Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2012-06-15 · Byla Nr. Iv-2205-624/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2012-06-15
Bylos Nr.
Iv-2205-624/2012
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00391-2012-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Arūnas Dirvonas
Pareiškėjas
I. R.
Atsakovas
Lukiškių
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-2205-624/2012(Proceso Nr. 3-61-3-00391-2012-1)Procesinio sprendimo kategorija 16.5; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. birželio 15 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Dirvonas, sekretoriaujant Dinai Belovai, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo I. R. (I. R.) skundą atsakovui Lukiškių tardymo izoliatoriui – kalėjimui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas I. R. skunde prašo teismo priteisti iš atsakovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) už 2007 m. gegužės mėn., liepos mėn., lapkričio-gruodžio mėn. bei už 2008 m. kovo-balandžio mėn., birželio mėn., rugpjūčio-rugsėjo mėn., lapkričio-gruodžio mėn. iš viso 1967.66 Lt. Nurodo, kad yra Lukiškių TI-K pareigūnas (statutinis valstybės tarnautojas). Laikotarpiu nuo 2007 m. sausio mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn. dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. bei kitų VI skyriaus („Darbo užmokestis“) nuostatų taikymo už atliktas pareigas nepagrįstai ir neteisėtai buvo sumokėtas ne visas priklausantis darbo užmokestis (išmokėta tik priemokų ir priedų sumos dalis, neviršijusi 70 procentų pareiginės algos). Iš viso už 2007 m. gegužės mėn., liepos mėn., lapkričio-gruodžio mėn. bei už 2008 m. kovo-balandžio mėn., birželio mėn., rugpjūčio-rugsėjo mėn., lapkričio-gruodžio mėn. nebuvo išmokėta iš viso 1967.66 Lt. Mano, kad toks ribojimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl jo pažeista teisė į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą turėtų būti atkurta. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu pripažino Valstybės tarnybos įstatymo atitinkamas nuostatas, kuriomis vadovaujantis jam buvo neišmokėtas visas priklausantis darbo užmokestis, prieštaraujančiomis konstituciniam teisinės valstybės principui. Ginčijamų santykių metu galiojusioje Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (toliau – ir Statutas) 42 str. 1 d. redakcijoje buvo numatyta, jog pareigūnų darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, turimą pareiginį laipsnį, kvalifikacinę kategoriją, taip pat priemokos. Priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentu pareiginės algos. Pagal Statuto 42 str. 1 d., į nustatytą bendrą priedų ir priemokų sumos apribojimą iki 70 procentų pareiginės algos yra iškaitomas ir Statuto 42 str. 3 d. nustatytas priedas už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, todėl Statuto 42 str. 1 d. nuostata yra prieštaraujanti Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (galiojusiai nuo 2007-10-01), nes dar labiau apsunkina teisės į priedus ir priemokas įgyvendinimo galimybę. Pagal Konstitucijos 107 str., Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. įtvirtina, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Spręsdamas šios nuostatos konstitucingumo klausimą, Konstitucinis Teismas 2011-10-25 nutarimu konstatavo, jog šioje dalyje yra įtvirtintas reikalavimas nutraukti neįvykdytų sprendimų, pagrįstų teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, vykdymą, t. y. draudimas vykdyti neįvykdytus sprendimus. Taip pat nurodo, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 str. 2 d. yra įtvirtintas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo. Pagal DK 27 str. 5 d., tais atvejais, kai DK ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų, turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatomis. CK 1.127 str. 1 d. nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o pastaroji - nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Apie savo teisės į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą pažeidimą objektyviai sužinojo nuo Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo paskelbimo dienos, t. y. nuo 2009-12-11. Todėl mano, jog būtent nuo šios dienos jam atsirado teisė dėl savo pažeistų teisių kreiptis į teismą, ir šią savo teisę įgyvendino nepasibaigus 3 metų ieškinio senaties terminui, t. y. šio termino nepraleido. Taip pat pažymėjo, kad pagal CK 1.131 str. 2 d. bei suformuotą teismų praktiką tais atvejais, kai ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį, teismas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines bylos aplinkybes, ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas turi taikyti net tada, kai nėra ieškovo prašymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-01-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-11-01 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1019/2009). Todėl mano, jog, atsakovui prašant taikyti ieškinio senatį, o teismui pripažinus terminą praleistu, turėtų būti sprendžiamas praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas. Pareiškėjas taip pat 2012-06-04 pateikė teismui prašymą dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, kuriame nurodo, kad būtent nuo Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dienos sužinojo apie savo konstitucinės teisės į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą pažeidimą, todėl tik nuo šios dienos jam atsirado teisė kreiptis į teismą ir šią savo teisę įgyvendino nepasibaigus 3 metų senaties terminui. Taip pat nurodo, kad jis yra Lietuvos pataisos įstaigų profesinės sąjungos narys ir profesinės sąjungos pirmininkas dar 2010 m. žodžiu buvo įsipareigojęs paruošti reikalingus dokumentus teismui dėl priedų ir priemokų ribojimo, tačiau, kaip paaiškėjo 2012 m. pradžioje, dokumentų neparengė ir teismui nepadavė. Jo pažeistos teisės nebuvo apgintos dėl profesinės sąjungos atstovo netinkamo savo funkcijų atlikimo, dėl to prašo praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti (b. l. 1-3, 68-71).

