- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-05-30
- Bylos Nr.
- 2A-185-544/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Birutė Valiulienė (pirm.), Laimantas Misiūnas, Ramunės Čeknienė (pran.)
- Ieškovas
- UAB „Interselas“
- Atsakovas
- D. D., I. M., I. D.
- Kategorijos
- 16.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 16.5.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-185-544-2008
teisėja Dalia Pranckienė Procesinio sprendimo kategorija:16.1; 16.5.6; 16.; 16.8; 114.11; 121.14; 121.18;
NUTARTI S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. gegužės 30 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjo kolegijos pirmininkės Birutės Valiulienės, kolegijos teisėjų Ramunės Čeknienės (pranešėja), Laimanto Misiūno,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Interselas“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. sausio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-78-739/2008 pagal ieškovo UAB „Interselas“ ieškinį atsakovėms D. D., I. M., I. D., dėl 21 517,36 Lt priteisimo žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ieškovas CK 1.138, 6.37, 6.210, 6.245, 6.248, 6.256, 6.279 str., DK 255 str. 1 d. 3 p. str. pagrindais prašė priteisti iš atsakovių solidariai 21 517,36 Lt žalai atlyginti, 5 % metinių palūkanų už priteistą sumą ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovės dirbo pas ieškovą pardavėjomis: D. D. - nuo 2002-09-20, I. D. - nuo 2003-04-18, I. M. - nuo 2002-12-31 - parduotuvėje "Aibė" Beržų g. 52, Panevėžyje. Su jomis buvo sudarytos visiškos materialinės atsakomybės sutartys. 2004-09-12 naktį iš parduotuvės, atidarius priekines parduotuvės duris, iš kabinete buvusio seifo buvo pavogta 21 365 Lt. Dėl vagystės atliktas ikiteisminis tyrimas, atsakovėms dėl pinigų vagystės buvo pareikšti įtarimai pagal BK 25 str. 2 d., 178 str. 2 d., ieškovas buvo pripažintas civiliniu ieškovu dėl 21 364,86 Lt turinės žalos. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad pinigų vagystė buvo įvykdyta 2004-09-12 laikotarpyje nuo 21.40 val. iki 22.15 val., kai D. D. padėjo į seifą suprekiautus parduotuvėje pinigus ir parduotuvėje tebebuvo visos trys atsakovės, kurios turėjo teisę ir realią galimybę bet kuriuo metu patekti ir išeiti iš patalpos, kurioje buvo seifas, galėjo patekti į jį, nes žinojo, kur saugomas seifo raktas. Kadangi surinktų įrodymų visuma nustatyta, kad įsilaužimo pėdsakų nei į parduotuvės patalpą, nei į seifą nebuvo, tai paneigia atsakovės D. D. parodymus apie tai, kad parduotuvė apiplėšta. 2007-02-14 nutarimu ikiteisminis tyrimas įtariamųjų atsakovių atžvilgiu buvo nutrauktas nesurinkus pakankamai jų kaltę pagrindžiančių duomenų, tačiau jos privalo atlyginti ieškovui turinę žalą DK 255 str. 1 d. 3 p., CK 6.256 str. pagrindais. Žalos dydį patvirtina 2004-09-13 pažyma ir ikiteismio tyrimo medžiaga. Kadangi atsakovės neįvykdė sutartyje nustatytos pareigos garantuoti, kad būtų išsaugoti įmonei priklausantys pinigai, laikoma, kad jos yra kaltos, nes nebuvo tiek rūpestingos ir apdairios, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 str. 3 d.).
