Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Pranešėja Klavdija Kruminienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-337-64/2010

Sprendimo procesinė kategorija: 1.1.3.2.; 1.1.8.10.1.; 1.1.12.1.; 1.2.14.5.1.; 1.2.20.15.; 2.1.7.1.; 2.1.7.2.; 2.1.7.3.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.3.; 2.1.7.4.4.; 2.3.5.3.; 2.3.6.2.; 2.4.6.; 2.4.6.1.; 2.4.7.; 2.4.9.

2010 m. spalio 6 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės K. K.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. N. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 23 d. nuosprendžio, kuriuo R. N. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 245 str. laisvės apribojimu 9 mėnesiams, įpareigojant per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis,pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. laisvės apribojimu 1 metams 2 mėnesiams, įpareigojant per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 ir 4 d. šias bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, galutinė bausmė R. N. paskirta laisvės apribojimas 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant per 6 mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos išdirbti 120 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Bausmės pradžia R. N. skaičiuotina nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Šiaulių darbo biržos civilinis ieškinys patenkintas ir priteista iš R. N. 396,45 Lt Šiaulių darbo biržai žalai atlyginti.

Priteista iš R. N. 142,00 Lt proceso išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. N. nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis nevykdė 2007-11-30 Šiaulių miesto apylinkės teismo sprendimo, o būtent, nuo 2007-01-29 iki 2009-03-01 nevykdė 2007-11-30 Šiaulių miesto apylinkės teismo sprendimo, tai yra vengė mokėti lėšas N. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini) išlaikymui jos pačios naudai nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2007-01-29, po 300 Lt periodinėmis išmokomis, mokamomis kas mėnesį iki N. N. mokysis vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir bus ne vyresnė negu 24 metų, ir nuo 2007-01-29 iki 2009-03-01 yra įsiskolinęs N. N. 7330,07 Lt.

Be to, jis apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, o būtent nuo 2008-08-01, dirbdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vairuotoju mechaniku ir gaudamas darbo užmokestį po 368,80 Lt kas mėnesį, apgaule, 2008-08-12 pateikdamas (duomenys neskelbtini) darbo biržai duomenis, kad yra bedarbis, įgijo savo naudai 396,45 Lt Šiaulių darbo biržos mokamą nedarbo draudimo išmoką.

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. N. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 23 d. nuosprendį kaip neteisėtą, suėjus senačiai, ir priimti naują nuosprendį - jį išteisinti, o baudžiamąją bylą nutraukti. Nurodo, kad nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, nes pirmos instancijos teismas buvo šališkas, suinteresuotas bylos baigtimi, dėl be pagrindo atnaujinto įrodymų tyrimo, senaties netaikymo, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, yra suėjusi senatis bei nėra jokių įrodymų, įrodančių jo kaltę, o buvo remtasi tik suinteresuotais bylos baigtimi liudytojų parodymais ir nuosprendis yra be motyvų, todėl turi absoliutų nuosprendžio negaliojimo pagrindą, dėl ko nuosprendis kaip neteisėtas turi būti panaikintas. Teigia, kad nuosprendis yra surašytas be motyvų ir įrodymų analizės, o remiasi tik pažymomis. Pirmos instancijos teismas, nesant teisiniam pagrindui, atnaujino įrodymų tyrimą, nors baigiamosiose kalbose pasisakę asmenys, kaltinamasis paskutiniu žodžiu nepranešė apie naujas aplinkybes, turinčias reikšmės šiai bylai. Teismo atnaujintas įrodymų tyrimas dėl įrodymų trūkumų, savo iniciatyva rodo teismo šališkumą ir suinteresuotumą bylos baigtimi. Pirmos instancijos teismas neįvykdo savo nutarties išreikalauti iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentus, turinčius svarbią reikšmę įrodymų analizei. Šios aplinkybės taip pat parodo teismo šališkumą bei visų faktinių aplinkybių nenustatymo ir aplinkybių visapusiško neištyrimo.

