Šiaulių apylinkės teismo nutartis

Įžanginė dalis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo

V. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), lietuviui, Lietuvos Respublikos piliečiui, nevedusiam, turinčiam vidurinį išsilavinimą, nedirbančiam, neįgaliam, gyv. (duomenys neskelbtini), neteistam, Šiaulių apylinkės teismo 2014-11-06 nutartimi pripažintam nepakaltinamu dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje padaryto nusikaltimo, kaltinamam pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalį (3 veikos).

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Š. 2015-09-18 apie 7.30 val. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), tyčia, virtuvėje išsitraukdamas iš stalčiaus peilį ir mesdamas jį į kambaryje buvusią O. B., tačiau nepataikydamas, grasino nužudyti O. B. ar sunkiai sutrikdyti jos sveikatą, tuo sudarydamas pakankamą pagrindą nukentėjusiajai O. B. manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

Be to, V. Š. 2015-09-21 apie 21.30 val. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), tyčia, priėjęs prie lovoje gulinčios O. B., laikydamas rankoje kirvį ir sakydamas O. B. žodžius „užmušiu, padėsiu į vietą ir niekas man nieko nepadarys“, grasino nužudyti O. B. ar sunkiai sutrikdyti jos sveikatą, tuo sudarydamas pakankamą pagrindą nukentėjusiajai O. B. manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

Be to, V. Š. 2015-10-16 apie 8.00 val. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), įremdamas į kaklą peilį ir sakydamas jai žodžius „aš tave pasmeigsiu“, grasino nužudyti O. B. ar sunkiai sutrikdyti jos sveikatą, tuo sudarydamas pakankamą pagrindą nukentėjusiajai O. B. manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

Nukentėjusioji O. B. teisme vadovaudamasi LR BPK 82 str. 2 d. nuostatomis atsisakė duoti parodymus prieš anūką V. Š..

Apklaustas kaip įtariamasis V. Š. kaltu dėl padarytų nusikalstamų veikų neprisipažino (42-43, 90-91 b. l.).

Nukentėjusioji O. B. ikiteisminio tyrimo metu dėl V. Š. nusikalstamų veikų parodė, kad 2015-09-21 apie 21.30 val. būdama namuose - (duomenys neskelbtini), į namus grįžo neblaivus anūkas V. Š., kuris atėjo pas ją į kambarį, kuriame ji gulėjo ir be jokios priežasties pradėjo ją įžeidinėti. Buvo labai įtūžęs ir agresyvus. Su savimi rankoje nuolat laikė kirvį, kuriuo jis sakė ją nužudys. Ji tai suprato kaip realius grasinimus, kad juos gali įvykdyti, kadangi 2015-09-18 jis be priežasties į ją paleido peilį, tačiau nepataikė, peilis pataikė į paveikslą, kabantį ant sienos. Toks jo elgesys kiekvieną dieną ir ji jo labai bijo. Jis su savimi nešiojasi maišelį, o jame kirvį ir peilį, ir tuo atveju jis pasiėmė kirvį ir išsinešė su savimi. Dėl tokio jo elgesio ji pajuto emocinį stresą. Taip pat parodė, kad 2015-10-16 apie 8.00 val. ryte atsikėlęs jos anūkas V. Š., jai būnant virtuvėje priėjo prie jos ir iš stalčiaus pasiėmęs peilį jį įrėmė jai į kaklą, bei pagrasino, kad ją nužudys, t.y. pasmeigs bei vieną kartą nestipriai kumščiu sudavė į galvos sritį. Po to anūkas peilį padėjo ant stalo ir išėjo iš namų. Ji anūko V. Š. grasinimo labai išsigando, nes jis yra neprognozuojamas ir gali bet kada, bet ką padaryti. Ji jo grasinimus suprato kaip realius, nes jis jai peilį jau buvo įrėmęs ir ji tuomet nuo jo pabėgti negalėjo. Dėl suduoto smūgio jai sužalojimų nepadaryta ir jokio fizinio skausmo nesukėlė. Papildomai apklausta parodė, kad 2015-09-18 apie 7.30 val., ji buvo pas save kambaryje, stovėjo, o V. Š., būdamas virtuvėje, išsitraukė iš stalčiaus peilį ir be jokios priežasties, kažką nerišliai sakydamas, supykęs dėl kažko, metė į ją peilį, tačiau nepataikė. Peilis pataikė į sienoje kabantį įstiklintą paveikslą, kurio stiklas sudužo, o peilis nukrito ant žemės. Dėl tokio V. Š. elgesio ji labai išsigando, tačiau policijos nekvietė. Gali patvirtinti, kad dėl 2015-09-18 ir 2015-09-21 įvykių ji patyrė išgąstį, baimę, nerimą, anūko grasinimus suvokė kaip realius (33, 61-62, 67-69 b. l.).

