Panevėžio apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje išnagrinėjusi įtariamojo V. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimusio(duomenys neskelbtini), Panevėžyje, lietuvio, Lietuvos Respublikos piliečio, gyvenančio (duomenys neskelbtini), deklaravusio gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), 9 klasių išsilavinimo, nedirbančio, nevedusio, teisto, skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 17 d. nutarties, kuria įtariamajam V. J. buvo pratęstas kardomosios priemonės – suėmimo terminas dviem mėnesiams, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skundžiama Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-06-17 nutartimi V. J. pratęstas kardomosios priemonės – suėmimo – terminas dviem mėnesiams, pratęsimo pradžią skaičiuojant pasibaigus anksčiau skirtajam.

Teismo posėdyje prokuroras prašė V. J. skundą atmesti, gynėja prašė skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

V. J. įtariamas tuo, kad jis 2015 m. kovo 26 d. apie 18 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, be jokios aiškios priežasties vieną kartą peiliu dūrė nukentėjusiajam G. P. į krūtinės sritį, ko pasekoje nukentėjusysis mirė, taip tyčia nužudė G. P., t. y. įtariamas padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje.

Suimtasis V. J., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsniu, 2015 m. kovo 27 d. 15 val. 30 min. buvo laikinai sulaikytas.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-03-29 nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas – trijų mėnesių laikotarpiui. Skundžiama nutartimi suėmimo terminas pratęstas dviem mėnesiams.

Patikrinęs baudžiamojoje medžiagoje esančius duomenis, skundą nagrinėjantis teismas daro išvadą, kad duomenų apie galimą suimtojo dalyvavimą įvykdant jam inkriminuojamą nusikaltimą byloje yra pakankamai ir duomenys yra šie – tai liudytojų V. N., V. K., V. M., M. G. ir įtariamojo V. G. parodymai, specialisto išvados, įvykio vietos apžiūros protokolas, kiti tyrimo veiksmų protokolai.

BPK 122 straipsnis numato, kad griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas – gali būti skiriama esant bent vienam BPK 122 straipsnio 1 dalyje numatytam pagrindui ir tik bylose dėl nusikaltimų, už kuriuos baudžiamasis įstatymas numato griežtesnę nei vienerių metų laisvės atėmimo bausmę, o taip pat kai švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti kardomosios priemonės paskirčių, numatytų BPK 119 straipsnyje.

Nustatyta, kad V. J. įtariamas tyčinio labai sunkaus nusikaltimo, už kurį baudžiamasis įstatymas numato griežtesnę negu vienerių metų laisvės atėmimo bausmę, padarymu.

Teismas skundžiamojoje nutartyje padarė išvadą, kad V. J., būdamas laisvėje bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo bei darys BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus naujus nusikaltimus ir todėl švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų pasiekti negalima. Teismas nustatė suėmimo pagrindus, numatytus BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose.

Šioje byloje yra pakankamai duomenų išvadai, kad yra BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 3 punkte nurodyti suėmimo skyrimo pagrindai.

BPK 122 straipsnio 2 dalis nustato, kad kai pagrįstai manoma, jog įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, suėmimas gali būti paskirtas atsižvelgiant į įtariamojo šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje ir kitas aplinkybes (pastarosioms priskiriamas nusikaltimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė). Suimtasis V. J. turi nuolatinę gyvenamąją vietą, tačiau niekur nedirba, yra 2015-04-13 teistas už du smurtinio pobūdžio nusikaltimus, numatytus BK 140 straipsnio 2 dalyje, teistumas nėra išnykęs.

Įtariamasis tvirtina, kad turi nuolatinę gyvenamąją vietą ir jam būtina padėti kartu su juo gyvenančiai sergančiai motinai. Tačiau nors gyvenamoji vieta ir turi reikšmės parenkant kardomąją priemonę (BPK 121 straipsnio 4 dalis), tačiau nėra ir negali būti vienintelis ar lemiantis pagrindas, priimant sprendimą dėl kardomosios priemonės – suėmimo. Teiginiai, kad visi ikiteisminio tyrimo veiksmai su juo yra atlikti, todėl nėra būtina jam taikyti griežčiausios kardomosios priemonės, atmestini kaip deklaratyvūs. Ikiteisminio tyrimo organizavimas yra prokuroro kompetencijoje ir būtent prokuroras, vadovaudamas ikiteisminiam tyrimui, sprendžia, kuriuos ikiteisminio tyrimo veiksmus ir kada yra būtina atlikti bei ar šių surinktų duomenų pakanka ikiteisminio tyrimo užbaigimui.

