Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Raimonda Andrulienė Civilinė byla Nr. 2A-868-459/2014

NUTARTIS

2014 m. birželio 12 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Raimondos Andrulienės, kolegijos teisėjų Erinijos Kazlauskienės, Aušros Maškevičienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi atsakovės J. T. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės BUAB „Graumis“, atstovaujamos bankroto administratorės UAB „Forsina“, ieškinį atsakovei J. T., tretieji asmenys - Garantinio fondo administratorius, kurio funkcijas vykdo Įmonių bankroto valdymo departamentas prie Ūkio ministerijos, O. B., A. S., B. R. A., I. K., J. Č., N. N., P. Š., T. K., dėl nuostolių ir palūkanų priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Iš bylos medžiagos nustatyta, jog Klaipėdos apygardos teismo 2011-11-04 nutartimi UAB „Graumis“ iškelta bankroto byla, įmonės administratore paskirta UAB „Forsina“ (tomas I, b.l. 8). UAB „Graumis“ vadove nuo 2009-10-02 iki 2011-05-17 ir vienintele akcininke nuo 2009-10-02 iki 2010-05-24 buvo J. T.. Atsakovė, būdama bendrovės vadovė, pagal 2010-04-06, 2010-06-28, 2010-10-19, 2010-12-23 ir 2011-04-30 kasos orderius gavo pinigus, kurie pagal kasos knygą apskaityti kaip darbuotojams 2010 m. sausio – 2011 m. kovo mėnesiais išmokėti atlyginimai, tačiau pinigų išmokėjimas liko nepagrįstas, nes žiniaraščiuose nėra dalies darbuotojų parašų. Nepagrįsta suma sudaro 31660,54 Lt. Įmonės bankroto administratorė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės nurodytą sumą kaip žalą. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino. Atsakovė skundžia šį pirmosios instancijos teismo sprendimą, motyvuodama tuo, jog: 1) nėra tinkamas atsakomybės subjektas; 2) ieškovė neįrodė, jog būtent atsakovė sukėlė turtinę žalą ir nekonkretizavo jos dydžio; 3) teismas nesiaiškino prieštaringų faktų, susijusių su konkrečiu bendrovei padarytos žalos dydžio apskaičiavimu.

Dėl tinkamo atsakomybės subjekto ir civilinės atsakomybės sąlygų.

Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad administracijos vadovo buvimas bendrovės organu lemia tai, jog daugelis administracijos vadovo teisių ir pareigų atsiranda įstatymo, o ne sutarties pagrindu, taigi administracijos vadovo ir bendrovės santykiams daugiau būdingi įstatyminio atstovavimo bruožai. Be to, vadovo, kaip bendrovės valdymo organo, teisinį statusą reglamentuoja civilinės teisės normos, taikomos akcinių bendrovių organų veiklai reguliuoti (pavyzdžiui, ABĮ 19 straipsnio 1, 4, 6, 8 dalys, 37 straipsnis, CK 2.81 straipsnio 1 dalis, 2.82 straipsnio 1, 2, 3 dalys, 2.87 straipsnis ir kt.). Administracijos vadovas yra specialus subjektas, kuriam taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai nei eiliniam bendrovės darbuotojui; įmonę ir administracijos vadovą sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai; tai reiškia, kad įmonės administracijos vadovas privalo ex officio veikti išimtinai įmonės interesais; administracijos vadovui keliama lojalumo pareiga (duty of loyalty); įmonės vadovas atstovauja bendrovei, atsako už įmonės kasdienės veiklos organizavimą; jis turi veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje L. B. v. AB bankas „Snoras“, bylos Nr. 3K-3-880/2002). Daugelis bendrovės vadovo, kaip valdymo organo ir atstovo, pareigų, be abejo, ir teisių, atsiranda būtent įstatymų, o ne darbo sutarties ar vietinių (lokalinių) norminių (darbo) teisės aktų pagrindu, pavyzdžiui: ABĮ 19 straipsnio 6, 8 dalys, 37 straipsnio 5, 8, 9, 10 dalys, CK 2.81 straipsnio 1 dalis, 2.82 straipsnio 1 dalis, 2.87 straipsnio 1, 2, 3, 4 dalys ir kt. Pažymėtina, kad pirmiau nurodytose įstatymų nuostatose įtvirtintos vadovo pareigos yra labiau civilinio teisinio pobūdžio – vienvaldiškai veikti bendrovės vardu jos santykiuose su kitais asmenimis, bendrovės ir kitų bendrovės organų narių atžvilgiu veikti sąžiningai ir protingai, būti lojaliam bendrovei, laikytis konfidencialumo ir kt. Už įstatymuose įtvirtintų pareigų nevykdymą ir (arba) netinkamą vykdymą bendrovės vadovo, kaip bendrovės valdymo organo, atsakomybė kyla taip pat įstatymų, o ne darbo sutarties ar vietinių (lokalinių) norminių (darbo) teisės aktų pagrindu (pavyzdžiui, ABĮ 37 straipsnio 10 dalis, CK 2.82 straipsnio 3, 4 dalys, 2.83 straipsnio 3 dalis, 2.87 straipsnio 7 dalis). Pažymėtina ir tai, kad už pirmiau nurodytų civilinio teisinio pobūdžio pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą bendrovės vadovui, kaip bendrovės valdymo organui, kyla pareiga atlyginti jo kaltais veiksmais, nesilaikant įstatymuose įtvirtintų pareigų, padarytą žalą. Esminis bendrovės valdymo organo civilinės atsakomybės bruožas – visiškas nuostolių atlyginimo principas (CK 6.251 straipsnis), kurį, be kita ko, lemia pirmiau nurodytas specifiškas bendrovės vadovo teisinis statusas, taip pat (su šiuo statusu susiję) vadovui keliami aukšti elgesio standartai ir suteiktų įgaliojimų mastas.

