- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-05-16
- Bylos Nr.
- 2S-1021-601/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-20-3-01366-2012-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Evaldas Burzdikas
- Atsakovas
- E. G.
- Ieškovas
- L. G.
- Kategorijos
- 77.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Evaldas Burzdikas, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo E. G. atskirąjį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 22 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės L. G. ieškinį atsakovui E. G. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo ir sutuoktinio turto padalijimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė L. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui E. G. dėl santuokos nutraukimo dėl vieno sutuoktinio kaltės, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo, santuokinio turto padalijimo (b. l. 3-6).
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį iš dalies atmesti (b. l. 8-11). Pateikė prašymą, kuriuo prašė (b. l. 18-22):
- iki teismo sprendimo dėl santuokos nutraukimo įsiteisėjimo dienos nustatyti nepilnamečių dukterų M. G. (gim. (duomenys neskelbtini)) bei G. G. (gim. (duomenys neskelbtini)) gyvenamąją vietą kartu su tėvu E. G.;
- laikinai, iki bus nustatyta šalių nepilnamečių vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta, uždrausti ieškovei be jo rašytinio sutikimo, išvežti vaikus iš Lietuvos Respublikoje deklaruotis šalių gyvenamosios vietos ilgiau nei vienai parai bei
- įpareigoti šalis atlikti veiksmus, užkertančius kelią žalai atsirasti ar padidėti – informuoti vienas kitą apie dukrų buvimo vietą iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2013 m. vasario 22 d. nutartimi E. G. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė (b. l. 24-26).
Teismas sprendė, kad galima CK 3.65 straipsnyje numatytas priemones taikyti visais atvejais, kai konstatuojamas tam pakankamas pagrindas – aplinkybės, kurios patvirtina, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių bus pakenkta turtinėms ar asmeninėms neturtinėms nepilnamečio vaiko ar vieno sutuoktinio teisėms. Nusistovėjusios ir vaikui įprastos aplinkos keitimas kiekvienu atveju yra susijęs su emociniais išgyvenimais ir gali sukelti didesnę ar mažesnę socialinę bei psichologinę žalą. Teismas vertino, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad mergaičių M. G. bei G. G. gyvenimas kartu su motina L. G. Didžiojoje Britanijoje kaip nors pažeistų jų interesus ar kitaip suvaržytų jų teises. Teismas nurodė, kad atsakovas neįrodė, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje yra būtinybė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – keisti dukterų gyvenamąją vietą ir nustatyti ją kartu su juo, kadangi vaikų gyvenamosios vietos keitimas vykstant teisminiam procesui gali neigiamai įtakoti jų psichologinę būklę bei tolesnę raidą. Netenkinus atsakovo E. G. prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių – vaikų gyvenamosios vietos nustatymo kartu su juo – teismas atmetė ir kitus prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių nurodytus prašymus. Nenustačius laikinos mergaičių gyvenamosios vietos su atsakovu, nėra pagrindo taikyti laikinąją apsaugos priemonę – draudimą ieškovei išsivežti dukras į savo nuolatinę gyvenamąją vietą Anglijoje. Laikinoji apsaugos priemonė – įpareigojimas šalis atlikti veiksmus, užkertančius kelią žalai atsirasti ar padidėti gali būti taikomas tik esant realiai grėsmei, šiuo atveju mergaitės gyvena su motina, o atsakovas jokių įrodymų, kokia grėsmė kyla nepateikė.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Apeliantas atskiruoju skundu prašo panaikinti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 22 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – iki teismo sprendimo dėl santuokos nutraukimo įsiteisėjimo dienos nustatyti nepilnamečių dukterų M. G. (gim. (duomenys neskelbtini)) bei G. G. (gim. (duomenys neskelbtini)) gyvenamąją vietą kartu su tėvu E. G.; laikinai, iki bus nustatyta šalių nepilnamečių vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta, uždrausti ieškovei be jo rašytinio sutikimo, išvežti vaikus iš Lietuvos Respublikoje deklaruotos šalių gyvenamosios vietos ilgiau nei vienai parai bei įpareigoti šalis atlikti veiksmus, užkertančius kelią žalai atsirasti ar padidėti – informuoti vienas kitą apie dukrų buvimo vietą iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo (b. l. 61-65).
