Kauno apygardos teismo nutartis

2014-10-02 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-593-245-2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-10-02
Bylos Nr.
1A-593-245-2014
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Kęstutis Dargužis (pirm.), Daiva Jankauskienė, Danutė Giačaitė
Nuteistasis
A. K., M. T.
Advokatai
Stasė Kupčiūnienė

Pranešėjas Kęstutis Dargužis Baudžiamoji byla Nr. 1A-593-245-2014

Teisėja Liuba Kymantienė Teisminio proceso Nr. 1-65-1-01675-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija: (S) 2.4.7.
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 2 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Kęstučio Dargužio, teisėjų Daivos Jankauskienės ir Danutės Giačaitės, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorei Linai Laurusevičienei, nuteistajam A. K., jo gynėjai advokatei Stasei Kupčiūnienei, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 13 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 str. 2 d. ir jam skirta bausmė – 1 (vieneri) metai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose,

į bausmės laiką įskaitytas laikas išbūtas sulaikyme nuo 2013-11-13 iki 2013-11-15,

iš A. K. priteista 280 Lt (du šimtai aštuoniasdešimt litų) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo,

šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas M. T., dėl kurio apeliacinių skundų negauta,teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrai su M. T., 2013 m. lapkričio 12 d., apie 20.00 val., Kauno rajone, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, M. T. išplėšus R. M. priklausančio gyvenamojo buto balkono durų vinį, įsibrovus į buto vidų, nuo buto durų nustūmus R. M., atrakinus buto duris ir į buto vidų įleidus A. K., M. T., panaudodamas fizinį smurtą, t. y. pagriebęs R. M. už rūbų peties srityje, nutempė ją iš kambario į virtuvę, įrėmęs pastarajai į pasmakrę daiktą, panašų į metalinį strypą, ir šalia stovint A. K., grasino užmušti nukentėjusiąją bei kartu su A. K. iš nukentėjusiosios reikalavo pinigų, taip atėmę galimybę priešintis, iš R. M. pagrobė 20 litų, padarydami nukentėjusiajai R. M. 20 litų turtinę žalą, - tokiais veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 str. 2 d.

Šalies argumentai

Nuteistasis A. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2014-05-13 Kauno apylinkės teismo nuosprendį ir priimti naują - išteisinamąjį nuosprendį arba perkvalifikuoti jo veiksmus iš BK 180 str. 2 d. į BK 180 str. 1 d. ir skirti laisvės atėmimo bausmę, bausmės vykdymą atidedant. Skunde nurodo, kad teismas neišsamiai ir netinkamai įvertino įrodymus bei padarė neteisingas išvadas. Kauno apylinkės teismo posėdžių protokolai ir priimto nuosprendžio turinys rodo, kad BPK 20 str. įtvirtintų įrodymų patikrinimo ir vertinimo taisyklių nebuvo laikomasi. Pirmos instancijos teismas nepagrįstai besąlygiškai rėmėsi nuteistojo M. T. (kuris nusikaltimo metu buvo neblaivus ir nelabai ką atsimena) parodymais, kad jis pastarajam padėjo įlipti į balkoną. Apelianto parodymai, duoti teisme, nepagrįstai įvertinti kritiškai, kaip siekis išvengti atsakomybės, kadangi jo aiškinimai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme buvo nuoseklūs. Be to, teismas nemotyvuotai atsisakė iškviesti liudyti R. A., kuris galėjo patvirtinti, kad jis nesitarė su M. T. dėl nusikaltimo ir nepadėjo šiam įlipti į nukentėjusiosios butą. Pažymi, kad teismas nesiaiškino, ar jis suvokė savo veiksmus kvalifikuojantį požymį. Pas R. M. jis užėjo tik todėl, kad žinojo, jog pas ją nuėjo M. T. (kad ten šis pateko prieš nukentėjusiosios valią nežinojo). Jis neturėjo tikslo ir tyčios pagrobti R. M. priklausančius pinigus. Tai patvirtino ne tik jis pats, bet ir pati nukentėjusioji, paaiškinusi, kad M. T. pareikalavus iš jos pinigų, jis, priešiškai reaguodamas į M. T. veiksmus, pastarąjį sudrausmino, kad taip nesielgtų, pastumdamas šį ir sakydamas žodžius: „M., taip negalima“. Taigi, jokio susitarimo su M. T. nebuvo ir negalėjo būti. Teismas jo pasakytus žodžius neteisingai interpretavo ir vertino juos atskirai nuo žodžių, kuriais jis drausmino M. T..

