Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2021-02-09 · Administracinė byla Nr. I2-1569-535/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaNutartis · 2020-12-14Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. I-a instancijaSprendimas · 2021-02-09Vilniaus apygardos administracinis teismas
  3. ApeliacijaNutartis · 2021-04-21Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2021-02-09
Bylos Nr.
I2-1569-535/2021
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00658-2019-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) patenkintas visiškai.
Teisėjai
Jūratė Gaidytė-Lavrinovič (pirm.), Ina Kirkutienė, Jolanta Vėgelienės
Pareiškėjas
V. D.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra
Administracinė byla Nr. I2-1569-535/2021Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00658-2019-4Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. vasario 9 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Inos Kirkutienės, Jolantos Vėgelienės

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. D. kreipėsi į teismą su skundu ir prašo panaikinti Generalinės prokuratūros 2019 m. sausio 24 d. sprendimą Nr. BV-6 bei įpareigoti Generalinę prokuratūrą pareiškėją pripažinti pranešėju . Pareiškėjas paaiškino, kad Generalinės prokuratūros sprendime Nr. BV-6 padarytos esminės klaidos traktuojant įvykius, aplinkybes bei teisės principus. Nurodė, kad ginčijamame sprendime paminėtas principas lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) nėra absoliutus, nes teisines pasekmes lengvinantys, subjektų padėtį pagerinantis įstatymai turi grįžtamąją galią – lex benignior retro agit. Pareiškėjas skunde nurodo, kad 2019 m. sausio 2 d. prašyme Vilniaus apygardos administraciniam teismui dėl papildomų argumentų ir įrodymų bei prašymų prijungimo gavus savivaldybės administracijos atsiliepimą byloje Nr. eI-1049-426/2019 papildomai pateikta informacija dar nebuvo vertinta nei teisme, nei kitoje institucijoje ir prokuratūrai pateikta 2019 m. sausio 14 d., t. y. jau Pranešėjų apsaugos įstatymui įsigaliojus. Teisinėje valstybėje asmenims negali būti taikomas „dvigubas standartas ”, kai visiems žinomas ir viešai transliuojamas atvejis parodė, kad pranešėjo statusas R. K. buvo suteiktas, nors visi įvykiai įvyko iki Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymo įsigaliojimo. Pareiškėjas paaiškina, kad persekiojimas jo atžvilgiu dėl jo valstybės institucijoms pateiktų pranešimų apie nusikalstamas veikas Vilniaus miesto savivaldybėje tęsiasi, pareiškėjas buvo atleistas iš valstybės tarnybos.

Atsiliepimas

Atsakovė Generalinė prokuratūra su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą nurodo, kad sprendžiant, ar pareiškėjui gali būti suteiktas pranešėjo statusas ir taikomos Pranešėjų apsaugos įstatymo (2017-11-28 d. Nr.XIII-804, įsigaliojusio 2019-01-01 d.) nuostatos, buvo vertinama dviem aspektais: kada pareiškėjo buvo pateikta informacija institucijoms dėl Vilniaus miesto savivaldybėje daromų teisei priešingų veikų; ir kada, kaip nurodo pareiškėjas, vyko jo atžvilgiu intensyvus, tendencingas ir neleistinas persekiojimas. Pareiškimo vertinimo metu nustatyta, kad pranešimus apie pažeidimus įstaigoje pareiškėjas kompetentingoms institucijoms pateikė laikotarpiu nuo 2014 metų iki 2017 metų. Pareiškėjas nurodo, kad dėl to jis buvo tendencingai persekiojamas ir 2018 m. spalio 3 d. atleistas iš valstybės tarnybos. Pateiktos informacijos apie pažeidimą vertinimo metu buvo padarytos išvados, kad informacija apie pažeidimus įstaigoje, su kuria pareiškėjas buvo susijęs darbo santykiais bei galimas jo neteisėtas atleidimas, dėl kurių pareiškėjas prašo taikyti Pranešėjų apsaugos įstatymo nuostatas buvo atlikti dar iki Pranešėjų apsaugos įstatymo įsigaliojimo. Ginčijamame sprendime buvo pažymėta, kad pareiškėjas, pateikdamas prašymą dėl pranešėjų statuso suteikimo, naujos informacijos apie pažeidimus Vilniaus miesto savivaldybėje, kuri institucijų būtų neįvertinta, nepateikė. Pareiškėjui nebuvo suteiktas pranešėjo statusas, motyvuojant tuo, kad teisiniai santykiai tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir pareiškėjo susiklostė dar negaliojant Pranešėjų apsaugos įstatymui ir tokiu atveju šis įstatymas negali būti taikomas faktams ir teisinėms pasekmėms, kurios atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo.

