- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2018-03-14
- Bylos Nr.
- 1A-66-245/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-55747-2015-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Kęstutis Dargužis, Danguolė Šiugždinytė, Algerdas Urbšys
- Nuteistasis
- M. L.
- Nukentėjusysis
- A. S.
- Advokatai
- Ričardas Girdziušas
- Kategorijos
- 2.1.7.4.1Asmenų parodymų vertinimas
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danguolės Šiugždinytės ir Algerdo Urbšio,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. L. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžio, kuriuo M. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį ir nuteistas 1 (vienų) metų laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieniems) metams įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Nukentėjusiojo A. S. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies, jam iš M. L. priteista 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
M. L. nuteistas už tai, kad jis 2015 m. spalio 7 d., apie 16.00 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) kabinete Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) – be jokios aiškios priežasties, pašalinių žmonių akivaizdoje, sudavė ranka A. S. per akinius, taip padarydamas nukentėjusiajam A. S. nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kaktos – nosies poodine kraujosruva, tokiais įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės tvarką.Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad byloje esančiais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad M. L. demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės tvarką, jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnį, kaltė įrodyta ir abejonių nekelia.Apeliaciniame skunde nuteistojo M. L. gynėjas advokatas Ričardas Girdziušas (toliau – ir nuteistojo gynėjas) prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, atlikti įrodymų tyrimą ir išsiaiškinti skunde nurodytas aplinkybes, Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Skunde teigiama, kad M. L. veikos, kaip atitinkančios BK 284 straipsnyje numatytą nusikaltimą, teisinis vertiniams nėra tikslus, taip kvalifikuota veika yra neaiški ir verčia spėti, už ką iš tikrųjų yra nuteistas M. L.. Beje, ši problema kyla iš prokuroro suformuluoto kaltinamojo akto. Iš kaltinimo matosi, kad nusikalstama veika prieš A. S. buvo įvykdyta 2015 m. spalio 7 d. Iki 2017 m. sausio 1 d. galiojo BK 284 straipsnio redakcija, kuri numatė, kad viešosios tvarkos pažeidimu gali būti padarytas ir tyčinis nesunkus nusikaltimas, ir baudžiamasis nusižengimas. Tik po 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo nauja BK 284 straipsnio redakcija, pagal kurią viešosios tvarkos pažeidimu gali būti padaromas tik tyčinis nusikaltimas. Skirtingų redakcijų straipsnių dispozicijos skiriasi viena nuo kitos. Atsižvelgiant į tai, kad skirtingos straipsnio redakcijos skirtingai traktavo veiksmus, susijusius su viešosios tvarkos pažeidimu, jau kaltinamajame akte turėjo būti nurodyta, kuri iš tų redakcijų yra inkriminuojama galimam kaltininkui. Pirmosios instancijos teismas lygiai taip pat nuosprendyje privalėjo nurodyti pagal kurio įstatymo redakcijoje išdėstytą BK 284 straipsnio dispoziciją asmuo pripažįstamas kaltu ir kodėl jam taikoma būtent ta, o ne kita įstatymo redakcija. Skundžiamame nuosprendyje yra tik abstrakti nuoroda, jog kaltinamojo veiksmai buvo skirti pažeisti viešąją tvarką, todėl jie teisingai kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnį. Nuteistojo gynėjas pabrėžia, kad asmuo turi teisę žinoti, kuo jis yra kaltinamas. Svarbu, kad asmuo žinotų, kokia nusikalstama veika jam yra inkriminuojama, pagal kokį baudžiamąjį įstatymą kvalifikuojami galimai jo padaryti nusikalstami veiksmai. Taip yra užtikrinama asmens teisė į gynybą. Šioje byloje faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės buvo aprašytos, tačiau tai nerodo, kad asmeniui buvo nuodugniai išaiškinta dėl kokios nusikalstamos veikos padarymo siekiama jį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Įtariamasis ikiteisminio tyrimo metu prašė sukonkretinti, kokios nusikalstamos veikos padarymu jis įtariamas, tačiau į jo prašymą nebuvo atsižvelgta. Nagrinėjant bylą teisme situacija kaltinimo tikslumo prasme nepasikeitė, nes nei prokuroras, nei nukentėjusysis nesikreipė į teismą dėl kaltinimo sukonkretinimo. Pats teismas kaltinamojo neįspėjo apie tai, pagal kokį konkretų baudžiamąjį įstatymą jis bus teisiamas. Apelianto nuomone, vienaip galėjo atrodyti gynyba jei asmuo būtų kaltinamas įvykdęs BK 284 straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir kitaip, jei jis kaltinamas padaręs BK 284 straipsnyje nurodytą nusikaltimą. Faktas, kad M. L. neprisipažino dėl jam pareikšto kaltinimo, neleidžia daryti kategoriškos išvados, jog gynybos taktika nebūtų pasikeitusi, jei kaltinamajam būtų nedviprasmiškai nurodyta, kad jo veiksmai kvalifikuojami pagal 284 straipsnio 2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1871 redakciją. Skunde nurodoma, kad baudžiamojoje byloje esantys įrodymai neleidžia daryti kategoriškos išvados dėl to, kokie nusikalstami ir ar iš viso ar nusikalstami veiksmai buvo atlikti 2015 m. spalio 7 d. (duomenys neskelbtini) kabinete Nr. (duomenys neskelbtini). Nukentėjusysis