- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-01-12
- Bylos Nr.
- 2A-891-585/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vytautas Zelianka, Neringa Švedienė, Ona Gasiulytė
- Atsakovas
- R. G.
- Ieškovas
- B. G.
- Kategorijos
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės, Neringos Švedienės ir Vytauto Zeliankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės R. G. apeliacinį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo B. G. ieškinį atsakovei R. G. dėl santuokos nutraukimo esant kito sutuoktinio kaltei ir žemės sklypo dalies dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia bei atsakovės R. G. priešieškinį ieškovui B. G. dėl santuokos nutraukimo esant kito sutuoktinio kaltei (tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, uždarosios akcinės bendrovės „Mokilizingas“ (buvęs pavadinimas – „Snoro lizingas“) ir Ūkio banko lizingas bei akcinė bendrovė SEB bankas),
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas kreipėsi į teismą ir, modifikavęs ieškinį, prašė: 1) nutraukti šalių santuoką dėl atsakovės kaltės; 2) uždrausti atsakovei pasilikti santuokinę pavardę; 3) pripažinti dovanojimo sutartį, pagal kurią ieškovas perleido atsakovės asmeninėn nuosavybėn ½ žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), dalį, negaliojančia; 4) pripažinti sodo pastatą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), asmenine ieškovo nuosavybe, įgyta iki santuokos su atsakove sudarymo; 5) padalyti santuokoje įgytą turtą: ieškovo asmeninėn nuosavybėn priteisti automobilį AUDI 100, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), šaldytuvą „Whirlpool“, kurio vertė – 1 259 Lt, atsakovės asmeninėn nuosavybėn – mikrobangų krosnelę „Sanyo“, kurios vertė – 200 Lt, muzikos grotuvą „Samsung“, kurio vertė – 1 000 Lt, ir 1 059 Lt kompensaciją; 6) nustatyti, jog ieškovas vykdo kreditorinius įsipareigojimus pagal 2011 m. rugpjūčio 19 d. vartojimo kredito sutartį, sudarytą tarp ieškovo ir uždarosios akcinės bendrovės „Snoro lizingas“; 7) nustatyti, jog ieškovas vykdo kreditorinius įsipareigojimus pagal 2012 m. rugpjūčio 10 d. vartojimo kredito sutartį, sudarytą tarp ieškovo ir uždarosios akcinės bendrovės Ūkio banko lizingo; 8) nustatyti, jog atsakovė vykdo kreditorinius įsipareigojimus pagal 2011 m. balandžio 14 d. išperkamosios nuomos sutartį, sudarytą su uždarąja akcine bendrove Ūkio banko lizingu; 9) įpareigoti atsakovę grąžinti ieškovui žemės sklypo nuosavybės ir namo projektinę dokumentaciją.
Atsakovė modifikuotu priešieškiniu prašė: 1) nutraukti šalių santuoką dėl ieškovo kaltės; 2) nutraukus santuoką, palikti jai santuokinę pavardę; 3) padalyti santuokoje įgytą sodo pastatą, priteisiant šalių nuosavybėn po ½ šio objekto dalį; 4) priteisti ieškovo asmeninėn nuosavybėn automobilį AUDI 100, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini); 5) priteisti atsakovei iš ieškovo 8 000 Lt kompensaciją, skirtą grąžinti paskolos, kurią suteikė atsakovės motina, dalį; 6) priteisti atsakovei iš ieškovo 3 000 Lt kompensaciją, skirtą grąžinti paskolos, kurią suteikė akcinė bendrovė SEB bankas, dalį; 7) priteisti ieškovo asmeninėn nuosavybėn dujinę-elektrinę viryklę, šaldiklį bei televizorių, o atsakovės asmeninėn nuosavybėn 2 500,47 Lt kompensaciją; 8) priteisti atsakovės asmeninėn nuosavybėn šaldytuvą „Whirlpool”, o ieškovo asmeninėn nuosavybėn 549,50 Lt kompensaciją, lygią pusei šaldytuvo įsigijimo kainos.