Motyvuose nurodė:
1. Teismas netinkamai taikė teisės normas bei nevertino atsakovo pateiktų įrodymų, kad jis vaikais rūpinosi nuolatos ir gali sudaryti geresnes sąlygas vaikams augti, tobulėti nei ieškovė. Ieškovė nuo 2010 m. birželio mėnesio išvyko gyventi į Angliją, atsakovas nuo to laiko su ieškove gyveno atskirai, dukros gyveno su atsakovu Lietuvoje. Mergaičių gyvenamosios vietos nustatymas su atsakovu labiau atitiktų jų interesus ir poreikius. Nuo 2012 m. liepos mergaitės gyvena Anglijoje, tačiau yra nurodžiusios, kad nori grįžti į Lietuvą.
2. Teismo nutartis priimta paskubomis, išsamiai ir visapusiškai neišnagrinėjus visų klausimo teisingam išsprendimui svarbių faktinių aplinkybių, nesivadovaujant nepilnamečių vaikų interesų gynybos prioritetiniu principu.
3. Ieškovei gyvenant Anglijoje, ji nerėmė vaikų materialiai ar moraliai, nepadėjo išlaikyti gyvenamojo būsto, nesirūpino vaikų sveikata, mokymu, ugdymu ir kt. Gyvendamos Lietuvoje dukros lankė mokyklą, priklausė skautų organizacijai, lankė muzikinius užsiėmimus ir kitus būrelius.
4. Mergaitės, gyvendamos su mama yra prieš atsakovą nuteiktos, ieškovė daro blogą įtaką jų auklėjimui. Grįžusi L. G. sukėlė konfliktą, kurio metu vartojo necenzūrinius žodžius, žemino ir įžeidinėjo atsakovą. Dėl šeimoje susiklosčiusios situacijos mergaitės patiria stresą. Konfliktiškas ir smurtinis ieškovės elgesys, pasireiškiantis psichologiniu spaudimu vaikų atžvilgiu, kenkia jų emocinei raidai. Ieškovė netinkamai naudoja tėvų valdžią prieš nepilnametes dukras. Mergaitėms būtina saugi ir nekonfliktiška aplinka.
5. Teismas nevertino, kad sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, svarbus ir pastovumo principas, kuris remiasi patirtimi, kad šeimos ir socialinių ryšių tąsa yra svarbi sąlyga stabiliam ir sveikam psichologiniam – socialiniam augančio žmogaus vystymuisi. Toks išaiškinimas apima ir gyvenamosios vietos pastovumo aspektą. Nėra duomenų, kokios pas motiną vaikų gyvenimo ir buitinės sąlygos, kokia jos finansinė padėtis, nėra duomenų, ar mergaitės mokosi ir ugdo savo muzikinius gebėjimus.
Atsiliepimas
Ieškovė atsiliepime į atskirąjį skundą prašė atsakovo atskirąjį skundą atmesti ir Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 22 d. nutartį palikti galioti (b. l. 73-74).