pripažino, kad tarp jo ir į kabinetą įėjusio jaunuolio kilo konfliktas. Apie tai kalbėjo ir liudytojos I. T., G. P.. Skyrėsi tik to paties įvykio interpretacijos. Iš liudytojų parodymų galima spręsti, kad nuteistasis į kabinetą įėjo ne dėl to, kad pažeistų viešąją tvarką, o dėl to, kad norėjo paraginti A. S. negaišinti nei savo, nei kitų laiko. Tik ne visiškai deramas nukentėjusiojo požiūris į įėjusį žmogų išprovokavo judviejų konfliktą, kuris dar labiau paaštrino įtemptą atmosferą kabinete. Be to, liudytoja G. P. patvirtino girdėjusi tik žodinį konfliktą, fizinio kontakto nurodė nemačiusi. Paminėtos aplinkybės rodo, kad apie fizinį smurtą kalba tik nukentėjusysis, kiti faktiniai duomenys prieštarauja tiek A. S., tiek kaltinimo versijai. Esant tokiai situacijai teismas privalėjo vadovautis BPK 305 straipsnio 1 dalimi, tačiau to nepadarė. Teismas motyvuotai nepaneigė I. T. ir G. P. parodymų ir tai leidžia daryti išvadą, kad jos kalbėjo tiesą, tai yra, kad nebuvo padaryta veika, turinti BK 284 straipsnio 1 dalyje arba BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymių. Gynėjas atkreipia dėmesį, kad teismo medicinos specialistas nors ir nustatė, kad A. S. kaktos-nosies poodinė kraujosruva galėjo būti padaryta suduodant smūgį į akinius, tačiau tokia išvada nėra kategoriška. Be to, išvados nepatvirtina liudytojų parodymai. Dėl to galima manyti, kad sužalojimas atsirado nuimant uždėtus akinius, tačiau toks sužalojimas galėjo būti padarytas dėl neatsargumo. Tačiau neatsargus sužalojimas nesudaro prielaidų laikyti, kad prieš nukentėjusįjį buvo panaudotas fizinis smurtas. Taip pat nenustatyta ir tiesioginė tyčia, kadangi bylos aplinkybės liudija, kad realiai įžūlaus elgesio, grasinimų, patyčių ar piktybiško tyčiojimosi, vandališkų veiksmų, kurie būtų demonstravę nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdę visuomenės rimtį ir tvarką, nebuvo, nors vyrų konfliktas vyko viešoje vietoje. Asmens, griebusio akinius, tyčia buvo nukreipta ne į viešosios tvarkos pažeidimą, bet į konkretų asmenį. Apie tai galima spręsti ir iš nukentėjusiojo parodymų, kad jaunuolis nusikeikė ne viešai ir garsiai, bet nukentėjusiajam į ausį. Baudžiamoji atsakomybė už dėl neatsargumo padarytą nežymų sužalojimą iš viso nenumatyta. Tikint nesuinteresuotų bylos baigtimi liudytojų parodymais galima daryti išvadą, kad incidentas neperžengė privataus konflikto, nors ir kilusio viešoje vietoje, ribų, nesukėlė pavojaus aplinkai ir aplinkiniams, įstaigoje darbas buvo tęsiamas, nors nesmagumo jausmas darbuotojoms atsirado.Advokato nuomone, šiuo atveju nėra nei teisinių, nei faktinių prielaidų galvoti apie tai, kad buvo padarytas būtent nusikaltimas. Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 481 straipsnyje yra numatyta administracinė atsakomybė už nedidelį viešosios tvarkos pažeidimą, o jis atsiranda tada, kai viešoje vietoje sakomi necenzūriniai žodžiai ar rodomi gestai, kai įžeidžiamai kimbama prie žmonių, kai atliekami kiti tyčiniai veiksmai, kuriais siekiama pažeisti viešąją tvarką ir žmonių rimtį. Toks administracinės teisės akto formulavimas suponuoja išvadą, kad prie kitų tyčinių veiksmų galima būtų priskirti ir asmenų barnį viešoje vietoje, ir akinių nuėmimą bei žmogaus sužalojimą dėl neatsargumo. Teismas, nuspręsdamas, kad byloje tirtoje situacijoje buvo padaryta nusikalstama veika, susijusi su viešosios tvarkos pažeidimus, padarė akivaizdžią baudžiamojo įstatymo taikymo klaidą.Skunde taip pat nurodoma ir tai, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad BK 284 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė M. L., neparemta byloje esančiais ir jokių abejonių nekeliančiais įrodymais. Susidaro įspūdis, kad šioje byloje teismas nesivadovavo nekaltumo prezumpcijos principu. Šiuo atveju įrodymų, besąlygiškai patvirtinančių M. L. kaltę padarius BK 284 straipsnyje numatytą nusikaltimą, byloje nėra. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas konflikto dieną, tačiau nei įvykio metu, nei netrukus po įvykio konflikte su A. S. dalyvavęs asmuo nebuvo ne tik sulaikytas, bet ir nustatytas. Remiantis nukentėjusiojo paaiškinimais apie transporto priemonę, kuria nuvažiavo konflikte dalyvavęs asmuo, po keturių mėnesių pranešimas apie įtarimą buvo įteiktas T. P.. Nepavykus surinkti jo kaltės įrodymų ikiteisminis tyrimas prieš jį buvo nutrauktas, o pats ikiteisminis tyrimas sustabdytas. Tik po metų tyrimas buvo atnaujintas, buvo pasirinkta versija, kad nusikaltimą įvykdė M. L.. Bylos medžiaga rodo, kad tyrimo pasirinkta versija nebuvo teisinga, tyrimo metu praktiškai nebuvo padaryta nieko, kas būtų padėję paneigti įtarimą, kad ne kas kitas, o būtent M. L. barėsi su A. S.. Pretekstas įtarti M. L. buvo nukentėjusiojo 2017 m. kovo 9 d. pareiškimas, kuriame jis nurodė atpažinęs transporto priemonę ir į automobilį įsėdusį asmenį kaip tą, kuris kabinete konfliktavo. Prie pareiškimo pridėta nuotrauka su automobilio duomenimis. Šioje situacijoje nukentėjusiojo A. S. pateiktą informaciją reikėjo vertinti daug atsargiau ir neapsiriboti vienintelės versijos tyrimu. Šis įrodymų šaltinis nėra tiek patikimas, kad praktiškai remiantis vien nukentėjusiojo parodymais būtų galima asmenį pripažinti kaltu dėl nusikaltimo padarymo.Pasak nuteistojo gynėjo pirmiausia abejonės kyla dėl to, ar galėjo