- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-10-23
- Bylos Nr.
- I-6982-423/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01303-2019-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Asta Urbonienė
- Pareiškėjas
- D. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno
Procesinių sprendimų kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1; 37.3; 55.1.3
2019 m. spalio 23 d.
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. M. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas D. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau - ir atsakovės atstovas, Kauno TI), priteisti 7500 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Kauno TI laikotarpiu nuo 2017-01-01 iki 2019-06-07 (b. l. 2-3). Skunde pareiškėjas nurodė, kad Kauno TI buvo kalinamas perpildytose kamerose, kuriose jam teko mažesnis plotas, nei numatyta teisės aktuose minimali norma. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad kamerose itin garsiai veikė ventiliacija, todėl jis negalėjo išsimiegoti, be to, per tamsintus langus nepatekdavo dienos šviesa. Tualetas kamerose buvo atskiroje kabinoje, tačiau ne visiškai izoliuotas nuo likusios patalpos, iš jo nuolat sklisdavo blogas kvapas. Teigė, kad Kauno TI parduotuvėje kainos nepagrįstai didelės, be to, nėra galimybės atgauti depozito, sumokėto už gėrimų tarą.
Tokias kalinimo sąlygas pareiškėjas vertino kaip kankinančias, nežmoniškas, pažeidžiančias teisės aktus. Dėl Kauno TI veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią emocine depresija, dvasiniais ir psichologiniais išgyvenimais, orumo pažeminimu.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Kauno TI atsiliepimu prašė netenkinti pareiškėjo reikalavimo (b. l. l7-13, 45-46). Nurodė, kad pagal nacionalinius teisės aktus, minimalus vienam asmeniui tenkantis kameros plotas negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Pareiškėjui minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo užtikrinta tik 1,5 paros, taigi, itin trumpą laikotarpį. Ploto trūkumas buvo nežymus, todėl tai negali būti pagrindas neturtinės žalos atlyginimui. Kauno TI ėmėsi priemonių ventiliacijos skleidžiamam garsui sumažinti, po to, kai kameroje Nr. 234 Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos specialistai nustatė per aukštą garso slėgio lygį. Vis dėlto, šioje kameroje pareiškėjas praleido tik 7 paras. Langų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, o dieninės šviesos koeficiento teisės aktai nereglamentuoja. Tualetai kamerose įrengti atskirose kabinose, todėl užtikrino privatumą. Pareiškėjas turėjo teisę kamerą išvėdinti per atvirą langą, be to, jose veikė ir mechaninė ventiliacija. Kalėdamas Kauno TI, pareiškėjas nei karto nebuvo apsipirkęs (apsipirkimas vykdomas nuotoliniu būdu, užsisakant prekes), todėl jokia žala jam negalėjo atsirasti. Nėra jokių įrodymų ne tik apie neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus, bet ir apie pareiškėjui galimai kilusias neigiamas pasekmes. Atsakovės atstovo teigimu, pareiškėjo skundas yra nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Šioje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė kalėdamas Kauno TI teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-09-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio, nustatančio, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, taikymas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje suformuotas aiškinimas, kad valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (žr. pvz., 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013).
Pareiškėjas skunde tvirtina, kad jam teko mažesnis plotas, nei numato teisės aktai.
Ginčo laikotarpiu galiojusio Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punkte bei nuo 2019-03-06 galiojančio Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2019-03-05 įsakymo Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1. punkte nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Nacionalinis teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus.
Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2017-04-20 iki 2019-06-07 skirtingais pertraukiamais laikotarpiais buvo kalinamas Kauno TI kamerose Nr. 234, Nr. 203, Nr. 127, Nr. 231, Nr. 207, Nr. 204, Nr. 233, Nr. 205, Nr. 232, Nr. 341, Nr. 206, Nr. 169, šių kamerų plotas yra nuo 13,37 kv. m iki 16,08 kv. m, jose buvo laikoma nuo 1 iki 4 asmenų (b. l. 60-61). Įvertinus minėtus duomenis, konstatuotina, kad minimalaus ploto norma pareiškėjui nebuvo užtikrinta kameroje Nr. 205 laikotarpiu nuo 2019-06-05 8.00 val. iki 2019-06-06 20.00 val. Šios kameros plotas – 14,29 kv. m, joje minėtu laikotarpiu pareiškėjas gyveno su dar trimis asmenimis, taigi, jam teko 3,57 kv. m ploto, kas neatitinka Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymuose nustatytos minimalios ploto normos. Pažeidimas truko 1,5 paros, ploto trūkumas sudarė 0,03 kv. m. Šie duomenys kitais objektyviais įrodymais nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas apie pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą.
