Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. I. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. sausio 27 d. nuosprendžio, kuriuo D. I. nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 2 dalį - 15 parų areštu;

- pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 3 metams 2 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 ir 5 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir D. I. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 3 metams ir 2 mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu yra nuteistas T. Č., tačiau dėl jo nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. I. nuteistas už tai, kad neteisėtai platino narkotines medžiagas, būtent: 2012 m. spalio mėnesio pabaigoje apie 16.00 val., tikslesnė data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, krepšinio aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), neteisėtai, nepilnamečiam E. Z., gim. (duomenys neskelbtini), perdavė ne mažiau kaip 1,19 gramo narkotinės medžiagos – kanapių dervos.

Be to, jis nuteistas dar ir už tai, kad neteisėtai disponavo narkotinėmis medžiagomis neturėdamas tikslo jų platinti, būtent: iki 2012 m. lapkričio 7 d., tikslesnė data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, neteisėtai, neturėdamas tikslo platinti, įgijo ne mažiau kaip 1,78 gramo narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių, jas laikė savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), kol 2012 m. lapkričio 7 d. 6.25 val. nurodytas narkotines medžiagas kratos metu rado ir paėmė Tauragės apskrities vyriausiojo policijos pareigūnai.

Teismo posėdyje gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. I. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus bei remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. D.I. kaltė padarius BK 259 straipsnio 2 dalyje ir BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais, kuriuos teismas įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų. Šioje byloje esminių BPK pažeidimų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Šio straipsnio antrojoje dalyje numatyta į ką turi atsižvelgti teismas skirdamas bausmę. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamame nuosprendyje išdėstytus bausmės skyrimo motyvus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas D.I. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė. Teismas, individualizuodamas skiriamą bausmę, atsižvelgė į tai, kad D. I. padarė baudžiamąjį nusižengimą ir sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 5 dalis), t.y. neteisėtai, neturėdamas tikslo platinti, įgijo ne mažiau kaip 1,78 gramo narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių, jas laikė savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) (BK 259 straipsnio 2 dalis) bei neteisėtai, nepilnamečiam E. Z., perdavė ne mažiau kaip 1,19 gramo narkotinės medžiagos – kanapių dervos (BK 260 straipsnio 1 dalis).

Taip pat apygardos teismas įvertino ir D. I. charakterizuojančią medžiagą. Iš bylos duomenų matyti, kad D. I. ne kartą baustas administracine tvarka, buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 180 straipsnio 1 dalį (BK 93 straipsnio 3 dalis, BPK 212 straipsnio 1 dalies 8 punktą). Nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe teismas pripažino tai, kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė ir į apeliaciniame skunde akcentuojamą aplinkybę, jog D. I. nusikalto būdamas nepilnametis. D. I. atsakomybę sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, jog D. I. už jo padarytas nusikalstamas veikas buvo paskirtos skirtingos bausmės rūšys: pagal BK 259 straipsnio 2 dalį - 15 parų arešto, pagal BK 260 straipsnio 1 dalį - laisvės atėmimas 3 metams 2 mėnesiams. Pirmosios instancijos teismas šias bausmes subendrino apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 metams ir 2 mėnesiams. Teismas, atsižvelgęs į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, D. I. paskyrė tinkamą bausmę, kuri nelaikytina aiškiai per giežta. Apelianto nurodytos aplinkybės, kad jis yra jauno amžiaus, deklaruoja norą dirbti, sukurti šeimą, nesudaro pagrindo sumažinti pirmosios instancijos teismo jam paskirtas bausmes.

Nors apeliantas skunde nurodo, kad jis davė E. Z. hašišo, nežinodamas, jog tai yra narkotinė medžiaga, tokie jo teiginiai yra paneigti baudžiamojoje byloje esančia medžiaga, bei paties nuteistojo D. I. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu (2 t., b. l. 87-88, 92-93, 95-96) bei pirmosios instancijos teisme (2 t., b. l. 186-188), kur jis pripažino davęs E. Z. narkotinės medžiagos - hašišo. Be to, apeliaciniame skunde nurodoma, kad D. I. nežinojo, jog E. Z. yra nepilnametis. Pažymėtina, kad D. I. nėra nuteistas pagal BK 261 straipsnį, numatantį baudžiamąją atsakomybę už narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimą nepilnamečiams, todėl ši apelianto nurodoma aplinkybė, nevertinama.

Apeliaciniame skunde prašydamas švelninti paskirtąją bausmę, nuteistasis prašo taikyti BK 64 straipsnį. Iš apeliacinio skundo turinio darytina išvada, jog nuteistasis, nurodydamas BK 64 straipsnį, suklydo, todėl manytina, jog prašoma taikyti arba BK 62 straipsnio, arba 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Klaipėdos apygardos teismas pagrįstai nustatė, kad nagrinėjamu atveju nėra galimybės taikyti BK 62 straipsnio bei 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, kuriomis numatytos išimtys iš bendrųjų bausmės skyrimo taisyklių, suteikiančių galimybę atskirais atvejais paskirti bausmę, nenumatytą įstatymo pagal kurį kvalifikuota nusikalstama veika, sankcijoje. BK 62 straipsnio taikymui turi būti nustatytos kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, be to turi būti nustatyta viena iš būtinų alternatyvių savarankišką teisinę reikšmę turinčių aplinkybių, numatytų BK 62 straipsnio 2 dalies 1 - 6 punktuose. Nuosprendyje teismas konstatavo vieną D. I. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, tačiau šioje baudžiamojoje byloje nenustatė būtinos sąlygos numatytos BK 62 straipsnio 2 dalyje.

BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Remiantis teismų praktika, teismas, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytas bausmės paskyrimas konkrečiam asmeniui už konkrečios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Aptariamoje byloje teismas neturi pagrindo konstatuoti jokių išimtinių aplinkybių, kuriomis vadovaujantis D. I. būtų paskirta švelnesnė, nei įstatymo numatyta, bausmė, tokių aplinkybių skunde nenurodė ir apeliantas.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Jos paskirtis yra ne tik užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, bet ir sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, jį nubausti bei paveikti, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų (BK 41 straipsnio 2 dalis).

Taigi, apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad D. I. paskirta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė, taisykles (BK 61 straipsnis), bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis) ir nėra per griežta. Paskirti apeliantui švelnesnę bausmę, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, taikyti BK 62 straipsnio ar BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas nėra teisinio pagrindo.

Apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. I. apeliacinį skundą atmesti.