Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

2015-11-10 · Baudžiamoji byla Nr. 1-2577-988/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2015-11-10
Bylos Nr.
1-2577-988/2015
Teisminio proceso Nr.
1-10-9-00891-2013-5
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Darius Pranka
Kaltinamasis
V. Š., V. L.
Civilinis ieškovas
A. O.
Advokatai
Valerijus Kirpičnikovas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1-2577-988/2015Teisminio proceso Nr. 1-10-9-00891-2013-5Procesinio sprendimo kategorija 1.2.14.5.2.; 2.1.15.3.3.3. (S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. lapkričio 10 d.Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Darius Pranka,sekretoriaujant Aistei Bareikei, Živilei Kalasauskaitei,dalyvaujant prokurorui Mariui Švanui,kaltinamiesiems V. Š. ir V. L.,jų gynėjams advokatams Valerijui Kirpičnikovui ir Irenai Maksimovai,nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui A. O.,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje:

V. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini) Vilniuje, Lietuvos Respublikos pilietis, vedęs, turintis aukštąjį išsilavinimą, nedirbantis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), neteistas,

V. L., a. k. (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini) Vilniuje, Lietuvos Respublikos pilietis, išsiskyręs, turintis aukštąjį išsilavinimą, dirbantis UAB „(duomenys neskelbtini)“ gamybos direktorius, gyvenantis (duomenys neskelbtini) neteistas,

kaltinami nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 182 str. 2 d., padarymu.

Teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Š. ir V. L. buvo kaltinami tuo, kad veikdami bendrininkų grupėje, apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, o būtent:

V. Š., būdamas uždarosios akcinės bendrovės (toliau UAB) ,, (duomenys neskelbtini)“, į. k. (duomenys neskelbtini), įregistruotos Vilniuje, (duomenys neskelbtini), akcininku, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su įmonės akcininku ir direktoriumi V. L., veikdami pagal išankstinį susitarimą, turėdami vieningą tikslą apgaule savo ir V. L. naudai įgyti svetimą didelės vertės turtą - A. O. priklausančias pinigines lėšas 50 000 Lt (14 481 Eurų), ir juos panaudoti asmeninėms reikmėms, piktnaudžiaudami A. O. pasitikėjimu, žinodami, kad pinigus panaudos savo ir V. L. asmeninėms reikmėms, V. Š. A. O. žodžiu pateikė melagingus duomenis apie tai, kad iš pastarojo paskola bus paimta juridinio asmens UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu ir panaudota bendrovės reikmėms, nors iš tikrųjų neketino gautus pinigus panaudoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ reikmėms, po ko ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, tačiau ne vėliau, kaip iki 2008-02-01 kompiuterio pagalba pagaminus netikrą dokumentą 2008-02-01 kredito sutartį, kurioje atspausdinus žinomai melagingus duomenis, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ paims į kreditą pas A. O. 50 000 Lt (14 481 Eurų) ir mokės 7 % metinių palūkanų su galimybe pratęsti šią sutartį, V. Š. šį pagamintą netikrą dokumentą – kredito sutartį 2008-02-01 (duomenys neskelbtini), pateikus pasirašyti A. O., o pastarajam suklydimo įtakoje būnant įsitikinusiam, kad pasirašo kredito sutartį su juridiniu asmeniu UAB „(duomenys neskelbtini)“, ją pasirašius, 2008-02-01 (duomenys neskelbtini), V. Š. gavo iš V. O. 50 000 Lt (14 481 Eurų), iš kurių 25 000 Lt (7 240,50 Eurų) perdavė V. L., įsipareigojęs paskolą grąžinti iki 2009-02-01, tačiau sutartų įsipareigojimų tyčia neįvykdė, gautų pinigų A. O. negrąžino, juos panaudojo ne įmonės, o asmeninėms reikmėms, tokiu būdu veikdamas bendrininkų grupėje, apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą, A. O. priklausantį turtą – 50 000 Lt (14 481 Eurų), padarydamas jam 50 000 Lt (14 481 Eurų) turtinę žalą.

Tęsdami nusikalstamą veiką, veikdami bendrininkų grupėje, tariamai įrodydami sąžiningus savo ketinimus grąžinti pasiskolintus pinigus, žinodami, kad gautus iš A. O. pinigus panaudojo asmeninėms reikmėms, 2009-02-01 (duomenys neskelbtini) V. Š. pagaminus netikrą dokumentą - 2009-02-01 kredito sutartį, joje įrašius žinomai melagingus duomenis, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ pasiskolino iš A. O. 15 507 Eurų (53 500 Lt), kuriuos įsipareigojo grąžinti iki 2009 m. kovo 31 d. sumokant mėnesines palūkanas eurais – po 0,583 % (nuo kredito vertės), bei V. Š. šį pagamintą netikrą dokumentą – kredito sutartį 2009-02-01 (duomenys neskelbtini) pateikus pasirašyti A. O., po ko laikotarpyje nuo 2012-11-10 iki 2015-05-06 jam grąžinus 1362,25 Eurų (4 703,58 Lt), sutartų įsipareigojimų tyčia neįvykdė, pasiskolintų pinigų A. O. negrąžino, tokiu būdu veikdami bendrininkų grupėje, apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą, A. O. priklausantį turtą – 45 296,42 Lt (13 118,75 Eurų) padarydamas jam 45 296,42 Lt (13 118,75 Eurų) turtinę žalą.

Šiais savo veiksmais buvo kaltinami padarę nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 182 str. 2 d.