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. birželio 2 d. sprendimu patenkino ieškinio ir priešieškinio dalis: 1) nutraukė santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės; 2) paliko atsakovei santuokinę pavardę; 3) pripažino sodo pastatą asmenine ieškovo nuosavybe; 4) pripažino ieškovo nuosavybės teisę į dovanotą ½ žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), dalį; 5) priteisė ieškovo asmeninėn nuosavybėn automobilį AUDI 100, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini); 6) priteisė atsakovei iš ieškovo 11 559,13 Lt kompensaciją už sodo namo pagerinimą; 7) priteisė ieškovui iš atsakovės 149,50 Lt kompensaciją už jai tenkančią didesnę kilnojamojo turto dalį; 8) priteisė ieškovui iš atsakovės 6 000 Lt išlaidų, susijusių su statybos ekspertizės atlikimu, kompensaciją; 9) įpareigojo ieškovą, atlikus šalims priteistų sumų įskaitą, sumokėti atsakovei 5 409,63 Lt kompensaciją už sodo namo pagerinimą; 10) priteisė atsakovės asmeninėn nuosavybėn šaldytuvą „Whirlpool” ir mikrobangų krosnelę „Sanyo”; 11) pripažino, jog prievolės, kylančios iš 2012 m. rugpjūčio 10 d. išperkamosios nuomos sutarties, sudarytos su uždarąja akcine bendrove Ūkio banko lizingu, yra solidariosios šalių prievolės, ir kartu nustatė, kad ieškovas mokės įmokas bei, įvykdęs prievoles, perims lizingo dalyką – benzininį pjūklą; 12) pripažino, jog prievolės, kylančios iš 2011 m. rugpjūčio 19 d. išperkamosios nuomos sutarties, sudarytos su uždarąja akcine bendrove „Mokilizingas“, yra solidariosios šalių prievolės, ir kartu nustatė, kad ieškovas mokės įmokas bei, įvykdęs prievoles, perims lizingo dalyką – prekes; 13) pripažino, jog prievolės, kylančios iš 2011 m. balandžio 14 d. išperkamosios nuomos sutarties, sudarytos su uždarąja akcine bendrove Ūkio banko lizingu, yra solidariosios šalių prievolės, ir kartu nustatė, kad atsakovė mokės įmokas bei, įvykdžiusi prievoles, perims lizingo dalyką – dujinę-elektrinę viryklę ir šaldiklį; 14) priteisė iš atsakovės į valstybės biudžetą 1 472 Lt žyminį mokestį ir 145,35 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kas yra kaltas dėl santuokos iširimo, pripažino, jog abi šalys nedėjo didelių pastangų, siekiant gyventi kartu. Teismo vertinimu, abi šalis iš dalies tenkino gyvenimas skyrium, todėl jos abi ir yra kaltos dėl natūralaus tarpusavio santykių atšalimo. Pasak pirmosios instancijos teismo, bylos įrodymai nėra pakankami daryti išvadą, jog bendras šalių gyvenimas tapo negalimas vien tik dėl ieškovo ar atsakovės netinkamo elgesio. Priešingai, nustatytos aplinkybės patvirtina, jog abi šalys pažeidė savo, kaip sutuoktinių, pareigas ir abipusiai pažeidimai nulėmė santuokos iširimą.