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2008-01-23 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: ieškovui iš atskovės D. D. priteisė 10 000 Lt žalai atlyginti, 5 % dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, bylinėjimosi išlaidas ieškovui ir valstybei, o likusioje dalyje ir likusių atsakovių atžvilgiu ieškinį atmetė. Byloje esančių įrodymų pagrindu teismas nustatė, kad atsakovės 2004-09-12 iki 22.00 val. dirbo pas ieškovą parduotuvėje „Aibė" Beržų g. 52, Panevėžyje pardavėjomis, su jomis buvo sudarytos visiškos materialinės atsakomybės sutartys (1 t., b. l. 16-26, 34-46). Apie 23.55 val. parduotuvę sauganti UAB „Apsaugos komanda" gavo pranešimą, kad suveikė parduotuvės signalizacija. Nuvykus Rastos atrakintos priekinės parduotuvės durys. Atsakovei D. D. su apsaugos darbuotojais patekus į parduotuvę seifas rastas atidarytas, pasigesta jame buvusių virš 20 000 Lt (baudž. byla, 2 t. b. l. 121-126). Ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje pagal BK 178 str.2 d. atsakovių atžvilgiu nutrauktas nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jų kaltę. Teismas nustatė, kad žalos atsiradimo metu šalis siejo darbo teisiniai santykiai, todėl kilęs ginčas spręstinas taikant DK XVII normas ir solidarioji atsakomybė šiuo atveju netaikytina (CK l.l str. 3 d., 6.6 str. 1 d.). Teismas sprendė, kad pagal DK 255 str.3 p. atsakovė D. D., su kuria sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, privalo atlyginti visą padarytą žalą, nes yra įrodytos materialinės atsakomybės sąlygos (reali žala, žalos padarymas, neteisėta veika, priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo, pažeidėjo kaltė, žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla (DK 246str.). Pagal minėtą sutartį, atsakovė įsipareigojo prisiimti visišką materialinę atsakomybę už jai patikėtų materialinių vertybių, priimtų pagal inventorizacijos aktus sutarties pasirašymo dieną, taip pat nuolat pasipildančių materialinių vertybių darbo sutarties laikotarpiu, saugumą. Ieškovas nebuvo parengęs atsakovių, kurios pagal pareigas dirbo pardavėjomis, reglamentuojančių vidaus norminių aktų. Tačiau iš bylos duomenų teismas nustatė, kad, nors visos atsakovės dirbo pardavėjomis, pagal nusistovėjusią tvarką ir praktiką, atsakovei D. D. darbdavys buvo pavedęs vykdyti vyriausios pamainos pardavėjos pareigas daugiau funkcijų, negu kitoms atsakovėms. Ji buvo įpareigota surinkti iš kitų atsakovių dienos įplaukas už parduotas prekes su jų kasų skaitiklių parodymais ir suma, atspausdinta kontrolinėse juostose, iš visų kasų paimtus pinigus ji privalėjo padėti į parduotuvės direktoriaus kabinete esantį seifą, kurio raktas jai buvo patikėtas, rūpintis šių pinigų saugumu. Ji taip pat buvo atsakinga už tinkamą signalizacijos įjungimą ir pridavimą parduotuvę saugančiai bendrovei, patikėtas signalizacijos kodas. Atsakovė pripažino, kad ji buvo atsakinga už visų šių pareigų vykdymą, žinojo, kad šios pareigos jai pavestos, su tuo sutiko ir jas vykdė. Visos atsakovės parodė bei liudytojas V. N. patvirtino, kad po to, kai iš kasos inkasuotas dienos įplaukas atsakovės perduodavo D. D., toliau už šių pinigų saugumą atsakė būtent ji. Kitos dvi atsakovės tik turėjo užtikrinti, kad faktinė dienos įplaukų suma jų kasose atitiktų skaitiklių parodymus ir sumą, atspausdintą kasos kontrolinėje