Kaltinamasis V. Š. teisiamojo posėdžio metu savo kaltę pripažino iš dalies. Parodė, kad su A. O. yra pažįstamas nuo 1980 metų, jis buvo geras pažįstamas, galbūt ir geras draugas. Įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ V. Š. buvo direktoriaus pavaduotojas, direktoriumi buvo V. L.. V. L. pažinojo A. O., ar jie bendravo sutarčių pasirašymo laikotarpiu, pasakyti negalėjo. A. O. žinojo V. L. adresą, telefono numerį, jo duomenų nuo A. O. neslėpė. Nepamena, kokia buvo situacija, bet nusprendė pasiskolinti pinigų iš A. O.. A. O. pardavė savo butą, norėjo kur nors padėti savo pinigus, jis (V. Š.) pasakė, kad jie (V. Š. ir V. L.) paims, mokės palūkanas ir atiduos. 2008-02-01 sutarties nepamena, šią sutartį ruošė ne jis. Kas sudarė šią sutartį, nežino, jis asmeniškai jos nerašė ir nespausdino, kas paruošė ją kompiuteriu, nežino. Negalėjo pasakyti, ar šios sutarties projektą gavo iš V. L.. Ar pasirašant 2008 metų sutartį dalyvavo V. L., nepamena. Nepamena, kaip ant šios sutarties buvo uždėtas įmonės antspaudas. Direktorius pasakė pasirašyti ir uždėti antspaudą, parašas prie žymos „V. L.“ ir „patikslintu tikėti“ yra jo (V. Š.). Nurodė, kad antspaudą vis dėlto uždėjo jis (V. Š.). Negalėjo pasakyti, keliais egzemplioriais buvo pasirašyta 2008 metų sutartis. 2009 metų sutartį rusų kalba rašė jis pats (V. Š.), sutartis rašyta jo ranka, pas A. O. namuose. Ji pasirašyta dviem egzemplioriais. Antra sutartis buvo kaip pirmos sutarties pratęsimas. Susitarė su A. O. dėl kiekvieno žodžio. Vienas egzempliorius paliktas pas A. O., kitas buvo atvežtas į ofisą – tą pačią dieną ar vėliau V. L. sutartį pasirašė, tuomet jis (V. Š.) nuvežė sutartį A. O.. Sutartį pasirašė A. O., jis (V. Š.) ir vėliau V. L.. A. O. reikalavo, kad šioje sutartyje būtų nurodyta įmonė „(duomenys neskelbtini)“, kadangi tuo metu įmonė priklausė jam (V. Š.) ir V. L., jie buvo įmonės akcininkai. 2009 metų sutartis buvo pasirašyta kaip garantas, kad bus grąžinti pinigai. Papildomų pinigų pagal antrą sutartį negavo. Sutartis nebuvo įtraukta į įmonės buhalterinę apskaitą, nes jis (V. Š.) ir V. L. skolinosi asmeniškai. Pasirašant abi sutartis vienu metu visi trys (V. Š., A. O. ir V. L.) nedalyvavo. Antrieji sutarčių egzemplioriai buvo saugomi atrodo įmonės ofise, seife, tiksliai pasakyti V. Š. negalėjo. Atrodo, kad 2009 metų sutartis yra pas jį. Dėl šios situacijos su V. L. bendravo, derino visus žingsnius su juo. Iš karto 50 tūkst. Lt negavo, A. O. pinigus atidavė per tris ar keturis kartus. Buvo pasiskolinta 53,6 tūkst. su palūkanomis. Pusę pinigų V. Š. perdavė V. L.. Visas pinigų perdavimas vyko per V. Š.. Kreditą iš A. O. paėmė kaip akcininkai V. Š. ir V. L., kaip fiziniai asmenys. Galbūt neteisingai juridiškai buvo surašyta sutartis, tačiau jis (V. Š.) paėmė 25 tūkst. Lt ir V. L. paėmė 25 tūkst. Lt, su V. L. sutarė, kad ima kreditą per pusę. Įmonė buvo nurodyta kaip užstatas, nes jiems priklausė. Įmonė sutartyje buvo nurodyta A. O. iniciatyva, jis reikalavo, kad sutartyje būtų nurodyta įmonė, nes įmonė buvo pelninga, joje dirbo daug žmonių. Pinigus skolinosi savo asmeninėms reikmėms, ar tai pasakė A. O., nepamena, neaiškino, kaip pinigus naudos. A. O. pasakė, kad jis (V. Š.) ir V. L. grąžins pinigus, kaip garantas yra įmonė „(duomenys neskelbtini)“. Apie tai, kas buvo pasirašyta, žinojo ir A. O., ir V. L., jokio sukčiavimo nebuvo. V. Š. nesutinka, kad norėjo iš anksto pasisavinti pinigus ir apgauti A. O.. Paaiškino, kad įmonėje „(duomenys neskelbtini)“, seife, buvo vienas neautomatins antspaudas, jam reikėjo pagalvėlės. Dėžutėje buvo pagalvėlė. Kai jam (V. Š.) reikėjo antspaudo, paprašydavo direktoriaus. Antspaudą naudojo jis ir direktorius, visada informuodavo direktorių, kad reikalingas antspaudas. Nurodė, kad dirbo, gaudavo atlyginimą, planavo atiduoti skolą. 2008 m. prasidėjus krizei, pinigus grąžinti A. O. pradėjo iš savo lėšų. Šiuo metu yra atiduota apie 5800 litų. Įmonę „(duomenys neskelbtini)“, jos akcijas, pardavė UAB „(duomenys neskelbtini)“, už sumą iki 500 tūkst. Lt. 2010 m. balandžio mėn. buvo pasirašyta sutartis pagal kurią buvo perkama įmonė „(duomenys neskelbtini)“. Pinigų A. O. negrąžino, nes iki šiol jam nėra sumokėta už parduotas įmonės „(duomenys neskelbtini)“ akcijas. Už akcijas turėtų gauti 217,5 tūkst. Lt, gavo 20 tūkst. Lt kaip avansą. Jo (V. Š.) pajamos šią dieną yra nedidelės, pensijos negauna. Jam asmuo skolingas pagal vekselį, tai gauna kas mėnesį nuo 150 iki 250. Sutinka sumokėti A. O. 25 tūkst. Lt. Šiuo metu įmonė „(duomenys neskelbtini)“ yra bankrutavusi. Taip pat nurodė, kad A. O. buvo pasiūlęs perrašyti sutartį ir visą kreditą paimti jo (V. Š.) vardu. Kada tiksliai tai buvo, nepamena, galbūt 2011, gal 2012 metais. A. O. neaiškino, kodėl nesikreipė į V. L.. V. Š. nesutiko, nes pinigus jie pasiskolino su V. L., nenorėjo vienas likti skolingas 50 tūkst. Lt. Pripažįsta, kad pusė pasiskolintos sumos yra jo, ją ir atiduos. Apie 2007-02-01 sutartį nieko negalėjo pasakyti.