Apeliantui ir M. T. bausmės paskirtos vienodos, nors jis yra teisiamas pirmą kartą, teistas nebuvo, o M. T. teisiamas ne pirmą kartą, teistumai neišnykę, bausmės neatliktos, apelianto veiksmų pobūdis skyrėsi nuo M. T. veiksmų nukentėjusiosios atžvilgiu. Taip pat atkreipia dėmesį, kad teismas rėmėsi liudytojos V. T. parodymais, kuri pati įvykyje tiesiogiai nedalyvavo. Be to, ji nuteistojo M. T. motina, todėl yra suinteresuota bylos baigtimi. Ji kaltino apeliantą nebūtais dalykais, neva jis jos sūnui padarė blogą įtaką, todėl ji norėjo, kad jis būtų nubaustas kartu su jos sūnumi.

Byloje nėra nė vieno objektyviais duomenimis patvirtinto įrodymo, kuris patvirtintų jo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Tarp jo ir nukentėjusiosios nebuvo jokio konflikto, smurto, grasinimo. Atlikdamas jam inkriminuotus veiksmus, jis jų nesuvokė kaip nusikalstamų. Jo veikos motyvai nebuvo chuliganiški, o veiksmuose dominavo asmeniniai motyvai - sudrausminti M. T. ir užkirsti kelią sunkesniems padariniams. Jei jau teismas šiuose veiksmuose nustatė nusikaltimo sudėtį, tuomet turėjo jam inkriminuoti BK 180 str. 1 d. ir kaip pirmą kartą teisiamam asmeniui paskirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. K. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d. nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kaip matyti iš A. K. apeliacinio skundo turinio, jis neigia savo kaltę dėl nusikaltimo, numatyto BK 180 str. 2 d., padarymo ir ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą.

Aukštesnės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, baudžiamosios bylos medžiagą bei apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, betarpiškai ištyrė ir įvertino teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes bei nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl A. K. kaltės ir jo padarytos nusikalstamos veikos teisinio įvertinimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaudamasis BPK 305 str. 1 d. 2 p. teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos vertina, vadovaudamasis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teisminio nagrinėjimo proceso dalyviai, tarp jų kaltinamasis (nuteistasis) ir (ar) jo gynėjas, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Proceso dalyvių išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimo atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra akivaizdžių prieštaravimų. Priešingai nei teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą, nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį. Apylinkės teismo priimtas nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka BPK 301 str. nuostatų reikalavimus, todėl vien ta aplinkybė, kad bylos įrodymai buvo vertinami nepalankiai A. K., nepatvirtina, jog teismas padarė kokius nors su įrodymų vertinimu susijusius pažeidimus. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad nuteistasis pirmos instancijos teisiamojo posėdžio metu nepateikė prašymo apklausti liudytoju R. A., jokių papildymų dėl atlikto įrodymų tyrimo neturėjo (T. 2, b. l. 55), todėl apeliacinio skundo teiginys, kad teismas nemotyvuotai atsisakė iškviesti liudyti R. A., atmestinas.