juostoje bei perduoti pinigus atsakovei D. D.. Neginčijama, kad trijų dienų piniginės įplaukos apie 20 000 Lt buvo perduotos atsakovei D. D., kuri patvirtino, kad priėmė iš atsakovių pinigus, juos padėjo į seifą. Teismas padarė išvadą, kad pinigai dingo po to, kai jie atsakovių I. D. ir I. M. jau buvo perduoti atsakovei D. D., todėl kitų dviejų atsakovių kaltė dėl pinigų dingimo iš seifo yra paneigta, nes pinigai nebebuvo jų žinioje. Byloje nensutatyta, kad šios atsakovės padarė kokią nors neteisėtą veiką, dėl kurios pinigai buvo prarasti, todėl ieškinį jų atžvilgiu atmetė. Teismas sprendė, kad atsakovės D. D. kaltė dėl pinigų neišsaugojimo nepaneigta, nes ji, būdama atsakinga už jai perduotų ir jos žinioje buvusių pinigų saugumą, nesiėmė visų būtinų priemonių tam saugumui užtikrinti. Priėmusi savo žinion trijų dienų apie 20 000 Lt įplaukas, kurias turėjo pareigą saugoti seife, atsakovė turėjo užtikrinti, kad jai patikėtas seifo raktas nebūtų pasiekiamas kitiems asmenims, bet to neužtikrino, nes, kaip pati pripažino, raktą laikė stalo, kuris buvo toje pačioje patalpoje kur seifas, nerakinamame stalčiuje. Todėl raktu galėjo pasinaudoti bet kas patekęs į parduotuvę ir šiuo atveju juo buvo pasinaudota, ką patvirtina rakto dingimo bei atidaryto seifo radimo aplinkybės. Todėl teismas padarė išvadą, kad ši atsakovė neužtikrino jai patikėtų pinigų išsaugojimo, todėl pažeidė su ja sudarytą pilnutinės asmeninės materialinės atsakomybės sutartį ir privalo ieškovui atlyginti visą žalą (DK 253 str. 5 p., 255 str. 3 p.). Tačiau byloje teismas nustatė ir tai, kad pats darbdavys nepakankamai užtikrino sąlygas piniginių lėšų saugojimui, seifui užrakinti naudojosi vieninteliu raktu, kuris visą parą buvo paliekamas patalpoje, kurioje yra seifas, kas kėlė grėsmę pinigų saugumui. Ieškovas apie tai žinojo, bet jokių priemonių pinigų saugumui seife užtikrinti nesiėmė. Darbdavio neveikimas, aplinkybės, apibūdinančios atsakovės turtinę padėtį - ji dirbo, gaudama minimalų darbo užmokestį, o taip pat ta aplinkybė, kad byloje negalima tiksliai nustatyti žalos dydžio, teismas sprendė, kad tai sudaro pagrindą sumažinti iš atsakovės D. D. priteistiną žalos dydį iki 10 000 Lt (DK 247str., 257 str.5 d., DK 245 str., 246 str., 247str., 255 str.3 p., 256 str., 257 str. 5 d.).
Šalies argumentai
Atsakovė D. D. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008-01-23 sprendimą ir priimti naują sprendimą atmesti ieškinį. Nurodo, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė DK 253 str. 5 p., 255 str. 5 p., nes nenagrinėjo aplinkybių, nuo kurių priklauso darbuotojo materialinės atsakomybės atsiradimas ir žalą atlyginti priteisė formaliu pagrindu. DK 246 str. nustato, jog materialinė atsakomybė atsiranda tik tada, kai kartu yra visos šiame straipsnyje nurodytos sąlygos. Byloje nebuvo nustatyti jos neteisėtas elgesys, priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo. Ikiteisminis tyrimas dėl pinigų vagystės nutrauktas 2007-02-14 nutarimu nesurinkus pakankamai jos kaltę pagrindžiančių duomenų. Pats teismas sprendime nurodo, jog nėra galimybių nustatyti, kada ir kokiomis aplinkybėmis iš seifo dingo pinigai. Neneigia, kad padėjo į seifą pinigus, jį užrakino ir raktą padėjo į greta esančio stalo nerakinamą stalčių, tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kad tokia rakto laikymo tvarka buvo žodžiu nurodyta ieškovo. Todėl vien tai, kad ji darbdavio nurodymu seifo raktą laikė nerakinamame stalčiuje, neįrodo fakto, kad ji kalta dėl pinigų vagystės iš seifo. Seifo raktas buvo tik vienas ir juo naudojosi pats parduotuvės direktorius. Ieškovas nebuvo sudaręs tinkamų sąlygų pinigų apsaugai. 