Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Gintaro Pečiulio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo J. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. sprendimo, kuriuo paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2006 m. balandžio 27 d. preliminarus sprendimas, civilinėje byloje Nr. 2-1753-51/2006 pagal ieškovo akcinės bendrovės DnB NORD banko (buvęs AB Bankas ,,NORD/LB Lietuva“) ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei ,,Divide et impera“, J. K., D. T. ir S. M. dėl sutartinių įsipareigojimų įvykdymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas atmetė atsakovo argumentus dėl nesąžiningo ieškovo vienašalio overdrafto sutarties nutraukimo bei dėl lėšų panaudojimo faktoringo, o ne overdafto sutarties vykdymui. Nurodė, kad ieškovas turėjo teisę vienašališkai nutraukti sutartį, nes atsakovai nevykdė pagal overdrafto sutartį prisiimtų įsipareigojimų ir pažeidė sutartyje numatytą 30 dienų terminą kreditams grąžinti (Sutarties 40, 43 p., sutarties specialiosios dalies 7 p.). Be to, sutarties nutraukimo teisėtumas nebuvo ginčijamas teismine tvarka. Teismas nustatė, jog overdafto sutarties 50 punktas suteikė ieškovui teisę paskirstyti bei panaudoti skolininko mokėjimą kredito gavėjo įsiskolinimo dengimui bet kokia eile ir tokiu tikslu pagal sutartį ar kitas tarp banko ir kredito gavėjo sudarytas sutartis, kuriuos bankas numato.

Teismas atmetė atsakovo argumentus dėl to, jog laidavimo sutartis pasibaigė pagal CK 6.87 straipsnio ketvirtąją dalį, nes nustatė, kad laidavimo sutarčių 3.1 punktuose numatyta, jog laiduotojo atsakomybė pagal laidavimo sutartį išlieka nepriklausomai nuo to, kad be laiduotojo sutikimo iš esmės pasikeičia skolininko prievolė pagal overdrafto sutartį ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja laiduotojo atsakomybė ar atsiranda kitos nepalankios laiduotojui pasekmės.

Teismas atmetė atsakovo argumentus, jog prievolė pagal laidavimo sutartį yra pasibaigusi ir ieškovas praleido trijų mėnesių terminą ieškiniui pareikšti. Nurodė, kad 2006 m. vasario 18 d. nutraukus overdrafto sutartį, ieškovas per tris mėnesius pareiškė ieškinį tiek skolininkui, tiek laiduotojams. Laidavimo sutarčių 4.2 punktuose nustatyta, kad sutartys galioja iki visiško skolininko prievolių įvykdymo.

Teismas ieškinį patenkino visiškai nurodydamas, jog pagal overdrafto sutarties 41 punktą iki sutarties nutraukimo termino suėjimo kredito gavėjas privalo sugrąžinti visą paimtą kreditą, sumokėti iki kredito grąžinimo dienos priskaičiuotas palūkanas ir nesumokėtas palūkanas, papildomas palūkanas, delspinigius, o sutarties nutraukimas nesustabdo palūkanų, delspinigių, ir kitų mokėjimų skaičiavimo (sutarties 42 p.)(CK 6.918, 6.870 str. 1 d., 6.256 str. 1,2 d., 6.71 str.). Teismas sprendė, jog laidavimo sutartimis atsakovai, prisiėmę skolininko įsipareigojimų įvykdymą bankui pagal overdrafto sutartį, atsako kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (CK 6.81 str.).

Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į argumentus dėl ieškovo nesąžiningo elgesio vykdant overdrafto sutartį. Bankas nesiėmė jokių priemonių tam, kad į atsakovo UAB ,,Divide et impera“ sąskaitą patenkančios lėšos būtų nukreiptos bendrovės įsipareigojimams pagal overdrafto sutartį vykdyti, o nukreipdavo šias lėšas faktoringo sutarčiai vykdyti. Teismas nepagrįstai atmetė argumentus, jog overdrafto sutarties vienašališkas nutraukimas iš ieškovo pusės buvo nesąžiningas ir nepagrįstas. Ieškinio pateikimo teismui dieną ieškovas neturėjo jokios reikalavimo teisės į kredito gavėją, nes 2006 m. vasario 7 d. overdrafto kredito galiojimo terminas dar nebuvo suėjęs, todėl kredito gavėjas neturėjo prievolės grąžinti overdrafto likutį (CK 6.33 str. 2 d.). Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į argumentus, jog overdrafto sutarties sąlygos yra nesąžiningos, pažeidžia sąžiningumo, protingumo, teisingumo principus, sutartis sudaryta tik banko naudai. Sutartyje numatytos papildomos palūkanos yra kredito gavėjo atsakomybės priemonė, savo esmes tai yra delspinigiai, tačiau bankas numatė dar ir papildomus delspinigius, tai yra overdrafto sutartyje numatyta dviguba kredito gavėjo atsakomybė, kuri yra draudžiama. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog laidavimo sutarties 3.1 punktas, kuris nustato, jog laiduotojo atsakomybė pagal šią sutartį išlieka nepriklausomai nuo to, kad be laiduotojo sutikimo iš esmės pasikeičia skolininko prievolės pagal kreditavimo sutartį, prieštarauja imperatyviai CK 6.78 straipsnio nuostatai. Laiduotojo sutikimas turėjo būti gautas dėl visų kreditavimo sutarties pakeitimų, jei dėl to gali padidėti laiduotojo atsakomybė. Laidavimo sutartis turėjo pasibaigti ir CK 6.87 straipsnio ketvirtosios dalies pagrindu, nes apie 2005 m. gegužės 12 d. susitarimą Nr. 2673-05O, sudarytą tarp ieškovo ir atsakovo UAB ,,Divide et impera“, atsakovas J. K. nieko nežinojo, jo nepasirašė, nėra davęs jokio sutikimo dėl šio susitarimo. Teismas nepagrįstai atmetė argumentus, jog prievolė pagal laidavimo sutartį yra pasibaigusi. Pagal CK 6.88 straipsnį, kai buvo laiduota tam tikram laikui arba užtikrinta terminuota prievolė, laidavimas baigiasi, jei kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio. Ieškovas ieškinį galėjo reikšti iki 2005 m. rugpjūčio 31 d., tačiau to nepadarė ir prarado reikalavimo teisę į atsakovą J. K.