Nurodo, kad BK 245 str. (teismo sprendimo nevykdymas) numatyta veika - baudžiamasis nusižengimas, o baudžiamajam nusižengimui įstatymas numato dviejų metų senatį ir įpareigoja teismą ir ikiteisminio tyrimo pareigūną, suėjus senačiai, bylą nedelsiant nutraukti. Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas šią bylą pažeidė teisę į gynybą ir į nešališką teisingą teismą, nes nuosprendyje nėra nė žodžio apie senatį, nors jis ir jo gynėjas dviejose baigiamosiose kalbose yra pasisakęs. Teigia, kad pirmos instancijos teismas, nekreipdamas dėmesio į jo ir į jo gynėjo baigiamąsias kalbas, pažeidė įrodinėjimo proceso principus, teisingo teismo principą, todėl mano, kad nuosprendis negali būti teisingas ir teisėtas.

Teigia, kad 2007 m. birželio 7 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nutarimu dėl Lietuvos Respublikos CK 3.194 str. 3 d. (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai nutarė pripažinti, kad Lietuvos Respublikos CK 3.194 str. 3 d. ta apimtimi, kuri nustatyta, kad teismas visais atvejais privalo priteisti tėvų (ar vieno iš jų) išlaikymą paramos reikalingam vidurinį išsilavinimą jau įgijusiam, aukštosios ar profesinės mokyklos dieniniame skyriuje besimokančiam ir ne vyresniam negu 24 metų pilnamečiam asmeniui, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str. 1 d., konstituciniam teisės valstybės principui. Seimui 2004 m. lapkričio 11 d. pakeitus ir naujai redakcijai išdėsčius CK 3.194 str. 3 d., greta šioje dalyje iki šiol buvusios nuostatos buvo sukurtas naujas iki tol teisės sistemoje neegzistavęs paramos reikalingų pilnamečių vaikų išlaikymo institutas ir šis naujas teisės institutas buvo mechaniškai įtrauktas į vien nepilnamečių vaikų išlaikymo institutui skirto teisinio reguliavimo visumą. Tai buvo padaryta nepakoregavus (nepakeitus, nepapildžius) CK trečiosios knygos „Šeimos teisė“ XII skyrių. Taip pat pažymėtina, kad nėra aiškiai reglamentuojama į ką turi atsižvelgti teismai spręsdami ar priteisti tėvų išlaikymą paramos reikalingam pilnamečiam asmeniui. Taigi nėra nustatyti esminiai paramos reikalingų nepilnamečių vaikų išlaikymo instituto elementai. Tėvų pareiga teikti išlaikymą besimokantiems pilnamečiams vaikams turi būti suvokiama ne kaip besąlyginė moralinė ir teisinė prievolė, o kaip taisyklė, kad pilnametis asmuo privalo pats savimi pasirūpinti, išimtis. Dėl to, išlaikymo pilnamečiams asmenims reikalingumas negali būti grindžiamas tokiais pat principais, kaip ir nepilnamečiams. Teismai spręsdami šią bylą, vadovavosi iš esmės tais pačiais CK 3.192 str. 2 d. įtvirtintais kriterijais. Taigi, paramos būtinumo sąvoka nėra tapati pilnamečio vaiko poreikio sąvokai. Teismai šioje byloje aiškinosi ieškovo poreikius, o ne paramos būtinumą, jo galimybes gauti lėšų įsidarbinus, paėmus paskolą. Pagal civilinių normų analizę ir išdėstytas aplinkybes jis negalėjo būti pripažintas kaltu pagal BK 245 str. Teigia, kad jis vykdė 2007 m. lapkričio 30 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo sprendimą ir yra sumokėjęs N. N. paramos 2505,72 Lt, todėl jo veiksmuose nėra tyčios (įrodymai pridedami). Laikotarpį, už kurį jis buvo nuteistas, daug laiko nedirbo, buvo bedarbis, registruotas darbo biržoje, o dirbdamas gavo minimalų atlygį, todėl dėl šių priežasčių pilnai įvykdyti sprendimą negalėjo. Paminėtų aplinkybių teismas neanalizavo, netyrė ir be jokio pagrindo atmetė jo parodymus, nors jie buvo teisingi. 2008 m. rugpjūčio 12 d. jis užsiregistravo darbo biržoje, nurodydamas, kad nedirba, iš tikrųjų nedirbo ir darbo biržai jokių melagingų duomenų nepateikė, todėl jo veika neatitinka BK 182 str. 1 d. požymių, nes jo veiksmuose nėra tyčios ir registracijos dieną nedirbo ir neturėjo tyčios apgaule, savo naudai užvaldyti svetimą turtą. Darbo santykiai jo atžvilgiu atsirado, kai UAB „(duomenys neskelbtini)“ įmonėje naudodama nelegalų darbą ir komisija tai nustatė, slėpdama tai atkėlė anksčiau įdarbinimo datą. Šios aplinkybes patvirtinti ar paneigti nėra galimybės, nes pirmos instancijos teismas neįvykdė savo nutarties ir neišreikalavo tam dokumentų iš UAB „(duomenys neskelbtini)“. Taip pat pažymi, kad kaltinimas jam yra netikslus ir tokios sąvokos kaip „vengimas“ mokėti lėšas gali būti taikomas tik nepilnamečiam vaikui, o pilnamečiam vaikui galima taikyti sąvoką „parama“ pagal civilinės teisės normas ir konstitucinio teismo nutarimus. Paminėtos aplinkybės ir motyvai - teismo šališkumas, nepilnas ir neobjektyvus įrodymų ištyrimas, leidžia daryti jam neabejotiną išvadą, kad pirmos instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, dėl ko mano, kad 2010 m. birželio 23d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendis kaip neteisėtas ir nepagrįstas turi būti naikinamas.