Šioje byloje V. J. įtariamas labai sunkaus nusikaltimo padarymu (BK 11 straipsnis), už kurį įstatymas numato tik griežtą laisvės atėmimo bausmę. Nors griežta laisvės atėmimo bausmė nėra absoliuti sąlyga taikyti griežčiausią kardomąją priemonę, tačiau įtarimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė, duoda pakankamą pagrindą manyti, kad būdamas laisvėje V. J. gali bėgti (slėptis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo (BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Juolab, kad bylos duomenys rodo, kad V. J. ne kartą buvo baudžiamas Vokietijoje, kas pagrindžia pirmosios instancijos teismo išvadą dėl jo ryšių užsienyje ir šios aplinkybės leidžia tvirtinti apie padidintą pasislėpimo tikimybę. Be to, ikiteisminio tyrimo bylos duomenys patvirtina, kad pirminėje tyrimo stadijoje jis vengė sulaikymo.

Skunde suimtasis teigia, kad teismai neturi teisės atsižvelgti į teistumus užsienyje, tačiau bylos duomenys patvirtina, jog suimtajam V. J. Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijoje nuo 2008 metų už įvairius teisės pažeidimus buvo taikomos sankcijos, o Vokietijos Federacinės Respublikos Chemnico apylinkės teismas 2012-11-19 paskyrė laisvės atėmimo bausmę 10 mėnesių, bausmės vykdymą atidedant iki 2015-11-18. Kas tik sustiprina teismo išvadą, jog V. J. linkęs pažeisti įstatymus. Sutiktina su pareiškėjo skundo argumentu, kad duomenų apie papildomus šiai dienai jo atžvilgiu atliekamus ikiteisminius tyrimus nėra, bet iš ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad skundžiamoje nutartyje įvardyti du ikiteisminiai tyrimai buvo sujungti į vieną ir su kaltinamuoju aktu byla perduota Panevėžio apylinkės teismui, kuris 2015 m. balandžio 13 d. teismo baudžiamuoju įsakymu V. J. nuteisė už dvi nusikalstamas (2014 m. gruodžio 17 d. ir 2015 m. sausio 24 d.), numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje. Visi nurodyti duomenys leidžia pagrįstai manyti, kad V. J., būdamas laisvėje, ir toliau gali daryti BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus naujus nusikaltimus (BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

BPK 119 straipsnis nustato, kad kardomosios priemonės gali būti skiriamos taip pat siekiant užtikrinti ir įtariamojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą bei užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Nors skunde teigiama, jog BPK 119 straipsnyje numatytas paskirtis galima pasiekti ir švelnesnėmis priemonėmis, tačiau pirmiau išdėstytos aplinkybės, leidžia skundą nagrinėjančiam teismui teigti, kad kitomis švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis pasiekti, jog V. J. dalyvautų procese ir nedarytų naujų nusikalstamų veikų, negalima.

Klausimo dėl suėmimo pakeitimo švelnesne kardomąja priemone sprendimas ikiteisminio tyrimo metu yra prokuroro prerogatyva. Pagal susiformavusią teismų praktiką skundą nagrinėjantis teismas negali nei pakeisti suėmimo kita kardomąja priemone, nei sutrumpinti jo termino, jeigu jis neviršija BPK 127 straipsnio 1 dalyje nustatytų maksimalių terminų. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismo nustatytas suėmimo terminas neviršija BPK 127 straipsnio 1 dalyje nustatyto maksimalaus termino, todėl daryti išvadą, jog skundžiama nutartis yra neteisėta ir pakeisti suimtajam taikomą suėmimą kita kardomąja priemone, šiuo atveju, nėra teisinio pagrindo.

Esant visoms pirmiau išvardytoms aplinkybėms, skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-06-17 nutartis yra teisėta ir pagrįsta, kardomosios priemonės – suėmimo terminas V. J. pratęstas pagrįstai, esant sąlygoms ir pagrindams, kurie numatyti Lietuvos BPK 122 straipsnyje. Skundo argumentai Panevėžio miesto apylinkės teismo išvadų, su kuriomis sutinka skundą nagrinėjantis teismas, nepaneigia, todėl naikinti skundžiamą nutartį nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Svarstant suėmimo termino pratęsimo klausimą, jei sprendžiamas šios kardomosios priemonės trukmės iki 6 mėnesių klausimas, suimtojo dalyvavimas nėra būtinas. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad kaip numato BPK 127 straipsnio 6 dalis, svarstant V. J. suėmimo termino pratęsimo klausimą dalyvavo jo gynėja ir prokuroras, kurių dalyvavimas yra būtinas, todėl nėra jokio pagrindo išvadai, kad buvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

įtariamojo V. J. skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.