Teismas pagrįstai atmetė argumentus dėl ieškovo nesąžiningumo ir teisingai rėmėsi overdrafto sutarties 50 punktu, kuris suteikė ieškovui teisę, kredito gavėjams netinkamai vykdant savo įsipareigojimus pagal overdrafto sutartį bei kitas sutartis, paskirstyti kredito gavėjo įsiskolinimą bet kokia eile ir tokiu tikslu, kurį bankas numato. Nepagrįstas apelianto argumentas, jog bankas neteisėtai nutraukė overdrafto sutartį, nes overdrafto sutarties specialiosios dalies 7 punkte kreditų naudojimo terminas buvo nustatytas 30 dienų ir tokia yra overdrafto, kaip vienos iš finansavimo priemonių, paskirtis. Pažeidus šį terminą, bankas turėjo teisę vienašališkai nutraukti sutartį. Neapgrįsti apelianto argumentai dėl sutartyje numatytos jo dvigubos atsakomybės. Už sutartinių prievolių netinkamą vykdymą, pažeidusiam sutartį asmeniui gali būti taikomos netesybos, o šalims susitarus dėl palūkanų ir delspinigių dydžio, skolininkas neturi būti atleidžiamas nuo sutarties sąlygų, reglamentuojančių atsakomybę už netinkamą prievolės vykdymą. Apeliantas, pasirašydamas laidavimo sutartį, susipažino su overdrafto sutartimi, neprieštaravo šios sutarties sąlygoms, jų neginčijo. Nepagrįstas apelianto teiginys, jog ieškovas neturi reikalavimo teisės pagal laidavimo sutartį. Laidavimo sutartis buvo sudaryta šalių laisva valia, atitiko šalių ketinimus, todėl nepagrįstas argumentas, jog ji prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms ar kad nebuvo laiduotojo sutikimo. Pagal laidavimo sutarties 2.1.1 punktą, laiduotojas įsipareigoja atsakyti bankui ta pačia apimtimi, kaip ir skolininkas, jei skolininkas neįvykdys visų ar dalies savo prievolių. Laidavimo sutartyje pateiktas kreditavimo sutarties apibrėžimas, pagal kurį kreditavimo sutartis – tai 2003 m. liepos 25 d. overdrafto sutartis su vėlesniais jos pakeitimais ir papildymais, todėl ieškovas turi reikalavimo teisę į apeliantą visa apimtimi. Nepagrįstas apelianto teiginys, kad prievolė pagal laidavimo sutartį yra pasibaigusi. Galutinis overdrafto limito galiojimo terminas buvo nustatytas 2006 m. gegužės 10 d., atsakovams nevykdant savo įsipareigojimų, ieškovas 2006 m. vasario 7 d. raštu nutraukė overdrafto sutartį ir per tris mėnesius pareiškė ieškinį tiek skolininkui, tiek laiduotojams. Laidavimo sutarties 4.2 punkte nustatyta, kad sutartis galioja iki visiško skolininko prievolių įvykdymo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias nagrinėjamam ginčui, surinktus įrodymus ištyrė bei įvertino laikydamasis CPK 176-185 straipsniuose nustatytų taisyklių, iš esmės tinkamai pritaikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir, patenkindamas ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija sprendžia, jog teismas pagrįstai ir teisingai konstatavo, kad ieškovo nurodomas aplinkybes patvirtina ginčo overdrafto sutartis su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, 2005 m. gegužės 12 d. laidavimo sutartys su kitais atsakovais bei pažyma apie įsiskolinimą. Iš 2006 m. vasario 7 d. ieškovo rašto matyti, kad, atsakovams nevykdant savo sutartinių įsipareigojimų, bankas nuo 2006 m. vasario 18 d. pagrįstai vienašališkai nutraukė overdrafto sutartį (b. l. 24, 3–14, 15-17, 18-20, 21-23, 25). Apelianto skunde nurodomi argumentai neduoda pagrindo kitaip vertinti susidariusios situacijos ir naikinti ar keisti iš esmės pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 185 str.). Šią išvadą teisėjų kolegija grindžia tokiais argumentais:

Dėl ieškovo sąžiningumo vykdant ir nutraukiant overdrafto sutartį.

Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nurodė, jog ieškovas, vienašališkai nutraukdamas ginčo overdrafto sutartį, elgėsi nesąžiningai (CK 6.158 str.). Kaip minėta, apeliantas šį savo teiginį grindė tuo, kad ieškovas ieškinio pareiškimo metu neturėjo reikalavimo teisės į kredito gavėją, nes banko ir skolininko UAB ,,Divide et impera“ 2005 m. gegužės 12 d. susitarimu Nr. 2673-05O overdrafto limito galiojamas buvo pratęstas iki 2006 m. gegužės 10 d. (b. l. 13), todėl 2006 m. vasario 7 d. overdrafto kredito galiojimo terminas dar nebuvo suėjęs ir kredito gavėjas neturėjo prievolės grąžinti overdrafto likutį (CK 6.33 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija atmeta šiuos apelianto teiginius. Nors apeliantas teisingai nurodo, jog 2005 m. gegužės 12 d. susitarimu Nr. 2673-05O overdrafto limito galiojamas buvo pratęstas iki 2006 m. gegužės 10 d., tačiau ši susitarimo nuostata neduoda pagrindo spręsti, kad iki šios datos ieškovas neturėjo reikalavimo teisės iš skolininko. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal ginčo overdrafto sutarties 43.1 punktą, vienas iš sutarties nutraukimo pagrindų yra atvejis, kai kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies ir/arba nemoka palūkanų, papildomų palūkanų, delspinigių, baudų bei kitų sutartyje numatytų mokėjimų (b. l. 8). Iš ginčo overdrafto sutarties specialiosios dalies 7 punkto matyti, jog kreditų naudojimui buvo nustatytas 30 dienų terminas (b. l. 3). Teismas teisingai išaiškino, jog iš ginčo sutartyje pateiktos „kreditų naudojimo termino“ sąvokos bei minėto 7 punkto sisteminio aiškinimo galima spęsti, jog kredito gavėjas turėjo teisę iš overdrafto limito imti kreditus ir juos sugrąžinti ieškovui per 30 dienų terminą (CK 6.193 str.). Apeliantas nepateikė teismui duomenų, jog šis įpareigojimas per 30 dienų grąžinti paimtą kredito dalį buvo skolininko įvykdytas, todėl teisėjų kolegija laiko, kad ieškovas turėjo teisę vienašališkai nutraukti ginčo overdrafto sutartį (sutarties 40 p., CK 6.217 str. 5 d.). Be to, sutarties nutraukimo teisėtumas teisme nebuvo ginčijamas, o tai leidžia laikyti, jog pats atsakovas sutiko su tokiu ieškovo sprendimu.