Atsikirtimu į apeliacinį skundą nukentėjusioji N. N. prašė R. N. apeliacinį skundą atmesti, nes apylinkės teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas. Nurodo, kad R. N. nevykdė teismo sprendimo, t. y. nuo 2007-01-29 iki 2009-03-01 nemokėjo po 300 Lt periodinių išmokų jos paramai iki ji mokysis vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir bus ne vyresnė nei 24 m., taigi R. N. jai liko skolingas 7330,07 Lt, nuo 2007-01-29 iki 2009-03-01 jai sumokėjo išlaikymo 1478,60 Lt, kai tuo tarpu kaltinamasis apeliaciniame skunde nurodo, kad jai sumokėjo 2505,72 Lt (gali pateikti banko sąskaitos išrašus ir pašto perlaidas). Senaties terminas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui nėra suėjęs, toks nuteistojo argumentas yra nepagrįstas. Teismas teisingai įvertino šią aplinkybę ir pagrįstai pripažino R. N. kaltu. Teigia, kad apeliantas nenurodė jokių argumentų kodėl teismas buvo šališkas, neobjektyvus. Tai kad teismas atnaujino įrodymų tyrimą nepatvirtina teismo šališkumo, nes baudžiamojo proceso normos numato įrodymų tyrimo atnaujinimą iškilus abejonėms. Šalių prašymo tuo atveju nereikalaujama, tokia teisė numatyta pačiam teismui, šia teise teismas ir pasinaudojo. Taip pat nurodo, kad teismas ėmėsi visų priemonių gauti UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentus, tačiau jų gauti nepavyko dėl objektyvių priežasčių. Tačiau ir be šių dokumentų R. N. kaltė patvirtinta byloje surinktais įrodymais. Baudžiamojoje byloje matosi, kad nuo 2001-05-18 iki 2008-07-31 R. N. dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir tik 2008-07-31 savo noru atleistas iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, nuo 2008-08-01 iki 2009-07-17 dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, todėl nepagrįstai teigia, kad buvo bedarbis ir daug laiko nedirbo. Teismas pilnai, visapusiškai ir objektyviai įvertino visus byloje surinktus įrodymus, juos išanalizavo ir savo sprendimą pagrindė byloje surinktais faktiniais duomenimis: dokumentais apie R. N. darbinę veiklą, piniginių lėšų buvimą jo banko sąskaitose. R. N. 2008 m. sausio 30 ir 31 dienomis bei 2008 m. vasario 1 d. ir 8 d. nusiėmė 12500 Lt nuo sąskaitų, (t. 1, b.l. 113, 114), tačiau jai nei lito nepasiuntė. Tai rodo, kad R. N. piktybiškai nevykdė teismo sprendimo, tyčia nemokėjo jai priklausomų sumų. Nurodo, kad nepagrįstas apelianto teiginys, jog teismo nuosprendis yra be motyvų, nes apeliantas pats sau prieštarauja, kadangi nurodo, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, nuosprendis be motyvų, o nuosprendyje akivaizdžiai yra išdėstyti įrodymai, kuriais teismas grindžia savo išvadas, jas įvertina, nuosprendžio 3 lapas.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti. Nukentėjusioji ir jos atstovė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti. Prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, tačiau nuosprendį pakeisti dalyje dėl bausmių subendrinimo būdo ir galutinės subendrintos bausmės dydžio.

Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo subendrinant nuteistajam R. N. paskirtas bausmes (BPK 328 str. 1 p.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepadarė procesinių pažeidimų tirdamas bei vertindamas įrodymus. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatos prasmę, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Pastarajame straipsnyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet jų visetą. Tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“, Teismų praktika Nr. 27, 320-388 psl.). Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, jog pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kita sąlyga vertinant įrodymus – jie turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Šiuo atveju pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 3 ir 4 d. numatytus reikalavimus. Teisėjų kolegijos nuomone, nuosprendyje išdėstyti įrodymai atitinka jiems keliamus reikalavimus, o įrodymų turinys analizuojamas, aptariant nuteistojo kaltę. Taigi, pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą dėl apelianto kaltės, padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. ir 245 str.

Asmens veika gali būti pripažinta nusikalstama tik tuo atveju, jei joje yra tam tikros baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių. Nusikalstamos veikos sudėtis yra tam tikrų požymių visuma. Nusikalstamos veikos sudėčiai pirmiausia priklauso objektyvūs ir subjektyvūs požymiai, kurie būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Nesant bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikaltimo sudėties, t. y. veika negali būti pripažinta nusikalstama.

Lietuvos Respublikos BK 245 str. numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str. 4 d. numato, kad teismas sprendimus priima Lietuvos Respublikos vardu. Įsiteisėję teismų sprendimai, nuosprendžiai, nutartys ir nutarimai yra privalomi visoms valstybinės valdžios ir valdymo institucijoms, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. nevykdant įsiteisėjusių teismo sprendimų, tarp jų ir nesusijusių su bausme, trukdoma vykdyti teisingumą, griaunamas teisminės valdžios autoritetas, neatkuriamos nukentėjusiųjų pažeistos teisės, teisėti interesai. BK 245 str. nusikalstama veika paprastai pasireiškia neveikimu, t.y. teismo sprendime nurodytų įpareigojimų, reikalavimų, suvaržymų ignoravimu ar net atviru atsisakymu juos vykdyti. Taip pat veika gali būti padaroma ir aktyviais veiksmais, pvz. keičiant darbovietes, gyvenamosios vietas, slepiantis, iškraipant pajamas siekiant išvengti nukentėjusiajam priteisto žalos atlyginimo ir pan., o teismo sprendimo nevykdymo sudėtis yra formalioji, t.y. nereikalauja neigiamų pasekmių. Pagal teismų praktiką teismo sprendimo nevykdymas prasideda tada, kai kaltininkas neįvykdo įsiteisėjusio sprendimo iki jame nurodytos datos, o nesant tokios datos – kai per pakankamą įvykdyti laiką nesiima priemonių, neatlieka veiksmų, būtinų įgyvendinti teismo sprendime įtvirtintus įpareigojimus, reikalavimus, suvaržymus ar pan., kai sprendimas nevykdomas nepaisant nevienkartinių priminimų, prašymų, raštiškų įspėjimų ir t.t. Iš bylos matyti, kad Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007-11-30 sprendimu iš R. N. priteistas išlaikymas periodinėmis išmokomis po 300 Lt, mokamomis kas mėnesį N. N. išlaikymui jos pačios naudai nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki N. N. mokysis vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir bus ne vyresnė negu 24 metų. Nukentėjusioji N. N. yra gimusi (duomenys neskelbtini), ji mokosi (duomenys neskelbtini) universitete, taigi nukentėjusioji iki šiol dar mokosi ir nėra vyresnė negu 24 metų, byloje nėra duomenų, kad nukentėjusiosios išlaikymas būtų sustabdytas, nutrauktas ar būtų išnykęs išlaikymo pagrindas, todėl pagal minėtą teismo sprendimą N. N. priklauso išlaikymas. Byloje nustatyta, kad nuteistasis, žinodamas apie priteistą išlaikymą po 300 Lt periodinėmis išmokomis kas mėnesį, tik po labai nedidelę dalį – po 10 Lt, po 20 Lt išlaikymo reguliariai pradėjo mokėti tik nuo 2009 m. vasario mėnesio. Pagal teismų praktiką, BK 245 str. numatytas baudžiamasis nusižengimas nutrūksta, kai kaltininkas pradeda vykdyti teismo sprendimą. Kaip jau buvo minėta, nors po labai mažą priteisto išlaikymo dalį R. N. reguliariai pradėjo mokėti tik nuo 2009 m. vasario mėnesio, o pagal Lietuvos Respublikos BK 95 str. 1 d. 1 p. a papunktį, asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėjo dveji metai, kai padarytas baudžiamasis nusižengimas, taigi, nėra suėję dveji metai nuo 2009 metų, nuo to laiko, kada nuteistasis pradėjo vykdyti sprendimą. Įvertinus šias paminėtas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad nėra suėjęs baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 245 str., senaties terminas, dėl ko būtų pagarintas BPK 3 str. 1 d. 2 p. nutraukti baudžiamąjį procesą R. N. atžvilgiu. Taigi, nuteistojo apeliacinio skundo prašymas nutraukti bylą suėjus senaties terminui, yra nepagrįstas.