Nurodo, kad iš 2019 m. sausio 14 d. pareiškėjo prašymo (dėl pranešėjo statuso suteikimo), pateikto Generalinei prokuratūrai, matyti, kad pareiškėjas nesutiko su Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pateiktu 2018 m. gruodžio 12 d. atsiliepimu administracinėje byloje Nr. eI-5185-426/2018 ir pateiktame savo 2019 m. sausio 2 d. prašyme Vilniaus apygardos administraciniam teismui nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime tyčia teismui teikia klaidinančią informaciją, faktinius duomenis iškraipo, teikia vien pareiškėjo reputaciją menkinančius duomenis. Pareiškėjas Generalinei prokuratūrai savo 2019 m. sausio 14 d. pranešimu nepateikė jokių naujų faktinių aplinkybių dėl padarytų teisės pažeidimų Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje, tačiau tik nurodė savo nesutikimo priežastis su administracinėje byloje Nr. eI-5185-426/2018 atsakovo – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos - teismui pateiktu aplinkybių vertinimu dėl galimo jo neteisėto atleidimo iš valstybės tarnybos. Šiuo atveju pareiškėjas savo prašymuose ginčija administracinėje byloje atsakovo teikiamus įrodymus, kurių vertinimas jų leistinumo, patikimumo, sąsajumo prasme yra bylą nagrinėjančio teismo kompetencija. Šiuo aspektu pareiškėjo pateiktas skundas yra nepagrįstas, nes jo pateikto 2019 m. sausio 14 d. prašymo Generalinei prokuratūrai dėl pranešėjo statuso suteikimo nebuvo pagrindo laikyti nauju pranešimu apie pažeidimą Savivaldybėje.

Nurodo, kad pagal principą lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) – teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas. Šis principas grindžiamas LR Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią galioja tik paskelbti įstatymai. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies nuostatą, ne kartą yra nurodęs, jog joje atsispindi teisės principas, jog paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios (lex retro non agit). Nurodo, kad nėra pagrindo teigti, jog priimtas Pranešėjų apsaugos įstatymas galioja tiems atvejams, kai dar iki šio įstatymo įsigaliojimo buvo pranešta apie pažeidimus darbovietėje, nes pačiame įstatyme nėra nurodyta, kad jis galioja atgal. Nors Pranešėjų apsaugos įstatymas numato asmenims teisinės apsaugos pagrindus ir formas nuo neigiamo poveikio, taip pat jų skatinimo ir pagalbos jiems priemones, tačiau tai nelaikytina aplinkybe, kad tokiu būdu palengvinama pranešusio asmens teisinė padėtis, kuri sudaro prielaidas asmenis pripažinti pranešėjais už informaciją apie pažeidimus, kuri buvo pateikta dar iki Įstatymo įsigaliojimo. Esminė aplinkybė, kad asmuo būtų pripažintas pranešėju yra po Pranešėjų apsaugos įstatymo įsigaliojimo asmens pateiktas pranešimas apie teisės pažeidimus darbovietėje ,keliančius grėsmę viešajam interesui arba jį pažeidžiančius. Pareiškėjas apie galimus pažeidimus buvo pranešęs anksčiau , jo pranešimai jau buvo ištirti iki Pranešėjų apsaugos įstatymo įsigaliojimo, todėl jam šiuo atveju minėto įstatymo nuostatos dėl pripažinimo pranešėju negali būti taikomos, nes būtų pažeistas lex retro non agit principas.

