Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Artūro Pažarskio, teisėjų Sigitos Bieliauskienės ir Jolantos Čepukėnienės,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 7 d. nuosprendžio, kuriuo J. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. laisvės atėmimu 9 mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir skirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Šiuo nuosprendžiu nukentėjusiajai A. Z. priteista iš J. B. 950 litų turtinei žalai atlyginti. Nukentėjusiosios A. Z. 1996 litų dydžio išlaidos už pavogto automobilio saugojimą aikštelėje pripažintos proceso išlaidomis ir priteistos iš J. B..

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. už tai, kad jis 2013 m. gegužės 1 d. apie 22 val. (duomenys neskelbtini), būdamas R. K. name, apsvaigęs nuo alkoholio, paėmė iš namo verandos automobilio užvedimo raktelius ir, jais pasinaudojęs, pagrobė iš kiemo 1500 Lt vertės A. Z. automobilį „BMW 320“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini).

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras ir nukentėjusioji - apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nuteistąjį J. B. pripažino kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d., tačiau neteisingai išsprendė proceso išlaidų klausimą, todėl nuosprendis šioje dalyje pakeistinas (BPK 328 str. 4 p.)

Apeliaciniame skunde iš esmės ginčijama nuteistojo tyčia, t. y. jo ketinimai svetimo turto atžvilgiu, tvirtinant, kad jis tyčios ir tikslo pagrobti automobilį neturėjo, t.y. jį paėmė, norėdamas juo laikinai pasinaudoti – nuvažiuoti nusipirkti alkoholinių gėrimų, o po to grįžti ir grąžinti automobilį į vietą. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog apeliantas su A. Z. bei R. K. yra gerai pažįstami, ne kartą jiems leidus naudojosi jiems priklausančiais automobiliais. Vertinant šiuos apeliacinio skundo argumentus, pažymima, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 14 punkte išaiškinta, kad laikinas pasinaudojimas turtu be tikslo užvaldyti konkretų turtą nesudaro vagystės sudėties būtinųjų požymių tik tais atvejais, kai tarp turto savininko ir asmens, pasinaudojusio turtu, yra nusistovėjusi praktika, kad savininkas šiam tuo turtu leidžia (yra ne kartą leidęs) naudotis. Be to, laikinas pasinaudojimas turtu pripažįstamas tik tais atvejais, kai savininko teisė naudotis daiktu suvaržoma trumpam, po to daiktą grąžinant savininkui ar paliekant jam žinomoje vietoje.

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, minėtų nuteistojo nurodomų aplinkybių nepatvirtina jokie byloje esantys objektyvūs įrodymai. Iš nukentėjusiosios A. Z. parodymų ikiteisminio tyrimo metu bei apeliacinės instancijos teisme matyti, kad ji niekada nebuvo davusi J. B. naudotis tuo metu jai priklausiusiu automobiliu BMW 320, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b.l. 22, 2 t., b.l. 81). Be to, iš nukentėjusiosios 2013-05-02 01.20 val. surašyto protokolo – pareiškimo (1 t., b.l. 1) matyti, kad ji, R. K., kuriam buvo patikėtas minėtas automobilis, telefonu pranešus apie automobilio pagrobimą, kreipėsi į policijos įstaigą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad nukentėjusioji A. Z. kaip automobilio BMW 320, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininkė neleido ir niekada anksčiau nebuvo leidusi J. B. šiuo savo turtu naudotis. Pastebėtina, jog ir pats nuteistasis pirmosios instancijos bei apeliacinės instancijos teismuose pripažino, kad nukentėjusioji A. Z. jam nebuvo davusi leidimo naudotis jai priklausiusiu automobiliu BMW, jis jį pasiėmė savavališkai (2 t., b.l. 24, 89). Apelianto teiginius, kad jis, išvažiuodamas išgertuvių metu iš R. K. namų valdos, pasakė, kad degtinę važiuos pirkti automobiliu, ir tam niekas, taip pat ir R. K., neprieštaravo, todėl jis paėmė automobilį, supratęs, kad tam yra sutikimas, visų pirma, paneigia liudytojo R. K. apeliacinės instancijos teisme duoti parodymai. Šis liudytojas patvirtino, kad J. B. neprašė jo leisti pasinaudoti automobiliu, jis leidimo naudotis automobiliu jam nedavė, tuo metu, kai dingo automobilis, buvo namo antrame aukšte, be to, pas jį vykusios išgertuvės, kuriose dalyvavo ir J. B., prieš automobilio pagrobimą jau buvo pasibaigusios (du iš jose dalyvavusių kaimynų buvo išėję namo, o dar kitas miegojo). Atkreipiamas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teisme nuteistasis aiškino, jog R. K. asmeniškai nesakė, kad išvažiuoja automobiliu pirkti alkoholinių gėrimų, tačiau tai pasakė kaimynui, manydamas, kad jis nemiega ir girdi šiuos jo žodžius. Tačiau iš ikiteisminio tyrimo metu duotų liudytojo J. B. parodymų matyti, kad J. B. jam nesakė, kad ruošiasi kur nors važiuoti (1 t., b.l. 30). Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo tikėti nuteistojo aiškinimu apeliacinės instancijos teisme, kad jis automobiliu važiavo į parduotuvę pirkti alkoholinių gėrimų, kadangi jam buvusio kiekio alaus pasirodė per mažai ir reikėjo važiuoti dar. Tokia išvada darytina, įvertinus tai, kad, kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, R. K. namuose buvo likę du 2 litrų talpos alaus buteliai, be to, iš liudytojo R. K. parodymų matyti, jog vykusios išgertuvės buvo pasibaigusios, alkoholinių gėrimų kitiems asmenims nereikėjo. Nuteistasis savaip interpretuoja faktines bylos aplinkybes, savo nekaltumą iš esmės grindžia tik savo paties parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti byloje esantys objektyvūs įrodymai. Teisėjų kolegijos vertinimu, netikėti nukentėjusiosios A. Z. ir liudytojo R. K. parodymais pagrindo nėra, kadangi jie yra nuoseklūs, sutampa tarpusavyje ir atitinka faktines bylos aplinkybes. Byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad nuteistasis J. B. nukentėjusiajai A. Z. tuo metu priklausiusį automobilį paėmė be jos, o taip pat ir be asmens, kuriam buvo patikėtas minėtas automobilis (R. K.), žinios. Esant paminėtoms aplinkybėms, o taip pat atsižvelgus į tai, kad nuteistasis J. B. nesiėmė jokių priemonių pranešti A. Z. ar R. K. apie be jų žinios paimtą ir sugadintą automobilį, darytina išvada, kad nėra pagrindo pripažinti buvus laikiną pasinaudojimą automobiliu be tikslo jį užvaldyti. Priešingai, turto (automobilio) paėmimas buvo susijęs su nuteistojo J. B. ketinimu jį pasisavinti. Pažymima, jog J. B. anksčiau du kartus teistas už automobilio pagrobimą (Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007-07-26 nuosprendis (1 t., b.l. 181-183), Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007-08-17 nuosprendis (1 t., b.l. 188-189). Taigi, jis žinojo, kokie nusikalstami veiksmai kvalifikuojami kaip automobilio pagrobimas ir užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 178 str. 2 d.

