Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovės M. B. K. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutarties, kuria atmestas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-755-260/2019 pagal ieškovės I. K. ieškinį atsakovei M. B. K. dėl paveldimo turto padalijimo ir pagal atsakovės Marijonos B. K. priešieškinį atsakovei I. K. dėl paveldimo turto padalijimo kitu būdu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria netenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 str., 338 str.). Absoliučių apskųstos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

15. Atsakovė kartu su atskiruoju skundu pateikė VšĮ Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos raštą, kuriuo atsakovei atsisakyta suteikti informaciją, kadangi atsakovė nėra sutarties šalis ir įstaigos tvarkomų duomenų subjektas. Ieškovė kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė ginčo ūkio 2018 m. gruodžio 31 d. finansinės atskaitomybės dokumentus.

16. CPK 314 straipsnis įtvirtina ribojimus naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme, jeigu jie galėjo būti pateikti anksčiau, nebent pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba tokių įrodymų poreikis iškilo vėliau, nei buvo priimtas teismo procesinis sprendimas (nutartis).

17. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas nebuvo atsisakęs priimti šalių apeliacinės instancijos teismui teikiamų duomenų. Nors prie atsakovės skundo pridėtas VšĮ Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos raštas buvo surašytas po apskųstos teismo nutarties priėmimo dienos, vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo konstatuoti, jog tokių įrodymų teikimo poreikis iškilo vėliau. Tarp šalių nekilo ginčo, jog tretieji asmenys atsakovei tiesiogiai neteikia informacijos apie savo veiklą pagal sutartines prievoles, kurių šalimi nėra atsakovė, taip pat apskųstoje nutartyje nėra keliami reikalavimai, susiję su informacijos gavimu iš trečiųjų asmenų. Atitinkamai ir ieškovė, teikdama finansinius dokumentus, nenurodė, kokias aplinkybes, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymų ir jų (ne)pakeitimu, siekia grįsti tokiais dokumentais.

18. Apibendrinant tai, kas nurodyta, darytina išvada, jog nenustatytas naujų įrodymų pateikimo poreikis (būtinumas) po apskųstos nutarties priėmimo, todėl nėra pagrindo taikyti CPK 314 straipsnio išimtį ir priimti šalių naujai pateiktus dokumentus.

Dėl apskųstosios nutarties teisėtumo ir pagrįstumo

19. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Kadangi laikinųjų apsaugos priemonių pobūdis iš esmės visuomet susijęs su asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymu (CPK 145 straipsnio 1 dalimi), įstatymas numato teisę šalims, kurių atžvilgiu taikomos laikinosios apsaugos priemonės apriboja, pažeidžia ar suvaržo jų teises ar teisėtus interesus, teikti prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo (CPK 148 straipsnio 1 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo institutas atlieka tiek ieškovo, tiek atsakovo teisių apsaugos funkciją: jei pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra efektyvios ar pakankamos būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti, ieškovas gali prašyti jas pakeisti kitomis, ir priešingai, jei pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių rūšis ar mastas yra pernelyg varžantys atsakovo interesus, atsakovas gali pateikti prašymą taikyti kitas jo siūlomas laikinąsias apsaugos priemones arba pakeisti jų mastą.

20. Įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo 2018 m. liepos 23 d. nutartimi šioje byloje yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – ieškovė I. K. paskirta mirusio ūkininko R. K. ūkio turto administratore. Atsakovė, prašydama pakeisti laikinąsias apsaugos priemones, pabrėžė, jog taikydamas tokias priemones teismas galėjo paskirti tik paprastąjį turto administravimą. Pirmosios instancijos teismas apskųstoje nutartyje nurodė, kad palikimo administravimas šiuo konkrečiu atveju nėra susijęs tik su palikimą sudarančio ūkio turto išsaugojimu, bet jis susijęs ir su žemės ūkio veikla, siekimu gausinti šį turtą, gaunant pajamas iš vykdomos žemės ūkio veiklos.

21. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.239 straipsnio 1 dalimi, išskiriamos dvi turto administravimo rūšys – turto paprastasis administravimas, kai administratorius atlieka visus veiksmus, būtinus turtui išsaugoti arba jo naudojimui pagal tikslinę paskirtį užtikrinti, ir turto visiškas administravimas, kai administratorius ne tik turi išsaugoti turtą, bet taip pat privalo jį gausinti, tvarkyti taip, kad jis duotų pajamų, bei naudoti tokiam tikslui, kuris yra palankiausias naudos gavėjui. Turto paprastojo administravimo atveju administratorius privalo priimti turto duodamus vaisius ir pajamas, registruoti skolas ir jas apmokėti iš administruojamo turto, taip pat įgyvendinti kitas teises, susijusias su turto valdymu ir naudojimu. Iš administruojamo turto gaunamas lėšas administratorius turi teisę saugiai investuoti pagal šio skyriaus normas (CK 4.240 str. 1 d.), o turto visiško administravimo atveju administratorius, be minėtų teisių, taip pat gali perleisti turtą, jį investuoti, įkeisti ar kitaip suvaržyti teisę į jį, ar keisti jo tikslinę paskirtį (CK 4.421 str.). Taigi, paprastas administravimas labiau sietinas su turto tinkamu naudojimu ir valdymu, o visiškas turto administravimas apima ir galimybę disponuoti administruojamu turtu.

22. Šiame kontekste pastebėtina, jog viena iš laikinųjų apsaugos priemonių funkcijų yra konservacinė, t. y. laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama užtikrinti, kad šalių ar ginčo objekto status quo bylos nagrinėjimo metu nepasikeistų bei nepablogėtų. Kaip apskųstoje nutartyje pastebėjo pirmosios instancijos teismas, Kauno apygardos teismo 2018 m. liepos 23 d. nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nebuvo nurodyta turto administravimo rūšis. Jeigu administravimą nustatančiame akte administravimo rūšis nenustatyta, laikoma, kad tai paprastasis administravimas (CK 4.239 str. 2 d.). Kauno apygardos teismas nei apskųstąja nutartimi, nei nutartimi, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, nesuteikė ieškovei teisės perleisti ūkio turtą, jį investuoti, įkeisti ar kitaip suvaržyti teises į jį, ar keisti jo tikslinę paskirtį, todėl nesutiktina su atsakovės pozicija, kad šioje byloje pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, ieškovei esą suteiktos neribotos teisės administruojant ginčo turtą.

23. Be to, atsakovė pabrėžė, jog laikinosios apsaugos priemonės keistinos dėl paaiškėjusių naujų aplinkybių – t. y. naujai paaiškėjo, kad ieškovė nėra linkusi teikti atsakovei informacijos apie administravimo veiklą, kad ūkio buhalterinę apskaitą tvarkantys tretieji asmenys atsakovei tokios informacijos taip pat neteikia, kad ieškovė vienašališkai priima sprendimus dėl vertingo turto įsigijimo, o ūkio būklė prastėja. Susipažinus su bylos medžiaga, teismo vertinimu, negalima daryti išvados, jog aplinkybės būtų reikšmingai pasikeitusios nuo tada, kai šioje byloje buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Ieškovės ir atsakovės santykiai tiek 2018 m. liepos mėnesį (sprendžiant prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo), tiek šiuo metu buvo ir išlieka konfliktiški. Iš bylos medžiagos matyti, jog 2019 m. liepos 4 d. raštu ieškovė informavo atsakovę apie krautuvo pirkimą, o atsakovės atstovė 2019 m. liepos 9 d. parašė elektroninį laišką, atsakydama į ieškovės raštą ir prašydama suteikti papildomos informacijos (el. b. t. XX l. 161; 179). 2019 m. liepos 16 d. atsakovė teismui pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, o 2019 m. liepos 19 d. teisme gautas ieškovės atsiliepimas į šį prašymą, taip pat pateikta informacija, kurios buvo klausta atsakovės atstovės 2019 m. liepos 9 d. elektroniniame laiške. Kitų duomenų, kad atsakovė būtų kreipusis į ieškovę dėl informacijos suteikimo apie vykdomą administravimą, byloje nėra. CK 4.249 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administratorius privalo pateikti detalią savo veiklos ataskaitą pasibaigus kalendoriniams metams. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų pažeidusi tokią savo pareigą.

24. Įvertinus tai, kad byloje nėra nustatytas esminis faktinių aplinkybių pasikeitimas per laikotarpį nuo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, priėmimo ir įsiteisėjimo, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra pagrindo keisti laikinąsias apsaugos priemones ir nustatyti kitokią administravimo tvarką, nei numatyta pagal CK 4.249 straipsnį.

25. Esant nurodytoms aplinkybėms konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurią naikinti nėra pagrindo, todėl atsakovės atskirasis skundas atmetamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.