Taip pat nepagrįsti apelianto teiginiai dėl ieškovo nesąžiningo elgesio vykdant overdrafto sutartį. Apeliantas ieškovo nesąžiningą elgesį grindžia tuo, kad skolininko mokamos sumos buvo nukreipiamos faktoringo, o ne ginčo overdrafto sutarties vykdymui, kad bankas nesiėmė sutartyje numatytų priemonių skolos padengimui užtikrinti. Teisėjų kolegija atmeta šiuos apelianto teiginius. Kaip matyti iš ginčo overdrafto sutarties 50 punkto, šalys savo susitarimu suteikė bankui teisę paskirstyti ir panaudoti kredito gavėjo įsiskolinimų dengimui bet kokia eile ir tokiu tikslu arba tikslais pagal sutartį ar kitas sutartis tarp banko ir kredito gavėjo, kuriuos savo nuožiūra numato bankas, netgi nežiūrint į jokį kredito gavėjo duodamą kitokį nurodymą (b. l. 9). Taigi atitinkamai paskirstyti gaunamus mokėjimus buvo numatyta sutartyje ieškovo teisė ir naudojimasis šia teise negali būti laikomas nesąžiningu elgesiu (CK 6.156, 6.158 str.). Be to, kaip buvo minėta, nei pats skolininkas atsakovas UAB ,,Divide et impera“, nei laiduotojai atsakovai J. K., D. T. bei S. M., neginčija nei šios sąskaitos kreditavimo sutarties, nei jos nutraukimo teisėtumo.

Dėl dvigubos skolininko atsakomybės pagal overdrafto sutartį.