Byloje nustatyta, kad sprendimo priėmimo metu nuteistasis R. N. dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, gavo atlyginimą, iš kurio pats, žinodamas apie priteistą išlaikymą, galėjo ir turėjo galimybę pats mokėti išlaikymą dukrai, tačiau to nedarė. Byloje taip pat nustatyta, kad 2008-02-07 UAB „(duomenys neskelbtini)“ padarė 300 Lt dydžio pavedimą pagal antstolio R.Kudrausko pateiktą vykdomąjį raštą N. N. išlaikymui. Pagal bylos duomenis ir liudytojų parodymus, 2008-04-01 UAB „(duomenys neskelbtini)“ sustabdė veiklą ir tvarkė dokumentus dėl bankroto bylos iškėlimo ir įmonės likvidavimo (b.l. 45, t. 1) ir dėl trūkstamų apyvartinių lėšų negalėjo vykdyti antstolio pateikto vykdymo rašto dėl išlaikymo N. N. mokėjimo iš R. N. darbo užmokesčio. Tačiau tai, kad nuteistojo darbovietė nemokėjo išlaikymo jo dukrai, nėra pagrindas pačiam apeliantui nemokėti priteisto išlaikymo. Be to, iš byloje pateiktos R. N. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašo matyti, kad po Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007-11-30 sprendimo priėmimo R. N. 2007-12-13, 2008-01-30 ir 2008-01-31 bei 2008-02-01 nuo savo kortelės sąskaitos nuėmė grynais didesnes nei 1000 Lt pinigų sumas (viso 13300 Lt) bei 2008-02-01 internetu pervedė 1700 Lt dydžio sumą (b.l. 107-114, t. 1). Byloje nustatyta, kad R. N. 2008-01-29 paėmė 20000 Lt vartojamąjį kreditą (b.l. 105-106, t. 1). Taigi, įvertinus šias aplinkybes, matyti, kad nuteistasis po priimto teismo sprendimo teikti išlaikymą savo dukrai N. N. periodinėmis išmokomis po 300 Lt kas mėnesį, turėdamas galimybę ir galėdamas tai daryti, to nedarė, t.y. tyčia nemokėjo išlaikymo. Pagal baudžiamosios teisės teoriją vengimas yra tada, kai asmuo turi turto ar lėšų, tačiau tyčia neteikia išlaikymo. Šiuo konkrečiu atveju, R. N., žinodamas apie pareigą teikti išlaikymą N. N., ir turėdamas lėšų, tyčia neteikė priteisto išlaikymo. Be to, byloje nustatyta, kad nuteistasis nuo 2008-08-01 dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei pagal darbo biržos siuntimą buvo įdarbintas A. D. individualioje įmonėje ir šiose darbovietėse nuteistajam R. N. buvo priskaitytas ir išmokėtas darbo užmokestis, tačiau pats R. N. patvirtino, kad tiek savo vardu paimtą vartojamąjį kreditą, tiek gautą darbo užmokestį jis panaudojo savo antros šeimos reikmėms – savo pragyvenimui, įdukros buto pirkimui ir renovavimui bei įdukros vestuvėms. Šios aplinkybės rodo, kad R. N. tyčia nevykdė teismo sprendimo mokėti priteistą išlaikymą N. N.. Pastebėtina, kad ir šiuo metu, dirbdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ jis teismo sprendimą vykdo nepilnai, t.y. nemoka po 300 Lt. kas mėnesį priteisto išlaikymo N. N..