Atsiliepimas

Pateiktame atsiliepime atsakovas Lukiškių TI-K su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad Valstybės tarnybos įstatymo 4 str. 2 d. statutiniams valstybės tarnautojams šio įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja statutai, išskyrus šio įstatymo nustatytą darbo apmokėjimo tvarką. Šio įstatymo 23 str. 2 d. buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol nėra konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus „Darbo užmokestis“ nuostatos, kurias, šiuo atveju taikė atsakovas, apskaičiuodamas ir mokėdamas atlyginimą pareigūnams, prieštaravo Konstitucijai. Tačiau pripažintas prieštaraujantis Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo pat jo priėmimo momento (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003-06-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A5-264/2003). Konstitucijos 102 str. 1 d. nustato, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Pagal Konstitucijos 7 str. negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai. Tačiau Konstitucijos 7 str. nuostata turi būti aiškinama ir taikoma sistemiškai su kitomis Konstitucijos nuostatomis, įtvirtinančiomis teisės aktų konstitucingumo kontrolę bei Konstitucinio Teismo nutarimų teisinę galią. Remiantis Konstitucijos 6 str. 1 d., Konstitucija yra vientisas aktas. Konstitucijos 102 str. ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymas išimtinę teisę spręsti, ar įstatymas ir kiti teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai, suteikia Konstituciniam Teismui. Jokia kita valstybės institucija spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, nėra įgaliota. Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami. Todėl, kol nustatyta tvarka nebuvo nustatyta ir pripažinta, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nuostata, jog pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 70 procentų pareiginės algos prieštarauja Konstitucijai, įstatymo 23 str. 2 d. nuostatos buvo teisėtos ir valstybės institucijos privalėjo vykdyti įstatymo reikalavimus, mokėdamos priedus ir priemokas valstybės pareigūnams. Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek pareigūnams, tiek valstybės valdžios institucijoms. Teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, kuri reiškia, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog Lukiškių TI-K, skaičiuojant ir išmokant darbo užmokestį pareiškėjui, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Lukiškių TI-K, neišmokėdama pareiškėjų minimos darbo užmokesčio dalies vykdė tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus, todėl elgėsi pagrįstai ir teisėtai. Teismui nusprendus patenkinti pareiškėjo reikalavimą, atsižvelgiant į tai, kad I. R. prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokestį už 2007 m. gegužės mėn., liepos mėn., lapkričio-gruodžio mėn. bei už 2008 m. kovo-balandžio mėn., birželio mėn., rugpjūčio-rugsėjo mėn., lapkričio-gruodžio mėn., bei tai, kad skundas teismui pateiktas 2012-02-09, prašo, vadovaujantis DK 27 str. nuostatomis, pareiškėjo reikalavimams taikyti ieškinio senaties terminą (b. l. 11-12).

Pateiktame atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos (toliau – ir KD prie TM) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą iš esmės atsakovo atsiliepime nurodytais argumentais (b. l. 62-63).

Prašymas netenkinamas.

Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjui I. R. dirbant Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2007 m. gegužės mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn. dėl to, kad apskaičiuojant priedus bei priemokas jam buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį, ir dėl to jam buvo neišmokėta: už 2007 m. gegužės mėn. – 14.33 Lt, už 2007 m. liepos mėn. – 48.74 Lt, už 2007 m. lapkričio mėn. – 37.72 Lt, už 2007 m. gruodžio mėn. – 190.25 Lt, už 2008 m. kovo mėn. – 354.39 Lt, už 2008 m. balandžio mėn. – 272.68 Lt, už 2008 m. birželio mėn. – 14.32 Lt, už 2008 m. rugpjūčio mėn. – 37.71 Lt, už 2008 m. rugsėjo mėn. – 318.59 Lt, už 2008 m. lapkričio mėn. – 80.39 Lt ir už 2008 m. gruodžio mėn. – 598.54 Lt, iš viso – 1967.66 Lt (b. l. 5-6).

Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus 23-26 straipsnių nuostatos, kurios, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 4 str. 2 d., yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams. Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 1 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija) nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau – tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 7 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija), šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 1 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalimi buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 26 str. 3 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija), vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos.

2008-12-09 buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26-1, 43-1 straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo 6 straipsniu įstatymas (2007-06-07 įstatymo Nr. XI-53 redakcija ). Šiuo įstatymu buvo pakeistas bei papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 str., kurio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 str. 1 d. 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.

Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002-04-23 redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007-06-07 redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pagal Konstitucinio Teismo 2011-10-25 nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011-11-14 nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 konstatavo, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, nuostatų kylantis reikalavimas asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, suteikia teisę pareiškėjui teisme reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl VTĮ įtvirtinto apribojimo taikymo. Atitinkamai teisingu atlyginimu už darbą, kuris liko neatlygintas dėl minėtos legislatyvinės omisijos, gali būti darbo užmokesčio dalies, kuri būtų buvusi, bet dėl VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855, 2007-06-07 įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytos ribos taikymo nebuvo išmokėta, sumokėjimas. Teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz. 2006-08-08 sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir nepriteisiant pareiškėjui teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatymuose nustatytas reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, šiuo konstituciniu imperatyvu yra siekiama, kad nebūtų taikomas Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis); kad dėl tokio teisės akto (jo dalies) taikymo neatsirastų antikonstitucinių teisinių padarinių; kad nebūtų pažeistos asmens teisės; kad asmuo, kuriam būtų taikytas Konstitucijai ar įstatymui priešingas teisės aktas, dėl to nepagrįstai neįgytų jam nepriklausančių teisių ar atitinkamo teisinio statuso (Konstitucinio Teismo 2011-05-11 nutarimas).

Šalies argumentai

Pareiškėjas skunde teigia, jog jam mokant ne visą darbo užmokestį dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, tai nepaneigia jo teisės į neišmokėto darbo užmokesčio priteisimą, tačiau į teismą dėl pažeistos teisės gynimo jis turi kreiptis įstatymo nustatytais terminais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011-11-14 nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 konstatavo, kad teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (Darbo kodekso 27 str. 2 d.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (Civilinio kodekso 1.124 str.). Atitinkamais atvejais šis terminas apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Konstitucijos.

DK 27 str. 5 d. nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu šiame Kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. CK 1.127 str. 1 d. numato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šios taisyklės išimtis nustato šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Nagrinėjamu atveju sužinojimo apie pažeistą teisę į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą diena laikoma su darbo užmokesčiu susijusių sumų išmokėjimo asmeniui diena. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad bylose dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo Darbo kodekso 27 str. 2 d. nustatytas bendrasis 3 metų senaties terminas skaičiuotinas nuo pareiškėjo skundo padavimo teismui dienos (LVAT 2011-11-14 nutartis adm. byloje Nr. A575-1839/2011).

Šalies argumentai

Pareiškėjas prašo atnaujinti ieškinio senaties terminą, kadangi apie savo teisės į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą pažeidimą sužinojo nuo Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dienos, t. y. 2009-12-11, taip pat šį terminą praleido ir dėl to, kad profesinės sąjungos pirmininkas, kuriam žodžiu buvo pavedęs ginti jo pažeistas teises dėl darbo užmokesčio nepriemokos, jį suklaidino ir teismui dokumentų neparengė.

Atsiliepimas

Pažymėtina, kad CK 1.126 str. 2 d. numato, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjo reikalavimams taikyti ieškinio senaties terminą.

Pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą nėra: CK 1.131 str. 2 d. numato, kad jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistojo teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. CK ir kiti įstatymai nenumato aplinkybių, kurias nustačius yra pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti, taip pat nėra įvardinti ir kriterijai, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas negali būti sprendžiamas atsižvelgiant išimtinai tik į ieškovo interesus: kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos viešųjų interesų užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą pusiausvyros. Aplinkybė, kad pareiškėjo atžvilgiu taikytas darbo užmokesčio ribojimas buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms ir bylai aktualiu laikotarpiu šis reglamentavimas nebuvo keičiamas taip, jog neprieštarautų Konstitucijos nuostatoms savaime nėra aplinkybė, sudaranti pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą: tai nebuvo jokia kliūtis kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo ir suinteresuoti asmenys, kaip matyti iš Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ tai padarė dar 2007-2008 m. Pažymėtina ir tai, kad, kaip teigia pareiškėjas, apie savo teisių pažeidimą jis sužinojo Konstituciniam Teismui 2009-12-11 paskelbus nutarimą, tačiau į teismą su skundu dėl pažeistų teisių kreipėsi tik 2012-02-09. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2011-11-14 nutartis adm. byloje Nr. Nr. A575-1839/2011, 2011-12-19 nutartis adm. byloje Nr. A62-577/2011 ir kt.). Aplinkybė, kad pareiškėjas buvo suklaidintas profesinės sąjungos pirmininko, taip pat savaime negali būti pagrindu atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, pats turėjo tinkamai rūpintis savo teisių gynimu, todėl prašymas atnaujinti ieškinio senaties terminą, netenkinamas. Neatnaujinus ieškinio senaties termino, pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str., 129 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjo I. R. prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Arūnas Dirvonas