Pareiškėjo skundo argumentai, kad, taikant Pranešėjų apsaugos įstatymo nuostatas, yra taikomas „dvigubas standartas“, kadangi pranešėjo statusas buvo suteiktas R. K., nors visi įvykiai įvyko iki Pranešėjų apsaugos įstatymo įsigaliojimo, pažymi, kad jie nėra niekuo susiję su pareiškėjo skundžiamu sprendimu nepripažinti jo pranešėju, todėl jie yra nevertinti. Iš pareiškėjo skundo turinio seka, kad pareiškėjui aplinkybės dėl ko R. K. buvo suteiktas pranešėjo statusas nėra žinomos, yra subjektyvaus pobūdžio. Nurodo, kad Įstatymas šiuo atveju negali būti taikomas pareiškėjo atžvilgiu, kadangi informacija apie pažeidimus turi būti teikiama, siekiant apginti viešąjį, o ne asmeninį interesą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje kilo ginčas dėl Generalinės prokuratūros 2019 m. sausio 21 d. sprendimo Nr. BV-6 dėl pareiškėjo nepripažinimo pranešėju teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad Generalinėje prokuratūroje 2019 m. sausio 14 d. gautas pareiškėjo 2019 m. sausio 14 d. prašymas suteikti pranešėjo statusą . Pareiškėjas prašė suteikti jam pranešėjo statusą, nurodydamas, jog laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 27 d. iki 2018 m. spalio 3 d. dirbo Vilniaus miesto savivaldybėje Saugaus miesto departamento Viešosios tvarkos skyriuje valstybės tarnautoju ir apie šiurkščius įstatymo pažeidimus Vilniaus miesto savivaldybėje buvo pranešęs ne kartą įvairioms institucijoms (kreipėsi į Valstybinę duomenų apsaugos inspekciją, Valstybės tarnybos departamentą, Valstybinę darbo inspekciją, prokuratūrą). 2010 m. Specialiųjų tyrimų tarnybai padėjo išsiaiškinti finansines aferas Vilniaus miesto savivaldybei pavaldžioje įmonėje UAB „Vilniaus vandenys“. Pareiškėjas vėliau laimėjo konkursą valstybės tarnyboje Vilniaus m. savivaldybėje, o jam keliems asmenims pasakius apie jo bendradarbiavimą su Specialiųjų tyrimų tarnyba, prasidėjo jo nepagrįstas ir tendencingas persekiojimas, dėl ko pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos. Pareiškėjas Vilniaus apygardos administraciniame teisme yra pateikęs 2019 m. sausio 2 d. prašymą byloje nustačius nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką, bylą perduoti prokuratūrai.

Generalinė prokuratūra, vadovaudamasi Pranešėjų apsaugos įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, 2019 m. sausio 21 d. sprendimu nepripažino pareiškėjo pranešėju . Pareiškėjas, dirbdamas Vilniaus miesto savivaldybėje, laikotarpiu nuo 2014 metų iki 2017 metų įvairioms institucijoms pranešė apie Vilniaus miesto savivaldybės tarnautojų veiksmus, kurie buvo priešingi teisei (nusikalstamas veikas, drausminius ir tarnybinius nusižengimus), dėl ko buvo atlikti ikiteisminiai tyrimai, tarnybiniai patikrinimai ir kiti įvairūs tikrinimai, kurių metu buvo nustatyti įstatymų pažeidimai ir Vilniaus miesto savivaldybės atsakingi asmenys buvo įpareigoti juos pašalinti. Sprendime nurodyta, kad visi veiksmai – informacija apie pažeidimus Savivaldybėje, su kuria jis susijęs darbo santykiais, galimas jo neteisėtas atleidimas, dėl kurių pareiškėjas prašo taikyti Pranešėjų apsaugos įstatymo nuostatas, buvo atlikti dar iki minėto įstatymo įsigaliojimo. Pateikdamas prašymą dėl pranešėjų statuso suteikimo, pareiškėjas naujos informacijos apie pažeidimus Savivaldybėje, kuri nebūtų vertinta, nepateikė.