Nuteistasis A. K. savo nekaltumą iš esmės grindžia tuo, kad M. T. pas nukentėjusiąją iš R. A. išėjo daug anksčiau už jį, jis ten ėjo tik ieškodamas M. T. ir norėdamas dar išgerti, apie jokį apiplėšimą neturėjo net minties. Tai, kad jis nesitarė su M. T. dėl nusikaltimo padarymo ir nepadėjo jam įlipti į nukentėjusiosios butą, gali patvirtinti R. A.. Apeliacinės instancijos teisme, siekiant patikrinti apelianto keliamą versiją, buvo atliktas įrodymų tyrimas, liudytoju apklausiant R. A..

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytojas R. A. parodė, kad A. K. ir M. T. paprašė jo išgerti. Lauke buvo dargana, lijo, todėl leido užeiti. Jie gurkšnojo alų, prieš tai jau buvo šiek tiek išgėrę. Begeriant M. T. pradėjo žagsėti, vemti, todėl išgrūdo jį iš buto. A. K. dar pabuvo, jie pakalbėjo. Patvirtino, kad apie 20 min., gal iki 40 min., A. K. buvo pas jį bute. Tada jis liepė šiam eiti namo, nes atrodė nelabai kaip. Kitą dieną sužinojo kalbas, kad jie lipo per balkoną. Neįtikėtina, kad tokiame stovyje M. T. įliptų per balkoną arba jį, sveriantį 100 kg, kas nors užkeltų. Pas Reginą antrame aukšte kiekvieną dieną gėrimai: kas nori - eina ir geria.

Iš liudytojo R. A. parodymų matyti, kad nusikaltimo padarymo metu M. T. ir A. K. tikrai turėjo būti neblaivūs. Jie jau buvo apgirtę, kai atėjo pas R. A., o pastarojo bute toliau išgėrinėjo. Pažymėtina, kad R. A. nėra tiesioginis įvykio liudytojas, jis tik patvirtino faktą, jog abu nuteistieji gėrė alkoholinius gėrimus jo bute, kas vyko toliau, šiems išėjus, R. A. pasakyti negalėjo. Tai, kad M. T. pirmas išėjo iš R. A. buto, o A. K. dar kiek pabuvo, nepaneigia ikiteisminio tyrimo metu atskleistos nusikalstamos veikos padarymo eigos. Be to, R. A. tikslaus laiko, kada išėjo A. K. neprisiminė, iš esmės nurodė tik tai, kad vienas (M. T.) išėjo anksčiau, o kitas (A. K.) šiek tiek vėliau. Šie parodymai, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia nuteistasis A. K., nepadeda įrodyti jo nekaltumo, kad jis nesitarė su M. T. dėl nusikaltimo padarymo ir nepadėjo šiam įlipti į nukentėjusiosios butą.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad kvalifikuodamas nuteistojo A. K. nusikalstamą veiką pagal BK 180 str. 2 d. pirmos instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai. Plėšimą kvalifikuojantis požymis - įsibrovimas teismų praktikoje suprantamas, kaip slaptas ar atviras neteisėtas patekimas į patalpą, saugyklą ar teritoriją. Įsibraunama, įveikiant kliūtis arba be kliūčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 15 punktas). Veikos kvalifikavimui svarbu tai, kad kaltininkas į patalpą patenka be savininko ar teisėto valdytojo (gyventojo) valios arba prieš jo valią. Nagrinėjamu atveju neginčijamais byloje esančiais duomenimis (nukentėjusiosios parodymais, liudytojo P. Š. parodymais) nustatyta, kad M. T. į nukentėjusiosios R. M. butą pateko pro balkoną ir atrakinęs buto lauko duris įleido A. K.. Tai patvirtino ir nuteistasis M. T. (T. 1, b. l. 118-119). Tiek pati nukentėjusioji, tiek tuo metu jos bute buvęs liudytojas P. Š. patvirtino, kad abu įsibrovę asmenys nebuvo kviesti ar laukti. Be to, abu elgėsi agresyviai, įžūliai: M. T. iš karto paėmė stikliuką, iš kurio gėrė P., bei išgėrė jame buvusį įpiltą vyną. A. K., pravarde „(duomenys neskelbtini)“, tą patį padarė paėmęs jos stikliuką (T. 1, b. l. 1-2).