nukentėjusysis 2015 m. spalio 7 d. tiksliai pamatyti, į kokią transporto priemonę atsisėdo su juo kabinete susibaręs jaunuolis. Protokole-pareiškime apie šią aplinkybę nukentėjusysis nieko neužsiminė. Vėlesniuose savo paaiškinimuose dėl automobilio modelio, valstybinio numerio jis nebuvo nuoseklus ir užtikrintas. Palyginus skirtingu laiku nukentėjusiojo duotus parodymus vienus su kitais darosi aišku, kad jie nėra nei nuoseklūs, nei patikimi, o sugretinus juos su kitų asmenų parodymais matosi, jog jie prieštarauja tam, ką apie tas pačias aplinkybes papasakojo kiti proceso dalyviai. Įvertinus liudytojų parodymus jų visumos aspektu galima daryti išvadą, kad A. S. nematė ir negalėjo matyti į kokį automobilį įsėdo jo akinius numetęs jaunuolis. Taip pat faktiškai nematė į jo nurodytą automobilį įsėdančio asmens ir negali kategoriškai pasakyti, kad būtent konflikto dalyvis nuvažiavo tuo automobiliu. Taip pat nerealiai atrodo nukentėjusiojo paaiškinimai apie neva ant voko 2015 m. spalio 7 d. užrašytą automobilio valstybinės registracijos numerį, voko rodymą policijos pareigūnams. Galima manyti, kad visa A. S. papasakota istorija apie transporto priemonę, kuria neva naudojosi jį nuskriaudęs asmuo, apie to automobilio valstybinį registracijos numerį, paremta ne faktais, bet nukentėjusiojo samprotavimu ir spėjimu. Jei valstybinį numerį nukentėjusysis būtų užsirašęs įvykio dieną, apklausų metų būtų buvęs tikras tiek dėl numerį sudarančių raidžių, tiek dėl skaičių. Nukentėjusiojo teiginių teisingumu verčia abejoti ir byloje esantys procesiniai dokumentai: tyrėjų A. D., L. A. rašyti nukentėjusiojo apklausos protokolai, tyrėjų A. D., Š. J. tarnybiniai pranešimai, patrulio M. S. apklausos protokolas. Nors kategoriškai paneigti, kad nukentėjusysis buvo kažką užsirašęs, negalima, tačiau bylos medžiaga leidžia teigti, kad įrašas buvo ne tas, kurį jis pateikė kartu su pareiškimu. Aplinkybės dėl to, kas, kada ir kokia transporto priemone buvo atvažiavęs, ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme nebuvo nuodugniai tiriamos. Tai patvirtina faktas, kad iš visų, kuriems nukentėjusysis aiškino apie automobilio valstybinius numerius, apklaustas buvo tik M. S.. Tyrimas buvo paviršutiniškas, kadangi tik dėl automobilio valstybinių numerių M. L. buvo susietas sus 2015 m. spalio 7 d. įvykiais. Byloje yra automobilio „BMW X5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kelionės lapas, kad 2015 m. spalio 5 d. automobilis buvo išvažiavęs į (duomenys neskelbtini), o 2015 m. spalio 9 d. grįžo į (duomenys neskelbtini). Nuosprendyje šis dokumentas nėra paneigtas ir argumentuotai atmestas. Byloje nėra jokios informacijos, kad M. L. 2017 m. spalio 7 d. būtų lankęsis VĮ „(duomenys neskelbtini)“ ar kitoje netoliese esančioje įstaigoje, nėra jokio vaizdo įrašo, kuriame būtų užfiksuota ši transporto priemonė. Byloje esantys duomenys apie M. L. padarytus administracinės teisės pažeidimus rodo, kad automobiliu naudojosi ne tik jis, bet ir kiti asmenys. Tik surinkus faktinius duomenis, kad būtent nuteistasis įvykio dieną naudojosi nukentėjusiojo nurodytu automobiliu būtų galima teigti, kad A. S. matė būtent nuteistąjį, o ne kokį kitą asmenį.Skunde keliamos abejonės nukentėjusiojo parodymų objektyvumu, teigiama, kad jis nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme nebuvo objektyvus. Galima sutikti su teismo pozicija, kad byloje nenustatyta, jog A. S. turi tikslą apklabėti nuteistąjį. Tačiau bylos medžiaga neleidžia atmesti tikimybės, kad nukentėjusysis galėjo suklysti. Dėl to teismas šioje byloje turėjo daugiau dėmesio skirti A. S. paaiškinimų analizei, turėjo sugretinti jo parodymus su kitais faktiniais duomenimis, pasidomėti dėl vaizdo stebėjimo kamerų gretimose gatvėse ir tik po to daryti išvadas, kad M. L. padarė nusikaltimą. Byloje buvo atliktas asmens atpažinimas iš nuotraukų, tačiau išanalizavus nukentėjusiojo ir dviejų liudytojų parodymus darosi aišku, jog nei vienas iš jų nenurodė nei vieno požymio, nei vienos asmens ypatybės, kurios padėtų nedviprasmiškai tą asmenį išskirti iš kitų jauno amžiaus vyrų tarpo ar kurios leistų neabejotinai teigti, kad incidente dalyvavo ne kas nors kitas, o M. L.. Nors iš byloje esančių skirtingu laiku darytų M. L. nuotraukų matyti, kad jis visą laiką augino barzdą, šio požymio nei viena liudytoja nenurodė.Pasak nuteistojo gynėjo M. L. sąsajų su (duomenys neskelbtini) skyriuje buvusiu incidentu nepatvirtina nei vienas iš teisme ištirtų faktinių duomenų, išskyrus abejotinus nukentėjusiojo parodymus. Duomenų apie tai, kad pats nuteistasis ar jo įmonė būtų turėjusi reikalų su (duomenys neskelbtini) skyriumi, byloje nėra. Nuosekli byloje esančių įrodymų grandinė paneigia kaltinimo versiją, kurią apylinkės teismas patvirtino priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Teismas, pripažindamas M. L. kaltu dėl BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymo, nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių. Nuteistais viso proceso metu neigė įvykdęs nusikaltimą, pateikė įsakymą dėl komandiruotės į (duomenys neskelbtini) tą dieną, kurią įvyko tiriamas konfliktas. Teismas šį dokumentą vertino, tačiau jo atmetimo motyvai nėra tokie svarūs, kad jų užtektų padaryti išvadą dėl M. L. kaltumo. Pats nuteistasis buvo pateikęs savo naudojamą telefono numerį ir tyrimo metu prašė nustatyti telefono jungimosi prie mobilaus ryšio operatorių bokštų laiką ir vietą, tačiau toks prašymas buvo atmestas. M. L. buvo nurodęs ir asmenį, kuris galėtų patvirtinti paaiškinimus apie tai, kad nuteistasis nebuvo nusikaltimo vietoje, tačiau iš bylos medžiagos nematyti, kad tas asmuo būtų apklaustas. Susidaro nuomonė, kad M. L. versija apie jo buvimą (duomenys neskelbtini) nebuvo tiriama. Visos paminėtos aplinkybės patvirtina, kad Kauno apylinkės teismo nuosprendis neatitinka tokiam procesiniam dokumentui keliamų reikalavimų. Remiantis bylos medžiaga darytina vienintelė išvada, kad byloje neįrodytas M. L. dalyvavimas nusikalstamos veikos padaryme.