Kaltinamasis V. L. teisiamojo posėdžio metu savo kaltės nepripažino, parodė, kad 2008 metais pasiskolino iš A. O. 25 tūkst. Lt. Kažkurią dieną V. Š. pasakė, kad A. O. pardavė butą, turi pinigų, todėl galima pasiskolinti iš jo pinigų. V. L. sutiko, nes kaip tik reikėjo pinigų skyryboms. Tuo metu V. L. ir V. Š. ieškojo, kam parduoti įmonę „(duomenys neskelbtini)“. Pasakė V. Š., kad parduos įmonę ir turės pinigų, skolinosi pinigus iš A. O., nes galvojo pardavę įmonės akcijas su juo atsiskaityti. Po to V. Š. kalbėjo su A. O., mano, kad kalbėjo, nes V. Š. pasirašė sutartį ir atnešė pinigus. Pinigus atvežė ir atidavė ofise V. Š.. Atnešęs pinigus pirmą kartą, V. Š. pasakė, kad sudarė sutartį su A. O.. Pinigus perdavė per tris kartus. Viso gavo 25 tūkst. Lt. Skolinosi asmeniniams reikalams. 2008 metų sutartį nurodė matęs, prie jo (V. L.) pavardės yra ne jo parašas, kodėl – negalėjo pasakyti. 2009 metų sutartis buvo pasirašyta kaip su fiziniais asmenimis rusų kalba. Šią sutartį matė ir pasirašė, ją pasirašant dalyvavo jis (V. L.) ir V. Š.. A. O. parašas sutartyje jau buvo. 2009 metų sutartyje buvo parašyta, kad reikia grąžinti sumą su palūkanomis, taip pat parašyta apie pratęsimą. Nė vienos sutarties pats nerašė, 2008-02-01 kredito sutartį matė. Su A. O. niekada tiesiogiai nebendravo, bendravo tik šiais metais telefonu. Kiek žinojo, tiek pasakojo V. Š.. Sutinka, kad yra skolingas A. O. 25 tūkst. Lt. A. O. nesikreipė į jį (V. L.) ir neprašė patvirtinti, kad jis jam skolingas 25 tūkst. Lt, jei kreiptųsi, raštu patvirtintų. Apie skolos grąžinimo terminus žinojo. Nurodė, kad A. O. skolos negrąžino, nes tikėjosi parduoti įmonės „(duomenys neskelbtini)“ akcijas ir grąžinti pinigus, akcijas pardavė, bet pinigų negavo. Be to, nežinojo, kur grąžinti pinigus. Sužinojęs A. O. sąskaitą, pervedė jam 250 eurų. Per V. Š. pinigų perduoti A. O. nebandė. Nurodė, kad turbūt buvo galima gauti A. O. kontaktus per V. Š., bet jis (V. L.) to nedarė, kodėl, pasakyti negalėjo. Nurodė, kad kai gavo A. O. kontaktus iš tyrėjos (tel. Nr.), skambino jam, rašė sms žinutę, tačiau A. O. neatsakė. Paaiškino, kad V. Š. galėjo pasirašyti sutartis įmonės vardu, jis (V. L.) nežinojo, kad 2008 metų sutartis buvo pasirašyta įmonės vardu. Antspaudas būdavo darbe, jo darbiniame stalčiuje. Antspaudą galėjo paimti jis (V. L.), V. Š., buhalteris. Jei antspaudą reikėjo išsivežti, V. Š. visada pasakydavo. Nurodė, kad pas jį (V. L. stalčiuje buvo raudonos spalvos pagalvėlė, buvo ir kitų spalvų pagalvėlių, taip pat ir mėlynų. Jis (V. L.) mėlynos spalvos pagalvėle nesinaudojo. Antspaudą perdavė bankroto administratoriui. Tuo metu jis buvo direktorius, bet nebuvo įmonės savininkas. Nurodė, kad apie 2007-02-01 kredito sutartį nieko negali pasakyti. 2010 metais įmonės „(duomenys neskelbtini)“ akcijos buvo parduotos, įmonė nuvaryta į bankrotą, trečios eilės kreditorius nieko negautų. Kai V. L. ir V. Š. buvo savininkai, bankrotas dar nebuvo iškeltas. Savininkai po pardavimo buvo kiti, jis (V. L.) liko direktoriumi.