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškovo reikalavimą dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, pažymėjo, jog, jo vertinimu, ieškovas nepagrįstai teigia, kad buvo suklaidintas. Pasak teismo, ieškovas aiškiai išreiškė savo valią dovanoti atsakovei žemės sklypo dalį. Ieškovui sandorio sudarymo momentu buvo 65 metai, jis yra darbingas, todėl, teismo vertinimu, ieškovas galėjo suvokti atliekamų veiksmų esmę bei įvertinti šiuos veiksmus. Dovanojimo sutarties pasekmių suvokimas nereikalauja ypatingų teisinių žinių, jos visiškai suvokiamos veiksniam, apdairiai veikiančiam asmeniui. Teismo vertinimu, ieškovo nurodoma aplinkybė, jog notarė neišaiškino dovanojimo sandorio pasekmių, nėra pakankamas argumentas, kuris leistų pripažinti buvus esminį suklydimą. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir išdėstytus argumentus, atmetė ieškovo reikalavimą dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog ieškovas, be kita ko, reikalavo įpareigoti atsakovę grąžinti ieškovui jo padovanotą žemės sklypo dalį, nepriklausomai to, kas bus pripažintas kaltu dėl santuokos nutraukimo. Pasak teismo, dovanotojo teisės reikalauti grąžinti dovaną iš apdovanotojo įgyvendinimas priklauso nuo dovanotojo valios. Kita vertus, šia teise galima pasinaudoti tik tada, kai egzistuoja aplinkybių visetas: pirma, šalys yra sutuoktiniai ir dovanojimo sutartis yra sudaryta santuokos metu; antra, reikalauti grąžinti dovaną galima tik tada, jei santuoka nutraukiama dėl abiejų sutuoktinių kaltės; trečia, reikalauti grąžinti galima tik padovanotus nekilnojamuosius daiktus; ketvirta, nuo dovanojimo sutarties sudarymo iki reikalavimo grąžinti dovaną pareiškimo teisme turi būti praėję ne daugiau kaip dešimt metų (šis terminas priskirtinas prie naikinamųjų terminų (Civilinio kodekso 3.70 straipsnio 4 dalis, 1.117 straipsnio 6 dalis)); penkta, nekilnojamasis daiktas – dovana – apdovanotojo neturi būti perleistas tretiesiems asmenims. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, egzistuoja įvardytų aplinkybių visetas, kas sudaro pagrindą tenkinti ieškovo reikalavimą dėl dovanos grąžinimo.
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl sodo pastato teisinio likimo, pateikė vertinimą, jo teigimu, pagrįstą bylos įrodymais, jog ieškovas neišreiškė valios registruoti ginčo sodo pastatą kaip bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę. Teismas, įvertinęs bylos įrodymus, konstatavo, jog ieškovas iki santuokos su atsakove sudarymo pastatė ginčo sodo pastatą, todėl pripažino šį turtą asmenine ieškovo nuosavybe.
Atsiliepimas
Atsakovė, nesutikdama su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimu, pareiškė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Atsakovės apeliacinis skundas, be kitų argumentų, yra grindžiamas šiais argumentais:
pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutraukė santuoką dėl abiejų šalių kaltės. Atsakovės vertinimu, santuoka turi būti nutraukta dėl ieškovo kaltės. Pasak atsakovės, ieškovo paaiškinimai, adresuoti teismui, byloja, kad jis sudarė santuoką, siekdamas, padedant atsakovei, baigti sodo namelio statybos, įrengimo ir įregistravimo darbus. Atsakovės teigimu, ieškovas iš anksto planavo savo veiksmus ir pasinaudojo atsakovės patiklumu, gerumu ir jausmais. Anot atsakovės, teismas neatsižvelgė į tą faktinę aplinkybę, jog, ką patvirtina į bylos medžiagą pateikti dokumentai, ieškovas turėjo rimtus ketinimus nunuodyti atsakovę smalkėmis;pirmosios instancijos teismas peržengė ieškinio ribas. Pasak atsakovės, ieškovas nebuvo pareiškęs reikalavimo dėl dovanotos žemės sklypo dalies grąžinimo, todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo, vadovaudamasis Civilinio kodekso 3.70 straipsnio 4 dalimi, grąžinti ieškovui šį turtą;pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sodo pastatą pripažino ieškovo asmenine nuosavybe. Pasak atsakovės, Nekilnojamojo turto registro duomenys byloja, jog sodo pastatas yra bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės objektas. Atsakovės teigimu, 2013 metais buvo baigta sodo pastato statyba ir šis objektas buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Šią aplinkybę patvirtina statybos ekspertizės akte suformuluota išvada, jog sodo pastato baigtumas, iki buvo sudaryta šalių santuoka, apytiksliai lygus 84 procentams. Pasak atsakovės, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į šalių paaiškinimus ir liudytojų parodymus, bylojančius, kad šalys nuo 2008 metų gyveno drauge, vedė bendrą ūkį ir vykdė sodo pastato rekonstrukcijos darbus. Atsakovės vertinimu, sodo pastatas turi būti lygiomis dalimis padalytas šalims;pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Atsakovės vertinimu, teismas turėjo tiksliai apskaičiuoti, kokią išlaidų, susijusių su ekspertizės atlikimu, dalį ji privalo kompensuoti ieškovui.