2002-09-10 visiškos atsakomybės sutarties 11 p. nustato, kad darbuotojas nėra materialiai atsakingas, jeigu trūkumas susidarė ne dėl jo kaltės. Todėl teismas nepilnai išaiškino ir įvertino visas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias darbuotojo atsakomybę už padarytą darbdaviui žalą ir žalos dydžio nustatymą.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad teismas atskleidė bylos esmę, tinkamai pritaikė ir išaiškino materialinės teisės normas, objektyviai ir išsamiai išanalizavo bei tinkamai įvertino byloje esamus įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą ieškinį tenkinti iš dalies, kurio pagrįstumo apeliantės samprotavimai nepaneigia. Byloje buvo nustatyta, kad apeliantė priėmė savo žinion trijų dienų pinigines įplaukas, kurias turėjo pareigą saugoti seife, kurio raktas jai buvo patikėtas. Todėl privalėjo užtikrinti, kad tas raktas nebūtų pasiekiamas kitiems asmenims, bet to nepadarė, nes, kaip pati pripažino, raktą laikė nerakinamame stalo stalčiuje toje pat patalpoje. Todėl teisinga teismo išvada, kad, nors atsakovės atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta nesurinkus pakankamai jos kaltę pagrindžiančių duomenų, ji neužtikrino patikėtų pinigų išsaugojimo, pažeidė su ja sudarytos pilnutinės asmeninės materialinės atsakomybės sutartį ir privalo ieškovui atlyginti visą žalą civilinio proceso tvarka (DK 255 str. 1 d., 253 str. 5 p., 255 str. 3 p.). Materialinei atsakomybei atsirasti nustatytos visos DK 246 str. numatytos sąlygos. Atsakovės argumentas, kad seifo raktą nerakinamame stalčiuje laikė darbdavio nurodymu, yra nepagrįstas.
Atsakovės I. D. ir I. M. atsiliepimuose į apeliacinį skundą prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas tinkamai pritaikė DK XVII skyriaus normas, nustatančias darbuotojų materialinės atsakomybės už darbdaviui padarytą žalą sąlygas, ribas, atlyginimo tvarką (DK 255 str. 3 p., 246 str.). Mano, kad apeliantė nepagrįstai teigia, jog neįrodyta jos kaltė ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos atsiradimo, nes to nepatvirtina bylos aplinkybės. Byloje buvo nustatyta, kad jų, kitų atsakovių, kaltės dėl pinigų dingimo iš seifo nėra, kad apeliantei darbdavys buvo pavedęs vykdyti daugiau funkcijų, negu joms bei kad apeliantė buvo atsakinga už surinktų pinigų saugumą. Kadangi ji neužtikrino patikėtų pinigų išsaugojimo, pažeidė su ja sudarytą pilnutinės materialinės atsakomybės sutartį, jos akltė nepaneigta ir ji privalo atlyginti visą padarytą žalą, nes įrodyti visi DK 246 str. nurodyti darbuotojų materialinės atsakomybės atsiradimo pagrindai.
Apeliacinis skundas atmestinas, o Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. sausio 23 d. sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 str.1 d. 1 p.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas (CK l.l str. 3 d., 6.6 str. 1 d., DK 4 str.l d. ll p., DK XVII skyriaus normas, DK 255 str.3 p., 246 str.), tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d., 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).