Aukštesnės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo pasirinktu kritišku A. K. parodymų vertinimu ir jų atmetimu. Pažymėtina tai, kad nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu buvo dalinai pripažinęs savo kaltę (T. 1, b. l. 171-172; 178-179), tačiau teisminio nagrinėjimo metu poziciją pakeitė ir inkriminuotą veiką ginčijo visiškai nepripažindamas savo kaltės turinio (T. 2, b. l. 41). Ikiteisminio tyrimo metu jis buvo pripažinęs, kad vis dėlto netoli R. M. balkono buvo, atliko gamtinius reikalus (T. 1, b. l. 175), vėliau tai neigė tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu.

Apeliacinės instancijos teismas atmeta apelianto argumentus, kad jis pinigų iš nukentėjusiosios nereikalavo, nesuprato, kas vyksta, tyčios jo veiksmuose nebuvo, jis, priešingai, bandė apginti R. M.. Nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu nuosekliai atkūrė įvykio eigą, nurodydama, kad smurtas jos atžvilgiu buvo naudotas iš karto neprašytiems asmenims patekus į butą, t. y. M. T. pagriebė ją už megztuko ir per jėgą nusitempė į virtuvę. A. K. taip pat atėjo į virtuvę. Tuomet M. T. pradėjo ją vadinti necenzūriniais žodžiais, reikalavo pinigų, grasino jai prie kaklo priremtu ilgu, plonu „štyriumi“. A. K. sakė: „M., taip negalima“, tačiau pritarė bendrininko reikalavimui ir paragino nukentėjusiąją greičiau nešti pinigus (T. 1, b. l. 51-52). Taigi, apelianto argumentas, kad jis tik drausmino M. T., stengdamasis, kad nekiltų sunkesnių padarinių, atmestinas. Priešingai, A. K. aktyviai pritarė bendrininko veiksmams, naudodamasis sukurta bauginančia situacija ir liepdamas nukentėjusiajai paskubėti nešti pinigus. Apeliantas visiškai nesistengė nutraukti daromos nusikalstamos veikos – jis nebandė atimti iš M. T. turimo daikto, panašaus į metalinį strypą, nekvietė pagalbos, priešingai, bute buvusiam P. Š. liepė išeiti iš buto (T. 1, b. l. 60), šis išsigandęs taip ir padarė. Darytina išvada, kad A. K. aiškiai žinojo, ko siekia M. T. ir su jo daromais veiksmais sutiko juos pastiprindamas.

Tiesėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju objektyvieji bendrininkavimo požymiai – kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas, yra visiškai atskleisti. A. K. su M. T. ne tik kartu neteisėtai reikalavo nukentėjusiosios pinigų, bet ir kartu pasišalino iš įvykio vietos, taip pat kartu realizavo nusikaltimo rezultatą, t. y. pagrobtus 20 Lt išleido parduotuvėje „Ancė“. Nusipirkti alaus buteliai bei cigarečių pakeliai buvo pasidalinti po lygiai, tai patvirtino pats apeliantas (T. 1, b. l. 178-179).

