- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-01-16
- Bylos Nr.
- AN2-11-332/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 4-35-3-00376-2017-1
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Raimundas Jurgaitis
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Raimundas Jurgaitis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus (toliau – Radviliškio rajono savivaldybės administracijos VTAS) vedėjos Larisos Paurienės apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2017-11-16 nutarimo, kuriuo nutarta administracinę bylą, iškeltą L. V. pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos ANK) 72 str. 1 d., nutraukti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
2017-07-20 L. V. surašytas administracinio nusižengimo protokolas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal Lietuvos Respublikos ANK 72 str. 1 d. už tai, kad ji neteisėtai trukdė nepilnamečiam vaikui D. K., gim. (duomenys neskelbtini), pasinaudoti savo teisėmis ir laisvėmis, t.y. tiksliai nenustatytomis datomis, bet ne mažiau kaip laikotarpyje nuo 2016-10-28 (B. K. šeimos įrašymo į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą data) iki 2017-06-30 (nutarimo dėl skundo atmetimo data) (duomenys neskelbtini) ir kitose, nenustatytose vietose, naudojo psichologinę agresiją vaiko atžvilgiu nuolat, sistemingai, intensyviai primindavo D. K. apie tariamai jos patirtą tvirkinimą ir skatino ją apie tai kalbėti viešai, nepaisydama psichologų ir Vaiko teisių apsaugos specialistų perspėjimų. Šiais veiksmais L. V. neteisėtai sutrukdė vaikui D. K. pasinaudoti savo teise sveikai vystytis, neužtikrino vaiko teisės į sveiką bei saugią aplinką, į gyvenimo sąlygas, būtinas jo fiziniam, protiniam, dvasiniam ir doroviniam vystymuisi bei sukėlė D. K. emocinį stresą. Tuo pačiu L. V. veikė priešingai vaiko D. K. interesams ir pažeidė jos teises (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.161 str., Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 8 str. 1 d. 1 p., 11 str.).
Žemesnės instancijos teismas
Radviliškio rajono apylinkės teismo 2017-11-16 nutarimu administracinė byla, iškelta L. V. pagal Lietuvos Respublikos ANK 72 str. 1 d., nutraukta. Teismas, išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą, padarė išvadą, jog L. V. veiksmuose nėra administracinio nusižengimo požymių, nes nėra nustatyta, jog ji sistemingai primindama anūkei D. K. apie jos atžvilgiu galimai padarytą nusikalstamą veiką, naudojo psichologinę agresiją vaiko atžvilgiu ir neteisėtai sutrukdė D. K. pasinaudoti savo teise sveikai vystytis, neužtikrino vaiko teisės į sveiką bei saugią aplinką, į gyvenimo sąlygas, būtinas jo fiziniam, protiniam, dvasiniam ir doroviniam vystymuisi bei sukėlė D. K. emocinį stresą ir veikė priešingai vaiko interesams.
Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui Radviliškio rajono savivaldybės administracijos VTAS vedėja L. Paurienė prašo panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2017-11-16 nutarimą ir priimti naują nutarimą.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde Radviliškio rajono savivaldybės administracijos VTAS vedėja nurodo, kad Radviliškio rajono apylinkės teismo nutarimas priimtas nepakankamai įsigilinus ir tinkamai neįvertinus pateiktų įrodymų, todėl yra nepagrįstas. Teismas, priimdamas nutarimą nutraukti administracinę teiseną L. V. atžvilgiu, „savo iniciatyva“ nurodė L. V. elgesio motyvus, kad L. V. klausė anūkės D. apie galimai jos atžvilgiu atliktus veiksmus, būdama susijaudinusi ir norėdama supažindinti socialinius darbuotojus su esama situacija, todėl jos veiksmuose nebuvo tyčios. Teismas neįvertino pačios L. V. duotų parodymų, t. y., kad ji neva niekada nėra kalbinusi ir skatinusi savo anūkę D. kalbėti apie galimą seksualinę prievartą. Taigi teismas įvardijo faktus ir įvykius, kurių nepripažino pats administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, todėl teismo nurodyti motyvai dėl tyčios nebuvimo L. V. veiksmuose ir jos buvimo susijaudinus turėtų būti atmesti kaip nepagrįsti. Teismas neįžvelgė L. V. veiksmuose tyčios, nors, išanalizavus visų liudytojų parodymus, apeliantės nuomone, turėjo prieiti prie visiškai kitos išvados.