Šalies argumentai
Motyvuose nurodė, kad atsakovas santuokos nutraukimo byloje yra pateikęs prašymą su nurodytais jo kreditoriais, kuriuos prašo (jo asmeninius kreditus) pripažinti abiejų sutuoktinių skola. Atsakovas nemoka komunalinių mokesčių nuo 2012 m. birželio mėnesio. Iš vykdomųjų raštų matyti, kad iš gaunamų pajamų antstoliai išskaitė pusę jo gaunamų pajamų, dėl to atsakovas neturi galimybių tinkamai rūpintis dukromis. Mergaitės yra išbrauktos iš (duomenys neskelbtini) progimnazijos ir neturės galimybės lankyti mokyklos Lietuvoje. Jos gerai adaptavosi Didžiojoje Britanijoje, lanko mokyklą. Be to, atsakovas ieškovės atžvilgiu, matant nepilnametėms dukroms, yra panaudojęs fizinį smurtą, dukros nenori pastoviai gyventi su tėvu.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Byloje kilo ginčas dėl atsakovo prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių – kol bus priimtas teismo sprendimas, nustatyti dukterų G. G. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir M. G. (gim. (duomenys neskelbtini)) gyvenamąją vietą su atsakovu (gyvenamoji vieta Lietuvoje) – būtinumo ir pagrįstumo.
Vadovaujantis CPK 144 straipsnio pirmąja dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punkte sakoma, kad laikinosios apsaugos priemonės, kurių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas, gali būti taikomos ne tik tos, kurios numatytos CPK, tačiau ir tos, kurios numatytos kituose įstatymuose. Vienas iš tokių įstatymų yra CK 3.65 straipsnis, kuriame numatytas laikinųjų apsaugos priemonių institutas. Tokiu būdu CK 3.65 straipsnio 2 dalyje numatytos laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos ir bylose, kuriose sprendžiami ginčai dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo (CK 3.170 str., 3.174 str.). CK 3.65 straipsnyje sakoma, kad teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. Viena iš tokių apsaugos priemonių, numatytų CK 3.65 straipsnio 2 dalyje, kurią ir prašė taikyti ieškovė, yra nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su vienu iš tėvų (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
Kiekvienu atveju sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, taip pat ir tuomet, kai toks gyvenamosios vietos nustatymas yra laikinojo pobūdžio ir taikomas kaip apsaugos priemonė iki teismas išnagrinės bylą iš esmės, būtina įvertinti aplinkos, kurioje vaikas gyvena procesinio sprendimo priėmimo metu, tinkamumą jo fizinei, psichologinei bei socialinei raidai ir priimti pamatuotą sprendimą, ar vaikui įprastos aplinkos keitimas yra būtinas ir neišvengiamas. Nusistovėjusios ir vaikui įprastos aplinkos keitimas kiekvienu atveju yra susijęs su emociniais išgyvenimais ir gali sukelti didesnę ar mažesnę socialinę bei psichologinę žalą. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis numato, kad, imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo institucijos, svarbiausia – vaiko interesai. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nurodo, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo visur ir visada pirmiausiai atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus. Prioritetinis vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principas bei viešasis interesas reikalauja, kad, sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, būtų taikomos efektyvios vaiko teisių ir interesų užtikrinimo priemonės. Taigi, esminis kriterijus, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą yra vaiko gyvenamosios vietos tinkamumo ir įprastos gyvenamosios aplinkos keitimo būtinumo aspektai, atsižvelgiant išimtinai į vaiko interesus ir jų apsaugą.
Atsakovas nurodo, kad ieškovė savavališkai išsivežė mergaites į Angliją, nors jos nori grįžti į Lietuvą. Dar mergaitėms gyvenant Lietuvoje ieškovė nepadėjo vesti bendro šeimos ūkio ir beveik nesirūpino dukromis nei materialiai, nei moraliai, mergaitės nuo 2012 m. liepos mėnesio gyvendamos su ieškove yra nuteiktos prieš atsakovą, tokiu būdu joms padaryta bloga įtaka auklėjimui, ieškovė netinkamai naudoja tėvų valdžią prieš nepilnametes dukras dėl šalių santykių mergaitės patiria stresą.