Kaip minėta, apeliantas skunde nurodė, jog teismo sprendimas yra nepagrįstas, nes teismas neįvertino aplinkybės, jog ginčo overdrafto sutarties sąlygos, numatančios dvigubą skolininko atsakomybę, buvo nesąžiningos. Šį teiginį apeliantas grindė nurodydamas, jog ginčo overdrafto sutarties 13 punkte numatyta, kad praleidus nustatytus kreditų sugrąžinimo terminus, už laiku negrąžintą kredito sumą skolininkas privalo papildomai prie sutarties specialiojoje dalyje nustatytų palūkanų mokėti ieškovui pusės sutarties specialiojoje dalyje nustatytų metinių palūkanų dydžio papildomas palūkanas, be to, sutarties 35 punkte numatyta, kad už laiku nesumokėtas bankui palūkanas, papildomas palūkanas, įsipareigojimo mokestį skolininkas turi mokėti ieškovui kiekvieną pradelstą dieną 0,05 procentų dydžio delspinigius. Apelianto nuomone, papildomos palūkanos yra skolininko atsakomybės priemonė, tai yra delspinigiai, tačiau ieškovas neteisėtai numatė ir papildomus delspinigius.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliantas teisingai nurodo, jog sutartyje numatytos papildomos palūkanos ir delspinigiai iš esmės atlieka tą pačią netesybų funkciją. Kaip žinoma, netesybos yra sutartinės civilinės atsakomybės forma (CK 6.258 str.), todėl prievolės neįvykdymo atveju jos padeda kompensuoti kreditoriaus interesą. Šiuo atveju skolininkas atsakovas UAB ,,Divide et impera“ neįvykdė prievolės laiku grąžinti kreditą bei už naudojimąsi kreditoriaus pinigais sutartyje sumokėti įtvirtintas palūkanas (overdrafto sutarties specialiosios dalies 8 p.)(CK 6.37 str.), todėl privalo mokėti kreditoriui sutartyje numatytas netesybas, kuriomis būtų kompensuoti kreditoriaus praradimai laiku neatgavus pinigų. Kaip teisingai nurodė apeliantas, sutartyje numatytos dviejų rūšių netesybos: delspinigiai ir papildomos palūkanos. Delspinigiai – tai už prievolės įvykdymo termino praleidimą nustatomos netesybos, skaičiuojamos už kiekvieną termino praleidimo dieną (CK 6.71 str. 3 d.). Tuo tarpu papildomų palūkanų, kurios atlieka kompensavimo, o ne mokėjimo funkciją, kaip minėtos sutarties specialiosios dalies 8 punkte numatytos palūkanos, bei delspinigių išieškojimas prieštarautų civilinės atsakomybės kompensacinei paskirčiai ir reikštų dvigubos atsakomybės taikymą skolininkui.

Tačiau nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, jog paminėti principai nėra pažeisti ir minėti argumentai neduoda pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apelianto atstovas nurodė, jog nėra ginčo dėl ieškovo prašomos priteisti skolos ir delspinigių dydžio (b. l. 171). Kaip žinoma, pagal CK 6.193 straipsnio nuostatas, sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai, atsižvelgiant į šalių ketinimus, elgesį, analizuojant visą sutartį, remiantis teisingumo bei sąžiningumo principais. Nagrinėjamu atveju skolininkas, už kurį laidavo apeliantas, yra skolingas ieškovui didelę sumą pinigų – 120 000 Lt, todėl visų ieškovo prašomų priteisti netesybų dydis palyginus su skola nėra per didelis (CPK 185 str.), o ta aplinkybė, kad overdrafto sutartyje numatytos dviejų rūšių netesybos – delspinigiai bei papildomos palūkanos, neduoda pagrindo spręsti, jog apeliantui nagrinėjamu atveju taikoma civilinė atsakomybė yra nesąžininga ar per didelė (CK 6.256 str. 1, 2 d., 6.71, 6.918 str., 6.874 str.).

Dėl ginčo laidavimo sutarties pabaigos ir ieškovo reikalavimo teisės pagal šią sutartį.

Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodė, jog teismas neįvertino aplinkybių, susijusių su ginčo laidavimo sutarties pabaiga bei ieškovo reikalavimo teise pagal šią sutartį. Kaip minėta, apeliantas, su tuo susijusius teiginius grindė nurodydamas tris motyvus:

Pirma, apelianto nuomone, laidavimo sutarties 3.1 punktas prieštarauja imperatyvioms CK nuostatoms, nes šiame sutarties punkte nustatyta, kad laiduotojo atsakomybė pagal sutartį išlieka nepriklausomai nuo to, kad be laiduotojo sutikimo iš esmės pasikeičia skolininko prievolės pagal kreditavimo sutartį. Teisėjų kolegija atmeta šį apelianto argumentą. Kaip matyti iš CK 6.87 straipsnio ketvirtosios dalies nuostatų, iš tiesų ši norma numato specifinius laidavimo pabaigos atvejus, kai pasikeičia užtikrinta prievolė, padidėja laiduotojo atsakomybė be jo sutikimo ar atsiranda kitokių laiduotojui nepalankių aplinkybių. Tačiau apeliantas klysta aiškindamas, kad ši įstatymo norma yra imperatyvaus pobūdžio, tai yra, jog laidavimo sutarties 3.1 punktas negalioja, nes jame įtvirtinta, jog laiduotojo atsakomybė išlieka nepriklausomai nuo to, kad be jo sutikimo pasikeičia skolininko prievolės pagal kreditavimo sutartį. Kaip matyti iš minėtos CK 6.87 straipsnio ketvirtosios dalies, ši teisės norma įtvirtina tai, kad laidavimo sutartis pasibaigia nurodytu pagrindu išskyrus atvejus, kai laidavimo sutartis numato ką kitą. Taigi ši įstatymo norma leidžia sutarties šalims susitarti kitaip, tai yra numatyti, kad minėtas situacijos pasikeitimas, net nesant laiduotojo sutikimo, nebus pagrindas nutraukti laidavimo sutartį, tai yra CK 6.87 straipsnio ketvirtosios dalies pagrindu laidavimo sutartis pasibaigia tik tokiu atveju, jei visa tai nebuvo aptarta pačioje laidavimo sutartyje numatant, kad laidavimas lieka galioti ir tokiais atvejais. Nagrinėjamu atveju iš sutarties 3.1 punkto matyti, kad sutarties šalys kaip tik ir susitarė, jog laiduotojo atsakomybė išlieka nepriklausomai nuo to, kad be laiduotojo sutikimo pasikeičia skolininko prievolės pagal kreditavimo sutartį. Taigi šalys aptarė tokią situaciją, dėl jos susitarė kitaip ir, nesant tokio susitarimo prieštaravimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms ar viešajai tvarkai, sutartis turi šalims įstatymo galią (CK 6.156, 6.189 str.). Be to, kaip teisingai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė ieškovas, ginčo laidavimo sutartis sudaryta laisva šalių valia, atitiko šalių ketinimus, o apeliantas priešingai neįrodė (CPK 178 str.).

Antra, apelianto nuomone, ieškovas neturi reikalavimo teisės iš apelianto pagal ginčo laidavimo sutartį, nes turėjo būti gautas laiduotojo apelianto sutikimas dėl visų overdrafto sutarties pakeitimų, padidinančių laiduotojo atsakomybę. Teigia, kad apie 2005 m. gegužės 12 d. susitarimą Nr. 2673-05O, sudarytą tarp ieškovo ir atsakovo UAB ,,Divide et impera“, apeliantas nieko nežinojo ir sutikimo dėl jo nedavė (CK 6.87 str. 4 d.). Teisėjų kolegija, dėl jau anksčiau šioje nutartyje išdėstytų argumentų, atmeta šį apelianto teiginį. Be to, nepagrįstas ir apelianto teiginys, jog nebuvo jo sutikimo dėl minėto 2005 m. gegužės 12 d. susitarimo Nr. 2673-05O. Ginčo laidavimo sutartyje Nr. 76-05L yra apibrėžta kreditavimo sutarties, už kurios įvykdymą laidavo apeliantas, sąvoka (b. l. 15). Pagal šią šalių nurodytą kreditavimo sutarties sąvoką, kreditavimo sutartimi laikoma 2003 m. liepos 25 d. tarp banko ir skolininko sudaryta overdrafto sutartis Nr. 1320-03 TL (kurios sąlygos keistos 2005 m. gegužės 12 d. Susitarimu Nr. 2673-05O) su visais vėlesniais jos pakeitimais ir papildymais, kurioje numatytų skolininko prievolių tinkamą įvykdymą laiduoja laiduotojas. Taigi akivaizdu, jog apeliantas žinojo apie minėtą susitarimą bei sutiko laiduoti už overdrafto sutarties įvykdymą su visais vėlesniais sutarties pakeitimais (CPK 185 str.).