Apeliantė skunde teigia, kad liudytojos L. Š. ir E. Š. teismui parodė, jog L. V. daug kartų jų buvo prašoma nekalbėti prie mergaitės apie galimai jos patirtą seksualinę prievartą ir vaiko nekalbinti, neversti jos kalbėti apie tai, tą patį pažymėjo ir institucijos, surašiusios administracinį nusižengimo protokolą, atstovė L. Paurienė, kuri nurodė, kad tiek ji pati, tiek Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė D. D. taip pat buvo įspėjusios L. V. nekalbėti prie vaiko apie galimai patirtą seksualinę prievartą. Darytina vienareikšmė išvada, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo L. V. (pasak jos pačios teisme duotų parodymų, moteris su aukštuoju pedagoginiu išsilavinimu, turinti didelį darbo stažą mokyklose ir darželiuose) veikė tiesiogine tyčia, nepaisydama profesionalių specialistų patarimų ir nurodymų nekalbėti galimos seksualinės prievartos temomis vaikui girdint, todėl teismas turėjo tokius L. V. veiksmus kvalifikuoti kaip tiesioginę tyčią.
Apeliantė pažymi, kad teismas, analizuodamas administracinio nusižengimo protokole pavartotą sąvoką „sukėlė D. K. emocinį stresą“, neatsižvelgė į liudytojos L. Š. parodymus, kad, L. V. kiekvieną kartą D. paklausus „ką tau darė tėtis, ką rodė?“, vaikas suglumdavo, jausdavosi nejaukiai, nieko neatsakydavo, o vėliau (2017-06-26) netgi pati pradėjo kalbėti. Atsižvelgiant į tai, L. V. veiksmai turėjo būti vertinami kaip tiesioginė tyčia sukelti vaikui neigiamas emocijas. Liudytoja L. Š., atsakydama į teisėjos klausimą, kas lėmė vaiko D. K. pablogėjusį elgesį, emocinę būklę, ar įvykiai, susiję su seksualine prievarta, ar vaiko močiutės L. V. elgesys, atsakė, kad labiausiai vaiko emocinę būklę lėmė močiutės elgesys, provokuojant vaiką kalbėti apie galimą seksualinę prievartą jos atžvilgiu, o su tuo susiję įvykiai šiuo metu yra neįrodyti.
Apeliantė mano, kad teismas be pagrindo nutarė, jog L. V. veiksmuose nėra sistemingumo, pažeidžiant mažametės D. K. teises. Liudytoja E. Š. nurodė, kad tokie faktai tęsėsi apie 1-2 mėnesius, kalbama buvo lietuviškai, dalyvaujant vaikui. Nors socialinė darbuotoja prašė L. V. nekalbėti minėta tema, tačiau ji ir toliau kalbėdavo girdint vaikui. Liudytoja L. Š. taip pat patvirtino faktus, kad L. V. praktiškai kiekvieno apsilankymo namuose metu (2 mėnesius liudytoja teikė šeimai soc. paslaugas, lankėsi ne rečiau kaip po kartą į savaitę) D. K. klausdavo ir versdavo ją pasakyti, „ką tėtis tau darė, ką rodė?“, vaikas pats prakalbo apie galimai patirtą seksualinę prievartą, naudodavo žodį „bybis“, tačiau nežinojo šio žodžio reikšmės, o socialinei darbuotojai paklausus, kas tai yra, atsakė „nežinau, mama žino“. Abi socialinės darbuotojos socialines paslaugas šeimai teikė skirtingu laikotarpiu, būdavo ne kartu, išskyrus vieną atvejį. Apie tai, kad L. V. kalbėjo prie vaiko D. K. apie jos atžvilgiu galimai naudotą seksualinę prievartą pažymėjo ir administracinio nusižengimo protokolą surašiusios institucijos atstovė L. Paurienė. Ji nurodė, kad vieną kartą toks pokalbis vyko su ja, o antrą kartą L. V. viską pasakojo Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistei D. D.. Teisme liudijusi liudytoja E. P. nurodė, kad ne mažiau kaip tris kartus girdėjo iš D. K. pasakojimus, apie jos atžvilgiu galimai naudotą seksualinę prievartą. Taigi L. V. ne mažiau 14 kartų skirtingu laiku darė neigiamą įtaką D. K. ir toks kiekis pasikartojančių veiksmų turėjo būti kvalifikuotas kaip sistemiškas vaiko teisių pažeidimas. Teismas taip pat neįvertino ir išsamiau netyrė tos aplinkybės, kad remiantis globos namų „(duomenys neskelbtini)“ psichologės E. G. išvada, kurioje nurodyta jog D. K. konstatuotas žemesnis kalbinis gebėjimas (neatitinka biologinio amžiaus), produktyvus kontaktas su vaiku yra ribotas ir dviejų metų amžiaus vaikas (kai galimai buvo panaudota seksualinė prievarta jos atžvilgiu) negalėjo ir negali žinoti žodžio „bybis“, nes bylos nagrinėjimo teismo posėdyje metu buvo pateikta pakankamai duomenų, jog D. K. iki 