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis faktinių aplinkybių visetu, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai, įvertindamas vaikų gyvenamosios vietos procesinio sprendimo priėmimo metu tinkamumą jo fizinei, psichologinei bei socialinei raidai, netaikė laikinųjų apsaugos priemonių. Nagrinėjamu atveju matyti, kad mergaitės jau nuo 2012 m. liepos mėnesio (apie 9 mėnesius) gyvena Didžiojoje Britanijoje (kartais grįžta į Lietuvą), priprato ir prisitaikė prie naujos aplinkos, duomenų, kad jos būtų pageidavusios grįžti į Lietuvą (kaip nurodo atsakovas) nėra. Kaip nurodo ieškovė, Didžiojoje Britanijoje mergaitės lanko mokyklą, tuo tarpu Lietuvoje Kaišiadorių rajono (duomenys neskelbtini) gimnazijos direktoriaus 2012 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. M-342 jos išbrauktos iš šveitimo įstaigos makinių sąrašų. G. G. ir M. G. yra tokio amžiaus (po 16 metų), kad gali išreikšti savo požiūrį ar nuomonę gyvenamosios vietos ar kitu aktualiu klausimu. Jos 2013 m. vasario 18 d. pareiškimuose yra nurodžiusios, kad nori gyventi kartu su mama L. G. ir gyvenamąją vietą nustatyti kartu su ja (mergaitės yra išreiškusios valią likti gyventi su mama Didžiojoje Britanijoje, kuri čia gyvena ir dirba nuo 2010 metų). Taip pat pareiškime paaiškino apie jų labai artimą ryšį su mama, kuri joms teikia daug patarimų asmens higienos, tvarkymosi, valgio ruošimo ir kitais klausimais. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, jog ieškovei su dukromis esant Lietuvoje, iki teismas priims procesinis sprendimą ir nustatys ne tik M. G. ir G. G. gyvenamą vietą, bet ir bendravimo tvarką, ji neleidžia ar trukdo atsakovui bendrauti su dukromis. Taigi, byloje nėra jokių duomenų, kad mergaičių gyvenimas su mama kelia grėsmę jų sveikatai, saugioms gyvenimo sąlygoms ar kitoms neturtinėms teisėms, dėl ko būtų pagrindas deklaruoti vaikų gyvenamosios vietos netinkamumą, būtinumą keisti įprastą gyvenamąją aplinką bei taikyti CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytas laikinąsias apsaugos priemones.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad atsakovo prašymo tenkinimas būtų netikslingas ir neprotingas atsižvelgiant ne tik į mergaičių išreikštą valią ir jų interesus, į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį (laikinas iki teismo sprendimo priėmimo vaikų gyvenamosios vietos nustatymas), bet ir į aplinkybę, kad tėvų gyvenamoji vieta yra skirtingose valstybėse. Šiuo atveju, teismui pritaikius atsakovo prašomas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustačius dukterų gyvenamąją vietą su atsakovu (tėvu) iki teismas priims procesinį sprendimą (laikinai) – mergaitės turėtų keisti esamą gyvenamąją vietą, grįžti iš Didžiosios Britanijos į Lietuvą ir gyventi su tėvu tol, kol teismas priims procesinį sprendimą L. G. ir E. G. santuokos nutraukimo byloje. Tačiau, jei teismas sprendimu nustatys mergaičių gyvenamąją vietą su ieškove (kai tėvai gyvena skirtingose valstybėse), susidarys tokia situacija, kai mergaitės vėl turės keisti gyvenamą vietą – keltis gyventi iš laikinosiomis apsaugos priemonėmis nustatytos gyvenamosios vietos (iš Lietuvos) į teismo sprendimu nustatytą vietą (į Didžiąją Britaniją pas motiną), kas akivaizdžiai prieštarautų vaikų interesams, turėtų įtakos jų emociniam ir psichologiniam vystymuisi, sukeltų emocinius išgyvenimus ir darytų joms socialinę bei psichologinę žalą.
Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 22 d. nutartis priimta teisėtai ir pagrįstai, todėl nėra jokio pagrindo jos naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Kiti atskirojo skundo argumentai nesvarstytini, nes jie neturi reikšmės nutarties pagrįstumui ir teisėtumui.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 22 d. nutartį palikti nepakeistą.