Nukentėjusysis A. O. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jo geras pažįstamas V. Š. paprašė jo pinigų, paaiškino, kad įmonė „(duomenys neskelbtini)“ plečiasi, yra tikslas pirkti žemę ir statyti kotedžus. 2008-02-01 paskolino kaip fizinis asmuo grynais pinigais iš karto 50 tūkst. Lt UAB „(duomenys neskelbtini)“, kaip juridiniam asmeniui. Buvo nustatytos 7 proc. palūkanos, tokios pat, kokios buvo tą dieną banke. V. Š. atvažiavo pas jį jau su atspausdinta sutartimi. Sutartis buvo pasirašyta apie 10 val. ryte, pas jį (A. O.) namuose, sutartis pasirašyta dviem egzemplioriais, V. Š. uždėjo antspaudą ir abu pasirašė. Šioje sutartyje buvo nurodyta, kad įmonė „(duomenys neskelbtini)“ iš jo (A. O.) skolinasi metams laiko pinigus su 7 proc. palūkanomis. Sutartyje buvo ir V. L. inicialai, tačiau prie jų pasirašė V. Š., nes pasakė, kad turi teisę pasirašyti vietoje direktoriaus, kai jis nedalyvauja. Vienas sutarties egzempliorius liko pas A. O. namuose. Sutartį pasirašė su įmone „(duomenys neskelbtini)“, įmonė buvo kaip garantas, kad pinigai jam tikrai bus grąžinti, nes įmonės vertė buvo apie 2 mln. Skolino pinigus bendrovės plėtrai. Po sutarties pasirašymo nuvažiavo į kavinę, esančią Ateities g. 91, greta banko filialo atidavė V. Š. 50 tūkst. Lt, visus pinigus perdavė iš karto. Pinigus turėjo grynais namuose, bet nusprendė pinigus atiduoti kavinėje. Kaip V. Š. ir V. L. dalinosi pinigus, nežino. V. Š. nesakė, kad skolinasi pinigus sau. Pinigus perdavė V. Š., o ne pervedė į įmonės sąskaitą, nes pasitikėjo V. Š.. V. Š. laikė draugu ir įmonės atstovu. Kaip fiziniam asmeniui V. Š. pinigų nebūtų paskolinęs, nes labai didelė suma, paskolinimą lėmė tai, kad skolinama įmonei. Praėjus metams bendrovė nieko negražino – nei pinigų, nei palūkanų. Susitiko su V. Š. pas jį (A. O.) darbovietėje, aptarė dar vieną sutartį, jos sąlygas. Kitą dieną atvažiavo V. Š. su parašytu sutarties tekstu, abu pasirašė sutartį, V. L. parašas atrodo jau buvo. V. Š. uždėjo antspaudą. Antra sutartis buvo sudaryta 2009-02-01, ja buvo sutarta, kad pinigus įmonė grąžins per du mėnesius. Tai buvo pirmos sutarties pratęsimas, suma padidėjo, nes jau su palūkanomis. Apie įmonės veiklą nurodė nieko nežinojęs, V. Š. visada atsakydavo, kad įmonė dirba pelningai. 2009 metais įmonė „(duomenys neskelbtini)“ dirbo, V. Š. nesakė, kad ketina parduoti akcijas. Po antros sutarties pasirašymo viskas nutilo, jam (A. O.) buvo sakoma, kad grąžins pinigus su procentais. V. Š. pastoviai žadėjo, kad kitą savaitę atsiskaitys, taip ėjo laikas, nieko negrąžindavo. Kad bendrovė bankrutuoja, V. Š. nesakė. Raštiškai į įmonę „(duomenys neskelbtini)“, kad grąžintų pinigus, nesikreipė. Apie įmonės bankrotą sužinojo 2010 m. pabaigoje ar 2011 m. pradžioje internete - 2010-04-12 parduotos įmonės akcijos, o 2010-10-08 bankrutavo. Kad įmonės „(duomenys neskelbtini)“ akcijos buvo parduotos, nežinojo, nes iš pradžių parduotos akcijos, po to įmonė bankrutavo. Sužinojęs apie įmonės bankrotą kreipėsi į įvairias institucijas. Raštu kreipėsi į bankroto administratorę D., tačiau kreditorių sąrašuose jo nebuvo - 2011-04-12 gavo iš bankroto administratoriaus atsakymą, kad pagal prie jo prašymo pridėtas 2008-02-01 ir 2009-02-01 kredito sutartis UAB „(duomenys neskelbtini)“ pinigai užpajamuoti nebuvo, įmonėje nėra jokių kitų buhalterinių dokumentų, kurie patvirtintų, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš jo skolinosi pinigus, parašyta, kad jis nebus įtrauktas į UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditorių sąrašą. Tokio bankroto administratoriaus sprendimo neskundė, nes nežinojo, kad yra tokia galimybė. Jo pinigai nebuvo užpajamuoti bendrovėje, jie buvo pasisavinti, neparodytas bendrovės pelnas, iš kurio turėjo sumokėti 15 proc. mokesčių valstybei. V. Š. 2012-11-10 atidavė jam 1000 litų, A. O. patvirtino raštiškai, kad gavo, 2013-02-08 grąžino dar 1000 litų. 2013-02-08 buvo paskutinis jo susitikimas su V. Š., pasiūlė jam pasirašyti visos pinigų sumos gavimo patvirtinimą – sutartį, kad kaip fizinis asmuo jis pasiskolino 50 tūkst. Lt, bet jis nesutiko, tai įrodo, kad civilinių santykių tarp jų kaip tarp skolininko ir kreditoriaus nebuvo. Kodėl atsisakė, V. Š. nepaaiškino. Į V. L. su šiuo pasiūlymu nesikreipė. Jei sutartį V. Š. būtų sutikęs pasirašyti, A. O. būtų galėjęs kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka. Dabar jau praėjo terminas, kai A. O. galėjo kreiptis, dabar jau 2015 metai, terminas yra 3 ar 5 metai. Su V. L. nėra susitikęs, neturėjo jo kontaktų. 2012 m. kalbėjo su V. L. du kartus, jis žadėjo grąžinti pinigus – 2012 V. L. turėjo seną telefono numerį, po to telefono numerį pasikeitė ir jis (A. O.) negalėjo susisiekti. Prašė kontaktų iš V. Š., tačiau jis nedavė. 2012 metais kreipėsi į V. L. kaip į įmonės direktorių, jo klausė, ar grąžins pinigus. 2012 metais nežinojo, kokios sumos prašyti iš V. L.. Skambino būtent V. L., nes jis buvo įmonės direktorius. V. L. 2015 m. gegužės mėn. pervedė nukentėjusiajam 250 eurų. Šiuo metu V. Š. nepasitiki, jei jis (nukentėjusysis) pasirašys naują sutartį, kad kaltinamieji, kaip fiziniai asmenys, jam skolingi, nežino, ar pinigai iš jų bus grąžinti. Kad kaltinamieji teigia, jog skolinosi pinigus sau, sužinojo, kai buvo baigtas ikiteisminis tyrimas. Gavo pinigų iš kaltinamųjų, kaip iš fizinių asmenų. Kaltinamieji jam yra skolingi, jie pasisavino nukentėjusiojo pinigus. Civilinis ieškinys byloje buvo pateiktas 2013 metais. Jam padaryta ir turtinė, ir moralinė žala. Prašo iš kaltinamųjų priteisti 30 tūkst. litų už moralinę žalą. Turtinė žala yra 22216 eurai. Skaičiuoja palūkanas, numatytas sutartyje su bendrove.