2017-09-01 niekada nelankė jokių ikimokyklinio ugdymo įstaigų, viena pati niekada nėra ir nebuvo paliekama žaisti su kitais vaikais be suaugusių priežiūros. Šie duomenys vienareikšmiai leidžia teigti, kad vaiką tarti šį žodį turėjo išmokyti suaugęs asmuo ir mergaitės neva „laisvas emocijų išreiškimas“ kitiems asmenims yra iš anksto išmokytas tekstas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą L. V. prašo Radviliškio rajono apylinkės teismo 2017-11-16 nutarimą palikti nepakeistą. Atsiliepime L. V. nurodo, kad nieko tyčia nedarė, ji socialinei darbuotojai E. Š. yra pasakojusi vieną kartą rusų kalba, kodėl šeima persikraustė į (duomenys neskelbtini). Ji niekam nepasakoja lietuvių kalba apie anūkės tvirkinimą girdint anūkei. Be to, ji nebuvo prašoma socialinių darbuotojų E. Š. ir L. Š. nekalbėti prie anūkės apie galimai jos pairtą seksualinę prievartą. Jos anūkė D. K. vieną kartą žaisdama, girdint socialinei darbuotojai, pasakė apie tvirkinimą.
Motyvuojamoji dalis
Radviliškio rajono savivaldybės administracijos VTAS vedėjos L. Paurienės apeliacinis skundas atmestinas.
Lietuvos Respublikos ANK 652 str., reglamentuojančio bylos dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas apygardos teisme, 2 dalyje yra įtvirtintas vienas iš pagrindinių procesinių principų – pabloginti administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens ir asmens, dėl kurio administracinio nusižengimo teisena nutraukta, padėtį apygardos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra nutarimą administracinio nusižengimo byloje ne teismo tvarka priėmusios institucijos ar institucijos, kurios pareigūnas atliko administracinio nusižengimo tyrimą, skundas arba nukentėjusiojo skundas. Administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens ir asmens, dėl kurio administracinio nusižengimo teisena nutraukta, padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde. Siekiant tinkamai įgyvendinti anksčiau nurodytas įstatymo nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu, būtina žinoti tikslią ir aiškią skundą pateikiančio asmens ar institucijos poziciją dėl, jų nuomone, reikalingų pakeitimų, inkriminuojant konkrečius veiksmus ar juos kvalifikuojant, skiriant nuobaudas ar prašant nubausti asmenis tais atvejais, kai jų atžvilgiu bylos buvo nutrauktos, taip pat kai prašoma pagriežtinti paskirtas nuobaudas ar skirti papildomas nuobaudas, kad, bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka, nebūtų pabloginta administracinėn atsakomybėn patraukto asmens padėtis daugiau, nei to buvo prašoma apeliaciniame skunde.
Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš Radviliškio rajono savivaldybės administracijos VTAS vedėjos L. Paurienės apeliacinio skundo reikalavimo, juo yra prašoma panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2017-11-16 nutarimą ir priimti naują nutarimą. Taigi apeliaciniame skunde nenurodoma, kokį konkretų sprendimą, panaikinus skundžiamą apylinkės teismo nutarimą, apeliantas prašo teismo priimti. Tai reiškia, kad Institucijos įgalioto asmens apeliaciniame skunde nesuformuluotas konkretus ir aiškus prašymas (Lietuvos Respublikos ANK 647 str. 2 d.) užkerta apeliacinės instancijos teismui galimybę užtikrinti anksčiau minėtų Lietuvos Respublikos ANK 652 str. 2 d. nuostatų įgyvendinimą. Be to, nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina tai, kad institucijoms, turinčioms administracinius įgaliojimus jai nepavaldžių asmenų atžvilgiu, turinčioms teisę surašyti administracinio nusižengimo protokolus asmenims ir įstatymų numatytais atvejais skirti pažeidėjams administracines nuobaudas, bei kitas teises ir pareigas, iš esmės, įgyvendinančioms valstybės jai deleguotas atitinkamas funkcijas, yra keliami didesni reikalavimai parengti įstatymų reikalavimus atitinkančius procesinius dokumentus (apeliacinius skundus), kadangi joms turi būti žinomos apeliacinių skundų turinį ir formą reglamentuojančios teisės normos (Lietuvos Respublikos ANK 647 str.).