Šalies argumentai
Ieškovas, atsiliepdamas į apeliacinį skundą, pareiškė, jog nesutinka su apeliaciniu skundu, prašo atmesti skundą ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Ieškovo vertinimu, skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Atsakovė, apeliuodama į pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenurodė argumentų ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog egzistuoja procesinis pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Ieškovas, atsikirsdamas į apeliacinio skundo pirmąjį argumentą, akcentuoja, jog, jo teigimu, bylos įrodymai patvirtina, kad atsakovė neketino sukurti šeimos, gyventi drauge su ieškovu ir vesti bendrą ūkį. Pasak ieškovo, atsakovė nuo santuokos įregistravimo momento iki santuokos nutraukimo momento gyveno skyrium, o santuoką sudarė, siekdama asmeninės materialinės naudos. Ieškovas, oponuodamas apeliacinio skundo antrajam argumentui, pažymėjo, jog jis bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme prašė taikyti Civilinio kodekso 3.70 straipsnio 3 dalį, tai yra pripažinti atsakovę kalta dėl santuokos nutraukimo ir grąžinti ieškovui jo dovanotą žemės sklypo dalį. Ieškovas, atsikirsdamas į apeliacinio skundo trečiąjį argumentą, pažymėjo, jog sodo pastatas buvo pastatytas ir įrengtas iki santuokos su atsakove sudarymo, o šio daikto teisinė registracija, suteikiant jam objekto, valdomo bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, statusą, atlikta prieš ieškovo valią, tai yra suklastojus jo parašą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniu skundu nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas atsakovės apeliaciniu skundu, be to, neegzistuoja absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).
Dėl santuokos nutraukimo
Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog abi bylos šalys yra kaltos dėl santuokos iširimo. Apeliantės vertinimu, ieškovas turi būti pripažintas kaltu dėl šalių santuokos iširimo.
Priešingai negu teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog egzistuoja šalių abipusė kaltė dėl santuokos iširimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, abiejų šalių veiksmai, pasireiškę netinkamu sutuoktinių pareigų vykdymu, nulėmė santuokos iširimą. Apeliaciniame skunde apeliantė nurodė aplinkybes, jos manymu, pagrindžiančias ieškovo kaltę dėl santuokos iširimo. Tačiau tokios aplinkybės nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad ne tik ieškovas, bet abi šalys, taigi ir apeliantė, nerodė jokių pastangų išsaugoti santuoką, gyveno nuolatinių tarpusavio kaltinimų ir lojalumo trūkumo, net abipusės nepagarbos atmosferoje. Bylos įrodymų, tarp jų – ir šalių paaiškinimų, analizė sudaro pagrindą teigti, jog abi bylos šalys nebuvo suinteresuotos santuokoje gyventi bendrą, į bendrą tikslą nukreiptą, bendrais interesais susietą gyvenimą ar netgi paprasčiausiai vesti bendrą ūkį. Šalys, priešingai negu jas įpareigoja elgtis sutuoktinių teisinis statusas, nederino interesų, neieškojo kompromisų, nedėjo pastangų ir nesiėmė priemonių, kad išsaugotų šeimos santykius. Šalių kaltės laipsnis, ką pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nėra teisiškai reikšmingas nagrinėjamai bylai klausimas. Todėl, neindividualizuojant šalių veiksmų ir kartu kaltės laipsnio, konstatuotina, jog abi šalys veikė taip, kad jų bendras gyvenimas tapo negalimas. Kitaip tariant, abi šalys yra kaltos dėl santuokos iširimo.
Dėl dovanos grąžinimo
Apeliantė teigia, jog pirmosios instancijos teismas, grąžindamas ieškovui jo apeliantei padovanotą žemės sklypo dalį (toliau – ir ginčo dovana), peržengė ieškinio ribas, nes ieškovas nebuvo pareiškęs tokio reikalavimo.