Liudytojas M. T. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu yra pateikęs įmonės „(duomenys neskelbtini)“ dokumentus su buvusių įmonės valdymo organų parašų pavyzdžiais. Įmonė „(duomenys neskelbtini)“ šiuo metu yra bankrutavusi. Bankroto byla iškelta 2011 m. rugsėjo mėn. Jie, kaip „Bankroto administratorių biuras“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ įmonės administratoriais buvo paskirti 2012-06-30. Procesas vyko įstatymų nustatyta tvarka, buvo atliktos procedūros, buvo parduotas įmonės turtas, kitas žingsnis bus - prašymas bendrovę pripažinti pasibaigusia ir išregistruoti iš Juridinių asmenų registro. Šiuo metu įmonė dar nėra išregistruota, bankroto procedūra dar nepasibaigusi, veikla įmonėje nėra vykdoma. Paaiškino, kad trečios eilės kreditoriai šioje bankroto byloje negavo ir negaus pinigų. Nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo perduoti dokumentai pagal dokumentų aprašą ir vienas antspaudas, antspaudas gautas iš buvusios bankroto administratorės. Pasakyti, ar antspaudo spalva violetinė, ar standartinė, negalėjo. Paaiškino, kad antspaudo spalva priklauso nuo to, kokios spalvos rašalu sutepama antspaudo pagalvėlė. Nurodė, kad jo žiniomis A. O. į jų įmonę nesikreipė. Paaiškino, kad jei administratorius vertindamas sutartį ir jos vykdymo aplinkybes nustatytų, kad sutartis buvo faktiškai vykdoma ir įmonė nėra grąžinusi skolos, tai tada tas asmuo galėtų būti įtrauktas į kreditorių sąrašą. Reikia atlikti teisinę analizę, ar sutartis tikrai buvo sudaryta, ar pinigai iš tikrųjų buvo perduoti įmonei, jei perduoti, tai reikėtų nustatyti, ar grąžinti asmeniui. Jei kredito sutartis nebūtų apskaityta įmonės buhalteriniais dokumentais, tai neturėtų reikšmės, jei administratorius įsitikintų, kad ta sutartis buvo sudaryta. Nors kredito sutartis nebuvo įtraukta į įmonės buhalterinius dokumentus, dėl tos priežasties negalima neįtraukti asmens į kreditorių sąrašus, jei išpildomos kitos aplinkybės. Jei bankroto administratorius neįtraukia sutarties ir neįrašo asmens į kreditorių sąrašus, tai bankroto administratorius savo nesutikimą teikia teismui, teismas rengia posėdį žodinio proceso tvarka, kuriame sprendžiamas kreditorinių reikalavimų tvirtinimas. Vyksta teisminis ginčas, analogiškas skolos priteisimui. Jei pateikta kredito sutartis, tai palūkanų skaičiavimas nustoja augti, kai pradedama bankroto byla. Bankroto administratorius turėtų nustatyti palūkanų dydį, kuris būtų nustatytas nutarties įsiteisėjimo bankroto bylos dieną.

Iš 2014-01-31 daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti, kad V. Š. pateikė 2012-11-10 pakvitavimą, kuriame nurodyta, jog A. O. iš V. Š. gavo du kartus po 1000 Lt, dengiant UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsiskolinimą pagal 2009-02-01 sutartį (t. 1, b. l. 198-201).

Iš 2015-05-21 daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti, kad V. Š. pateikė 2014-06-02, 2014-07-11, 2014-09-12, 2014-10-01, 2014-11-05, 2015-01-05, 2015-03-03, 2015-05-13 mokėjimo nurodymus kaip skolos grąžinimą A. O. - viso 2100 Lt ir 260.66 eurų (t. 2 , b. l. 20-28).

2014-01-27 A. O. daiktų, dokumentų pateikimo protokolu pateikė 2008-02-01 kredito sutartį ir 2009-02-01 kredito sutartį (t. 1, b. l. 44).

Iš 2014-01-27 apžiūros protokolo matyti, kad buvo apžiūrėtos 2008-02-01 ir 2009-02-01 kredito sutartys (t. 1, b. l. 45-48).

Lietuvos teismo ekspertizės centro 2015-01-28 specialisto išvadoje Nr. 11-1549 (14), 11-2839 (14) nurodoma, kad:

Nustatyti, ar 2007-02-01 kredito sutartyje, po žodžiais „V. L.“, pasirašė V. L. ar A. O., ar V. Š., ar kitas asmuo, negalima.2007-02-01 kredito sutartyje, po žodžiais „A. O.“ pasirašė A. O..2008-02-01 kredito sutartyje, virš žodžių „A. O.“, pasirašė A. O..2008-02-01 kredito sutartyje, ties žodžiais „V. L.“, pasirašė V. Š..2008-02-01 kredito sutartyje, po žodžiais „Patikslintu tikėti“ dešinėje pusėje, pasirašė A. O..2008-02-01 kredito sutartyje, po žodžiais „Patikslintu tikėti“ kairėje pusėje, pasirašė V. Š..2009-02-01 kredito sutarties tekstą parašė V. Š..2009-02-01 kredito sutartyje, virš žodžių „A. O.“, pasirašė A. O..2009-02-01 kredito sutartyje, prie žodžių „V. L.“ pasirašė V. L..2009-02-01 kredito sutartyje, prie žodžių „V. Š.“ pasirašė V. Š. (t. 1, b. l. 187-193).

