Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal pareiškėjo V. I. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo suinteresuotiems asmenims VĮ Turto bankas, J. I., R. I. M.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas atmestinas.

Sutarties sudarymo metu galiojusios redakcijos 1964 m. CK 255 straipsnyje buvo nustatyta, kad nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje, jeigu įstatymai nenustato kitokio termino. Dėl svarbių priežasčių šį praleistą terminą gali atkurti teismas. Šiame straipsnyje nustatytų taisyklių nesilaikymas nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį darė negaliojančią. 1964 m. CK 149 straipsnio 2 dalyje taip pat buvo įtvirtinta, kad jeigu sutartis, kuria perleidžiamas daiktas, turi būti įregistruojama, tai nuosavybės teisė atsiranda įregistravimo momentu.

Priėmus 2000 m. CK šios srities teisinis reguliavimas pasikeitė taip, kad nuosavybės teisė į nekilnojamuosius daiktus (turtą) atsiranda nuo turto perdavimo įgijėjui momento (išskyrus atvejus, kai ką kita nustato sutartis ar įstatymas), o ne nuo sandorio įregistravimo viešame registre momento. Naujuoju nuosavybės santykių reglamentavimu atsisakyta neproporcingai didelės viešojo administravimo veiksmų įtakos privatiniams nuosavybės teisiniams santykiams, tačiau 2000 m. CK taikytinas tik tiems civiliniams teisiniams santykiams, kurie atsirado jam įsigaliojus. Tam tikras išimtis pereinamojo laikotarpio situacijoms reglamentuoti nustatė Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo nuostatos.

Pagal CK 4.49 straipsnio 1 dalį daikto (turto) įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus įgyja nuo jų perdavimo įgijėjui momento, jei sutartis ar įstatymas nenustato ko kita. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas ir taikydamas 1964 m. CK nuostatas dėl nuosavybės teisės atsiradimo momento ir jos teisinės registracijos, yra pažymėjęs, kad nuosavybės teisės atsiradimo ar pasibaigimo pagrindas yra ne registracijos faktas, kaip toks, o įstatyme nustatyta aplinkybė (sandoris, įvykis, aktas ar kt.), su kuria siejamas civilinių teisių ir pareigų atsiradimas ar pasibaigimas. Teisinė registracija yra atsiradusios subjektinės teisės įregistravimo ar pasibaigusios tokios teisės išregistravimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Orestas“ v. UAB ,,Pramoninis servisas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-977/2000; 2002 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. PĮ ,, Maturė“ v. Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybinės įmonės Vilniaus filialui, bylos Nr. 3K-3-174/2002; 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. ir kt. v. P. V. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1158/2003; kt.). Taigi, aiškindamas ir taikydamas 1964 m. CK 255 straipsnį, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja praktiką, kad ne teisinė registracija sukuria nuosavybės teisę; nuosavybės teisė atsiranda teisės aktuose nustatytais pagrindais, o teisine registracija yra tik įregistruojami nuosavybės teisių atsiradimo ir pasikeitimo juridiniai faktai, tačiau šiuos registruojant būtina laikytis įstatyme nustatytų terminų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal J. K. pareiškimą VĮ Registrų centro Šiaulių filialui ir kt., bylos Nr. 3K-3-114/2009).

Iš VĮ Registrų centro išrašo matyti, kad pareiškėjo prašomam nuosavybės teise pripažinti garažui suteiktas unikalus numeris, todėl pagal teismų praktiką toks turtas laikomas nekilnojamuoju turtu (pavyzdžiui, Visagino miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis, Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartis ir kt.).

Šiuo atveju 2000 m. vasario 24 d. sutarties objektas yra nekilnojamasis turtas – garažas, todėl pirkimo – pardavimo sutartis pagal 1964 m. CK imperatyvias nuostatas privalėjo būti tik notarinės formos. Tokią išvadą papildomai pagrindžia ir 1964 m. CK 255 straipsnio 2 dalies įtvirtinta nuostata, kad šiame straipsnyje nustatytų taisyklių nesilaikymas nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį daro negaliojančią.