Byloje esančių įrodymų visuma nustatyta, kad atsakovė D. D. 2004-09-12 dirbo pas ieškovą parduotuvėje „Aibė" Beržų g. 52 pardavėja, su ja buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis (1 t., b. l. 16-26, 34-46). Nors ieškovas nebuvo parengęs pardavėjos darbą reglamentuojančių vidaus norminių aktų, tačiau iš tarpusavyje sutampančių įrodymų visumos nustatyta, kad būtent apeliantei darbdavys buvo pavedęs vykdyti vyriausios pamainos pardavėjos pareigas ir daugiau funkcijų, negu kitoms atsakovėms: ji buvo įpareigota surinkti iš kitų atsakovių dienos įplaukas su kasų skaitiklių parodymais ir suma, atspausdinta kontrolinėse juostose, iš visų kasų paimtus pinigus privalėjo padėti į direktoriaus kabinete esantį seifą, kurio raktas jai buvo patikėtas, rūpintis šių pinigų saugumu, buvo atsakinga už tinkamą parduotuvės signalizacijos įjungimą bei pridavimą parduotuvę saugančiai bendrovei. Kitos dvi atsakovės turėjo užtikrinti, kad faktinė dienos įplaukų suma jų kasose atitiktų skaitiklių parodymus ir sumą, atspausdintą kasos kontrolinėje juostoje bei perduoti atsakovei D. D. iš kasos inkasuotą kasos įplaukų sumą. Trukumų nustatyta nebuvo. Byloje neginčijama, kad 2004-09-12 baigiantis darbo pamainai atsakovė D. D. iš kasų inkasavo ir į direktoriaus kabinete seifą padėjo trijų dienų apyvartos pinigus virš 20 000 Lt, seifą užrakino ir raktą padėjo į tame pat kambaryje esančio stalo nerakinamą stalčių. Taigi, kaip teisingai nustatė teismas, nuo to momento pinigai buvo apeliantės žinioje.
2004-09-12 d. laikotarpyje nuo 22.00 iki 23.55 val. iš minėto seifo dingo 21 364,86 Lt (baudž. bylos Nr. 46-1-0648-04 1 t., b. l. 25-98, 29-52, 92, 100, 13-14, 2 t., b. l. 152). Pasibaigus darbo laikui parduotuvę saugo UAB „Apsaugos komanda". Ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 str.2d., atsakovių atžvilgiu nutrauktas nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jų kaltę. Pagal visiškos materialinės atsakomybės sutarties sąlygas, atsakovė D. D. buvo įsipareigojusi prisiimti visišką materialinę atsakomybę už jai patikėtų materialinių vertybių saugumą. Teismas pagrįstai nurodė, kad jos kaltė dėl pinigų neišsaugojimo nepaneigta, nes, būdama atsakinga už jos žinioje buvusių pinigų saugumą, nesiėmė visų būtinų priemonių jų saugumui užtikrinti, kadangi, priėmusi savo žinion virš 20 000 Lt ir juos padėjusi į seifą kabinete, raktą laikė nerakinamame stalčiuje, nors ji, kaip ir kiti liudytojai (E. M., R. K., D. S., V. L., S. P.) žinojo, kad tokia seifo rakto saugojimo tvarka plačiai žinoma pašaliniams asmenims (1 t., b. l. 1, 80-81, 118-119, 2 t., b. l. 102-103, 104-105, 108-109). Apeliantė taip pat parodė, kad tame pat stalčiuje, kur ir seifo raktas, buvo laikomi raktai nuo paradinių, šoninių durų, nuo lektros skydinės, lauko sandėliuko, pašto dėžutės, kad tais raktais naudojosi kiti darbuotojai, kad ji niekada nerakindavo kabineto, kuriame stovi seifas, durų, kad ne visada matydavo, kas ir kada paima iš stalčiaus raktus (1 t., b. l. 13-14). Akivaizdu, kad toks raktų laikymas neužtikrino jo neprieinamumo pašaliniams asmenims, o tuo pačiu ir tinkamos apsaugos patikėtiems pinigams, nes raktais galėjo pasinaudoti pašaliniai asmenys. Ikiteisminio tyrimo duomenys patvirtina, kad įvykio vietoje 2004-09-13 d. 01.15 val. atvykus apsaugos darbuotojams po signalizacijos apie 23.55 val. suveikimo nustatyta, kad pagrindinės įėjimo į parduotuvę durys rastos