- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-01-09
- Bylos Nr.
- e2S-203-430/2018
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Loreta Braždienė
- Atsakovas
- J. A.
- Ieškovas
- V. M.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo J. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo V. M. ieškinį atsakovui J. A. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
I. V. M. pareiškė Vilniaus rajono apylinkės teismui ieškinį atsakovui J. A. dėl žalos atlyginimo. Teismas ieškinį priėmė ir 2017 m. rugsėjo 28 d. teismo nutartimi Nr. e2-5070-892/2017 pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, areštuodamas atsakovo J. A. turtą 9000 Eur sumai. Atsakovo vertinimu laikinosiomis apsaugos priemonės pritaikytos neesant teisinio pagrindo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 28 d. teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-5070-892/2017 pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, areštuodamas atsakovo J. A. nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą 9000 Eur sumai, o jo nesant arba esant nepakankamai – pinigines lėšas, esančias kredito įstaigose, uždraudžiant areštuotą turtą perleisti bei juo disponuoti, paliekant teisę šį turtą valdyti ir naudotis.
Nutartyje teismas nurodė, kad 9000 Eur dydžio ieškovo ieškinio reikalavimo suma atsakovui yra didelė, todėl kyla objektyvi grėsmė teismo sprendimo vykdymui ir teismas turi pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Apeliantas pateikė atskirąjį skundą, kuriame nurodė, kad nesutinka su pirmos instancijos teismo skundžiamos nutarties teiginiais ir mano, kad jie yra nepagrįsti. Pažymėjo, jog šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi teismui įrodyti šias aplinkybes: 1) įrodyti, jog ieškinys yra prima facie pagrįstas 2) pateikti įrodymus, patvirtinančius, apie interesantams kylančią grėsmę, dėl kurios būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nagrinėjamu atveju ieškovo ieškinys nėra pagrįstas, nes šis ieškovo reikalavimas yra tapatus ieškiniui, išnagrinėtam kitoje civilinėje byloje Nr. e2-1926-892/2017, kuri yra pabaigta įsiteisėjusia Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 19 d. nutartimi, patvirtinus tarp bylos šalių sudarytą taikos sutartį. Minėta taikos sutartis sudaryta tarp BUAB „G.“ bankroto administratoriaus bei atsakovo. Bankroto administratorius ieškinį teismui pareiškė, kaip bankrutuojančios įmonės bei jos kreditorių atstovas. Abu ieškiniai atsakovams pareikšti dėl to paties dalyko – dėl žalos iš atsakovo priteisimo, tuo pačiu CK 6.263 straipsnio pagrindu. Ankstesnėje byloje ieškinio dalyką pilnai sudarė visas BUAB „G.“ bankroto byloje nepatenkintas kreditorių reikalavimų dydis, tame tarpe ir ieškovo 9000 Eur dydžio kreditorinis reikalavimas. Todėl atsakovo įsitikinimu šie ieškiniai yra tapatus ir to apylinkės teismas neįvertino taikydamas laikinąsias apsaugos priemones.
Atsakovo nuomone, teismo nutartyje nėra nurodyta objektyvių aplinkybių, pagrindžiančių, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti, nes minėtu atveju teismas skundžiamoje nutartyje grindė savo prašymą vieninteliu argumentu – didele ieškinio suma. Prezumpcija, jog ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti, nes teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes.
Atsakovas pažymi, kad jo finansinė padėtis yra gera, jam nuosavybės teise priklauso 6 nekilnojamojo turto objektai, todėl mano, kad ieškovo ieškinio reikalavimų suma jam kaip fiziniam asmeniui nėra didelė.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017-09-28 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-5070-892/2017, ir priimti naują nutartį – prašymą dėl laikinųjų priemonių taikymo atsakovo J. A. atžvilgiu atmesti kaip nepagrįstą.