Kadangi garažo pirkimo pardavimo sutartis buvo netinkamai įforminta ir neįregistruota registravimo įstaigoje, ši sutartis nebuvo pateikta garažų bendrijai ar kitam asmeniui, kad būtų galima įsitikinti pareiškėjo mirusio tėvo valia neatlygintinai parduoti turtą, teismas tokia sutartimi negali vadovautis.

Be kita ko, pareiškėjas teismui nenurodė jokių svarbių priežasčių, kodėl toks terminas sutarčiai įregistruoti buvo praleistas, į teismo posėdį neatvyko ir nedavė paaiškinimų.

Teismas taip pat pažymi, jog pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. I. V. v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-177/2006; 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. Š. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-398/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Liteksas“ ir kt. v. VĮ Registrų centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-427/2008; kt.).

Pažymėtina, kad ypatingosios teisenos, kurios tikslas – patikrinti ir apsaugoti neginčijamas privataus asmens teises, kartu garantuojant ir viešojo intereso apsaugą, bylose teismui tenka aktyvus vaidmuo. CPK 443 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad teismas, nagrinėjantis bylą ypatingosios teisenos tvarka, turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išsiaiškintos bylos aplinkybės. Ši įstatymo nuostata reiškia, kad teismas konkrečiu atveju ex officio (savo iniciatyva, nesant atitinkamo šalių prašymo) privalo imtis priemonių materialiajai tiesai nustatyti, t. y. patikrinti visas aplinkybes, galinčias turėti įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, neapsiribodamas vien proceso dalyvių pateikta medžiaga. Aktyvus teismo vaidmuo nagrinėjant bylas ypatingosios teisenos tvarka suponuoja tai, kad byloje gali būti tiriamos ir vertinamos ne tik proceso šalių nurodytos bylos aplinkybės, bet ir (arba) tos aplinkybės, kurias svarbiomis laiko teismas.

Aiškinant ir taikant 1964 m. CK 255 straipsnį, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad ne teisinė registracija sukuria nuosavybės teisę; nuosavybės teisė atsiranda teisės aktuose nustatytais pagrindais, o teisine registracija yra tik įregistruojami nuosavybės teisių atsiradimo ir pasikeitimo juridiniai faktai, tačiau šiuos registruojant būtina laikytis įstatyme nustatytų terminų. Dėl to nuosavybės teisė į nekilnojamą turtą, atsiradusi pagal notarine tvarka patvirtintą sandorį ir neįregistruota įstatyme nustatytu terminu, teoriškai galėtų būti teisine tvarka registruojama, dėl svarbių priežasčių atnaujinus įstatymo tam nustatytą terminą. Įstatyme nustatytų imperatyviųjų reikalavimų sandorio formai nesilaikymas, kai šiame įstatyme nurodyta, kad dėl formos trūkumų sandoris bus laikomas negaliojančiu, reiškia, jog tokio turinčio esminių formos trūkumų sandorio sudarymas yra neužbaigtas, dėl to jis yra nesudarytas ir negalioja.

Kadangi byloje nėra jokių duomenų apie nekilnojamojo daikto įsigijimą, išskyrus paties pareiškėjo pateiktą niekur neregistruotą ir kaip aukščiau sprendime nurodytą negaliojančią garažo pirkimo – pardavimo sutartį, teismui pareiškėjas nenurodė kitų turto įgijimo nuosavybės teise aplinkybių, todėl teismas pareiškimą atmeta.

Kita vertus, pareiškėjui išaiškintina, kad nustačius, jog jis teisėtai valdo nekilnojamąjį turtą, jis turi galimybę kreiptis į teismą dėl nuosavybės teisės nustatymo įgyjamąja senatimi.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo V. I. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmesti.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.