Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. Ž. (buvusi pavardė Dapkus) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

11 prašymas pakartotinai nagrinėjamas nebuvo. Atsakovės nuomone, pareiškėjo skundo argumentai yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė savo skundo argumentus, prašė skundą tenkinti.

Atsakovo atstovai į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdį informuoti tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas keliamas dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, jo teigimu, jis patyrė dėl to, kad buvo atsisakyta suteikti darbą.

Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą reguliuoja CK 6.271 straipsnis, kurio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės, nes, kaip jau buvo minėta, dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis). Taigi valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.

Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo).

Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, svarbu įvertinti ir nustatyti, ar atsakovės atstovų (pataisos įstaigos pareigūnų) veiksmuose (neveikime) yra deliktinės atsakomybės požymių, ar šie veiksmai (neveikimas) tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą, dėl kurios būtų pagrindas priteisti neturtinę žalą.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – LR BVK) 59 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas uždaro ir pusiau atviro tipo bausmės atlikimo vietoje laisvės atėmimo bausmę atliekantis nuteistasis, savarankiškai neįsidarbinęs ne bausmės atlikimo vietoje arba nuteistųjų užimtumą darbine veikla organizuojančioje įstaigoje, privalo užsiimti bausmės atlikimo vietoje jam pasiūlyta darbine veikla ir taip prisidėti prie jo išlaikymo bausmės atlikimo vietoje sąnaudų mažinimo. Nuteistųjų įtraukimo į darbinę veiklą tvarką nustato teisingumo ministras. Pagal to paties straipsnio 3 dalį, konkreti darbinė veikla nuteistajam parenkama atsižvelgiant, kiek tai yra įmanoma, į jo darbingumą, įgytą profesiją ar specialybę, turimus darbo įgūdžius, darbo patirtį ar kvalifikaciją. Laisvės atėmimo vietų įstaiga arba nuteistųjų užimtumą darbine veikla organizuojanti įstaiga turi siekti, kad nuteistųjų darbinės veiklos pobūdis būtų reguliariai keičiamas ir nuteistieji įgytų įvairių darbo įgūdžių, taip pat kad darbinės veiklos atlikimo laikas netrukdytų nuteistiesiems įgyvendinti resocializacijos plane nurodytas priemones. Laisvės atėmimo vietų įstaigos vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų 2022-12-30 Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu „Dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso, Lietuvos probacijos įstatymo ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo įgyvendinimo“ Nr. 1R-444 (toliau – Taisyklės), 274 p. numatyta, kad darbinė veikla nuteistajam parenkama atsižvelgiant į tam tikrus kriterijus: 274.1. darbingumo lygį ir kitus dėl jo sveikatos būklės taikomus apribojimus vykdyti konkrečią darbinę veiklą; 274.2. turimą profesiją ar specialybę, darbo patirtį ir turimus įgūdžius; 274.3. turimą prievolę išlaikyti savo vaikus, išmokėti nukentėjusiajam (-siesiems) nusikaltimu (-ais) padarytą žalą ir (ar) kitų finansinių prievolių; 274.4. paties ar kitų suimtųjų ar nuteistųjų saugumui galinčias kilti rizikas, jei darbine veikla reikės užsiimti kartu su kitais suimtaisiais ar nuteistaisiais; 274.5. elgesį, asmenines savybes, gebėjimą bendradarbiauti ir dirbti kolektyve, jei darbine veikla reikės užsiimti kartu su kitais suimtaisiais ar nuteistaisiais; 274.6. asmeninę motyvaciją įsitraukti į prasmingas jo paties ir visuomenės interesus atitinkančias veiklas“.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra konstatavęs, kad pataisos įstaigų administracijai teisės aktai nenustato imperatyvios pareigos įdarbinti visus nuteistuosius, nėra nustatytos sąlygos ar kriterijai, kuriems esant, nuteistiesiems būtų garantuojamas darbas ar jie būtų šalinami iš dirbančių sąrašų. Todėl įstaigos administracija, įgyvendindama jai suteiktą diskrecijos teisę, sprendimą įtraukti asmenį į dirbančių nuteistųjų sąrašus ar išbraukti iš šių sąrašų gali priimti atsižvelgdama į konkrečios situacijos aplinkybes – esamas laisvas pareigas ir darbo vietas, aprūpinimo darbu tikslus, asmens padarytus vidaus tvarkos taisyklių pažeidimus ir kt. (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-02-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-407/2014, 2016-02-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A-595-624/2016). Nuteistųjų įtraukimas į darbą iš esmės yra laisvės atėmimo įstaigos administracijos diskrecijos teisė, įgyvendinama atsižvelgiant į laisvas pareigas ir darbo vietas bei aprūpinimo darbu tikslus (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-02-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-407/2014).

