Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios J. V. N. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 14 d. nuosprendžio, kuriuo L. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 138 str. 1 d. laisvės apribojimu 8 mėnesiams, įpareigojant nuo 10 val. Iki 21 val. Būti savo namuose, (duomenys neskelbtini), išvykstant, reikalui esant į polikliniką, turint šaukimą, į teismą, policiją.

J. V. N. pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas vėl ieškinio dydžio perduotinas nagrinėti civilinio proceso tvarka, įpareigojant ją nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos per 14 dienų pateikti civilinį ieškinį atitinkantį LR CPK 135 str., nemokant žyminio mokesčio už ieškinio padavimą teisme (LR CPK 83 str. 1 d. 4 p.).

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. M. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad nesunkiai sutrikdė žmogaus sveikatą, t.y. 2006 m. gegužės 2 d. apie 9 val. (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu, atėmęs iš nukentėjusiosios J. V. N. nulaužto kauptuko kotą, sudavė jai vieną smūgį kauptuko kotu į dešiniąją ranką, kumščiais iki dešimt smūgių į galvą, iki šešių smūgių įspyrė į kojas, tokiais veiksmais padarė veido ir dešinio dilbio sumušimą, kraujosruvą veide, dešinio alkūnkaulio įskilimą, kas nukentėjusiajai sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Apeliaciniu skundu nukentėjusioji J. V. N. prašo nuosprendį pakeisti, pašalinant iš jo motyvą dėl jos provokacinių veiksmų bei pilnai patenkinti jos pareikštą civilinį ieškinį, priteisti iš nuteistojo L. M. jos patirtas išlaidas apeliacinėje instancijoje. Nurodo, kad neskundžia nuosprendžiu L. M. paskirtos bausmės, nors mano, kad ji simbolinė, tačiau nesutinka, kad teismas, užuot tinkamai įvertinęs kaltinamojo savo kaltės faktinį neigimą, nuosprendžio motyvais ją be jokio pagrindo apkaltino nusikaltimo provokacija ir dar atsisakė spręsti jos patirtos žalos atlyginimo klausimą, taip tikrumoje atimdamas iš jos galimybę kada nors sulaukti realaus žalos atlyginimo. Mano, kad įrodymai byloje buvo vertinami netinkamai, nes teismas pripažinęs, kad L. M. atsakomybę lengvina „nukentėjusiosios provokuojantis elgesys (dažnai, ilgą laiką primenant, kad jis pavogė kepurę)“, visiškai be jokio pagrindo patikėjo L. M. prasimanymais. Siekdamas sušvelninti savo kaltę teismo posėdžio metu L. M. ją apkaltino jau dvejus metus jį kaltinant vagyste ir teismas, nors ji tai paneigė, o kitų įrodymų nebuvo, patikėjo kaltinamuoju. Kaip ir akivaizdžiu kaltinamojo melu apie suduotą 1 smūgį, nors tokie kaltinamojo parodymai akivaizdžiai prieštarauja ne tik jos parodymams, bet ir teismo medicinos specialisto išvadai, konstatavusiai veido ir dešinio dilbio sumušimus, kraujosruvas veide, alkūnkaulio įskilimą. Teismas savo apsisprendimą nespręsti dėl žalos atlyginimo nuosprendžiu motyvavo negalėjimu apskaičiuoti žalos atlyginimo dydžio, kadangi ji nepateikė išlaidas, patvirtinančių dokumentų. Todėl teismo nuomone, negalima ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus bylos nagrinėjimo ir negavus papildomos medžiagos, o tai užvilkins bylos nagrinėjimą. Apeliantė mano, kad šiuo atveju teismas klaidingai taikė LR BPK 115 str. 2 d., nes ši teisės norma pripažinti teisę į žalos atlyginimą civilinio proceso tvarka, o ne nagrinėjant baudžiamąją bylą leidžia tik „išimtiniais atvejais“. Tuo tarpu jos ieškinyje buvo pareikštas reikalavimas priteisti 10000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, o jam apskaičiuoti jokių išlaidas patvirtinančių dokumentų nereikėjo, teismui tik reikėjo spręsti dėl atlygintinos neturtinės žalos dydžio. Toks teismo sprendimas pažeidė jos interesus, nes dėl kaltinamojo veiksmų iki šiol jaučia liekamuosius reiškinius, lankosi pas gydytojus, o iki šiol negavo jokio žalos atlyginimo. Nuosprendžiu ji vėl yra verčiama savo lėšomis inicijuoti bylą, lankyti teismo posėdžius, samdytis advokatą ir t.t. Kaltinamasis iki šiol jai ne tik neatlygino jokios žalos, bet atvirkščiai, ir toliau atvirai tyčiojasi iš jos bei gąsdina. Skunde nurodyti baudžiamojo procesinio įstatymo pažeidimai teisminėje praktikoje nelaikomi esminiais procesiniais pažeidimais ir pakankamu pagrindu nuosprendžiui panaikinti, todėl jis keistinas skundžiamojoje dalyje nagrinėjant bylą apeliaciniame teisme.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavusi nukentėjusioji ir jos atstovas bei prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo gynėjas ir prašė nukentėjusiosios apeliacinį skundą atmesti.

