priėmusį administravimo subjektą (atsakovą). Ginčo objektu galėjo būti sprendimas patvirtinti ir įregistruoti reklamos projektą, tačiau ne pats projektas.

3. Yra patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), teisėta naudotoja, valdanti ją lizingo sutarties pagrindu. Reklaminė iškaba įrengta ne ant namo sienos, o ant atskiro jo priklausinio – įėjimo į bendrovės patalpas stoginės, kuri pati remiasi į žemę ir išimtinai jai priklauso (Tipinių taisyklių 16.1 p.). Teismo nurodyti teisės aktai nenumato, kad turi būti gautas visų pastato bendraturčių sutikimas (Reklamos įstatymo 12 str. 1 d. 3 p., Tipinių taisyklių 9.1 p.). Savivaldybė, išduodama reklamos leidimus, neįpareigota reikalauti, kad būtų gautas visų namo bendraturčių sutikimas. Bendraturčių tarpusavio santykius reguliuoja civilinės teisės normos (Civilinio kodekso (toliau – CK) 4.81, 4.83 str.). Reklamos įstatymo 26 straipsnis numato ginčų dėl reklamos sprendimo civilinę tvarką.

4. Reklamos projektas buvo suderintas teisės aktų nustatyta tvarka, patvirtintas kompetentingų institucijų, todėl atsakovas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl jo patvirtinimo ir įregistravimo. Jį panaikinus, bendrovė patirtų didelių nuostolių.

5. Kyla klausimas, ar Tipinių taisyklių nustatyta leidiminė išorinės reklamos sistema atitinka Reklamos įstatymo 12 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

Atsiliepimas

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 115 – 117) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

Šalies argumentai

1. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad praleistas skundo teismui padavimo terminas. Teismas pagrįstai konstatavo, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos ir bendrųjų reikalų departamento Viešosios tvarkos skyrius 2007 m. sausio 11 d. rašte išreiškė priešingą poziciją nei buvo išreiškęs 2004 m. lapkričio 18 d. rašte, todėl nėra pagrindo termino skaičiuoti nuo pastarojo rašto gavimo.

2. Nesutinka, kad reklamos projekto teisėtumo nagrinėjimas nepatenka į administracinių teismų kompetenciją. Atsakovas, kuris yra viešojo administravimo subjektas, atliko tam tikrus veiksmus, kurių neteisėtumas buvo konstatuotas teismo. Teismas, vadovaudamasis Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Tipinių taisyklių 9.1 punktu, padarė išvadą, jog teisės aktai vienareikšmiškai nustatė draudimą įrengti išorinę reklamą neturint objekto, ant kurio įrengiamas reklaminis įrenginys ar išorinė reklama, savininko (bendraturčių) sutikimo.

3. Nesutinka, kad atsakovas negalėjo būti įpareigotas panaikinti reklamos projektą, nes teismas tokį įpareigojimą nustatė atsižvelgęs į bylos dalyką ir ABTĮ 88 straipsnio 4 punktą.

4. Ginčo santykiui taikytini Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir Tipinių taisyklių 9.1 punktas, o ne šių taisyklių 16.1 punktas.

5. Reklaminis įrenginys skleidžia neoninę šviesą, o tai sukelia jam ir jo šeimai nerimą, įtampą, trukdo ilsėtis.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Teisę kreiptis į administracinį teismą nustato ABTĮ 5 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Išvardintos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, kad tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo mano, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti viešojo (ar vidaus) administravimo subjekto veikimu ar neveikimu, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeisti asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2-4 punktuose numatytų būdu. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu.

Iš bylos matyti, kad nurodytu skundu pareiškėjas siekia apginti savo (tariamai) pažeistą teisę, nustatytą Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte bei Tipinių taisyklių 9.1 punkte. Todėl, nagrinėjant šį administracinį ginčą, būtina pateikti šių (pareiškėjo nurodytų) teisės normų aiškinimą tuo aspektu, kiek tai yra reikšminga ABTĮ taikymo požiūriu.

Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad draudžiama įrengti išorinę reklamą neturint žemės, statinių ar kitų objektų, ant kurių ji įrengiama, savininko sutikimo. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad išorinės reklamos įrengimo tipines taisykles tvirtina Vyriausybės įgaliota institucija. Pagal (Reklamos įstatymo 12 str. 3 d. kompetentingos institucijos patvirtintų) Tipinių taisyklių 9.1 punktą (šiai bylai aktuali originali įsakymo redakcija), negalima įrengti reklaminio įrenginio, išorinės reklamos, įskaitant iškabą bei skelbimą, neturint žemės, statinių ar kitų objektų, ant kurių įrengiamas reklaminis įrenginys ar išorinė reklama, kabinama iškaba ar skelbimas, savininko (bendrasavininkių) raštiško sutikimo.