nerakintos, laužimo žymių nėra, spyna nesugadinta, kabineto, kuriame stovi seifas, durys rastos atidarytos, laužimo žymių nėra, kambaryje stovinčio seifo durys atviros, iš ko seka, kad seifas nebuvo išlaužtas, bet buvo atrakintas būtent pasinaudojus kabinete rastu raktu, o ant seifo durų rastas ne atsakovių ir ne darbuotojo E. M. piršto pėdsakas (baudž. bylos 1 t., b. l. 19-21, 56-58, 2 t. b. l. 121-126). Iš dokumentų apie signalizacinę sistemą, aliarmo išklotinės duomenimis pagrįstų liudytojų R. B., taip pat D. J. parodymų matyti, kad parduotuvės viduje buvo įrengtos 6 apsaugos zonos, kad nuvykus į vietą parduotuvės durys buvo atrakintos, spyna nesugadinta, stiklai nesudaužyti, o po to, kai apsauga buvo išjungta, iš pulte likusios istorijos o nustatyta, kad trečias ir ketvirtas spindulus, buvę zonoje, kur yra seifas, suveikė tik 23.55 - 0.15 val, t. y. tik įėjus atsakovei ir apsaugos darbuotojaui. Iš to seka, kad, jeigu būtų patekta į parduotuvės vidų anksčiau iki minėtų asmenų įėjimo, tai turėjo suveikti judesio jutiklis, įrengtas zonoje Nr. 3. Vadinasi, aliarmo suveikimo metu į parduotuvės visų patekta nebuvo, nes buvo tik atidarytos ir uždarytos parduotuvės įėjimo durys (1 t., b. l. 83-88, 90-91, 105-106, 2 t., b. l. 121-126). Todėl pagrįsta išvada, kad dėl atsakovės kaltų veiksmų buvo padaryta žala, kas sudaro pagrindą taikyti visišką materialinę atsakomybę pagal 2002-09-12 sutartį (DK 253 str. 5 p., 255 str. 3 p.). Todėl atsakovės argumentai, jog byloje nenustatyti visi visiškos materialinės atsakomybės pagrindai, tame tarpe – jos kaltė, priežastinis ryšys, bei kad netinkamai buvo taikytos DK 246 str. mormos, dėl virš išdėstyto yra paneigti ir vertintini nepagrįstais. Apeliantė neteigia, kad ji, būdama materialiai atsakinga už patikėtus pinigus, būtų kreipusis pas darbdavį dėl netinakamų ir nepakankamų priemonių bei sąlygų patikėtų materialinių vertybių saugojimui. Byloje taip pat nėra pakankamai patikimų ir objektyvių įrodymų, kad darbdavys buvo įsakęs apeliantei seifo, kuriame laikomi pinigai, raktą, laikyti kabineto, kur stovėjo seifas, nerakinamame stalčiuje, nes ieškovas bei direktorius V. N. tai neigė, nurodydamas, kad raktas nuo seifo turėjo būti pas apeliantę, kuri jį turėjo saugoti ir nepamesti, o nurodymo, kur raktą laikyti nebuvo (2 t., b. l. 151, 154), o apeliantė teigia priešingai – kad taip liepęs darbdavys. Kitokių įrodymų šiuo aspektu byloje nėra. Tačiau byloje įrodyta, kad darbdavys nepakankamai užtikrino sąlygas piniginių lėšų saugojimui, nes žinojo, kad yra tik vienas seifo raktas, kuris visą parą paliekamas parduotuvėje, nors ir saugomoje apsaugos tarnybos, nesiėmė priemonių pinigų saugumui seife užtikrinti, vidaus lokaliniai aktais nebuvo sureglamentavęs kiekvieno darbuotojų pareigų, teisių ir atsakomybės, ir tai tapo vienų iš įstatyme numatytų pagrindų sumažinti iš apeliantės priteisiamos žalos dydį iki 10 000 Lt, su kuo teisėjų kolegija sutinka.
Kadangi apeliacinis skundas atmetamas, iš apeliantės į valstybės biudžetą priteisiamos išlaidos, susiję su procesinių dokumentų įteikimu (1 t., b. l. 133-134, 135, 2 t., b. l. 39, 45, CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. sausio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš D. D. į valstybės biudžetą 24 (dvidešimt keturis) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu ir 35 (trisdešimt penkis) Lt už antrinę teisinę pagalbą, suteiktą I. D..