Nukentėjusiosios J. V. N. apeliacinis skundas atmestinas. Pirmos instancijos teismas, vadovaudamasis LR BPK 20 str., 301 str., nešališkai, išsamiai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino ištirtus įrodymus ir pagrįstai L. M. pripažino kaltu padarius LR BK 138 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, sprendžiant nuteistojo kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas esminių pažeidimų nepadarė. Nukentėjusioji savo apeliaciniame skunde neginčija nuteistojo kaltės klausimo, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, sutinkamai su LR BPK 320 str. 3 d. išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, patikrino bylą neviršydama apeliacinio skundo ribų.

Dėl pripažintos atsakomybę lengvinančios aplinkybės

Nukentėjusioji apeliaciniu skundu ginčija teismo sprendimą dėl pripažintos nuteistojo L. M. atsakomybę lengvinančios aplinkybės – provokuojančio nukentėjusiosios elgesio. Apeliantė skunde nurodo, jog ji paneigė šią aplinkybę, o byloje kitų įrodymų nebuvo, tačiau teismas patikėjo nuteistojo prasimanymais. Baudžiamojoje teisėje provokuojančiu elgesiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį ir tokiais nukentėjusiojo provokuojančiais veiksmais gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis ir pan.. Iš ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu duotų nukentėjusiosios ir paties nuteistojo parodymų matyti, kad nesutarimai tarp jų prasidėjo po nukentėjusiosios sugyventinio laidotuvių dėl dingusios kailinės kepurės. Iš pačios nukentėjusiosios parodymų matyti, kad ji nuteistajam nuolat priekaištaudama teigdavo, kad jis pavogė minėtą kepurę, tačiau nukentėjusioji ar asmuo, kuriam buvo dingusi kepurė, į policijos pareigūnus dėl kepurės vagystės nesikreipė nei po įvykio, nei dabar. Todėl nukentėjusiosios teigimas, kad ji nuteistajam sakydavusi, jog atiduotų pavogtą kepurę, yra įžeidžiamo pobūdžio, nes nukentėjusiosios teiginiai nėra pagrįsti priimtu teismo sprendimu dėl L. M. kaltės padarius vagystę. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl L. M. atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimo, konstatuoja, kad nukentėjusiosios elgesys buvo provokuojantis ir besitęsiantis labai ilgą laiką ir turėjo įtakos nuteistojo veiksmams, todėl nukentėjusiosios skundo argumentas dėl L. M. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jog nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiosios elgesys, yra nepagrįstas ir nuosprendis šioje dalyje nekeistinas.