Būtini bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia padaryti nusikalstamą veiką bendrininkaujant yra susitarimo, kuris sudaromas tarp bendrininkų iki nusikalstamos veikos padarymo ar jos metu, pasekmė. Tyčia bendrininkavimo atveju pasireiškia tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog bendrai su kitais asmenimis dalyvauja darant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais – gestu, mimika ir pan. (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-444/2012; Nr. 2K-468/2012). Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad nuteistieji būtų kruopščiai ruošęsi nusikalstamos veikos padarymui, iš anksto sugalvoję planą, pasiskirstę vaidmenimis, tačiau įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-229/2008). Išankstinis, aiškus, konkretus susitarimas nėra būtinas bendrininkavimo požymis, nes pagal teismų formuojamą praktiką susitarti įmanoma ir konkliudentiniais veiksmais, t. y. asmens elgesiu, iš kurio matyti jo tyčia bendrai padaryti nusikalstamą veiką, pavyzdžiui, rodant pritarimą kito asmens veiksmams gestais, mimika, prisidedant prie šių veiksmų, tęsiant nusikalstamą veiką. Analizuojamu atveju A. K. ne tik pritarė M. T. daromiems veiksmams, bet ir juos tęsė, papildė savo nurodymu nukentėjusiajai greičiau nešti pinigus, kartu realizavo įgytus pinigus. Nors M. T. R. M. atžvilgiu naudojo daiktą, galimai metalinį strypą, galintį ją sužeisti, tačiau A. K. šiuos veiksmus toleravo ir tęsė nusikalstamą veiką. Tai, kad A. K. šiek tiek stumtelėjo bendrininką, sakydamas, kad taip negalima, nerodo jo aktyvaus pasipriešinimo vykdytų veiksmų atžvilgiu, priešingai, A. K. skubino nukentėjusiąją, kad ši greičiau atiduotų pinigus, baugindamas ją, kad priešingu atveju pasekmės gali būti gerokai sunkesnės. Tiesėjų kolegija daro išvadą, kad A. K. suvokė tiek savo, tiek bendrininko veiksmų neleistiną pobūdį, norėjo taip elgtis ir siekė vieningų, bendrų padarinių.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta nuteistojo A. K. argumentus dėl netinkamai paskirtos bausmės. Apeliantas nesutinka, kad jam ir kitam nuteistajam M. T. bausmės paskirtos vienodos, nors jis yra teisiamas pirmą kartą, anksčiau neteistas, o M. T. anksčiau teistas, teistumas neišnykęs, bausmės neatliktos. Be to, jo ir M. T. veiksmų pobūdis nukentėjusiosios atžvilgiu taip pat skyrėsi. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacine tvarka patikrinamas nuosprendis tik dėl tų nuteistųjų, kurie pateikia apeliacinį skundą (BPK 320 str. 3 d.), dėl M. T. skundo negauta, todėl jo teisinė padėtis nėra analizuojama. Nors abu nuteistieji padarė tą pačią nusikalstamą veiką, tačiau skiriamos bausmės visada privalo būti individualizuojamos konkretaus teisės pažeidėjo atžvilgiu. Skiriant bausmę A. K. buvo atsižvelgta į jo nurodytą aplinkybę, t. y. teistumo neturėjimą, taip pat atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, sunkinančių buvimą – veika padaryta apsvaigus nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, ir veikiant bendrininkų grupėje (BK 60 str. 1 d. 1 p., 9 p.). Padaryta veika yra tyčinė, priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 5 d.), todėl pagrįstai skirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė, kuri nėra per griežta ar neproporcinga padarytam teisės pažeidimui.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad A. K. veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 180 str. 2 d., jam paskirta bausmė neprieš­­ta­rau­ja teisingumo principui, bausmės pas­kir­čiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 str. ir 54 str.), todėl skundžiamo nuosprendžio keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2014-09-09 pateikė pažymą Nr. TP-7-(2.10)-3022, patvirtinančią 160.00 Lt (46.34 EUR) išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nuteistajam A. K. nagrinėjant bylą apeliacine tvarka.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra privalomas (BPK 322 str. 1 d.), tai reiškia, kad nuteistojo galimybė atsisakyti gynėjo yra ribota. Atsižvelgiant į tai, kad paduodamas apeliacinį skundą kaltinamasis įgyvendina savo teisę į gynybą, kuri negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės padėties, antrinės teisinės pagalbos teikimui išlaidų priteisimas iš kaltinamojo gali būti laikomas ribojančiu kaltinamojo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo. Tokios nuomonės laikosi ir Lietuvos apeliacinis teismas bei Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-06-13 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-06-17 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Remiantis išdėstytu, antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo A. K. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

nuteistojo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Kęstutis DargužisTeisėjai Daiva JankauskienėDanutė Giačaitė