Apelianto teigimas, kad šioje byloje teismas aiškinosi „ieškovo poreikius, o ne paramos būtinumą, jo galimybes gauti lėšų įsidarbinus, paėmus paskolą“ ir, kad pagal civilinių normų analizę ir išdėstytas aplinkybes R. N. negalėjo būti pripažintas kaltu pagal BK 245 str., yra nepagrįstas, kadangi BK 245 str. numatytos nusikalstamos veikos objektas yra teismų sprendimų vykdymo tvarka, o papildomas objektas – turtiniai asmenų interesai, jų teisės ir laisvės. Šios bylos pagrindinis dalykas yra – ar apeliantas turėjo galimybę vykdyti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007-11-30 sprendimą ir ar vykdė jį, o sprendimu priteisto išlaikymo būtinumas ir kt. su tuo susiję klausimai nėra šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalyku.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad R. N., žinodamas apie priimtą sprendimą ir kad jį privalu vykdyti, turėdamas galimybę ir galėdamas mokėti išlaikymą, neteikė N. N. išlaikymo, dėl ko pagrįstai pirmosios instancijos teismas apeliantą pripažino kaltu padarius BK 245 str. numatytą baudžiamąjį nusižengimą. Taigi, apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, nėra pagrindo R. N. išteisinti pagal BK 245 str. ar baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Skundžiamu nuosprendžiu R. N. nuteistas ir pagal BK 182 str. 1 d. Šiame straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Byloje nustatyta, kad 2008-08-12 R. N. buvo užregistruotas darbo biržoje kaip bedarbis ir bedarbio statusas jam buvo panaikintas 2008-09-18 įsidarbinus pagal darbo biržos siuntimą A. D. individualioje įmonėje (b.l. 53, t. 3), už šį laikotarpį jam buvo išmokėta bedarbio pašalpa 396,45 Lt, kurią darbo birža prašė grąžinti (b.l. 161, t. 2), tačiau R. N. 2009-05-25 pasirašydamas pažymoje nurodė, kad pretenzijų neturi, patvirtino, kad šios jam išmokėtos nedarbo draudimo išmokos darbo biržai negrąžino. Byloje nustatyta, kad R. N. pateikė prašymą UAB „(duomenys neskelbtini)“ priimti jį į darbą nuo š.m. rugpjūčio 1 d. (b.l. 124, t. 2), darbo sutartis Nr. 9 buvo sudaryta ir pasirašyta 2008-08-01 (b.l. 123, t. 2). Aplinkybę, kad R. N. 2008 m. rugpjūčio mėnesį jau dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ patvirtina 2009-09-15 raštas, kuriame nurodyta, kad R. N. darbo užmokestis už 2008 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėnesius buvo išmokėtas 2009 m. sausio 30 d., t.y. 737,6 Lt (b.l. 129, t. 2), pranešimai apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo pradžią, kuriuose nurodyta, kad R. N. draudimo pradžia yra nuo 2008-08-01 (b.l. 100, t. 4). Taip pat nurodyta, kad R. N. UAB „(duomenys neskelbtini)“ įdarbintas buvo ir nuo 2008-10-23, kada jam buvo išduotas ir darbuotojo pažymėjimas (b.l. 101, t. 4, b.l. 199, t. 2). UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikti dokumentai patvirtina, kad klaida buvo taisoma dėl priskaičiuoto atlyginimo, nes R. N. atlyginimas buvo priskaičiuotas už pilną etatą, nors pagal darbo sutartį jis dirbo tik puse etato (b.l. 102-105, 107, t. 4). Prašymu (duomenys neskelbtini) VSDFV skyriui UAB „(duomenys neskelbtini)“ pripažino, kad darbo sutartis su R. N. buvo sudaryta 2008-08-01, o įdarbintas jis buvo nuo 2008-10-23, dėl to prašė atitaisyti darbuotojų priėmimą į darbą nuo 2008-08-01 (b.l. 106, t. 4). Byloje pateiktoje specialisto išvadoje Nr. 40-25-IS1-1007 nurodyti duomenys patvirtina, kad R. N. 2008-08-08, 2008-08-26 vežė krovinius kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojas (b.l. 112-115, t. 4). Teismo posėdyje apklausta darbo biržos atstovė parodė, kad apie įsidarbinimą asmuo privalo pats pranešti darbo biržai. To R. N. nepadarė. Atsižvelgiant į tai, kad R. N. 2008 m. rugpjūčio mėnesį faktiškai dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, gavo darbo užmokestį, tačiau 2008-08-12 užsiregistravo darbo biržoje kaip bedarbis, jam buvo išmokėta nedarbo draudimo išmoka, daroma išvada, kad nuteistasis apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą - Šiaulių darbo biržos mokamą nedarbo draudimo išmoką. Pagal teismų praktiką sukčiavimą kvalifikuojančios aplinkybės apgaulės esmę sudaro dėl kaltininko objektyviosios tiesos iškraipymo nukentėjusiojo sąmonėje susiformavęs klaidingas įsivaizdavimas objektyviai egzistuojančių arba egzistavusių faktų, kurie suklydusį nukentėjusįjį paskatina nenaudingai disponuoti turtu, t.y. perduoti turtą, perleisti turtinę teisę, atisakyti realizuoti savo turtinę teisę, prisiimti turtinius įsipareigojimus ir pan. Baudžiamajai apgaulei konstatuoti būtini trys požymiai: objektyviosios tiesos iškraipymas, tikslas suklaidinti nukentėjusįjį ir tyčia (kaltininko suvokimas, jog jis sąmoningai pateikia objektyviosios tikrovės neatitinkančią informaciją). Šioje konkrečioje situacijoje yra nustatyti visi trys apgaulės požymiai: nuteistasis užsiregistruodamas darbo biržoje kaip bedarbis klaidingai nurodė, kad nedirba, nors faktiškai dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, tai padarė tyčia ir tokiu būdu suklaidino darbo biržos darbuotojus, dėl ko R. N. buvo paskaičiuota ir išmokėta nedarbo draudimo išmoka. Įvertinus paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad R. N. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs sukčiavimą. Taigi, pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl R. N. nuteisimo pagal BK 182 str. 1 d. yra pagrįstas ir teisėtas, naikinti jį nėra pagrindo.