Atsakovės atstovas taip pat pateikė duomenis, kad kameroje įrengtas sanitarinis mazgas užėmė 1,5 kv. m ploto. EŽTT yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016-10-20 sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka LVAT praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017-03-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017-03-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017 ir kt.). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma, šiuo atveju – 3,6 kv. m – neįskaičiuoti kameroje esančių baldų ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012-05-31 sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); LVAT 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2016-06-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjui 1,5 paros nebuvo užtikrinta nacionaliniais teisės aktais reglamentuota ploto norma, teismas įvertina kameroje buvusio sanitarinio mazgo plotą. Vis dėlto, net ir atėmus iš kameros Nr. 205 bendro ploto sanitarinio mazgo užimamą plotą, pareiškėjui vis vien teko ne mažiau kaip 3 kv. m asmeninės erdvės (teko 3,1 kv. m). Be to, nacionalinės teisės nustatytos ploto normos pažeidimas truko itin trumpą laiko tarpą ir buvo nežymus. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindo nagrinėjamu atveju atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus vertinti kaip Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.
Nei Higienos normoje HN 134:2015, nei kituose teisės aktuose nereglamentuojamas natūralaus apšvietimo koeficientas laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose patalpose, todėl teismas nevertina pareiškėjo argumentų dėl nepakankamos dienos šviesos.
Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl per didelių prekių kainų Kauno TI, teismas pažymi, kad bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas kalėdamas Kauno TI nei karto nebuvo apsipirkęs (b. l. 29-30), todėl jokia neturtinė žala šiuo atžvilgiu jam negalėjo kilti. Konstatuotina, kad savo argumentus dėl per didelių kainų bei depozito už gėrimų tarą pareiškėjas grindė tik hipotetiniais samprotavimais, tuo tarpu teisės ginti viešąjį interesą įstatymai jam nesuteikia. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas taip pat skundėsi tuo, jog kamerose esantys tualetai neužtikrino jo privatumo, kadangi nebuvo atskirti nuo likusios patalpos. Jokių savo argumentus pagrindžiančių duomenų pareiškėjas nepateikė, tuo tarpu iš atsakovės atstovo pateiktų fotonuotraukų (b. l. 24) matyti, kad sanitariniai mazgai kamerose yra įrengti atskirose kabinose su durelėmis, kurios užtikrina, kad tualetu besinaudojantis asmuo nėra matomas kameroje esančių asmenų ar įeinančių pareigūnų.
Pažymėtina, kad Higienos normoje HN 134:2015 17 punkte nustatyta, jog laisvės atėmimo įstaigų gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Kauno TI į bylą pateiktos fotonuotraukos (b. l. 23, 25) patvirtina, kad kamerose buvo įrengta ištraukiamoji ventiliacija bei atidaromi langai, o sanitariniame mazge įrengta atskira oro ištraukimo sistema, todėl šioje dalyje nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus. Be to, pats pareiškėjas skunde neteigia, ir tokių duomenų byloje nėra, kad jam nebuvo sudaryta galimybė išvėdinti patalpą per atvirą langą. Taip pat įvertinus tai, kad pareiškėjas skundžiasi ventiliacijos skleidžiamu garsu, konstatuotina, kad jis pats skunde sutinka, jog mechaninė ventiliacija kamerose funkcionavo.
Dėl pareiškėjo argumentų apie ventiliacijos sistemos keliamą triukšmą, teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos triukšmo valdymo įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad triukšmo šaltinių valdytojai privalo laikytis nustatytų triukšmo ribinių dydžių ir užtikrinti, kad naudojamų įrenginių, inžinerinių statinių ir sistemų, vykdomos ūkinės veiklos ir jos lemiamo triukšmo lygis neviršytų vietovei, kurioje naudojami triukšmo šaltiniai, nustatytų triukšmo ribinių dydžių. Lietuvos higienos normos Nr. HN 33:2011 „Triukšmo ribiniai dydžiai gyvenamuosiuose ir visuomeninės paskirties pastatuose bei jų aplinkoje“ patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011-06-13 įsakymu Nr. V-604 (toliau – ir HN 33:2011) 7 punkte nustatyta, kad triukšmas gyvenamuosiuose ir visuomeninės paskirties pastatuose bei jų aplinkoje įvertinamas matavimo ir (ar) modeliavimo būdu, gautus rezultatus palyginant su atitinkamais šios higienos normos 1 ir 2 lentelėje pateikiamais didžiausiais leidžiamais triukšmo ribiniais dydžiais gyvenamuosiuose bei visuomeninės paskirties pastatuose bei jų aplinkoje. Pagal HN 33:2011 8 punkte nurodytus rodiklius dieną (nuo 6 val. iki 18 val.) ekvivalentinis garso slėgio lygis gyvenamųjų pastatų (namų) gyvenamosiose patalpose, visuomeninės paskirties pastatų miegamuosiuose kambariuose turi būti ne didesnis kaip 45 dBA, maksimalus garso slėgio lygis - 55 dBA, vakare (nuo 18 val. iki 22 val.) ekvivalentinis garso slėgio lygis negali viršyti 40 dBA, o nakties metu (nuo 22 val. iki 6 val.) - 35 dBA, atitinkamai maksimalus garso slėgio lygis - 50 dBA ir 45 dBA.