Nors Radviliškio rajono savivaldybės administracijos VTAS vedėjos L. Paurienės apeliacinis skundas ir neatitinka jam įstatymo keliamų reikalavimų, į ką turėjo atkreipti dėmesį ir apylinkės teismas, spręsdamas apeliacinio skundo priėmimo klausimą (Lietuvos Respublikos ANK 648 str.), apygardos teismas šiuo atveju nagrinėja apeliacinį skundą ir patikrina skundžiamo apylinkės teismo nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ANK 652 str. 1 d. nuostatomis.
Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad Radviliškio rajono savivaldybės administracijos VTAS vedėja L. Paurienė nesutinka su apylinkės teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl L. V. kaltės bei priimtu sprendimu administracinę bylą, iškeltą L. V. pagal Lietuvos Respublikos ANK 72 str. 1 d., nutraukti.
Lietuvos Respublikos ANK 72 str. 1 d. numato administracinę atsakomybę už neteisėtą trukdymą vaikui naudotis savo teisėmis ir laisvėmis ar kitokią vaiko teises pažeidžiančią veiką.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, susipažinęs su Radviliškio rajono savivaldybės administracijos VTAS vedėjos L. Paurienės apeliacinio skundo argumentais ir patikrinęs skundžiamą Radviliškio rajono apylinkės teismo 2017-11-16 nutarimą, daro išvadą, kad surinkti įrodymai buvo tinkamai įvertinti ir buvo padaryta pagrįsta išvada, jog L. V. veiksmuose nėra administracinio nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos ANK 72 str. 1 d., požymių.
Lietuvos Respublikos ANK 591 str. 1 d. 1 p. nurodyta, kad administracinių nusižengimų teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta, kai padaryta veika neturi administracinio nusižengimo požymių. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos ANK 5 str. 1 d., administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Neabejotina, kad asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos ANK ypatingoje dalyje, sudėtis. Taigi, administracinio nusižengimo sudėtis yra būtinas pagrindas juridiškai kvalifikuoti veiką kaip administracinį nusižengimą ir jo kaltininką patraukti administracinėn atsakomybėn. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos ANK 569 str. nuostatomis, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Remiantis komentuojamo straipsnio 4 d., teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės bei įrodymų šaltinių patikimumas. Taip pat pažymėtina, kad įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, jog proceso dalyviams nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina, kad administracinio nusižengimo byla nutraukta nepagrįstai.
Susipažinęs su nagrinėjamos bylos medžiaga, apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, konstatuoja, jog skundžiamu Radviliškio rajono apylinkės teismo 2017-11-16 nutarimu pagrįstai buvo nutarta nutraukti administracinio nusižengimo bylos teiseną, nenustačius L. V. veikoje Lietuvos Respublikos ANK 72 str. 1 d. numatyto administracinio nusižengimo požymių. Patikrinęs bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo išvadai, kad apylinkės teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, būtų nesilaikęs įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų reikalavimų ir byloje esančius įrodymus įvertinęs netinkamai, šališkai ar vienpusiškai, nevertinęs įrodymų visumos. Kaip tik iš skundžiamo apylinkės teismo nutarimo matyti, kad jame visi byloje esantys įrodymai yra aptarti ir įvertinti, o padarytos išvados yra pagrįstos visapusišku, išsamiu bei objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu ir neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Nutraukdamas administracinio nusižengimo teiseną apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais faktiniais duomenimis, ir savo nutarime išdėstė išsamius motyvus, kodėl jie nepatvirtina administracinio nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos ANK 72 str. 1 d., požymių buvimo L. V. veikoje. Kitaip vertinti bylos įrodymus, daryti kitokias išvadas, nei padarė apylinkės teismas, ar pripažinti, kad skundžiamame apylinkės teismo nutarime išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo. Radviliškio rajono savivaldybės administracijos VTAS vedėjos L. Paurienės apeliaciniame skunde pateikiami samprotavimai apie įrodymų vertinimą yra subjektyvūs ir nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų šiuo klausimu.