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad įstatymų leidėjas nuteistajam nustatė imperatyvią pareigą dirbti, o pataisos įstaigos administracijai numatė teisę siūlyti darbą (galimybę turinčiam teisę asmeniui pasirinkti tam tikrą elgesio variantą). Taigi, kaip jau minėta, administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog pataisos įstaigų administracijai teisės aktai nenustato imperatyvios pareigos įtraukti besąlygiškai visus nuteistuosius, net ir norinčius dirbti, į darbo sąrašus, nėra nustatytos sąlygos ar kriterijai, kuriems esant visiems be išimties nuteistiesiems būtų garantuojamas darbas.

Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas sprendžia, kad ginčo laikotarpiu, spręsdama pareiškėjo įdarbinimo klausimus, pataisos įstaigos administracija teisės aktų reikalavimų nepažeidė. Iš į bylą pateiktų atsakymų pareiškėjui (į jo prašymus) matyti, kad sprendimą nesuteikti darbo lėmė nustatytos sekančios faktinės aplinkybės, kaip tai, kad pareiškėjas bausmės atlikimo metu stokoja gebėjimo laikytis nustatytų bausmės atlikimo režimo reikalavimų, nes buvo baustas 75 kartus; baustas už necenzūrinių žodžių vartojimą pareigūnų atžvilgiu, taip pat pareigūnų nurodymų nevykdymą; bausmės atlikimo metu ne kartą be leidimo lankėsi kitame būryje; baustas už alkoholio vartojimą, draudžiamų daiktų naudojimąsi; atsisakė atlikti laisvės atėmimo bausmę administracijos paskirtame būryje (pagrindas Tarnybinis pranešimas). Kaip matyti, administracija nustatytas aplinkybes įvertino Taisyklių 274.4, 274.5 papunkčių kontekste, bei, teismo vertinimu, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, turėjo diskreciją atsisakyti suteikti pareiškėjui darbą.

Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodomas Vilniaus kalėjimo neveikimas nereiškia, jog pareiškėjui pataisos įstaigos administracija privalo suteikti darbą. Pareiškėjui parengtuose atsakymuose į pareiškėjo prašymus aiškiai nurodyta, jog darbas jam nebus suteiktas bei nurodytos tokio sprendimo priėmimo priežastys, todėl pareiškėjas turėjo suprasti, kad būtinybė įdarbinti galėtų būti tik prielaida užtikrinant darbinės veiklos vykdymą.

Pareiškėjas skunde nurodo, jog teikė administracijai prašymus dėl įdarbinimo, tačiau jam atsakydavo, jog nėra darbo arba į prašymus visai neatsakydavo. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėjas į įstaigą dėl įdarbinimo kreipėsi daugiau nei kelis kartus. Pareiškėjui buvo atsakyta Vilniaus kalėjimo 2023-08-25 raštu, taip pat Lietuvos kalėjimų tarnybos 2023-09-07, 2023-10-16 raštais. Nors pareiškėjas nurodo, kad į kitus jo prašymus buvo atsakyta žodžiu, ar visai neatsakyta, tuo pažeidžiant VAĮ nuostatas, tačiau pareiškėjas, savalaikiai negavęs atsakymo, įstatyme nustatytu terminu turėjo teisę kreiptis į teismą dėl administracijos neveikimo (įpareigojant atsakyti), o nesutikdamas su atsakymuose pateiktomis išvadomis, juos skųsti įstatyme nustatyta tvarka. Pareiškėjas tokia savo teise nesinaudojo, todėl argumentai dėl jo teisių pažeidimo (nepateikiant atsakymų) vertintini kaip nepagrįsti.