Nepagrįstas apelianto skundo argumentas, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas, nes nesant nei vienam proceso dalyvio prašymo atnaujinti byloje įrodymų tyrimą ir nesant baigiamosiose kalbose pateiktų naujų įrodymų, teismas savo iniciatyva atnaujino byloje įrodymų tyrimą ir negavęs visų reikalingų duomenų iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ baigė bylos nagrinėjimą. BPK 300 str. numato, kad teismas, nuosprendžio priėmimo metu nustatęs, kad neišsamiai ištirtos kai kurios bylos aplinkybės, gali atnaujinti įrodymų tyrimą BPK 295 str. nustatyta tvarka. BPK 295 str. numato, kad jeigu baigiamąsias kalbas pasakę asmenys arba kaltinamasis paskutiniu žodžiu praneša apie naujas aplinkybes, turinčias esminės reikšmės bylai, teismas nagrinėjimo teisme dalyvių prašymu arba savo iniciatyva gali atnaujinti įrodymų tyrimą. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad nors proceso dalyviai baigiamųjų kalbų metu nenurodė naujų esminių aplinkybių, kaltinamasis paskutinio žodžio metu taip pat nenurodė tokių aplinkybių, nebuvo išreikštas prašymas atnaujinti įrodymų tyrimą, tačiau teismas, įstatymo jam suteikta teise, savo iniciatyva, nustatęs, kad neišsamiai ištirtos kai kurios bylos aplinkybės, 2010-06-02 nutartimi atnaujino teisminį įrodymų tyrimą (b.l. 92, t. 4). Nors teismui nebuvo pateikti visi reikalauti dokumentai, tačiau posėdžio metu išklausius proceso dalyvių nuomonių dėl galimybės baigti bylos nagrinėjimą pagal užklausimą negavus dokumentų iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, teismas, atsižvelgdamas, kad iš (duomenys neskelbtini) VSDFV yra gauti visi pagrindiniai dokumentai, iš specialisto išvados matosi, kad visi UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentai yra paimti, siekiant nevilkinti bylos nagrinėjimo, nutarė baigti bylos nagrinėjimą, nebereikalauti dokumentų iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ (b.l. 135-136, t. 4). Įvertinus šias paminėtas aplinkybes ir tai, kad baudžiamojo proceso įstatymas suteikia teismui teisę savo iniciatyva atnaujinti įrodymų tyrimą byloje, kolegija daro išvadą, kad atnaujindamas byloje įrodymų tyrimą pirmosios instancijos teismas BPK 295 ar 300 str. reikalavimų nepažeidė, dėl to nėra pagrindo teigti, kad bylą išnagrinėjo ir nuosprendį priėmė šališkas teismas. Pastebėtina, kad kitų teismo šališkumo pagrindų apeliantas nei apeliaciniame skunde nei teismo posėdyje nenurodė. Taigi, daroma išvada, kad nepagrįstas apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, suinteresuotas bylos baigtimi, dėl ko būtų pagrindas panaikinti skundžiamą nuosprendį ir baudžiamąją bylą perduoti nagrinėti iš naujo į apylinkės teismą.