Ieškovas pateikė teismui atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriame nurodė, jog ši nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o atsakovo atstovo atskirasis skundas atmestinas. Pažymėjo, jog ieškinio reikalavimų suma yra didelė, o atsakovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų gerą atsakovo turtinę padėtį. Be to pažymėjo, kad ieškiniai nagrinėjamoje byloje ir civilinėje byloje Nr. e2-1926-892/2017 nėra tapatūs.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartis, kuria atsakovo atžvilgiu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės.
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones, viena iš jų – ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad ieškovui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Antra būtina sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti nėra pagrindo.
Nagrinėjamu atveju ieškovas pareiškė ieškinį apeliantui dėl 9000 Eur žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškinio suma apeliantui kaip fiziniam asmeniui yra didelė, todėl yra pagrindas manyti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, ir pareikšto ieškinio reikalavimų užtikrinimui pritaikė CPK 145 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose numatytas laikinųjų apsaugos priemonių rūšis – apelianto piniginių lėšų, turtinių teisių bei kilnojamojo ir nekilnojamojo turto areštą. Apeliantas, kvestionuodamas skundžiamą nutartį, teigia, kad teismas neįvertino ieškinio pagrįstumo; ieškinio suma apeliantui nėra didelė; nėra grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, nes apelianto turtinė padėtis yra gera, o turimo turto pakanka ieškovo reikalavimams užtikrinti, t. y. nėra abiejų pirmiau nurodytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų.
Pagal nuosekliai formuojamą teismų praktiką, vien ieškinio sumos dydis negali patvirtinti būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, jog nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti ar netaikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-43-186/2016; 2016 m. sausio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-24-407/2016). Teismas skundžiamoje nutartyje nenurodė motyvų, kodėl vien didelės vertės ieškinio reikalavimas fiziniam asmeniui turėtų būti vertinamas kaip sukeliantis grėsmę būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymui.
Taip pat sutiktina su apeliantu, kad teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma turi preliminariai (lot. „prima facie“) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010). Nagrinėjamu atveju apeliantas teigia, kad apylinkės teismas tokio vertinimo visiškai neatliko ir jokių motyvų dėl to nepateikė, nors ieškovo ieškinys yra tapatus ieškiniui, išnagrinėtam kitoje civilinėje byloje Nr. e2-1926-892/2017, kuri yra pabaigta įsiteisėjusia Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 19 d. nutartimi, patvirtinus tarp bylos šalių sudarytą taikos sutartį. Minėta taikos sutartis sudaryta tarp BUAB „G.“ bankroto administratoriaus bei atsakovo. Bankroto administratorius ieškinį teismui pareiškė, kaip bankrutuojančios įmonės bei jos kreditorių atstovas (tarp jų ir kreditoriaus V. M.). Abu ieškiniai atsakovams pareikšti dėl to paties dalyko – dėl žalos iš atsakovo priteisimo, tuo pačiu CK 6.263 straipsnio pagrindu. Ankstesnėje byloje ieškinio dalyką sudarė visas BUAB „G.