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas pritarė apeliaciniame skunde pareikštam prašymui ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti, kaip nepagrįstą.Nuteistojo M. L. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo apeliacinis skundas tekinamas iš dalies.
Apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo nuosprendis ginčijamas nusikalstamos veikos kvalifikavimo ir įrodymų vertinimo aspektu. Apygardos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde keliamus klausimus, BPK 320 straipsnyje įtvirtintas bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrąsias nuostatas, bylą patikrina skundo ribose (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžiu M. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 284 straipsnį. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį į tai, kad nei kaltinamajame akte, nei pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra aiškia nurodyta, kuri BK 284 straipsnio redakcija taikytina M. L., taip pažeista asmens teisę žinoti, kuo jis yra kaltinamas ir gintis nuo pareikšto kaltinimo. M. L. pripažintas kaltu ir nuteistas dėl viešosios tvarkos pažeidimo, padaryto 2015 m. spalio 7 d. BK 3 straipsnio, reglamentuojančio baudžiamojo įstatymo galiojimo laiką, 1 dalyje nurodyta, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. 2015 m. spalio 7 d. galiojęs BK 284 straipsnis (2015 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija) numatė, kad tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų (BK 284 straipsnio 1 dalis). To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad tas, kas viešoje vietoje necenzūriniais žodžiais ar nepadoriu elgesiu trikdė visuomenės rimtį ar tvarką, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu. Taigi, nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusi BK 284 straipsnio redakcija numatė baudžiamąją atsakomybę už viešosios tvarkos pažeidimą kaip nusikaltimą (BK 284 straipsnio 1 dalis) ir kaip baudžiamąjį nusižengimą (BK 284 straipsnio 2 dalis). Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusioje BK 284 straipsnio redakcijoje numatyta, kad tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka prokurorė pateikė prašymą dėl kaltinimo pakeitimo prašydama pakeisti M. L. kaltinimą ir jį išdėstyti taip: M. L. 2015 m. spalio 7 d., apie 16.00 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) kabinete Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) – be jokios aiškios priežasties, pašalinių žmonių akivaizdoje, sudavė ranka A. S. per akinius, taip padarydamas nukentėjusiajam A. S. nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kaktos – nosies poodine kraujosruva, tokiais įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės tvarką, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnyje (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1871 redakcija nuo 2017 m. sausio 1 d.). Prokurorės prašyme dėl kaltinimo pakeitimo nurodytas nusikalstamos veikos aprašymas yra analogiškas aprašymui kaltinamajame akte ir skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Prašymas pakeisti kaltinimą iš esmės yra susiję tik su BK 284 straipsnio redakcijos nurodymu prašant taikyti aptariamo straipsnio redakciją, galiojančią nuo 2017 m. sausio 1 d. Nauji nusikalstamos veikos požymiai ar naujos faktinės aplinkybės nėra inkriminuojami. Remiantis BPK 256 straipsnyje įtvirtintu reglamentavimu prokuroras, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis (BPK 256 straipsnio 1 dalis), taip pat rašytinį prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą (BPK 256 straipsnio 2 dalis). Apie prokurorės pateiktą prašymą ir galimybę nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal skirtingas BK 284 straipsnio redakcijas nuteistajam M. L. atliekant įrodymų tyrimą apeliacinėje instancijoje buvo pranešta, su prokurorės prašymu nuteistasis susipažino, paaiškino, kad kaltinimo esmė jam yra aiški, kaltu neprisipažįsta visiškai, kaltinime nurodytu metu buvo komandiruotėje, tiriamame įvykyje nedalyvavo (2 t., b. l. 178). Apygardos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytų aplinkybių visumą, esamą teisinį reglamentavimą, išanalizavusi bylos medžiagą ir nenustačiusi aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą vadovautis BK 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, laiko nustatyta, kad M. L. 2015 m. spalio 7 d., apie 16.00 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) kabinete Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) – be jokios aiškios priežasties, pašalinių žmonių akivaizdoje, sudavė ranka A. S. per akinius, taip padarydamas nukentėjusiajam A. S. nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kaktos – nosies poodine kraujosruva, tokiais įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės tvarką, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje (2015 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija).Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį baudžiamojon atsakomybėn traukiams tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Teismų praktikoje yra pažymėta, kad šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal šį straipsnį turi būti nustatyti veikos padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Šie padariniai nustatomi atsižvelgiant į tai, ar viešoje vietoje buvo panaudotas fizinis smurtas, ar aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, ar buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis, ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai. Aiškinant viešosios tvarkos pažeidimo nusikalstamos veikos sudėties požymius, teismų praktikoje pažymima, kad šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad kaltininkas suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių norėtų. Tačiau padarinių atžvilgiu kaltininko tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-384-788/2018).Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad nagrinėjamu atveju BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiai nenustatyti, taip pat neįrodyta, kad būtent M. L. padarė viešosios tvarkos pažeidimą. Apygardos teismo teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, pati atlikusi įrodymų tyrimą, daro išvadą, kad jokių pagrįstų abejonių dėl to, kad buvo padaryta BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika ir, kad ją padarė M. L., nekyla. M. L. kaltė įrodyta byloje surinktais įrodymais, kurių vertinimas atliktas laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas M. L., kaip ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, savo kaltę dėl viešosios tvarkos pažeidimo neigė. Nuteistasis nurodė, kad byloje nustatytu laiku, t. y. 2015 m. spalio 7 d., apie 16.00 val., (duomenys neskelbtini) skyriuje nebuvo, tuo metu buvo išvykę į komandiruotę (duomenys neskelbtini). Ši apelianto versija nėra nauja, ją nuteistasis iškėlė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Apylinkės teismas, patikrinęs M. L. pateiktą versiją byloje surinktų įrodymų kontekste, ją atmetė, kaip nepagrįstą jokiais objektyviais įrodymais ir prieštaraujančią byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Apygardos teismo teisėjų kolegija nesutikti su tokiu vertinimu neturi pagrindo. Vertinant M. L. parodymus jų patikimumo aspektu visų pirma atkreipiamas dėmesys į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu apie įvykį nieko nepaaiškino, nurodė, kad tokio įvykio neprisimena. Duodamas paaiškinimus pirmosios instancijos teisme nuteistasis nurodė, kad įvykio metu buvo komandiruotėje (duomenys neskelbtini), tačiau detalesnių aplinkybių (kur apsistojo, su kuo buvo susitikęs, koks buvo komandiruotės tikslas, kokius objektus aplankė) nenurodė. Nors M. L. pateikė įsakymą dėl komandiruotės, kelionės lapą, šių dokumentų teismas nepripažino įrodymais, patvirtinančiais M. L. teiginių teisingumą ir nurodė tokio vertinimo motyvus (2 t., b. l. 97). Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nuteistasis M. L. savo versiją papildė naujomis aplinkybėmis ir duomenimis, apie kuriuos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme neužsiminė. Nuteistasis nurodė, kad į (duomenys neskelbtini) važiavo apžiūrėti nekilnojamojo turto, savo objektų, taip pat pas asmenį (A. Š.), kad jam parodyti objektus, kuriuos rado (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) 2015 m. spalio 5 d. apsistojo pas merginą, su kuria tuo metu buvo susipažinęs. 2015 m. spalio 7 d. buvo (duomenys neskelbtini) su A. Š., po to kartu žvejojo (duomenys neskelbtini) miestelyje, liko nakvoti pas A. Š.. Spalio 8 d. grįžo į (duomenys neskelbtini), o spalio 9 d. išvažiavo į (duomenys neskelbtini). Taip pat nurodė, kad jo paaiškinimus dėl komandiruotės į (duomenys neskelbtini) gali patvirtinti A. V. (2 t. b. l. 178-180). Apklaustas kaip liudytojas A. Š. paaiškino, kad su M. L. (duomenys neskelbtini) susitiko spalio 6 d. Spalio 7 d. susitiko (duomenys neskelbtini), važiavo kartu žvejoti į (duomenys neskelbtini) kaimą. Vakare M. L. liko pas jį (duomenys neskelbtini), kitą dieną išvažiavo į (duomenys neskelbtini) ir jį išleido prie arenos. Ką po to veikė M. L., nežino. Taip pat nežino kur M. L. buvo apsistojęs (duomenys neskelbtini). Po šio susitikimo kitas susitikimas buvo 2017 m. M. L. nieko neprašė, tiesiog atvažiavo į svečius, kalbėjosi apie reikalus (2 t., b. l. 182, 183).A. V. paaiškino, kad su M. L. kartu gyvena tris metus. 