Remiantis atsakovo atstovo pateiktu Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir NVSC) Kauno departamento 2017-06-08 patikrinimo aktu Nr. PA.2-716 (16.3.187.2.12) nustatyta, kad 2017-06-05 Kauno TI kameroje Nr. 234 veikiant triukšmo šaltiniui (oro tiekimo - šalinimo įrenginiui) nuo 23 val. iki 00 val. ekvivalentinis garso slėgio lygis siekė – 45 dBA (ribinis dydis – 35 dBA), maksimalus garso slėgio lygis – 48 dBA (ribinis dydis – 45 dBA), todėl buvo konstatuotas Lietuvos higienos normos HN 33:2011 7 punkto ir Lietuvos Respublikos triukšmo valdymo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies pažeidimas (b. l. 31-33). NVSC Kauno departamentas 2017 m. birželio 8 d. patikrinimo aktu kalinimo įstaigai nurodė nustatytą pažeidimą pašalinti iki 2017 m. rugsėjo 8 d., tačiau duomenų apie atliktus konkrečius nustatyto pažeidimo pašalinimo veiksmus į bylą nebuvo pateikta.
Nors 2017-06-05 atlikto patikrinimo metu pareiškėjas Kauno TI nebuvo laikomas (atvežtas į Kauno TI nuo 2017-06-26), įvertinus tai, kad įstaigoje mechaninė vėdinimo sistema veikia centralizuotai (minėtą aplinkybę patvirtina į bylą pateiktos nuotraukos, NVSC patikrinimo aktai), taip pat ginčo laikotarpiu nustačius pažeidimus dėl viršyto triukšmo ribinio dydžio vienoje iš kamerų, daroma išvada, kad tiek tikrintoje kameroje Nr. 234, tiek kitose kamerose oro tiekimo - šalinimo sistemos (ventiliacijos) keliamo triukšmo ribiniai dydžiai turėjo būti vienodi, t. y. viršijo Lietuvos higienos normoje HN 33:2011 numatytas normas, kas yra pagrindas konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus 6.271 straipsnio prasme.
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Kauno TI ginčui aktualiu laikotarpiu iš viso 1,5 paros neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos kamerų tipo patalpoje (trūko 0,03 kv. m), taip pat pažeidė didžiausius leidžiamus triukšmo ribinius dydžius.
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė dvasiniais išgyvenimais, pareiškėjas jautė nuovargį, dvasinį skausmą, tapo dirglus. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos, pareiškėjas nepateikė. Administracinėje byloje nėra duomenų, kad Kauno TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų suimtųjų ar, kad jam kokiu nors būdu būtų bloginamos kalinimo sąlygos. Byloje taip pat nenustatyta, jog atsakovės atstovas siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą.
Sprendžiant dėl neturtinės žalos kompensavimo būdo, teismas atkreipia dėmesį į bylai svarbią aplinkybę, jog pareiškėjas į atsakovą dėl per didelio triukšmo lygio ar per mažo kameros ploto ginčo laikotarpiu nesikreipė (b. l. 62). Minėta aplinkybė sudaro pagrindą teismui abejoti pareiškėjo skundo argumentais apie didelio masto išgyvenimus ar sveikatos pablogėjimą, kuriuos galimai sukėlė atsakovo atstovo neteisėti veiksmai. Kita vertus, teismui nekyla abejonių, kad dėl byloje konstatuotų pažeidimų (viršyto triukšmo lygio ir minimalios ploto normos neužtikrinimo) pareiškėjui galėjo kilti tam tikrų trumpalaikių papildomų nepatogumų ar išgyvenimų, kurių jis nebūtų patyręs, jei atsakovo atstovas jį būtų laikęs tinkamomis sąlygomis.
Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas įkalinimo sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., EŽTT 2000-10-10 sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006-10-10 sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.
Teismas, atsižvelgdamas į šios individualios bylos aplinkybes, į tai, kad minimalios ploto normos pažeidimas tetruko 1,5 paros, įvertinus tai, kad pareiškėjas Kauno TI apskritai nei karto nebuvo kalinamas ilgiau nei dešimt parų (dažniausiai kalintas 3-4 paras), pažeidimų tiesioginis poveikis pareiškėjui sutapo su jų trukme ir nesukėlė jokių ilgiau trukusių pasekmių, ploto normos pažeidimo mastas buvo itin minimalus ir mažareikšmis, byloje nėra pateikta jokių įrodymų, jog dėl tokių neteisėtų veiksmų sutriko pareiškėjo psichinė ar fizinė sveikata, nustačius, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl per didelio vėdinimo sistemos triukšmo į Kauno TI administraciją nesikreipė ir neprašė perkelti jį į kitą kamerą, teismas konstatuoja, kad teismo sprendimu pripažintas Kauno TI pareigūnų minėtų veiksmų neteisėtumas yra pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.
Teismas daro išvadą, jog pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, kad atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimą dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška, todėl yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu. Tokia teismo išvada atitinka LVAT formuojamą praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr. 2019-03-06 LVAT nutartį byloje Nr. A-1631-415/2019).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu,
nusprendžia:
Skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista D. M. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Kauno tardymo izoliatoriuje sąlygas, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.