Motyvuojamoji dalis

Teismo motyvai ir išvados dėl veikos kvalifikavimo ir įrodymų

Kaip matyti iš kaltinimo, abu kaltinamieji V. Š. ir V. L. buvo kaltinami tuo, kad veikdami bendrininkų grupėje, apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, t. y. turėdami išankstinį tikslą pinigų negrąžinti, UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu sudarė dvi kredito sutartis, pagal kurias ši įmonė iš nukentėjusiojo A. O. pasiskolino 50000 litų su palūkanom, tačiau kaltinamieji juos išleido savo reikmėms ir pinigų negrąžino. Pagal abiejų kaltinamųjų parodymus, jie pinigus skolinosi kaip fiziniai asmenys savo asmeniniams reikalams, o A. O. apie tai buvo informuotas ir žinojo. Įmonė buvo įrašyta sutartyse tik dėl to, kad to pageidavo A. O.. A. O. parodė, kad pinigus skolino ne kaltinamiesiems, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ kaip juridiniam asmeniui, nes pinigus paskolinti prašė V. Š. – kredito reikėjo įmonės plėtrai. Apie tai, kad pinigai skolinami fiziniams asmenims jų asmeniniams reikalams, jis nežinojo, o V. Š. kaip fiziniam asmeniui būtų neskolinęs.

Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo kitų teisės pažeidimų, tarp jų ir nuo civilinio delikto, ir darantis turto užvaldymą ar turtinės teisės įgijimą neteisėtą baudžiamąja teisine prasme, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant tokiu būdu įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-620/2010). Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo, turtinės teisės įgijimo, turtinės prievolės išvengimo ar panaikinimo būdas ir gali pasireikšti nukentėjusiojo suklaidinimu jam pateikiant objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją dėl turto, turtinės teisės perleidimo, turtinės prievolės įvykdymo, arba nutylint esmines jo apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo, aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui, arba kaltininko turtinės prievolės įvykdymu, tačiau kaltininko apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui minėtiems veiksmams atlikti ar pripažinti kaltininko turtinių prievolių įvykdymą.

Apgaulei taikomas esmingumo kriterijus, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-387/2009, 2K-538/2010, 2K-7–255/2012, 2K-161/2013, 2K-179/2013). Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu. Kaip papildomi kriterijai taip pat taikytini kreditoriaus teisinės padėties pasunkinimo kriterijus (kai dėl skolininko veiksmų kreditoriaus galimybės atkurti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis esmingai pasunkintos) bei nukentėjusiojo atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus. Vadovaujantis pastaruoju kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo nukentėjusiojo elgesio lygį. Dėl to bylose, kuriose kyla baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo problema, nenustačius šių kriterijų, prioritetas teiktinas civilinėms teisių atkūrimo priemonėms (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-312/2013).

Baudžiamosios atsakomybės taikymo pagrįstumą tokiais atvejais rodo tai, jog kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas (pvz., be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-78/2009, 2K-224/2008, 2K-7–198/2008, 2K-7–388/2007, 2K-23/2004, 2K-549/2003, 2K-293/2002, 2K-851/2001 ir kt.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse ne kartą yra pažymėjęs, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos, ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Tai dera ir su konstitucine jurisprudencija, kurioje ne kartą konstatuota, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visada tokios veikos pripažintinos nusikalstamomis ir jas padariusiems asmenims taikytinos pačios griežčiausios priemonės – bausmės“. Toks aiškinimas kyla iš konstitucinės jurisprudencijos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai), kurioje yra išaiškinta, jog kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ar pan.).

Teismas daro išvadą, kad šioje byloje tarp nukentėjusiojo ir kaltinamųjų susiklostė civiliniai teisiniai santykiai. Teisminio nagrinėjimo metu buvo nustatytos tokios faktinės aplinkybės. Pirma kredito sutartis tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir A. O. buvo sudaryta 2008-02-01. Šios sutarties pagrindu įmonė gavo (sutartyje nurodyta, kad paims) 50000 lt kreditą ir įsipareigojo mokėti palūkanas, o kreditą grąžinti iki 2009-02-01. Ją pasirašė A. O. (šalia savo pavardės), o šalia V. L. inicialų pasirašė V. Š.. UAB „(duomenys neskelbtini)“ negrąžinus kredito nustatytu terminu, 2009-02-01 buvo sudaryta kita sutartis, kuria buvo pratęstas pagal 2008-02-01 sutartį nustatytas kredito grąžinimo terminas. Šią sutartį pasirašė A. O. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkai V. L. ir V. Š.. Naujas kredito grąžinimo terminas buvo nustatytas – 2009-03-31. Tačiau nustatytu terminu kreditas grąžintas nebuvo. Įmonei suteiktą kreditą kaip fiziniai asmenys V. L. ir V. Š. pradėjo grąžinti 2012 metais, V. Š. jį dalimis moka iki šiol.

Remiantis minėta teismų praktika, sprendžiant ar šioje byloje civiliniai teisiniai santykiai peraugo į baudžiamuosius, būtina įvertinti kompleksą aplinkybių: ar nukentėjusysis buvo esmingai suklaidintas dėl kredito suteikimo aplinkybių; ar nukentėjusiajam buvo apsunkintos galimybės savo turtines teises apginti naudojant civilinio proceso priemones, nustačius, kad nukentėjusysis turi (turėjo) realią galimybę savo turtines teises apginti taikydamas švelnesnes (civilines) priemones, būtent šios priemonės ir turi būti taikomos. Baudžiamoji atsakomybė galima tik kaip kraštutinė priemonė (ultima ratio) kilusiems ginčams spręsti, kai švelnesnės priemonės yra neveiksmingos.