Dėl civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti

Apeliantė teigia, kad teismas nepagrįstai atsisakė patenkinti jos pareikštą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, nes šį ieškinį buvo galima išspręsti, vadovaujantis baudžiamojo proceso tvarka, išnagrinėjus baudžiamąją bylą.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą dėl nukentėjusiosios pareikšto civilinio ieškinio, kiek to reikalauja apeliantė savo skunde, nustatė, kad pirmosios instancijos teisme, tiek nuteistajam, tiek ir pačiai nukentėjusiajai nebuvo išaiškintos teisės, susijusios su civiliniu ieškiniu, su teise susipažinti su teisiamojo posėdžio protokolu: nuteistajam L. M. nebuvo išaiškintos teisės, kaip civilinio atsakovo, numatytos LR BPK 111 str., o nukentėjusiajai – kaip civilinei ieškovei, numatytas LR BPK 110 str. (b.l. 140), bei nebuvo išaiškintos teisės, susijusios su teise susipažinti su rašomu teisiamojo posėdžio protokolu, pareiškiant pastabas dėl jo (LR BPK 261 str. 6 d.). LR BPK 369 str. 3 d. esminiais baudžiamojo proceso kodekso pažeidimais laikomi tokie baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuojamos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu rašyto protokolo matyti, kad posėdžio metu buvo pasisakoma dėl pareikšto nukentėjusiosios civilinio ieškinio (b.l.141, 142), todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą,. Kad pastebėtas baudžiamojo proceso pažeidimas, susijęs su teisių, numatytų LR BPK 110-111 str. str., išaiškinimu esmingai nepažeidė nuteistojo L. M. ir nukentėjusiosios teisių, ir dėl šio pirmosios instancijos teismo nuosprendis nenaikintinas ir byla negrąžintina nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija, patikrinusi duomenis dėl pareikšto nukentėjusiosios civilinio ieškinio, pritaria pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje padarytai išvadai, kad negalint civilinio ieškinio apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ir negavus papildomos medžiagos, pagrįstai pripažino nukentėjusiajai teisę į ieškinio patenkinimą civilinio proceso tvarka. Kaip pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė nuosprendyje, nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu pateikė civilinį ieškinį, kuriame nurodė, kad dėl L. M. nusikalstamų veiksmų ji patyrė turtinės ir neturtinės žalos ir minėtame civiliniame ieškinyje nukentėjusioji minėdama apie jai padarytą neturtinę žalą nurodo, jog gydymuisi po patirtų sužalojimų, ji jau išleido keletą šimtų litų ir išlaidas patvirtinančius dokumentus pateiksianti bei dėl materialinės žalos atlyginimo reikalavimų apsispręsianti vėliau. Tačiau neturtinę žalą, kurią ji įvertino 10000 Lt, atlyginti reikalaujanti, todėl reiškė šioje byloje tokio dydžio pradinį civilinį ieškinį (b.l. 28). Nukentėjusiosios ieškinyje nurodytas „pradinis“ suponuoja teismo išvadą, kad pareikštas ieškinys gali keistis, be to, nukentėjusioji ieškinyje nurodė, kad po patirtų sužalojimų gydymą patvirtinančius dokumentus pateiks, tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo teisme metu, nukentėjusioji nepateikė jokių duomenų bei konkrečiau nenurodė, kas sudaro neturtinės žalos dydį.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003-06-26 nutartyje, civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2003 nurodė, kad neteisėtais veiksmais gali būti pakenkiami neturtiniai asmens interesai, kad tokius interesus taip pat saugo ir gina teisė (LR CK 1 str. 1 d.). LR CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. LR CK 6.250 str. 2 d. nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Vienu iš tokių atvejų gali būti nusikaltimai žmogaus sveikatai, nes šių nusikaltimų objektyviais veiksmais daroma fizinė ir moralinė žala konkrečiam žmogui ir pažeidžiamos LR Konstitucijos pripažintos žmogaus teisės – teisę į laisvę, gyvybę, asmens neliečiamumą, garbę ir orumą. Neturtinės žalos dydį teismas nustato vadovaudamasis LR CK 6.250 str. 2 d. įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais. Nustatant neturtinės žalos dydį, atsiradusios pasekmės ir žalą padariusio asmens kaltė yra svarbiausi kriterijai, ir mažiau svarbus kaltininko turtinės padėties kriterijai. Nukentėjusioji civiliniame ieškinyje nurodo, kad dėl patirtų sužalojimų ji ilgai buvo nedarbinga, gydėsi ir tebesigydo ambulatoriškai, dėl liekamųjų reiškinių pas gydytojus lankosi ir dabar, be to, smurtiniais veiksmais L. M. sukėlė jai fizinius skausmus, patyrė ypač didelį dvasinį sukrėtimą, pažeminimą, sumažėjo jos bendravimo galimybės (b.l. 28), o teisiamajame posėdyje nukentėjusioji nurodė, jog 10000 Lt ji prašanti “už sveikatos sugadinimą, nes po to buvo stresas, labiausiai buvo sumušta galva, iš to sumušimo buvo atsiradęs ir auglys, ji ir dabar dar jaučianti skausmą, vaikščiojo į ligoninę, jai darė procedūras, anksčiau nėra sirgusi, o po to pakilo kraujospūdis, jis pakilo iš baimės, sužalojimas atsiliepė ir jos darbingumui, jai kainavo vaistai, nebegalinti nieko dirbti, turinti samdyti žmogų, iki to įvykio pati viską pasidarydavusi”(b.l.142). Iš šių nukentėjusiosios paaiškinimų matyti, kad jos įvardijama neturtinė žala susijusi su jos gydymo pratęsimu po patirto sužalojimo, todėl ši žala gali būti pagrįsta išlaidomis dėl gydymosi ir pagal 1999-12-23 Lietuvos Aukščiausiojo teismo senato nutarimo „dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis apibendrinimo apžvalga“ 5 p., žala patirta dėl gydymo bei kitos nusikaltimo sąlygotos turtinės pasekmės priskiriamos nusikalstama veika padarytiems nuostoliams, kurie turi būti pagrįsti. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino nukentėjusiajai teisę į ieškinio patenkinimą civilinio proceso tvarka.

Nukentėjusiosios apeliacinio skundo motyvas, kad ji vėl savo lėšomis turi inicijuoti bylą, , lankyti teismo posėdžius, samdytis advokatą, transportą ir t.t. yra nepagrįstas, nes skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nukentėjusiajai paaiškino, kad pareiškus LR Civilinio proceso kodekso normas atitinkantį civilinį ieškinį, žyminis mokestis dėl civilinės bylos nemokamas. LR BPK 104 str. 2 d. numatyta, kad proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų, tačiau proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusioji teismui tik pateikė kvitus, patvirtinančius advokato suteiktas teisines paslaugas atstovaujant nukentėjusiąją, ir šios išlaidos skundžiamu nuosprendžiu buvo priteistos iš nuteistojo, tačiau nukentėjusioji nepateikė kelionės išlaidas patvirtinančių dokumentų. Todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nukentėjusiosios teisės, tiek dėl išlaidų atlyginimo, tiek ir dėl jos pripažintos teisės ieškinį spręsti civilinio proceso tvarka, nebuvo pažeistos.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į surinktą ir ištirtą bylos medžiagą, daro išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti nukentėjusiosios apeliacinį skundą, skundžiamas nuosprendis pripažintinas teisėtu bei pagrįstu.

Teisėjų kolegija vadovaudamasi išdėstytais teiginiais bei Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 332 str.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nukentėjusiosios J. V. N. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 14 d. nuosprendžio atmesti.