“ bankroto byloje nepatenkintas kreditorių reikalavimų dydis, tame tarpe ir ieškovo 9000 Eur dydžio kreditorinis reikalavimas, todėl apelianto įsitikinimu šie ieškiniai yra tapatus ir apylinkės teismas to neįvertino taikydamas laikinąsias apsaugos priemones.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tokio pobūdžio civilinėse bylose yra išaiškinęs, kad kai bankrutuojantis juridinis asmuo dar egzistuoja (nėra likviduotas ir išregistruotas iš Juridinių asmenų registro) kaip civilinių santykių subjektas, tokiu atveju visų kreditorių interesus gina bankroto administratorius. Tuo tarpu pasibaigus juridiniam asmeniui, kuris buvo skolingas savo kreditoriui bankroto byloje neišieškotą finansinio reikalavimo sumą, pasibaigia ir bankroto byla, kurioje teikiamas prioritetas visų to juridinio asmens kreditorių lygiateisiškumui. Nuo to momento kiekvienas dėl tyčinio bankroto likviduotos bendrovės kreditorius, kurio finansiniai reikalavimai (jų dalis) nebuvo patenkinti bankroto byloje, turi teisę individualiai reikšti tiesioginius reikalavimus dėl žalos (skolininko bankroto byloje neišieškotos finansinio reikalavimo sumos) atlyginimo atsakingam dėl tyčinio bankroto asmeniui. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad tyčinio įmonės bankroto atveju kreditoriai turi teisę pareikšti ieškinį šios bendrovės akcininkams ir vadovams, tačiau šią teisę riboja priteistino akcininkų ir (ar) vadovų veiksmais padarytos žalos atlyginimo dydžio aiškumo reikalavimas. Kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad ieškovui pateikus tokį ieškinį (kuris gali sutapti su bankroto administratoriaus anksčiau teiktu ieškiniu ginant kreditorių interesus), teismas, turi išsiaiškinti, ar šis ieškinys nėra dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Tokie klausimai turėtų būti sprendžiami parengiamojo teismo posėdžio metu ar kitais procesiniais būdais, nustatant galimybę šalims pareikšti argumentus dėl galimo ieškinio tapatumo. Konstatuoti tapatumą teismas gali tik iš esmės įsitikinęs, kad tikrai yra tam pagrindas, ir išklausius abiejų šalių pozicijas. Vienos šalies pozicijos apie tokio pagrindo buvimą (kaip nagrinėjamu atveju – atsakovo pozicija apie tai, kad ieškovo reikalavimas yra tapatus reikalavimams jau išnagrinėtoje byloje) nepakanka, jog būtų galima nuspręsti dėl ieškinių tapatumų (ir dėl to laikyti ieškinį nepagrįstu), kol nėra patikimai įsitikinta, kad toks pagrindas tikrai egzistuoja. Apibendrinant darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pačias išvadas dėl galimo bylų tapatumo galės padaryti tik kai dėl šio klausimo bus suteikta galimybė pasisakyti visoms šalims ir tretiesiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. lapkričio 17 d. nutartyje Nr. 3K-3-412-313/2017), o taikant laikinąsias apsaugos priemones atliekamas tik preliminarus pareikštų reikalavimų vertinimas. Preliminariai vertinant ieškinį, objektyviai teisingos išvados (net ir preliminarios) apie ieškinio tapatumą, negalima padaryti, nebent ieškinys yra visiškai identiškas ar akivaizdžiai nepagrįstas, tačiau šiuo atveju tiek šios bylos ieškinys, tiek nagrinėtas e2-1926-892/2017 nėra identiški ar tuo labiau akivaizdžiai nepagrįstas. Todėl šiuo atveju, apeliacinės instancijos teismui, įvertinus preliminariai ieškinio reikalavimų pagrįstumą bei pateiktus įrodymus, negalima daryti kategoriškos išvados, kad šiuo atveju ieškovui palankus teismo sprendimas apskritai negalėtų būti priimtas.