Byloje pareiškėjas taip pat kelia ginčą, jog nesuteikiant jam, kaip nuteistajam, darbo jis yra diskriminuojamas kitų nuteistųjų atžvilgiu.

Vertinant pareiškėjo argumentus dėl galimos diskriminacijos, pabrėžtina, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnį įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokio dydžio skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010-05-28 nutarimą).

Taikant bausmių vykdymo įstatymus, taip pat vadovaujamasi principu, kad visi nuteistieji lygūs nepaisant jų kilmės, lyties, socialinės ar turtinės padėties, tautybės ar rasės, politinių pažiūrų ir partiškumo, išsilavinimo, kalbos, religinių ar kitokių įsitikinimų, genetinių savybių, neįgalumo, seksualinės orientacijos, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų nenumatytų Lietuvos Respublikos įstatymuose aplinkybių (BVK 6 straipsnis). Be to, pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 14 straipsnį, naudojimasis Konvencijoje pripažintomis teisėmis ir laisvėmis taip pat yra užtikrinamas nepriklausomai nuo asmens lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitais pagrindais. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) šiame kontekste taip pat yra nurodęs, jog Konvencijos 14 straipsnyje numatyto nediskriminavimo principo pažeidimu laikoma situacija, kai asmenys traktuojami skirtingai analogiškose situacijose, nepateikiant objektyvaus tokio traktavimo pagrindimo, taip pat pažeidimu laikoma situacija, kai be objektyvaus pagrindimo skirtingose situacijose esantys asmenys nėra traktuojami skirtingai (žr. EŽTT 2000-04-06 sprendimą Thlimmenos prieš Graikiją, peticijos Nr. 34369/97). EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005-10-06 sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), Nr. 74025/01, 1975-02-21 sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 4451/70). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. EŽTT 1967-07-11 sprendimą byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. EŽTT 2007-12-04 sprendimą byloje Dickinson prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 44362/04).

Teismas daro išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl jo diskriminacijos yra nepagrįstos ir nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovės veiksmų neteisėtumo dėl to, kad pareiškėjui nebuvo pasiūlytas darbas. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad atsakovės atstovė būtų sąmoningai siekusi kaip nors diskriminuoti pareiškėją, tuo pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų galimybės įsidarbinti apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra objektyvių aplinkybių sąlygota kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo pretenzijos dėl galimybės jam dirbti nesudarymo yra grindžiamos subjektyviu jo paties vertinimu, abstrakčiais deklaratyvaus pobūdžio argumentais, todėl laikytinos neįrodytomis ir atmestinos. Tuo tarpu įkalinimo įstaiga, kaip jau pirmiau minėta, pagrindė atsisakymo suteikti darbą priežastis.

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes bei paminėtą teismų praktiką, darytina išvada, jog Vilniaus kalėjimo administracija, spręsdama pareiškėjo įdarbinimo klausimą, teisės aktų reikalavimų nepažeidė.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Dėl CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją sukeliantys neteisėti veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018-05-16 nutartį administracinėje byloje A-985-556/2018, 2017-06-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017 ir kt.). Taip pat išaiškinta, kad vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-04-10 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1342/2012).

Pareiškėjas teigia, jog dėl atsakovės veiksmų patyrė daug neigiamų išgyvenimų, jam buvo sukeltos didelės dvasinės kančios, pareiškėjas pasijuto pažemintas, diskriminuojamas. Jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Darytina išvada, kad pareiškėjo nurodyti abstraktūs teiginiai, jų nepagrindžiant, negali būti laikomi neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme.

Įrodymų, kad Vilniaus kalėjimo administracija būtų sąmoningai siekusi kaip nors diskriminuoti pareiškėją, pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgėsi, į bylą nepateikta, o tam tikras kalinamųjų galimybės įsidarbinti apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra objektyvių aplinkybių nulemta kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Nagrinėjamu atveju nenustačius būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų ir žalos), nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo L. Ž. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinį teismą.