Dėl bausmių subendrinimo

Kadangi nuteistasis apeliaciniame skunde prašė jį išteisinti ir nepasisakė dėl jam paskirtos bausmės, todėl kolegija, patikrinusi bylą R. N. skundo ribose, išsamiai nekomentuoja jam paskirtų bausmių rūšių ir dydžių už padarytas nusikalstamas veikas. Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas R. N. bausmes už nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. ir 245 str., bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė.

Teisėjų kolegija nustatė, jog subendrindamas nuteistajam R. N. paskirtas bausmes, už padarytas nusikalstamas veikas, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nustatyta, kad R. N. padarė vieną nesunkų nusikaltimą ir baudžiamąjį nusižengimą. Lietuvos Respublikos BPK 63 str. 5 d. 2 p. numato bausmių subendrinimą taikant apėmimą kai padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal Lietuvos Respublikos BK 10 ar 11 straipsnius. Pagal teismų praktiką, kai padarytos nusikalstamos veikos priskiriamos nusikalstamoms veikų rūšims ar kategorijoms per vieną ar kelias grupes (pvz. nesunkus ir sunkus nusikaltimas) laikoma, kad nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal savo pavojingumą. Kadangi nuteistasis padarė baudžiamąjį nusižengimą ir nesunkų tyčinį nusikaltimą, kolegija pripažįsta, kad šios nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal savo pavojingumą, nes priskiriamos skirtingoms rūšims (BK 10 str.). Taigi, pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl bausmių subendrinimo keistinas (Lietuvos Respublikos BPK 328 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Nuteistojo R. N. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 23 d. nuosprendį pakeisti: vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 2 d., 5 d. 2 p., R. N. už BK 182 str. 1 d. ir 245 str. numatytas nusikalstamas veikas paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir R. N. paskirti subendrintą galutinę bausmę - laisvės apribojimą 1 metams 2 mėnesiams, įpareigojant per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.