2015-09-21 O. B. protokolas-pareiškimas, kuriame ji nurodė, kad 2015-09-21 apie 21.30 val. namo grįžo jos anūkas V. Š.. Aiškiai matėsi, kad jis neblaivus. V. Š. atėjo pas ją į kambarį ir be jokios priežasties pradėjo ją įžeidinėti įvairiais necenzūriniais žodžiais. Anūkas rankoje laikė kirvį ir grasino ją nužudyti sakydamas „užmušiu tave, padėsiu į vietą ir niekas man nieko nepadarys“. Taip pat 2015-09-18 ryte, apie 7.30 val., anūkas be jokios priežasties paleido į ją peilį, tačiau jai nepataikė, peilis įsmigo į sienoje kabantį paveikslą. Tuo metu policijos nekvietė. Labai bijo dėl savo anūko tokio elgesio (9-11 b. l.).

2015-10-16 O. B. protokolas-pareiškimas, kuriame ji nurodė, kad 2015-10-16 apie 8.00 val., namuose - (duomenys neskelbtini), jos anūkas V. Š., būnant virtuvėje iš stalčiaus pagriebė peilį, bei jį įrėmęs jai į kaklą, pagrasino nužudyti, t.y. pasmeigti ir vieną kartą nestipriai sudavė kumščiu į galvą, tačiau jai fizinis skausmas sukeltas nebuvo. Ji jo tokius grasinimus suprato kaip realius ir buvo labai išsigandusi (14-15 b. l.).

2015-09-21 įvykio vietos apžiūros protokolas, kuriame užfiksuota ir aprašyta įvykio vieta -(duomenys neskelbtini) (30-31 b. l.).

2015-10-16 įvykio vietos apžiūros protokolas, kuriame užfiksuota ir aprašyta įvykio vieta -(duomenys neskelbtini). Iš įvykio vietos paimtas peilis žalia rankena. Peilis grąžintas saugojimui O. B. (53-59 b. l.).

2015-10-20 savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolas, kuriame užfiksuota, kad nukentėjusioji O. B. pateikė kirvį ir peilį (70 b. l.).

2015-10-20 apžiūros protokolas, kuriame apžiūrėti ir aprašyti O. B. pateikti daiktai: kirvis ir peilis (71-74 b. l.), kurie po apžiūros grąžinti O. B. (76 b. l.).

Įtariamojo laikino sulaikymo protokolas ir nutarimas paleisti į laisvę laikinai sulaikytą asmenį, kuriuose nurodyta, kad V. Š. buvo laikinai sulaikytas nuo 2015-10-17 19.40 val. iki 2015-10-19 14.52 val. (84, 85 b. l.).

BK 145 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, jog grasinantysis iš tikrųjų ketino jį realizuoti, bet pakanka to, kad nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-403/2006, 2K-142/2007, 2K-26/2010, 2K-14-222/2016). Taigi, nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir, kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.).