Nagrinėjamu atveju atsakovė nurodo nesanti tinkamas civilinės atsakomybės subjektas, nes ginčo laikotarpiu įmonės buhalterinę apskaitą tvarkė buhalterė, todėl turėtų būti spręstinas kito asmens atsakomybės klausimas. Kolegija atmeta šį atsakovės argumentą kaip nepagrįstą. Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnyje numatyta, jog už apskaitos organizavimą pagal įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas. Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių, patvirtintų 2000-02-17 Vyriausybės nutarimu Nr. 179, 30 punktas numato, jog už apskaitos organizavimą pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo ir taisyklių reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas. Taisyklių 19 punkte nurodyta, jog jeigu kasos išlaidų orderyje arba mokėjimo žiniaraštyje nėra pinigų gavėjo parašo, laikoma, kad pinigai neišmokėti. Kadangi atsakovė, būdama įmonės vadovė, neužtikrino, jog atlyginimų darbuotojams išmokėjimo žiniaraščiai būtų tinkamai įforminti, t.y. pasirašyti, ir pagal taisyklių nuostatas preziumuojama, jog pinigai išmokėti nebuvo, ji laikytina pažeidusi bendro pobūdžio pareigą veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jos priklauso, kad jos vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Esant nurodytoms aplinkybėms, bankrutuojančios įmonės administratorė pagrįstai kelia įmonės vadovės civilinės atsakomybės klausimą.