Nors nukentėjusiojo ir kaltinamųjų pozicija dėl kredito suteikimo aplinkybių (dėl kredito gavėjo) išsiskyrė iš esmės, o nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes patvirtina sudarytos rašytinės kredito sutartys, tačiau teismui kyla abejonių dėl tikrosios šalių valios sutarčių sudarymo metu, kartu ir dėl to, ar nukentėjusysis buvo suklaidintas dėl esminių kredito suteikimo aplinkybių, ar šis galimas suklaidinimas sudaro pagrindą baudžiamajai atsakomybei kilti. Šios abejonės kyla tiek dėl sutarčių sudarymo aplinkybių, tiek dėl jų formos ar turinio, taip pat vėlesnių sutarties šalių veiksmų.

Teismas konstatuoja, kad tiek kredito davėjas, tiek kredito gavėjai nesuprato vieni kitų dėl kredito suteikimo aplinkybių ar dėl to galėjo suklysti. Aplinkybės, kad sutarčių šalys galimai suklydo dėl tikrosios savo valios, patvirtinamos byloje esančiais įrodymais: 1) tuo, kad A. O. skolos visada reikalavo tik iš kaltinamųjų asmeniškai; 2) tuo, kad A. O. niekada raštiškai nesikreipė į įmonės administraciją nei tuo metu, kai akcininkai ir įmonės vadovai buvo kaltinamieji, nei kai jie akcijas perleido kitiems asmenims; 3) tuo, kad skolą visada grąžino V. L. (vieną kartą pervedė 250 eurų) ir V. Š. patys, kaip fiziniai asmenys, pervesdami pinigus iš savo asmeninių sąskaitų savo vardu arba V. Š. perduodant pinigus asmeniškai be jokių dokumentų, liudijančių, kad skolą grąžina įmonė, be to, nei vienas pinigų perdavimas ar pervedimas nebuvo įformintas įmonės vardu; 4) tuo, kad iš A. O. buvo pateiktas pasiūlymas V. Š. perrašyti kredito sutartį tik jo vieno, kaip fizinio asmens, vardu; 5) tuo, kad kaltinamieji A. O. nei karto neteigė, kad jis skolą turi išsiieškoti iš įmonės, bet ne reikalauti iš jų, kaip fizinių asmenų – jie niekada neneigė savo asmeninės skolos. Taip pat, vertinant sutarčių šalių galimą suklydimą, vertinami tiek kaltinamųjų parodymai – V. Š. nurodė, kad jo nuomone sutartis buvo neteisingai juridiškai įforminta, o įmonė į sutartį įrašyta A. O. reikalavimu, kad būtų kaip garantas pinigų grąžinimui; tiek nukentėjusiojo A. O. parodymai – jis parodė, kad bendrovė buvo kaip garantas paskolintų pinigų grąžinimui, nes jos vertė buvo didelė ir manė, kad bendrovė bet kokiu atveju grąžins pinigus. Atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą, teismas konstatuoja, kad kredito sutarties šalys, pasirašydamos kredito sutartis, iki galo nesuprato kiekvienos iš šalių tikrosios valios, įmonės įrašymo į sutartį reikšmės ir pasekmių. Nors nukentėjusysis kategoriškai teigia, kad pinigus skolino įmonei, tačiau jo realūs veiksmai siekiant atgauti skolą ir teisme duoti parodymai teismui leidžia abejoti nukentėjusiojo versija – ar jis suvokė, kad kreditą davė įmonei, ar įmonė buvo tik kaip kredito grąžinimo garantas. Šios aplinkybės teismui neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, jog nukentėjusysis dėl esmingo suklaidinimo, panaudojus apgaulę, prarado pinigus.

Šalia paminėtų aplinkybių, būtina išanalizuoti, įvertinti ir kitus, papildomus, kriterijus, leidžiančius atriboti baudžiamąją ir civilinę atsakomybes, t. y. nukentėjusiojo galimybes apginti savo teises civilinio proceso tvarka ir šių galimybių apsunkinimą. Nukentėjusysis A. O., būdamas įsitikinęs, kad kreditą suteikė ne V. L. ir V. Š. kaip fiziniams asmenims, o UAB „(duomenys neskelbtini)“, turėjo teisę reikalauti būti įtrauktas į šios bankrutuojančios įmonės kreditorių sąrašą. Baudžiamojoje byloje nėra duomenų apie tai, kad A. O. kreipėsi į bankroto administratorių. Nors A. O. paaiškino, kad į bankroto administratorių kreipėsi, o šis atsisakė jį įtraukti į kreditorių sąrašą, nes kredito sutarties nebuvo įmonės apskaitoje, tačiau, vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo 26 str., jis turėjo teisę tiesiogiai kreiptis į bankroto bylą nagrinėjantį teismą reikšdamas savo kreditorinius reikalavimus. Tokiu atveju tik teismas gali nuspręsti dėl kreditorinių reikalavimų tvirtinimo. Kita vertus, nesutikdamas su bankroto administratoriaus atsakymu, jis galėjo jį skųsti įstatymų nustatyta tvarka. Iš esmės tokias pačias aplinkybes nurodė ir liudytoju apklaustas M. T.. Kaip nurodė pats A. O., jis apie tokių savo veiksmų galimybę nežinojo, todėl niekur daugiau nesikreipė. Taigi A. O. nepasinaudojo turimomis galimybėmis savo suteiktą kreditą išsiieškoti iš įmonės, o šios galimybės jam niekaip apsunkintos nebuvo. Pažymėtina ir tai, kad kaltinamieji neatliko jokių veiksmų, kurie kliudytų A. O. išieškoti skolą iš bankrutuojančios įmonės. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto byla yra besibaigianti, trečios eilės kreditorių reikalavimai nėra ir greičiausiai nebus patenkinti (liudytojo M. T. parodymai), o A. O. tikėtina būtų trečios eilės kreditorius. Taigi tokiu atveju, A. O. net ir įtraukus į UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditorių sąrašą, jo galimybės apginti savo teises civilinio proceso tvarka būtų apsunkintos. Tokiu atveju kaltinamųjų veiksmai, kuriais nukentėjusysis būtų nukreipiamas skolos grąžinimui į šią įmonę, galėtų būti vertinami kaip siekis apsunkti nukentėjusiojo galimybes išieškoti skolą ir taip išvengti turtinės atsakomybės. Tačiau, kaip minėta, duomenų apie tokius kaltinamųjų veiksmus byloje nėra.