Šios bylos proceso metu surinkti įrodymai patvirtina, jog kaltinamasis V. Š. grasinimams pasirinko: darydamas 2015-09-18 ir 20015-10-16 nusikalstamas veikas – peilį, darydamas 2015-09-21 nusikalstamą veiką – kirvį, kuriuos panaudojo prieš nukentėjusiąją, peilį paleisdamas į nukentėjusiąją, bei įremdamas jį nukentėjusiajai į kaklą, kirvį - laikydamas rankoje ir sakydamas grasinančio pobūdžio žodžius nukentėjusiajai O. B.. Šios aplinkybės rodo, jog kaltinamasis V. Š. siekdamas sukurti tikrovišką grasinimo įspūdį, pasirinko efektyvias priemones bei atliko grasinimo realumą sustiprinančius veiksmus – peilio ir kirvio panaudojimą nukentėjusiosios atžvilgiu. Nukentėjusioji, kaltinamojo močiutė, tokius grasinimus suvokė kaip realią grėsmę savo gyvybei, paveikė nukentėjusiosios psichinę būseną, ji patyrė psichologinį diskomfortą, baimę, nervinę įtampą, be to, kaip nurodė pati nukentėjusioji, kad anūkas V. Š. jis yra neprognozuojamas ir gali bet kada, bet ką padaryti, todėl ji turėjo pagrindą galvoti, jog grasinimai bus įvykdyti. Pažymėtina, kad O. B. suvokimą dėl V. Š. atliktų veiksmų realumo patvirtina ir tai, kad 2014-11-06 Šiaulių apylinkės teismo nutartimi jis jau buvo pripažintas nepakaltinamu dėl BK 145 str. 1 d. padaryto nusikaltimo už grasinimus O. B.. Esant minėtoms aplinkybėms darytina išvada, kad V. Š. padarytos veikos 2015-09-21, 2015-09-18 ir 2015-10-16 pagal nustatytus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius atitinka nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje, sudėtį. Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas V. Š. atžvilgiu kvalifikuotas tinkamai, kadangi šiomis tyčinėmis nusikalstamomis veikomis padarė poveikį nukentėjusiosios O. B. psichikai, sukeliant jai baimę dėl grėsmės gyvybei ir sveikatai.

Šiaulių apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2015-11-11 nutartimi V. Š. buvo paskirta ambulatorinė teismo psichiatrijos ekspertizė (131 b. l.).

2015-12-07 teismo psichiatrijos teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 86 TPK-41/2016 konstatuota, jog V. Š. inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo metu (2015-09-18, 2015-09-21 ir 2015-10-16) sirgo lėtine psichikos liga - hebefrenine šizofrenija ir negalėjo suprasti savo veiksmų ir juos valdyti. V. Š. šiuo metu serga lėtine psichine liga - hebefrenine šizofrenija ir negali suprasti savo veiksmų esmės, negali jų valdyti. Dėl lėtinio psichikos susirgimo negali dalyvauti su juo atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus, negali dalyvauti teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą, negali atlikti bausmės, jam reikalinga taikyti priverčiamąsias medicinos priemones. Reikalinga taikyti priverčiamąsias medicinos priemones - stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje Rokiškio psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (136-139 b. l.).