Civilinio proceso kodekso 265 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų. Kita vertus, ši procesinė taisyklė turi išimtis. Atitinkamų bylų, kurios yra vadinamos nedispozityviosiomis bylomis, atvejais teismas, esant tam tikroms sąlygoms, turi teisę peržengti bylos nagrinėjimo ribas, apibrėžtas šalies ar šalių pareikštais materialiniais subjektiniais reikalavimais. Be kitų bylų, nedispozityviosiomis bylomis laikomos šeimos bylos, kurių nagrinėjimo ypatumus reglamentuoja Civilinio proceso kodekso IV dalies XIX skyriaus nuostatos (375-409 straipsniai). Civilinio proceso kodekso 375 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog įvardytame skyriuje numatytos bendrųjų ieškinio nagrinėjimo taisyklių išimtys taikomos visoms šeimos byloms, išskyrus atvejus, kai byla nagrinėjama ypatingosios teisenos tvarka. Civilinio proceso kodekso 376 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog teismas, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, turi teisę viršyti pareikštus reikalavimus, tai yra gali patenkinti daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu.
Apeliantė iš esmės pagrįstai teigia, jog ieškovas expressis verbis nesuformulavo materialinio subjektinio reikalavimo dėl ginčo dovanos grąžinimo, kaip šis grąžinimas apibrėžtas Civilinio kodekso 3.70 straipsnio 4 dalyje. Nepaisant šios aplinkybės, pirmosios instancijos teismas, priešingai negu teigia apeliantė, pagrįstai išsprendė ginčo dovanos grąžinimo ieškovui klausimą.
Ieškovas pareikštu ieškiniu, be kita ko, reikalavo pripažinti dovanojimo sutartį, pagal kurią jis apeliantės nuosavybėn perleido ginčo dovaną, negaliojančia. Dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu pasekmė – vienašalės restitucijos taikymas, pasireiškiantis apdovanotojo įpareigojimu grąžinti dovanotojui dovaną (Civilinio kodekso 6.145 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, ieškovas aiškiai išreiškė valią, nors ir kitu pagrindu, susigrąžinti nuosavybėn ginčo dovaną. Tokios ieškovo valios buvimą, nors ir netiesiogiai, patvirtina ir tas aspektas, jog jis, formuluodamas ieškinio teisinį pagrindą, rėmėsi Civilinio kodekso 3.70 straipsnio 3 dalimi, kurioje, be kita ko, nustatyta, jog kaltas dėl santuokos nutraukimo sutuoktinis, kai yra kito sutuoktinio reikalavimas, privalo grąžinti iš jo gautas dovanas (ieškovas prašė nutraukti santuoką dėl apeliantės kaltės, todėl jis, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, būtent ir rėmėsi Civilinio kodekso 3.70 straipsnio trečiąja, o ne ketvirtąja dalimi). Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas, ėmęsis spręsti ginčo dovanos grąžinimo klausimą, peržengė bylos nagrinėjimo ribas.
Net ir pripažinus, jog ieškovas nepareiškė materialinio subjektinio reikalavimo dėl ginčo dovanos susigrąžinimo, nebūtų pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismo veiksmai, pasireiškę ginčo dovanos grąžinimo klausimo išsprendimu, yra neteisėti. Civilinio kodekso 3.70 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog tais atvejais, kai santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės, abu sutuoktiniai turi teisę reikalauti grąžinti vienas kitam dovanotus nekilnojamuosius daiktus, jeigu nuo dovanojimo sutarties sudarymo nėra praėję daugiau kaip dešimt metų ir nekilnojamasis daiktas nėra perleistas tretiesiems asmenims. Kaip jau buvo nustatyta, ieškovas aiškiai išreiškė valią susigrąžinti nuosavybėn ginčo dovaną. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog egzistuoja įstatymo nustatytos sąlygos, kurių visetas yra būtinas, siekiant susigrąžinti dovanotą nekilnojamąjį turtą. Šių sąlygų egzistavimo faktas yra akivaizdus. Todėl apeliantės skundžiamas pirmosios instancijos teismo veiksmas, pripažinus, jog ieškovas nepareiškė aptariamo reikalavimo, atitiktų Civilinio proceso kodekso 376 straipsnio 3 dalį, kurioje, kaip jau buvo nurodyta, be kita ko, nustatyta, jog teismas, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, turi teisę priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu.
Apibendrinant galima konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ėmėsi spręsti ir tinkamai išsprendė ginčo dovanos grąžinimo ieškovo nuosavybėn klausimą.
Dėl nuosavybės teisės į sodo pastatą
Apeliantė skundžia ir tą sprendimo dalį, kuria teismas pripažino, jog sodo pastatas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini) (toliau ir – sodo pastatas), yra asmeninė ieškovo nuosavybė.