Trečia, apeliantas skunde nurodė, kad ieškovas prarado savo reikalavimo teisę pagal ginčo laidavimo sutartį, nes overdrafto limito galiojimo terminas buvo iki 2005 m. gegužės 31 d., todėl iki jo skolininkui negrąžinus visos kreditavimo sumos, ieškovas turėjo per tris mėnesius, tai yra iki 2005 m. rugpjūčio 31 d., kreiptis su ieškiniu apeliantui, tačiau to nepadarė (CK 6.88 str.). Šie apelianto teiginiai atmestini. Kaip teisingai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė ieškovas, ginčo laidavimo sutarties 4.2 punkte nustatyta, kad ši sutartis galiojo iki visiško skolininko prievolių įvykdymo (b. l. 17). Pagal overdrafto sutartį bei jos pakeitimus overdrafto limito galiojimo terminas buvo nustatytas iki 2006 m. gegužės 10 d. (b. l. 13). Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, skolininkui tinkamai nevykdant savo įsipareigojimų, ieškovas 2006 m. vasario mėnesį nutraukė overdrafto sutartį bei 2006 m. balandžio 19 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu skolininkui bei laiduotojams (b. l. 1). Taigi nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovas praleido trijų mėnesių kreipimosi į teismą terminą, ir atmestini apelianto argumentai, kad ieškovas neturėjo reikalavimo teisės pagal laidavimo sutartį. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog apelianto pozicijos pagrįstumu leidžia suabejoti ir jo pateikiamų argumentų prieštaringumas: skunde apeliantas, ginčydamas teismo argumentus dėl ieškovo elgesio nutraukiant ginčo overdrafto sutartį sąžiningumo, nurodo, ieškovas negalėjo vienašališkai nutraukti šios sutarties, nes ieškinio pareiškimo metu neturėjo reikalavimo teisės į kredito gavėją, tai yra 2005 m. gegužės 12 d. susitarimu Nr. 2673-05O overdrafto limito galiojamas buvo pratęstas iki 2006 m. gegužės 10 d. ir overdrafto kredito galiojimo terminas dar nebuvo suėjęs. Tačiau kartu, ginčydamas ieškovo reikalavimo teisę pagal laidavimo sutartį, apeliantas teigia, kad overdrafto limito galiojimo terminas buvo iki 2005 m. gegužės 31 d., todėl iki jo skolininkui negrąžinus visos kreditavimo sumos, ieškovas turėjo per tris mėnesius kreiptis su ieškiniu apeliantui, tačiau to nepadarė.

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, jog apelianto argumentai, susiję su ginčo laidavimo sutarties pabaiga bei ieškovo reikalavimo teise pagal šią sutartį, taip pat neduoda pagrindo keisti ar naikinti pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 185 str.).

Išnagrinėjusi atsakovo J. K. apeliacinį skundą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas ar pakeistas skunde nurodytais motyvais, taip pat CPK 320 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija, remdamasi CPK 88, 93 straipsniais, priteisia iš atsakovo J. K. valstybei 19, 2 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (b. l. 155). Taip pat, sutinkamai su CPK 88, 92, 93 straipsniais iš atsakovo ieškovui AB DnB NORD bankui priteisiama 236 Lt išlaidų, turėtų dėl viešo paskelbimo apie apeliacinės instancijos teismo posėdžio vietą bei laiką (b. l. 162). Bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovas viešus skelbimus apie šios bylos nagrinėjimą organizavo pasinaudodamas UAB ,,Tarela“ paslaugomis, su kuria bankas, pagal ieškovo atstovo paaiškinimą teismui, yra sudaręs susitarimą dėl tokio pobūdžio funkcijų atlikimo. Viešą paskelbimą apie bylos nagrinėjimą ieškovas organizavo, vykdydamas teisėjų kolegijos pavedimą, remiantis CPK 8 straipsnyje nustatytu kooperacijos principu, o ieškovo turėtos išlaidos vykdant šį pavedimą, nėra per didelės, todėl pripažintinos tiesiogiai susijusiomis su bylos nagrinėjimu ir atlygintinos (CPK 185 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies pirmu punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo J. K.(duomenys neskelbtini) valstybei 19,2 Lt (devyniolika litų 20 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.

Priteisti iš atsakovo J. K. ieškovui akcinei bendrovei DnB NORD bankui (į. k. 112029270) 236 Lt (du šimtai trisdešimt šeši litai) išlaidoms, susijusioms su viešu paskelbimu spaudoje apie apeliacinės instancijos teismo posėdžio vietą ir laiką, atlyginti.