Sprendžiant dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui nagrinėjamu atveju, t. y. dėl antrosios būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, kaip minėta, pirmos instancijos teismas rėmėsi vien tuo, jog šiuo atveju didelės vertės ieškinio reikalavimas (9000 Eur) turėtų būti vertinamas kaip sukeliantis grėsmę būsimo galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymui. Skundžiamoje nutartyje papildomai nurodęs, jog teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad tokia suma, juo labiau fiziniams asmenims, paprastai laikytina didele, tačiau kaip minėta remiantis teismų praktika tai dar nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to ši prezumpcija (dėl didelės sumos) nėra absoliuti, todėl teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi įvertinti reikalavimo sumos dydį, kaip pagrįstai nurodo apeliantas, atsižvelgiant į konkretaus asmens finansines galimybes. Asmuo, paduodamas atskirąjį skundą, gali paneigti šią prezumpciją, pateikdamas duomenis, įrodančius jo (gerą) turtinę padėtį (CPK 12 str., 178 str.). Todėl nagrinėjamu atveju vertintina, ar apeliantas yra pajėgus įvykdyti ieškovui galimai palankų teismo sprendimą, t. y. ar jo turtinė padėtis yra tokia gera, kad menkai tikėtina, jog reiškiamo reikalavimo įvykdymas turėtų asmens turtinei padėčiai esminę reikšmę, nes būtent dėl to paprastai ir išauga turto masės slėpimo, kitaip tariant, grėsmės sprendimo įvykdymui, tikimybė, taip pat vertinamos asmens, kurio atžvilgiu prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemones, sąžiningumas, ar šis gali vengti vykdyti teismo sprendimą arba atliks veiksmus, kuriais siekiama sumažinti galimybes įvykdyti teismo sprendimą, ir ar tokių duomenų byloje yra. Nesant duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, nesudaro pagrindo varžyti atsakovo teisių taikant laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-03-31 nutartis Nr. 2-667-407/2016).
Apeliantas, teigdamas, kad jo turtinė padėtis yra gera ir ieškinio suma negali būti laikoma jam ypač didele, pateikė šiuos argumentus pagrindžiančius įrodymus – Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą apie turimą nekilnojamąją turtą bei nurodydamas aplinkybes, jog įvykdė taikos sutartį kitoje civilinėje byloje (Nr. e2-1926-892/2017), sumokėdamas 6000 Eur suma. Tai, kad atsakovas realiai sumokėjo bankroto administratoriui minėtoje byloje 6000 Eur sumą, teismų informacinės sistemos duomenimis patvirtina Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017-10-12 nutartis Nr. e2VP-5278-892/2017, kurioje konstatuotas visiško atsiskaitymo faktas pagal bankroto administratoriaus pranešimą teismui. Todėl šios aplinkybės patvirtina, kad jog atsakovas (apeliantas) J. A. yra bendradarbiauja, vykdo teismo sprendimus, sumokėdamas iš jo priteistas sumas pagal teismo sprendimą/nutartį. Šiuo atveju jis pilnai įvykdė teismo patvirtintos taikos sutarties sąlygas. Tuo tarpu pateiktas Nekilnojamojo turto išrašas (apie atsakovo turtą) patvirtina, kad atsakovas turi 6 nekilnojamojo turto objektus – žemės sklypus ir statinius Vilniaus rajone, ir tikėtina, kad viso šio nekilnojamojo turto vertė gerokai viršija ieškovo ieškinio reikalavimų sumą. Apie tai, kad apeliantas turėtų dar kitų skolų, byloje duomenų nėra. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas galėtų vengti vykdyti teismo sprendimą (ieškinio patenkinimo atveju) arba yra linkęs atlikti veiksmus, kuriais būtų siekiama sumažinti galimybes įvykdyti teismo sprendimą. Todėl apeliacinės instancijos teismas remdamasis suformuota teismų praktika, šiuo atveju daro išvadą, kad vien ženklus ieškinio sumos dydis negali patvirtinti būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tuo labiau apeliantui paneigus prezumpciją ir įrodžius, jog jo finansinė padėtis yra gana gera, ir byloje nesant duomenų dėl jo sunkios finansinės padėties. Pirmosios instancijos teismas, pritaikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nagrinėjamu atveju nenustatė kitų aplinkybių, sudarančių pagrįstą prielaidą, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymo galimybė sumažėtų.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, skundžiama nutartis naikinama ir klausimas iš sprendžiamas iš esmės – ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių atmetamas.
Prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetimas byloje neužkerta kelio ieškovui pasikeitus aplinkybėms pakartotinai kreiptis į teismą su motyvuotu prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 straipsniu, teismas
nutaria:
Atskirąjį skundą tenkinti.
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo V. M. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.