- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-01-17
- Bylos Nr.
- e2YT-2412-861/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-35249-2018-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Donata Kravčenkienė
- Pareiškėjas
- A. J. K., D. V. Š.
- Suinteresuotas asmuo
- Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų A. J. K., D. V. Š. pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjai kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašė teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad nuo 1945 m. iki 1955 m. Kazlauskų šeima, o būtent A. J. K., D. V. K. (Š.), V. K. – Šukštulytė, pareiškėjų tėvo A. K. įkalinimo metu negalėjo gyventi savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje Kupiškyje. Nurodė, kad pareiškėjų tėvas Lietuvos Respublikos kariuomenės leitenantas A. K. (gim. 1910 m.) 1945-02-21 okupacinės LTSR valdžios buvo sulaikytas ir LTSR NKVD 1945-06-14 nuosprendžiu nuteistas bei ištremtas, o jo turtas konfiskuotas. A. K. buvo reabilituotas 1990-08-02. Dėl tėvo suėmimo tuo metu mažamečiai vaikai, t. y. pareiškėjai, kartu su motina turėjo skubiai slėptis, kad išvengtų tremties, todėl 1945 m. vasario mėnesį iš tuometinės nuolatinės savo šeimos gyvenamosios vietos Kupiškio mieste buvo nuvežti į Ūdrijos kaimą Alytaus rajone. Vėliau A. J. K. su broliu buvo nuvežti į Rudėnų kaimą Marijampolės apskrityje, o sesuo D. V. Š. (tuo metu K.) buvo nuvežta gyventi į Kauną. 1954 m. visa šeima, išskyrus kalintį tėvą, apsigyveno Kaune.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius pateikė teismui atsiliepimą, kuriuo prašė pareiškėjų pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo, spręsti teismo nuožiūra.
Suinteresuotasis asmuo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, jog pareiškėjų tėvas buvo neteisėtai represuotas ir išbuvo laisvės atėmimo vietose nuo 1945-02-27 iki 1955-10-28, o tai liudija Pažymėjimas Nr. 8-11231/90, todėl pagrįsti liudytojų parodymai leistų daryti prielaidą, kad slapstymosi faktas yra buvęs. Prašė bylą nagrinėti jiems nedalyvaujant.
Teismo posėdžio metu pareiškėja palaikė savo reikalavimą. Paaiškino, kad tėvą areštavo 1945 m. žiemą, o grįžo jis po 11 metų. Po jo arešto 2 vyrai mamai pasakė, kad jiems reikia bėgti, nes bus išvežti į Sibirą, tad mama su 3 vaikais kiekvieną naktį nakvodavo vis kažkur kitur. Pareiškėja klausdavusi mamos, kodėl, bet nepameną, ką mama atsakydavo. Po kurio laiko vaikus išvežė į kaimą, o mama slėpėsi pas drauges Kaune, o 1949 m. ir dukrą pasiėmė į Kauną. Tėvas grįžo iš Vorkutos 1955 m. rudenį.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė savo reikalavimą, nurodė, kad jo tėvas buvo karininkas, buvo II pasaulinio karo metu pervestas į okupacinę kariuomenę, o paskui iš jos pasitraukė. Kupiškyje tėvas dirbo savivaldybėje, mokytoju, o 1945 m. visos šeimos akivaizdoje tėvą areštavo ir jis grįžo tik po 11 metų. Kai tėvą suėmė, mama suprato, kad bus blogai ir ėmė kraustytis su vaikais iš vietos į vietą. Į Kupiškį šeima taip niekada ir negrįžo, tėvas 1955 m. grįžo pas šeimą į Kauną.
Teismo posėdžio metu liudytoja A. S. paaiškino, kad ji yra pareiškėjų pusseserė, jos mama ir pareiškėjų tėvas yra brolis ir sesuo. Ji pamena, kaip mama pasakojo, jog jos dėdė, pareiškėjų tėvas 1945 m. buvo suimtas, kalėjo Vorkutoje, todėl jo šeima buvo priversta slapstytis, kad išvengti tremties.