2015 m. spalio 7 d. M. L. buvo išvykęs į komandiruotę (duomenys neskelbtini). Važiavo darbo reikalais, apžiūrėjo objektus, susitiko su A. Š., su juo žvejojo. Kadangi M. L. paaiškino, kad yra kaltinamas dalykais, kurių nepadarė, pradėjo tikrinti susirašinėjimą socialiniuose tinkluose ir atsekė buvusius įvykius. Anksčiau to nedarė, nes negalvojo kad reikės, kad viskas eis iki teismo, kad reikės turėti alibi. Telefoną parodė antstoliui, kuris susirašinėjimą socialiniame tinkle facebook fiksavo ir patvirtino faktinių aplinkybių konstatavimo protokole (2 t., b. l. 180 –182).Nors apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausti liudytojai patvirtino nuteistojo iškeltą versiją dėl Komandiruotės (duomenys neskelbtini), kolegija išanalizavusi jų parodymus ir juos įvertinusi kitų byloje surinktų įrodymų kontekste, nelaiko jų objektyviu ir patikimu įrodymų šaltiniu, kategoriškai paneigiančiu skundžiamame nuosprendyje padarytas išvadas dėl M. L. dalyvavimo nusikalstamos veikos padaryme ir jo kaltės. Vertinant minėtų liudytojų parodymų patikimumą negali būti neatsižvelgta į tai, kad apie šiuos asmenis, kaip galinčius patvirtinti M. L. nekaltumą, buvo užsiminta tik nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje. Pranešime apie įtarimą, kuris M. L. buvo įteiktas 2017 m. balandžio 18 d., aiškiai nurodyta tiek nusikalstamos veikos padarymo vieta, tiek laikas, kitos aplinkybės, tačiau M. L. apklausiamas įtariamuoju taip pat ir duodamas paaiškinimus nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme asmenų, galinčių patvirtinti jo nurodytą alibi ir paneigti kaltinime nustatytas aplinkybes nenurodė. Tik pirmosios instancijos teismui nepalankiai nuteistajam įvertinus jo pateiktus dokumentus dėl komandiruotės ir priėmus jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, nuteistojo versija buvo papildyta iš esmės naujomis aplinkybėmis įvardinant konkrečius asmenis, galinčius paneigti skundžiamame nuosprendyje nustatytas aplinkybes. Nuteistojo M. L. nurodyti liudytojai ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme apklausti nebuvo, todėl teismas neturi galimybės palyginti jų skirtingu proceso metu duotų paaiškinimų. Tačiau išanalizavus ir įvertinus jų apeliacinės instancijos teismo posėdyje duotus parodymus, palyginus juos su kitais byloje surinktais įrodymais, taip pat ir su paties nuteistojo paaiškinimais, matyti, kad jie tarpusavyje skiriasi, nėra nuoseklūs, dėl tam tikrų aplinkybių yra nelogiški. 2018 m. vasario 1 d. posėdyje apklaustas A. Š. itin detaliai nurodė ką veikė ir su kuo bendravo 2015 m. spalio 6-8 dienomis, tačiau ką konkrečiai veikė ir apie ką konkrečiai kalbėjo su M. L., kai šis buvo atvykęs 2017 m., nurodyti negalėjo, paaiškino, kad apie ką kalbėjo, neatsimena. Be to, analizuojant A. Š. parodymus matyti, kad dėl kai kurių aplinkybių jie prieštarauja nuteistojo M. L. parodymams. Nuteistasis tvirtino, kad 2015 m. spalio 7 d. vakare jis liko pas A. Š., atvažiavo mergina iš (duomenys neskelbtini), pas kurią jis buvo apsistojęs, tačiau A. Š. savo paaiškinimuose apie tai, kad be M. L. pas jį liko nakvoti ir M. L. draugė, neužsiminė. Iš jo paaiškinimų visumos galima spręsti, kad M. L. buvo vienas. Liudytoja A. V. su nuteistuoju į (duomenys neskelbtini) nevyko, tačiau tvirtino įvykius atkūrusi iš susirašinėjimo socialiniame tinkle facebook. Paklausus kodėl tokios informacijos nepateikė ir paaiškinimų nedavė anksčiau, liudytoja teigė nemaniusi, kad to reikia, kad bus prieita iki teismo, kad reikia turėti alibi. Kolegijos įsitikinimu, nelogiška, kad liudytoja, kaip pati nurodė su nuteistuoju kartu gyvenanti tris metus, žinodama kuo kaltinamas jos draugas, turėdama galimybę patvirtinti jo alibi, nesiėmė jokių veiksmų ir tik priėmus apkaltinamąjį nuosprendį pradėjo ieškoti informacijos, galinčios patvirtinti M. L. paaiškinimų teisingumą. Vertinant A. V. parodymų, kaip įrodymų šaltinio, patikimumą stebimas ir jų neatitikimas paties M. L. nurodytoms aplinkybėms. Liudytoja tvirtino, kad visą pažinties su M. L. laiką jis buvo su barzda, nusiskutusio jo nematė. Pats M. L. paaiškino, kad barzdą augina tik šaltuoju metų laiku, vasarą visada nusiskuta. Aplinkybė, ar nuteistasis visą laiką augino barzdą, ar ne, šioje byloje nagrinėjamų aplinkybių kontekste yra reikšminga, kadangi vienas iš apeliacinio skundo argumentų, kuriais grindžiamas nukentėjusiojo ir liudytojų G. P., I. T. parodymų nepatikimumas, yra tai, kad minėti asmenys nenurodė šio išorinio požymio, dėl to, pasak apelianto, jų parodymai negali būti laikomi patikimais. Paminėtų aplinkybių visuma, kolegijos įsitikinimu, sudaro pakankamą pagrindą liudytojų A. V. ir A. Š. parodymus vertinti kritiškai, kaip siekį padėti nuteistajam išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tokį vertinimą sąlygoja ne tik aptartas parodymų nenuoseklumas, prieštaringumas, nelogiškumas bet ir tai, kad kiti byloje surinkti įrodymai – nukentėjusiojo A. S., liudytojų I. T., G. P., M. S. parodymais, atpažinimo iš nuotraukų protokolai – juos paneigia.Nukentėjusysis A. S. duodamas paaiškinimus apie (duomenys neskelbtini) įvykusio konflikto aplinkybes, viso proceso metu dėl su įvykiu susijusių aplinkybių buvo nuoseklus. Nors apeliaciniame skunde A. S. parodymai kritikuojami teigiant, kad jie nėra nuoseklūs, juos paneigia kiti įrodymai, aukštesnysis teismas neturi pagrindo abejoti nukentėjusiojo nurodytų aplinkybių teisingumu. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, taip pat ir duodamas paaiškinimus nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme A. S. nuosekliai tvirtino, kad kabinete su juo konfliktavo ir jam vieną kartą sudavė 25-30 metų jaunuolis, sportiško kūno sudėjimo, apsirengęs tamsios spalvos sportiniais rūbais, dėvėjo trikotažinę kepurę. Tokius pačius jaunuolio išorės požymius nurodė ir liudytojos I. T. ir G. P.. A. S. taip pat nurodė, kad po jo atžvilgiu panaudoto smurto išėjo paskui jaunuolį, matė, kad jis išvažiavo juodos spalvos BMW automobiliu, kurio valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Nors tyrimo metu paaiškėjo, kad nukentėjusiojo nurodytas automobilio valstybinis numeris yra neteisingas, t. y. suklysta nurodant vieną valstybinio numerio skaičių, ši aplinkybė, pati savaime, nukentėjusiojo parodymų, kaip neteisingų, prieštaraujančių byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, vertinimo nelemia. Būtent dėl to, kad nukentėjusysis įvykio metu įsidėmėjo automobilio, kuriuo pasišalino jaunuolis, skiriamuosius požymius (spalvą, modelį, valstybinį numerį), taip pat įsiminė jaunuolio išvaizdos bruožus, sustabdytas ikiteisminis tyrimas buvo atnaujintas ir išsiaiškintos padaryto nusikaltimo aplinkybės. Nukentėjusysis vienareikšmiškai patvirtino, kad automobilis BMW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį jis atsitikrinai pamatė 2017 m. vasario 15 d. prie (duomenys neskelbtini), yra tas pats automobilis, kuriuo pasišalino prieš jį smurtavęs jaunuolis. Taip pat nukentėjusysis patvirtino, kad 2017 m. vasario 15 d. jis atpažino ir minėtą automobilį įsėdusį jaunuolį kaip tą, kuris jį sužalojo 2015 m. spalio 7 d. Abejoti A. S. nurodytomis aplinkybėmis nėra pagrindo, kadangi atliekant atpažinimą iš nuotraukų 2016 m. kovo 2 d. nukentėjusysis iš šešių pateiktų nuotraukų, tarp kurių M. L. nuotraukos nebuvo, neatpažino nei vieno asmens. Tačiau 2017 m. birželio 7 d. nukentėjusiajam parodžius atpažinti tris nuotraukas, iš kurių viena buvo nuteistojo, A. S. nurodė, kad vienoje iš nuotraukų esantys vyras iš veido bruožų labai panašus į automobilio BMW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotoją, kuris nukentėjusiajam trenkė į veido sritį 2015 m. spalio 7 d., t. y. nukentėjusysis atpažino būtent M. L.. Asmens atpažinimas iš nuotraukų buvo vykdomas ir su liudytojomis G. P. ir I. T.. Nei viena iš minėtų liudytojų asmens, kuris kabinete konfliktavo su nukentėjusiuoju, neatpažino. Tačiau ši aplinkybė, priešingai, negu tvirtinama skunde, neįrodo, kad M. L. 2015 m. spalio 7 d., apie 16.00 val. (duomenys neskelbtini) kabinete Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo, o A. S. paaiškinimai, atpažinimo protokole užfiksuotos aplinkybės yra neteisingi. Iš liudytojų apklausų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme matyti, kad nei viena iš jų į kabinetą įėjusio ir su nukentėjusiuoju konfliktavusio asmens neįsidėmėjo, nurodė tik tai, kad asmuo buvo apsirengęs tamsų sportinį kostiumą, dėvėjo trikotažinę kepurę, buvo aukštas. Šiuos požymius, kaip minėta, nurodė ir nukentėjusysis. Be to, liudytoja I. T. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie tai, kad nukentėjusysis po to, kai konfliktavęs jaunuolis pasišalino iš kabineto, buvo išėjęs, grįžęs sakė, kad įsidėmėjo, kokiu automobiliu asmuo išvažiavo. Aplinkybę, kad atvykus į įvykio vietą nukentėjusysis minėjo automobilį BMW, kalbėjo apie jo valstybinius numerius, patvirtino pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustas M. S. (2 t., b. l. 83). Ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie tai, kad nukentėjusysis išėjo paskui konfliktavusį vyrą, po to grįžo į kabinetą, laukė atvykstant policijos, apklausiama teisme patvirtino ir liudytoja G. P.. Skunde akcentuojama aplinkybė, kad nei nukentėjusysis, nei liudytojos nenurodė skiriamojo M. L. bruožo – barzdos, esminės reikšmės vertinant minėtų asmenų parodymus jų patikimumo aspektu neturi. Pats M. L., kaip jau minėta, nurodė, kad su barzda jis būdavo ne visą laiką. Šią aplinkybę patvirtina ir apeliacinėje instancijoje pateiktas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas (2 t., b. l. 128–137). Šiame protokole fiksuota A. V. socialinio tinklo facebook profilio laiko juostoje įkelta informacija (nuotraukos, komentarai). Skirtingu laiku įkeltose nuotraukose M. L. išvaizda skiriasi, nuteistasis yra tiek su barzda, tiek be jos. Iš nuotraukų taip pat matyti, kad M. L. važiuoja automobilyje, dalyvauja renginyje, patyrė kojos traumą, virtuvėje skuto daržoves, žvejojo, tačiau objektyvios informacijos apie nuotraukų padarymo laiką, kurią būtų galima patikrinti, šiuo atveju nėra. Socialinio tinklo facebook asmens profilio laiko juostoje nurodyta nuotraukos įkėlimo data nereiškia, kad būtent tuo metu ir buvo padaryta pati nuotrauka. Esant tokioms aplinkybėms kolegija faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo nelaiko įrodymu, kuriuo remiantis būtų galima pripažinti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytos aplinkybės dėl M. L. dalyvavimo nusikalstamoje veikoje yra neteisingos.Kolegija konstatuoja, kad nuosekliais nukentėjusiojo A. S., liudytojų I. T., G. P., M. S. parodymais, rašytiniais įrodymais (atpažinimo protokolais, tarnybiniais pranešimais) įrodyta, kad M. L. 2015 m. spalio 7 d., apie 16.00 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) kabinete Nr. (duomenys neskelbtini) – be jokios priežasties sudavė nukentėjusiajam per akinius. Po šio kontakto nukentėjusiajam buvo padaryta kaktos-nosies poodinė kraujosruva, kuri specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) įvertinta kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Teismo