Teisiamajame posėdyje ekspertas Gintaras Butkus paaiškino, kad atlikus medicininę duomenų analizę, psichikos būklės vertinimą, psichologinio tyrimo duomenis, konstatavo, kad V. Š. serga hebefrenine šizofrenija. Tai yra lėtinis psichikos sutrikimas, nuolatinis, dėl kurio jis negalėjo įvykio metu ir šiuo metu suprasti savo veiksmų ir juos valdyti. Dėl šio lėtinio psichikos sutrikimo jis nesugeba būti pilnaverčiu teismo proceso dalyviu, todėl nerekomendavo dalyvauti nagrinėjant bylą teisme. Taip pat rekomenduoja V. Š. taikyti priverčiamąsias medicinos priemones, t. y. stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje Rokiškio psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Tokia priemonė skirta atsižvelgiant į tai, kad jau buvo kitoje byloje rekomenduotos priverstinės medicinos priemonės – ambulatorinis stebėjimas, tačiau ši priemonė nebuvo efektyvi. Paskutiniu metu buvo pastebėti išryškėję santykių kliedesiai namiškių atžvilgiu, todėl mano, kad V. Š. yra pavojingas aplinkiniams ir ypač namiškiams, taip pat savo būklės nekritiškas vertinimas dėl žalingo alkoholio vartojimo fakto. Pagal asmens sveikatos istoriją matyti, jog kitoje byloje buvo skirtas medicininis ambulatorinis gydymas, tačiau V. Š. net keturis kartus po šio sprendimo gydėsi stacionare, o ambulatoriškai lankėsi labai epizodiškai, niekas nestebėjo, kiek jis vartojo vaistus, o be to, vartojo alkoholį. Stacionarus gydymas buvo dėl netinkamo medikamentinio gydymo ambulatorinėmis sąlygomis. Šizofrenija priskiriama prie lėtinių psichikos sutrikimų ir nors pasitaiko remisijų, tačiau visiška remisija yra labai retas atvejis. Hebefreninė šizofrenija priskiriama prie tokių, kur greičiau išryškėja asmenybės defektas, vyksta nykimas, išryškėja negatyvi simptomatika, tai asmuo gali būti ramesnis aplinkinių atžvilgiu, tačiau būna nebepajėgus savimi rūpintis, t. y. jo veiksnumas būna apribotas. Todėl apskritai prognozė nėra gera dėl hebefreninės šizofrenijos, nes tai yra susiję su grubiais valios sutrikimais ir asmenybės nykimu. Ilgalaikis gydymas stacionare prižiūrint V. Š., jį stebint, jam reguliariai vartojant vaistus, sumažintų aktyviąją simptomatiką, t. y. kliedesius, dėl kurių gali būti priešiškai nusiteikęs tų asmenų atžvilgių, kurių atžvilgiu jis turi tuos kliedesius. Medikamentinė remisija kažkiek stabilizuoja būklę. Stacionarinės sąlygos tą medikamentinę remisiją labiau garantuoja nei ambulatorinės sąlygos. V. Š. yra nustatytas lėtinis nuolatinis susirgimas – tai nėra psichozės paūmėjimas, nors jis turi paūmėjimo fazes, tačiau bet kuriuo atveju išlieka grubus mastymas, asmenybės elgesio, valios sutrikimai, kurių jis negalėjo suprasti ir jų valdyti, todėl to negalėjo padaryti ir nusikalstamos veikos padarymo metu.

V. Š. baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų padarymo metu ir šiuo metu konstatuojamas psichikos sutrikimas – hebefreninė šizofrenija, todėl jis, darydamas įstatymo uždraustas veikas, dėl savo psichikos sutrikimo negalėjo suvokti veikos pavojingumo, negalėjo teisingai suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Dėl šios priežasties V. Š. yra pripažintinas nepakaltinamu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 17 str.), todėl atsakyti pagal baudžiamąjį kodeksą už padarytas įstatymo uždraustas pavojingas veikas negali. Atsižvelgiant į ekspertų išvadas, siekiant užtikrinti, kad V. Š. būtų stebimas, jam būtų užtikrintas tinkamas gydymas, jam skirtina specialistų rekomenduojama priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje Rokiškio psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Taikydamas priverčiamąją medicinos priemonę, teismas nenustato priemonės taikymo laiko. Ji taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė ir išnyksta asmens pavojingumas (BPK 405 str. 1 d.). Sveikatos priežiūros įstaiga įpareigojama ne rečiau kaip kartą per 6 mėnesius teikti teismui pagal asmens, kurio byla buvo nagrinėjama gyvenamąją vietą išvadą apie priverčiamosios medicinos priemonės taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar panaikinimo būtinumą (BPK 405 str. 2 d.).

Daiktiniais įrodymai – peilis ir kirvis, grąžinti O. B. pagal pakvitavimą, nutarčiai įsiteisėjus, paliktini neribotai jos nuosavybei.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 17 str., 98 str., baudžiamojo proceso kodekso 401 str., 403 str. 1 d. 1 p., 2 d. 2 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

V. Š. pripažinti nepakaltinamu dėl padarytų trijų baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje.

V. Š. taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje Rokiškio psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

Įpareigoti sveikatos priežiūros įstaigą ne rečiau nei kartą per 6 mėnesius teikti teismui išvadą apie priverčiamosios medicinos priemonės taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar panaikinimo būtinumą.

Daiktinius įrodymus – peilį ir kirvį, grąžintus O. B. pagal pakvitavimą, nutarčiai įsiteisėjus, palikti neribotai jos nuosavybei.

Nutartis per 20 dienų gali būti skundžiama Šiaulių apygardos teismui skundą paduodant per Šiaulių apylinkės teismą.