Teismo posėdžio metu pareiškėjų advokatas patvirtino, jog iš bylos duomenų yra akivaizdu, kad 1945-1955 metais dėl tėvo įkalinimo šeima negalėjo gyventi savo namuose Kupiškyje.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškimas tenkintinas.
Iš pateiktų į bylą rašytinių įrodymų, šalių paaiškinimų teisme, nustatyta, kad pareiškėjų tėvas Lietuvos Respublikos kariuomenės leitenantas A. K. (gim. 1910 m.) 1945-02-21 okupacinės LTSR valdžios buvo sulaikytas ir LTSR NKVD 1945-06-14 nuosprendžiu nuteistas bei ištremtas, o jo turtas konfiskuotas. A. K. buvo reabilituotas 1990-08-02. Pareiškėjai – A. K. vaikai – A. J. K. ir D. V. Š. - tėvo įkalinimo metu laikotarpiu nuo 1945 metų iki 1955 metų, tuo metu dar būdami nepilnamečiai, kartu su motina V. K. negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje Kupiškyje, kadangi tėvo turtas buvo konfiskuotas.
Dėl juridinio fakto, jog pareiškėjai tėvo įkalinimo metu negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, nustatymo.
Teismas ypatingosios teisenos tvarka nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 str. 1 d.). Juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 str. 1 d., 445 str.).
Nagrinėjamu atveju teismo prašoma nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjai nuo 1945 m. iki 1955 m., o būtent A. J. K., D. V. K. (Š.), V. K. – Šukštulytė, pareiškėjų tėvo A. K. įkalinimo metu negalėjo gyventi savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje Kupiškyje.
Nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos okupacinių valdžių politiniais ar kilmės (politiniais, religiniais, tautiniais, socialinės ar etninės kilmės ir kt.) motyvais persekiotų ir nuo 1939–1990 metų okupacijų nukentėjusių asmenų kategorijų sąvokas apibrėžia ir nukentėjusių asmenų teisinio statuso pripažinimo pagrindinius kriterijus nustato Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939 - 1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymas. Pagal minėto įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punktą tremtiniams prilygintais asmenimis pripažįstami bent vieno iš tėvų (įtėvių) įkalinimo metu buvę nepilnamečiai politinių kalinių vaikai (įvaikiai) ir politinių kalinių sutuoktiniai, jeigu šeima tuo metu negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje. Iš byloje esančių pareiškėjų A. J. K. ir D. V. Š. (tuometinės K.) gimimo liudijimų matyti, jog kai buvo nuteistas ir ištremtas pareiškėjų tėvas, pareiškėjai buvo nepilnamečiai. Remiantis pareiškėjų nurodytais argumentais ir liudytojos parodymais teismo posėdžio metu, nustatyta, jog pareiškėjai jų tėvo ištėmimo laikotarpiu gyveno Ūdrijos kaime Alytaus Rajone, Rudėnų kaime Marijampolės apskrityje bei Kaune. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, matyti, kad pareiškėjai tėvo tremties metu buvo nepilnamečiai ir negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, todėl yra visi Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939 - 1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatyme numatyti pagrindai suteikti pareiškėjams tremtinio teisinį statusą.
Remiantis pateiktais rašytiniais įrodymais ir šalių paaiškinimais byloje, teismas konstatuoja, jog pareiškėjai – tremtinio A. K. vaikai A. J. K. ir D. V. Š. – tėvo įkalinimo metu, laikotarpiu nuo 1945 metų iki 1955 metų, kartu su motina V. K. negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje Kupiškyje.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 197, 259, 444-448 straipsniais, teismas
nusprendžia:
pareiškėjų A. J. K., a. k. (duomenys neskelbtini) ir D. V. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) pareiškimą tenkinti.
Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjai – A. K. vaikai A. J. K. ir D. V. Š. – tėvo tremties metu, laikotarpiu nuo 1945 metų iki 1955 metų, kartu su motina V. K. negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje Kupiškyje.
Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas tam, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras suteiktų pareiškėjams A. J. K. ir D. V. Š. nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio – teisinį statusą.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.