Radviliškio rajono savivaldybės administracijos VTAS vedėja L. Paurienė apeliaciniame skunde tvirtina, kad L. V. naudojo psichologinę agresiją D. K. atžvilgiu nuolat, sistemingai, intensyviai primindavo D. K. apie tariamai jos patirtą tvirkinimą ir skatino ją apie tai kalbėti viešai, nepaisydama profesionalių specialistų patarimų ir nurodymų nekalbėti galimos seksualinės prievartos temomis vaikui girdint, tačiau įvertinęs byloje surinktus ir apylinkės teismo posėdžio metu ištirtus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad šių teiginių byloje surinkta medžiaga nepatvirtina. Byloje nėra pakankami įrodymų, leidžiančių neginčytinai teigti, kad L. V. tyčia, siekdama pažeisti D. K. teises ir daryti neigiamą poveikį anūkei, nuolat sistemingai kalbėjo, girdint vaikui, apie galimą jos anūkės D. K. patirtą tvirkinimą ar skatino ją pačią apie tai kalbėti. Kaip matyti iš apylinkės teismo posėdžio metu apklaustos L. V., liudytojų E. Š., L. Š., E. P., K. R., L. G. parodymų, L. V., girdint jos anūkei D. K., yra kalbėjusi apie galimai mergaitės patirtą tvirkinimą su socialinėmis darbuotojomis E. Š. ir L. Š.. Apeliaciniame skunde Radviliškio rajono savivaldybės administracijos VTAS vedėja L. Paurienė nurodo, kad vieną kartą toks pokalbis vyko su ja, o kitą kartą L. V. viską pasakojo VTAS specialistei D. D.. Taigi iš aptartų L. V. ir liudytojų paaiškinimų, apeliacinio skundo argumentų matyti, kad L. V. apie galimai D. K. patirtą tvirkinimą, pastarajai girdint, yra kalbėjusi tik su VTAS specialistėmis ir šeimą lankančiomis socialinėmis darbuotojomis, kurios rūpinasi vaiko teisių apsauga, todėl teigti, kad savo veiksmais L. V. siekė pažeisti D. K. teises ir pakenkti jos interesams, nėra pagrindo.
Aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas administracinėn atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Administracinių nusižengimų bylose patrauktojo administracinėn atsakomybėn asmens kaltę turi įrodyti administracinio nusižengimo protokolą surašiusi institucija, todėl sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje surinkti įrodymai neginčijamai nepatvirtina, jog L. V. padarė administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos ANK 72 str. 1 d., kad nustatytų aplinkybių visuma sukelia abejonių ir neaiškumų dėl administracinio nusižengimo sudėties buvimo L. V. veikoje, darytina išvada, jog apylinkės teismas pagrįstai administracinio nusižengimo bylą, iškeltą L. V. pagal Lietuvos Respublikos ANK 72 str. 1 d., nutraukė, Radviliškio rajono apylinkės teismo 2017-11-16 nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, tenkinti Radviliškio rajono savivaldybės administracijos VTAS vedėjos L. Paurienės apeliacinį skundą ir panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2017-11-16 nutarimą bei priimti naują nutarimą, kaip prašoma apeliaciniu skundu, nėra pagrindo. Visos aplinkybės, turinčios reikšmės administracinio nusižengimo teisenos nutraukimui nagrinėjamu atveju buvo įvertintos tinkamai, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos ANK reikalavimų, pagrįstai nutraukiant administracinio nusižengimo bylą L. V. atžvilgiu. Priimti priešingą procesinį sprendimą, įvertinus apeliaciniame skunde pateiktus Radviliškio rajono savivaldybės administracijos VTAS vedėjos L. Paurienės argumentus, teisinio pagrindo nėra, todėl skundas atmestinas, o Radviliškio rajono apylinkės teismo 2017-11-16 nutarimas paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Radviliškio rajono apylinkės teismo 2017-11-16 nutarimą administracinio nusižengimo byloje palikti nepakeistą ir Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos Larisos Paurienės apeliacinio skundo netenkinti.
Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.