Iš nurodytų teisės normų matyti, kad jose kalbama apie draudimus įrengti išorinę reklamą. Todėl ABTĮ taikymo požiūriu būtina nustatyti (išaiškinti), koks yra atsakovo (viešojo administravimo subjekto) vaidmuo (vykdant teisinių santykių dėl išorinės reklamos įrengimo viešąjį administravimą) įrengiant pareiškėjo nurodytą išorinę reklamą. (Pažymėtina, kad byloje neginčijamai nustatyta, kad minėta reklama faktiškai buvo įrengta ir naudojama nuo 2004 m.). Toks vaidmuo nėra nustatytas pačiame Reklamos įstatyme, todėl atsakant į nurodytą klausimą būtina vadovautis Tipinių taisyklių nuostatomis.

Tipinėse taisyklėse nustatyti išorinės reklamos įrengimui būtini reikalavimai, tarp kurių yra nurodytas būtinumas reklaminės veiklos subjektui (Reklamos įstatymo požiūriu šiuo atveju tokiu laikytina UAB „Invaida“) gauti savivaldybės leidimą (6 p.). Pagal šių taisyklių 16 punktą, išorinės reklamos įrengimo leidimui gauti reklaminės veiklos subjektas savivaldybei turi pateikti: paraišką su dokumentais, patvirtinančiais žemės, statinių, įrenginių ar kitų objektų, ant kurių įrengiamas reklaminis įrenginys ar išorinė reklama, savininko (bendrasavininkių) ar teisėto jų naudotojo (naudotojų) sutikimą, išskyrus atvejus, kai reklaminės veiklos subjektas pats yra šių objektų savininkas ar teisėtas naudotojas arba šie objektai yra savivaldybės turtas (16.1 p.); reklaminio įrenginio ar išorinės reklamos projektą ir jo kopiją (16.2 p.). Tipinių taisyklių 17 punkte nurodyta, kad išorinės reklamos įrengimo leidime nustatomos reklaminės veiklos subjekto bei savivaldybės teisės ir pareigos, įrengimo vieta, galiojimo terminas. Iš nurodytų teisės normų aiškiai matyti, kad savivaldybės (atsakovo) administravimas įrengiant išorinę reklamą pasireiškia administraciniu veiksmu – atitinkamo leidimo tokiam įrengimui išdavimu. Išorinės reklamos projektas (tokio projekto registracija savivaldybėje) yra tik būtina prielaida minėto leidimo išdavimui.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad leidimas pareiškėjo nurodytai išorinei reklamai atsakovo nebuvo išduotas, o buvo atlikta tik UAB „Invaida“ (reklaminės veiklos subjekto) pateikto šios reklamos projekto registracija. Pažymėtina, kad reklamos projektų registracijos žurnale pastabų pavidalu nurodytas būtinumas „gauti bendrasavininkų sutikimus“ (b. l. 6), o tai, kolegijos manymu, gali ir turi būti suprantama kaip nuoroda į Tipinių taisyklių 9.1 punkte nustatytą sąlygą gauti prašomą išduoti leidimą išorinei reklamai. Todėl, atsižvelgiant į nurodytas Tipinių taisyklių nuostatas, konstatuotina, kad šiuo atveju atsakovas neatliko ABTĮ nustatyta tvarka skundžiamo administracinio veiksmo ir tuo pačiu nepažeidė ABTĮ nustatyta tvarka ginamos pareiškėjo teisės.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad, tenkindamas pareiškėjo skundo dalį, pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas. Todėl ši teismo sprendimo dalis naikintina, o atitinkama skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta (ABTĮ 143 str., 88 str. 1 p.).

Kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo pateiktais argumentais dėl kitų pareiškėjo skundo reikalavimų, kitą teismo sprendimo dalį palieka nepakeistą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 24 d. sprendimo dalį, kuria patenkintas pareiškėjo reikalavimas dėl reklamos projekto „Invaida. Interjero salonas“ panaikinimo, ir šį skundo reikalavimą atmesti kaip nepagrįstą.

Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiRoma Sabina AlimienėAnatolijus BaranovasStasys Gagys