Nustačius, kad nagrinėjamu atveju akcinės bendrovės vadovui gali būti taikoma civilinė atsakomybė, konstatuotina ir tai, kad vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246-6.249 straipsniai). Atsižvelgiant į bylos pobūdį, iš nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovė privalo įrodyti neteisėtus atsakovės veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovė atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jos kaltė būtų preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovė neprivalėtų įrodinėti, kad bendrovės vadovė kalta. Paneigti šią prezumpciją, siekdama išvengti civilinės atsakomybės, remdamasi kaltės nebuvimu, turėtų atsakovė, t. y. bendrovės vadovė (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje R. G. v. AB „Aviakompanija Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-1130/2003; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009). Nagrinėjamu atveju atsakovė bandė paneigti savo kaltę dėl žalos įmonei sukėlimo, įrodinėdama neva su darbuotojais iš tiesų buvo atsiskaityta, tik nėra jų parašų atlyginimų išmokėjimo žiniaraščiuose. Tokį savo teiginį atsakovė grindžia į bylą pateiktas darbuotojų patvirtinimais raštu, jog UAB „Graumis“ yra išmokėjęs darbo užmokestį už darbo įmonėje laikotarpį iki 2011 m. balandžio mėn. arba už visą įmonėje dirbtą laikotarpį (tomas I, b.l. 77-106). Pirmosios instancijos teismas šiuos patvirtinimus įvertino kritiškai, nes darbuotojai O. B., A. S., B. R. A., I. K., J. Č., N. N., P. Š., T. K. bendrovės įsiskolinimą neigė tik po to, kai pareiškė kreditinius reikalavimus bankroto byloje ir gavo išmokas iš Garantinio fondo. Tačiau dalis darbuotojų, kurių parašų žiniaraščiuose nėra ir kurie patvirtino, jog bendrovė su jais atsiskaitė, kreditinių reikalavimų bankroto byloje nereiškė. Ieškovė ieškinyje teigė, jog žala bendrovei atsirado dėl to, kad atsakovė gavo pinigines lėšas, tačiau jų darbuotojams neišmokėjo. Pirmosios instancijos teismas, esant prieštaringiems įrodymams byloje, turėjo šiuos prieštaravimus pašalinti ne remdamasis prielaidomis, o išnaudodamas visas galimybes ištirti byloje esančius įrodymus ir taip pašalinti visas abejones. Pagal CPK 186 straipsnio nuostatas trečiasis asmuo yra įrodymų šaltinis, o trečiojo asmens paaiškinimas – įrodinėjimo priemonė. Šios įrodinėjimo priemonės ypatumas tas, kad tretieji asmenys yra teisiškai suinteresuoti bylos baigtimi, kita vertus, šie asmenys geriausiai žino bylos aplinkybes, todėl jų paaiškinimai turi būti vertinami kaip svarbiausias informacijos apie bylai reikšmingas aplinkybes šaltinis ir nuo jų išdėstymo priklauso reikalavimų ar atsikirtimų esmė, jais remiantis nustatomos byloje įrodinėjamos aplinkybės. Trečiųjų asmenų paaiškinimais yra įvykdoma CPK 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo pareiga, todėl teikti paaiškinimus yra ne tik dalyvaujančių byloje asmenų teisė, bet ir pareiga. Nagrinėjamu atveju, esant abejonių dėl rašytinių įrodymų – darbuotojų patvirtinimų - turinio ir įrodomosios reikšmės, teismas turėjo imtis visų CPK suteiktų priemonių (CPK 159-190 straipsniai), kad pasiektų įrodinėjimo tikslą, t.y. būti visiškai arba beveik įsitikinusiam, jog tam tikros aplinkybės egzistuoja arba neegzistuoja. Kadangi dalis darbuotojų, kurie patvirtino, kad įmonė su jais atsiskaitė, patikslintu ieškiniu buvo įtraukti į bylą trečiaisiais asmenimis, teismas turėjo būti aktyvus ir apklausti nurodytus asmenis, siekdamas išsiaiškinti aplinkybę, ar bendrovė ginčo laikotarpiu tinkamai su jais atsiskaitydavusi, t.y. ar patvirtinimai, jog darbuotojai bendrovei pretenzijų nebeturi, surašyti dėl to, jog jie gavo išmokas iš Garantinio fondo, ar dėl to, jog gaudavo pinigus, kaip nurodyta mokėjimo žiniaraščiuose, tik jų nepasirašydavo. Tik leistinais įrodymais nustačius šią aplinkybę bus galima įvertinti, ar egzistuoja visos civilinės atsakomybės sąlygos. Pirmosios instancijos teismas, nors disponuodamas CPK suteiktomis teisėmis turėjo galimybę, tačiau nurodytos aplinkybės nesiaiškino, darbuotojų-trečiųjų asmenų raštu pateiktus patvirtinimus įvertino remdamasis prielaidomis, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).

Be to, atkreiptinas pirmosios instancijos teismo dėmesys, jog ieškovės atstovė paaiškinimuose raštu nurodė, kad buvo tikslinti darbuotojų A. S., B. R. A., N. N., P. Š., T. K. finansiniai reikalavimai (tomas II, b.l. 25-36). Tiek paaiškinimuose, tiek pridėtose pažymose nurodyta, kokia kreditinio reikalavimo dalis susidarė iki 2011 metų balandžio mėnesio, t.y. ginčo laikotarpiu. Nurodyta suma B. R. Ašmonto atveju nesutampa su suma, kuri priskaičiuota šiam darbuotojui pagal nepasirašytus mokėjimo žiniaraščius. B. R. Ašmonto finansinis reikalavimas sudarė 1511,48 Lt, iš kurių iki 2011 metų balandžio mėnesio – 379,66 Lt, o darbo užmokesčio įsiskolinimas B. R. A. skaičiuojamas nuo 2011 metų sausio mėnesio, tuo tarpu B. R. A. parašo nėra ir ankstesniuose – 2010 metų kovo, gegužės mėnesių - išmokėjimo žiniaraščiuose, iš viso parašu nepatvirtintas 3696,27 Lt sumos išmokėjimas. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas žalos dydžio klausimą, turėtų įvertinti šį neatitikimą ir atsižvelgdamas į tai nustatyti priteistinos žalos dydį.

Iš aptarto akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, kaip buvo įpareigotas 2013-07-12 Klaipėdos apygardos teismo nutartimi, ieškovės ieškinio apimties, nes neišsiaiškino ir nenustatė su kuriais įmonės darbuotojais ginčo laikotarpiu buvo neatsiskaityta ar atsiskaityta iš dalies, nenustatė ar su jais atsiskaitė UAB „Graumis“, ar išmokas už UAB „Graumis“ jiems išmokėjo Garantinis fondas.

Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo 2014-02-04 sprendimas naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 326 str. 1 d. 4 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 4 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.