Apeliaciniame skunde nuteistasis J. B. nesutinka ir su jam paskirta bausme, prašydamas ją sušvelninti ir neskirti realios laisvės atėmimo bausmės. Teisėjų kolegija, įvertinusi šį apeliacinio skundo argumentą bei skundžiamame nuosprendyje išdėstytus bausmės skyrimo motyvus, daro išvadą, kad bausmė nuteistajam J. B. paskirta teisingai. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, įvertino tai, jog J. B. padarė apysunkį tyčinį nusikaltimą, nuo 2007 m. nedirba, registruotas Darbo biržoje, devynis kartus baustas administracine tvarka, šešis kartus teistas ir nusikalto esant teistumui, nustatyta vieną jo atsakomybę lengvinanti ir viena sunkinanti aplinkybės. Teisėjų kolegija sprendžia, kad minėtos aplinkybės įvertintos teisingai ir nuteistajam J. B. kaip recidyvistui pagrįstai skirta reali laisvės atėmimo bausmė, jos dydį nustatant netgi mažesnį nei įstatymo sankcijoje numatytos bausmės vidurkis. Pastebėtina, kad nuteistojo atžvilgiu taikytos BK 64¹ straipsnio nuostatos ir paskirtoji bausmė sumažinta 1/3. Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kurias patvirtina apeliacinės instancijos teismui pateikti dokumentai, o taip pat liudytojos N. Z. apeliacinės instancijos teisme duoti parodymai, kad nuteistasis J. B. gyvena kartu su N. Z., su ja kartu augina šešis mažamečius vaikus, nedirba, yra registruotas Darbo biržoje, nesudaro pagrindo švelninti paskirtąją bausmę.

Nuteistasis apeliaciniame skunde prašo panaikinti nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio, tačiau nenurodo jokių šį prašymą pagrindžiančių motyvų, o argumentuoja tik kitą prašymą - panaikinti nuosprendžio dalį dėl proceso išlaidų priteisimo, teigdamas, kad nebuvo pagrindo išlaidas už automobilio saugojimą aikštelėje pripažinti proceso išlaidomis. Teisėjų kolegija, įvertinusi šias aplinkybes, pasisako būtent dėl pastarųjų apeliacinio skundo argumentų. Apeliantas pagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai su automobilio BMW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), saugojimu aikštelėje susijusias išlaidas - 1996 litus - pripažino proceso išlaidomis ir iš jo priteisė šią sumą nukentėjusiajai A. Z.. Tokia išvada, darytina, visų pirma, įvertinus tai, kad proceso išlaidas sudaro tik realiai patirtos išlaidos (sumokėti pinigai), o, antra, šių išlaidų dydis turi būti pagrįstas. Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusioji A. Z. UAB „S“, kurios veikla susijusi su sulaikytų automobilių saugojimu aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), už automobilio BMW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), saugojimą būtų sumokėjusi būtent 1996 Lt, kuriuos ji prašo priteisti iš nuteistojo kaip turėtas išlaidas (1 t., b.l. 25). Be to, ši suma nėra pagrįsta jokiais objektyviais įrodymais, tik iš deklaratyvaus pobūdžio nukentėjusiosios paaiškinimų ikiteisminio tyrimo metu matyti, kad ji iš aikštelės darbuotojų sužinojo, jog tuo metu už aikštelę būtų reikėję sumokėti 1996 Lt (1 t., b.l. 24). Esant tokioms aplinkybėms, pagrindo pripažinti nukentėjusiosios A. Z. nurodomas 1996 litų dydžio automobilio saugojimo išlaidas proceso išlaidomis nebuvo ir nėra įstatyminio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 4 p.,

nutarė:

nuteistojo J. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 7 d. nuosprendžio dalį, kuria nuspręsta nukentėjusiosios A. Z. 1996 litų išlaidas už pavogto automobilio saugojimą aikštelėje pripažinti proceso išlaidomis ir priteisti iš J. B..

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.