medicinos ekspertas specialisto išvadoje patvirtino, kad sužalojimas galėjo būti padarytas nukentėjusiojo nurodytomis aplinkybėmis. Apie tai, kad į kabinetą įėjusio asmens kontakto su nukentėjusiuoju šiam bėgo kraujas, akiniai buvo ant žemės, savo parodymuose nurodė ir konflikto metu kabinete dirbusios specialistės. Remdamasi šiomis aplinkybėmis kolegija apeliacinio skundo argumentą, kad specialisto išvada nėra kategoriška, jos nepatvirtina liudytojų parodymai, atmeta, kaip nepagrįstą, neatitinkantį byloje nustatytų aplinkybių. Kaip nepagrįstus kolegija atmeta ir skundo teiginius, kad nagrinėjamu atveju nenustatyti padariniai – viešosios tvarkos sutrikdymas – kurių nustatymas yra būtinas veiką pripažįstant nusikalstama ir kvalifikuojant pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Nagrinėjamu atveju incidentas įvyko viešoje vietoje, jo metu nukentėjusiojo atžvilgiu buvo panaudotas fizinis smurtas, nežymiai sutrikdyta sveikata. Kabinete dirbusios specialistės patvirtino, kad incidentas buvo labai nemalonus, išsigando, pasimetė, buvo sutrikusios, po įvykio sunkiai sekėsi susikaupti, tęsti darbą. Dėl incidento buvo iškviesta policija. Šios aplinkybės rodo, kad normali įstaigos veikla, įprastas darbo režimas buvo sutrikdyti, asmenys išsigando, patyrė neigiamas emocijas, dėl kurių buvo sunku tęsti darbą, nukentėjusysis dėl jo atžvilgiu panaudoto smurto jautėsi pažemintas, susinervino, išsigando. Nuteistasis M. L., viešoje vietoje elgdamasis įžūliai ir nepagarbiai, atlikdamas smurtinio pobūdžio veiksmus, po kurių nukrito nukentėjusiojo akiniai, jam pradėjo bėgti kraujas, suvokė, kad savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ir dėl to bus sutrikdyta visuomenės tvarka. Skundo argumentai, kad asmuo tikslo pažeisti viešąją tvarką neturėjo, nukentėjusysis specialistės klausinėjo klausimų, kurie neįeina į jos kompetenciją dėl to asmuo turėjo pagrindą papriekaištauti nukentėjusiajam, nelaikytini teisiškai reikšmingais. BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nei veikos padarymo motyvas, nei tikslas nenurodyti ir tai reiškia, kad joje aprašytos veikos konstatavimui šie subjektyvieji požymiai reikšmės neturi. Šis nusikaltimas gali būti padaromas dėl įvairių paskatų, jo motyvai gali būti tiek chuliganiški, tiek ir asmeniniai ar net savanaudiški arba kitokie. Asmeninio pobūdžio paskatų buvimas nepaneigia veikos priešingumo viešajai tvarkai, jei kaltininkas savo asmeniniams santykiams spręsti pasirenka viešą vietą ir būdą, kuriuo demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai bei sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką. Nuteistojo įžūlus, moralės požiūriu nepriimtinas elgesys viešoje vietoje, pasireiškęs fizinio smurto panaudojimu, sukėlęs neigiamą viešoje vietoje buvusių asmenų reakciją ir neigiamus emocinius išgyvenimus, sutrikdęs įprastą darbo režimą, negali būti laikomas neperžengusiu privataus konflikto ribų, kadangi dėl tokio elgesio atsirado BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatyti padariniai ir ši aplinkybė yra pakankama tokius veiksmus laikyti nusikalstamais BK 284 straipsnio 1 dalies prasme. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas išsamiai išanalizavo visus ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintus duomenis, juos teisingai įvertino visame įrodymų kontekste. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas detaliai pasisakė, kuriais įrodymais grindžia savo išvadas, o kuriuos atmeta, kaip nepatikimus ir jais nesivadovauja. Nustatydamas bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas rėmėsi patikimais ir leistinais įrodymais, juos įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Išvados dėl M. L. kaltumo išsamiai motyvuotos, apeliacinėje instancijos ištirti duomenys ir nustatytos aplinkybės jų teisingumo nepaneigia. Vien tai, kad nuteistasis ir jo gynėjas nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodami byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindami, nėra pagrindas priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Tačiau apylinkės teismas, teisingai nustatęs faktines nusikalstamos veikos aplinkybes ir padaręs pagrįstas išvadas dėl M. L. kaltės pažeidus viešąją tvarką, nepagrįstai M. L. veiksmus kvalifikavo pagal BK 284 straipsnį (2015 m. birželio 25 d. įstatymo redakcija), kadangi jo veika kvalifikuotina pagal nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusį baudžiamąjį įstatymą, t. y. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (2015 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija). Atsižvelgiant į tai, kad BK 284 straipsnio ir BK 284 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos bausmės savo rūšimi ir dydžiu yra vienodos ir apeliacinės instancijos teismui nenustačius, kad skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė būtų aiškiai per griežta ar neproporcinga padarytam nusikaltimui, bausmės skyrimo klausimas iš naujo nesprendžiamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
nuteistojo M. L. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. nuosprendį pakeisti.
M. L. padarytą nusikalstamą veiką iš BK 281 straipsnio perkvalifikuoti į BK 284 straipsnio 1 dalį (2015 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija).
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.