Pareiškėjas siekia, kad jam būtų suteiktas pranešėjo statusas pagal Pranešėjų apsaugos įstatymą, nes jis teikė informaciją įvairioms institucijoms apie Vilniaus miesto savivaldybės tarnautojų neteisėtus veiksmus. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Pranešėjų apsaugos įstatymas, įsigaliojęs 2019 m. sausio 1 d., kuris nustato apie pažeidimus įstaigose pranešusių asmenų teises ir pareigas, jų teisinės apsaugos pagrindus ir formas, taip pat šių asmenų apsaugos, skatinimo ir pagalbos jiems priemones, siekiant sudaryti tinkamas galimybes pranešti apie teisės pažeidimus, keliančius grėsmę viešajam interesui arba jį pažeidžiančius, užtikrinti tokių pažeidimų prevenciją ir atskleidimą. Šio Įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad pranešėjas yra asmuo, kuris pateikia informaciją apie pažeidimą įstaigoje, su kuria jį sieja ar siejo tarnybos ar darbo santykiai arba sutartiniai santykiai (konsultavimo, rangos, stažuotės, praktikos, savanorystės ir pan.), ir kurį kompetentinga institucija pripažįsta pranešėju. To paties straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad pranešimas yra šiame įstatyme nustatytus formos reikalavimus atitinkantis kreipimasis į kompetentingą instituciją, kuriame pateikiama konkreti informacija apie pažeidimą, atitinkantį šiame įstatyme nustatytus požymius. Įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kompetentinga institucija, gavusi pranešimą, kuris atitinka šio įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus, nuo pranešimo gavimo momento užtikrina jį pateikusio asmens konfidencialumą ir nedelsdama imasi vertinti gautą informaciją apie pažeidimą. Jeigu asmuo apie pažeidimą praneša nesilaikydamas šio įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nustatytų pranešimo formos reikalavimų, tačiau pranešime pateikta informacija atitinka kitus šiame įstatyme nustatytus reikalavimus, kompetentinga institucija asmenį gali pripažinti pranešėju. Tokiais atvejais kompetentinga institucija asmens konfidencialumą užtikrina nuo asmens pripažinimo pranešėju momento. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kompetentinga institucija, atlikusi informacijos apie pažeidimą vertinimą ir nustačiusi, kad asmens pranešime pateikta informacija neatitinka šio įstatymo nuostatų, priima sprendimą nepripažinti asmens pranešėju ir apie tai praneša asmeniui. Jeigu iš pranešime nurodytos informacijos yra pagrindas manyti, kad galbūt buvo padarytas kitas, šio įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje neapibrėžtas, teisės aktų pažeidimas, kompetentinga institucija pagal kompetenciją teisės aktuose nustatyta tvarka pradeda tyrimą pati arba nedelsdama persiunčia pranešimą institucijai, pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą ar kitus teisės aktus įgaliotai tirti tokius pažeidimus, ir apie tai praneša asmeniui.

Kaip seka iš bylos medžiagos, pareiškėjas nuo 2011 m. balandžio 27 d. iki 2018 m. spalio 3 d. dirbo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Viešosios tvarkos skyriuje valstybės tarnautoju. Laikotarpiu nuo 2014 m. iki 2017 m. valstybinėms institucijoms (Valstybės tarnybos departamentui, Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai ir kt.) teikė informaciją (pranešimus) apie Vilniaus miesto savivaldybės administracijos tarnautojų veiksmus (nusikalstamas veikas, drausminius ir tarnybinius nusižengimus). Šie pranešimai buvo institucijų įvertinti ir pareiškėjas apie pranešimų išnagrinėjimą bei priimtus sprendimus buvo informuotas raštu. Generalinė prokuratūra ginčijamu Sprendimu pareiškėjo nepripažino pranešėju, kadangi pareiškėjas prašo taikyti Pranešėjų apsaugos įstatymo nuostatas tiems santykiams, kurie susiklostė dar negaliojant nurodytam įstatymui. Pareiškėjas su šiuo atsakovės argumentu nesutinka, nurodo, kad principas lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) nėra absoliutus, subjektų padėtį pagerinantys įstatymai turi grįžtamąją galią – lex benignior retro agit.