Apeliantė pagrįstai teigia, jog sodo pastatas 2013 m. vasario 11 d. buvo įregistruotas kaip bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės objektas. Kita vertus, ta aplinkybė, jog sodo pastato teisinė registracija atlikta, šalims gyvenant santuokoje, pati savaime nėra pakankama konstatuoti, kad sodo pastatas yra įgytas (pastatytas) po santuokos sudarymo ir yra bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės objektas.
Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo skirta ir atlikta statybos ekspertizė. Teismo ekspertas, atlikęs paskirtą ekspertizę, be kitų išvadų, suformulavo apeliantės neginčijamą išvadą, jog sodo pastato baigtumas 2010 m. gruodžio 16 d., tai yra šalių santuokos sudarymo dieną, buvo apytiksliai lygus 84 procentams. Ekspertas aiškiai įvardijo, kokie, jo vertinimu, statybos darbai atlikti, iki buvo sudaryta šalių santuoka ir po santuokos sudarymo (pirmoji ir septintoji išvados). Be to, suformulavo išvadą, jog sodo pastatas nebuvo rekonstruotas. Ekspertizės akto ir nuotraukų, pateiktų į bylos medžiagą, analizė sudaro pagrindą teigti, jog sodo pastatas buvo pastatytas ir naudojamas, dar iki buvo sudaryta šalių santuoka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tie statybos darbai, kurie buvo atlikti po santuokos sudarymo, negali būti prilyginti esminiams sodo pastato pertvarkymams ir kartu esminiams jo pagerinimams. Atlikus aptariamus statybos darbus, tiesiog buvo sudarytos tinkamesnės ir geresnės sąlygos naudoti sodo pastatą kaip gyvenamąjį būstą.
Apeliantė teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į liudytojų parodymus, bylojančius, kad šalys nuo 2008 metų vedė bendrą ūkį ir vykdė sodo pastato rekonstrukcijos darbus. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis apeliantės argumentas yra nepagrįstas. Apeliantė neginčija skundžiamo sprendimo motyvų, kuriais pirmosios instancijos teismas atmetė rašytinius įrodymus, pasak apeliantės, bylojančius, kad ji dar iki santuokos sudarymo materialiai prisidėjo prie sodo pastato statybos. Apeliantės nurodomų liudytojų parodymai, kurie yra subjektyvaus pobūdžio įrodymai, savaime nėra pakankami konstatuoti esant nustatytas jos įrodinėjamas aplinkybes. Liudytojų parodymai, kuriais remiasi apeliantė, konkuruoja su kitų liudytojų parodymais, be to, asmenys, davę aptariamus parodymus, yra apeliantės artimieji giminaičiai ir kitais artimais (svainystės) santykiais susiję asmenys. Todėl egzistuoja pagrindas abejoti šių liudytojų parodymų, kurių nepatvirtina kiti bylos įrodymai, patikimumu ir objektyvumu, nes liudytojai gali būti suinteresuoti apeliantei palankia bylos baigtimi. Be to, abejones sustiprina Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. spalio 7 d. sprendimas, kuriuo buvo nutraukta ieškovo ir jo buvusios sutuoktinės santuoka ir kuriame užfiksuoti jų paaiškinimai, kad jie maždaug vienerius metus ir šešis mėnesius negyvena santuokinio gyvenimo ir neveda bendro ūkio. Taigi, pagal ieškovo ir jo buvusios sutuoktinės paaiškinimus galima spręsti, jog jie maždaug iki 2009 metų balandžio mėnesio gyveno drauge ir vedė bendrą ūkį.
Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog sodo pastatas – ieškovo asmeninė nuosavybė. Ekspertizės akte, be kita ko, užfiksuota, jog sodo pastato pagerinimai, atlikti po santuokos sudarymo, pinigine išraiška sudaro 23 118,26 Lt. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu priteisė apeliantei iš ieškovo 11 559,13 Lt kompensaciją už sodo pastato pagerinimus. Taigi, pirmosios instancijos teismas, nenukrypdamas nuo įstatymo preziumuojamo bendro turto lygių dalių principo (Civilinio kodekso 3.117 straipsnio 1 dalis), išsprendė apeliantės indėlio į ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą – sodo pastatą – kompensavimo klausimą.
Dėl ekspertizės išlaidų paskirstymo
Apeliantė teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai (neproporcingai) paskirstė ekspertizės išlaidas.
Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, jog yra patenkinta didžioji ieškinio dalis ir atmesta didžioji priešieškinio dalis, priteisė ieškovui iš apeliantės 6 000 Lt išlaidų, susijusių su ekspertizės atlikimu, kompensaciją.
Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytos pagrindinės bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės. Šio straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Antrojoje dalyje nustatyta, jog tais atvejais, kai ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.
Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovas iš esmės laimėjo, o apeliantė pralaimėjo bylą. Ieškovas didele dalimi gavo tokį savo reikalavimų patenkinimą, kokio jis siekė, reikšdamas ieškinį. Kita vertus, apeliantė šios bylos procese reiškė savuosius materialinius subjektinius reikalavimus, kurie, nors ir ne taip, kaip siekė apeliantė, buvo tam tikra apimtimi patenkinti. Svarbu ir tai, kad atsakovės pateiktais argumentais grįsti jos reikalavimai, susiję su dalies namo vertės sukūrimu bendromis lėšomis santuokoje, buvo patvirtinti būtent ekspertizės išvada. Todėl, pritariant apeliantei, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas neproporcingai paskirstė išlaidas, susijusias su ekspertizės atlikimu.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovui, sumokėjusiam į teismo sąskaitą 6 000 Lt avansą, kuriuo buvo kompensuotos ekspertizės išlaidos, Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 2 dalies prasme priklauso 1 448,10 EUR (5 000 Lt) kompensacija. Todėl tokia kompensacija kaip dalis jo patirtų išlaidų ekspertizei apmokėti ieškovui ir priteistina iš apeliantės.
Pirmosios instancijos teismas sprendimu savo iniciatyva atliko šalims vienai iš kitos priteistų sumų užskaitą. Šiuo veiksmu buvo atliktas šalių patenkintų priešpriešinių materialinių ir procesinių reikalavimų įskaitymas. Toks įskaitymas nenumatytas įstatyme ir nėra galimas. Todėl apeliacinės instancijos teismas šalina iš skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies išvadą, nustatančią aptariamų reikalavimų įskaitymą (užskaitą).
Apibendrinus nustatytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė materialinius subjektinius reikalavimus, su kurių išsprendimu nesutiko apeliantė. Todėl skundžiamas sprendimas paliktinas iš esmės nepakeistas, aukščiau įvardyta apimtimi patikslinant jo rezoliucinę dalį (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Apeliacinio skundo argumentai, kurie nebuvo išanalizuoti šiame procesiniame sprendime, neturi teisinės reikšmės teisingai išspręsti šią bylą, todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytą aspektą, nevertina kitų apeliantės argumentų, kurie kartu su šiame procesiniame sprendime išanalizuotais argumentais yra suformuluoti jos apeliaciniame skunde.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, susidariusių šios bylos apeliaciniame procese
Apeliantė (turint omenyje materialiuosius teisinius aspektus) pralaimėjo šį apeliacinį ginčą, todėl ji neįgijo procesinės teisės gauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 3 dalys). Ieškovas nepareiškė procesinio reikalavimo dėl bylinėjimosi išlaidų kompensavimo ir nepateikė įrodymų, kad jis šios bylos apeliaciniame procese patyrė bylinėjimosi išlaidas. Todėl darytina išvada, jog ieškovas, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nepatyrė bylinėjimosi išlaidų, kurias reikėtų paskirstyti šios bylos apeliaciniame procese.
Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepaskirstytinos bylos šalims, nes šios išlaidos yra mažesnės negu minimalus į valstybės biudžetą priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas
nutarė:
palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimą iš esmės nepakeistą.
Pašalinti iš teismo sprendimo rezoliucinės dalies nurodymą apie reikalavimų (šalims priteistų sumų) įskaitymą (užskaitą);
Patikslinti nurodymą apie bylinėjimosi išlaidų tarp šalių paskirstymą, nustatant, kad B. G. iš R. G. priteistinas 1 448,10 EUR bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.