Pranešėjų apsaugos įstatymo 6 straipsnio 1 d. nurodyta, kad kompetentinga institucija, gavusi pranešimą, kuris atitinka šio įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus, nuo pranešimo gavimo momento užtikrina jį pateikusio asmens konfidencialumą ir nedelsdama imasi vertinti gautą informaciją apie pažeidimą. Informacija apie pažeidimą- tai vidiniu informacijos apie pažeidimus teikimo kanalu arba kompetentingai institucijai tiesiogiai arba viešai asmens teikiama informacija apie šio straipsnio 5d. nustatytus požymius atitinkantį pažeidimą(Pranešėjų apsaugos įstatymo 2 str.1d.). Pranešėjų apsaugos įstatyme nėra jokių nuostatų, kurios apibrėžtų, kokia informacija laiko aspektu yra reikšminga sprendžiant klausimą dėl asmens pripažinimo pranešėju pagal minėtą įstatymą. Esant nurodytoms aplinkybėms, laikytina, kad atliekant asmens pripažinimo pranešėju procedūrą, nėra reikšmingas laikas, kada informacija apie pažeidimą buvo teikiama , ar iki Pranešėjų apsaugos įstatymo įsigaliojimo (2019-01-01), ar po šio Įstatymo įsigaliojimo. Kompetentinga institucija privalo įvertinti pateiktą informaciją apie pažeidimą, atsižvelgdama į Pranešėjų apsaugos įstatyme įtvirtintus kriterijus. Atsakovas ginčijamame Sprendime nurodo, kad pareiškėjas pateikė informaciją apie pažeidimus įstaigoje su kuria susijęs darbo santykiais ir ši informacija buvo pateikta iki Pranešėjų apsaugos įstatymo įsigaliojimo, todėl vienas iš argumentų, dėl kurių pareiškėjui buvo nuspręsta nepripažinti pranešėjo statuso buvo Įstatymo negaliojimo atgal taisyklė, nes teisiniai santykiai atsiranda tik galiojančio įstatymo pagrindais. Kartu atsakovas ginčijamame Sprendime iš esmės nepasisakė dėl to, ar pareiškėjo pateikta informacija atitinka Pranešėjų apsaugos įstatymo nuostatas. Esant nurodytoms aplinkybėms, laikytina, kad yra pagrindas panaikinti ginčijamą Sprendimą, įpareigojant atsakovą iš naujo spręsti pareiškėjo prašymą dėl pareiškėjo pripažinimo pranešėju. Pareiškėjo teiginys, kad Generalinė prokuratūra taiko dvigubus standartus, nes R. K. buvo suteiktas pranešėjo statusas, nors visi jos įvykiai buvo iki Įstatymo įsigaliojimo yra subjektyvaus pobūdžio, nes pareiškėjui nėra žinomos pranešėjo statuso suteikimo R. K. aplinkybės, be to tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl šie teiginiai atmestini kaip nepagrįsti jokiais įrodymais.

Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, daro išvadą, kad Generalinės prokuratūros 2019 m. sausio 21 d. sprendimas BV-6, kuriuo pareiškėjas nepripažintas pranešėju naikintinas, kaip nepagrįstas, atsakovas įpareigotinas iš naujo spręsti pareiškėjo prašymą dėl jo pripažinimo pranešėju (ABTĮ 88 straipsnio 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. D. skundą patenkinti.

Panaikinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2019-01-21 sprendimą Nr.BV-6 „Dėl nepripažinimo pranešėju“ ir įpareigoti iš naujo spręsti prašymą dėl pareiškėjo V. D. pripažinimo pranešėju.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjos Jūratė Gaidytė-Lavrinovič Ina Kirkutienė Jolanta Vėgelienės