Šiuo atveju, kaltinamiesiems nurodant, kad jie pinigus skolinosi sau, savo reikmėms, nukentėjusysis turi ir turėjo galimybė savo teises ginti reikšdamas ieškinį civilinio proceso tvarka kaltinamiesiems kaip fiziniams asmenims. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, abu kaltinamieji nuosekliai tvirtino, kad pinigus skolinosi sau, o įmonė buvo nurodoma kaip garantas dėl skolos grąžinimo bei to norint A. O.. Tokiu atveju A. O. turi teisę reikalauti skolos iš abiejų kaltinamųjų reikšdamas civilinį ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, pakeičiant sutarties šalį (skolininką). Nors nukentėjusysis teigė, kad visada galvojo, jog pinigus paskolino įmonei, tačiau teisme duodamas parodymus nurodė, kad dėl galimos fizinių asmenų skolos nesikreipė civilinio proceso tvarka todėl, kad mano, jo suėjo terminas ir jis jau nebegali kreiptis su ieškiniu. Vis tik teismas sprendžia, kad A. O. turėjo ir tebeturi galimybę apginti savo teises civilinio proceso tvarka. Šiuo aspektu, remiantis aukščiau minėta teismų praktika, būtina įvertinti ir tai, ar kaltinamas asmuo savo sąmoningais veiksmais sumenkino kreditoriaus galimybes atstatyti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis ir kiek sumenkino; ar skolininkas vėliau neigė sandorį, ar naudojosi formaliomis kliūtimis įrodyti tikrąjį sandorio turinį, ar argumentavo savo poziciją fiktyviais dokumentais; ar skolininkas sudarė fiktyvią ar dirbtinę nemokumo padėtį; ar skolininkas buvo pasiekiamas kreditoriui, ar slėpėsi nuo jo. Kaip matyti iš šios baudžiamosios bylos, abu kaltinamieji neatliko jokio veiksmo, kuris kliudytų A. O. atstatyti savo pažeistą teisę: tiek kaip įmonės vadovai, tiek kaip fiziniai asmenys jie elgėsi sąžiningai. Neneigė, kad jie yra skolingi A. O., t. y. neneigė jų supratimą atitinkančio sandorio turinio, neatliko jokių veiksmų, kurie trukdytų įrodyti tikrąjį sandorio turinį. Priešingai, abu kaltinamieji pripažįsta skolą, sutinka ją atlyginti, nors ir pavėluotai, tačiau dalį skolos grąžino, moka ją iki šiol. Tiek V. Š., tiek V. L. (per V. Š.) buvo pasiekiami nukentėjusiajam, nuo jo nesislėpė. Pažymėtina ir tai, kad V. Š. ir V. L. yra dirbantys, gauna pajamų, vienas iš jų turi nekilnojamo turto, todėl tikėtina, kad A. O. turi galimybę apginti savo teises reikšdamas civilinį ieškinį, ši galimybė jam nėra apsunkinta ir jis ja nepasinaudojo. Todėl darytina išvada, kad šiuo atveju nukentėjusiojo galimybės apginti savo teises civilinio proceso tvarka nėra apsunkintos. Tuo tarpu neišnaudojus švelnesnių poveikio priemonių, baudžiamoji atsakomybė negali būti taikoma.

Taigi teismas, atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, jog teismui kyla abejonių dėl panaudotos esminės apgaulės; nukentėjusiajam galimybė atkurti savo teises civilinio proceso tvarka nėra apsunkinta; siekiant jas atkurti nėra išnaudotos jokios civilinio proceso priemonės, todėl taikant baudžiamąją atsakomybę būtų pažeistas ultima ratio principas bei teismų praktikoje formuojami baudžiamosios ir civilinės atsakomybių atskyrimo kriterijai. Dėl šių motyvų darytina išvada, kad nebuvo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 182 str. 2 d., todėl kaltinamieji išteisintini.

Pasisakydamas dėl gynėjų pateikto prašymo nutraukti šią baudžiamąją bylą, nes buvo priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ir nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, todėl procesas vykti negali, teismas pažymi, kad šiuo pagrindu nutraukti baudžiamąją bylą nėra pagrindo. 2013-10-22 Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė priėmė nutarimą, kuriuo panaikino tyrėjo nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ir pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal BK 183 str. 2 d., 222 str. 1 d. 2014-05-16 Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė priėmė nutarimą, kuriuo buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 183 str. 2 d., 222 str. 1 d. Tačiau tuo pačiu nutarimu buvo nutarta tęsti tyrimą pagal BK 182 str. 2 d., kas reiškia, kad minėtu nutarimu dėl tam tikrų nusikaltimų tyrimas buvo nutrauktas, o dėl kito nusikaltimo – pradėtas, t. y. tiriamos veikos buvo perkvalifikuotos. Teismas pažymi, kad toks prokuroro nutarimas atitinka BPK nuostatas, nes prokuroras gali tiek pradėti, tiek nutraukti ikiteisminį tyrimą. Vėliau tyrimo metu procesas dėl BK 182 str. 2 d. numatyto nusikaltimo tyrimo nebuvo nutrauktas, todėl nutraukti baudžiamąją bylą vadovaujantis tuo argumentu, kad dėl šios veikos jau buvo priimtas proceso sprendimas, nėra pagrindo.

Kaltinamiesiems paskirtos kardomosios priemonės – rašytiniai pasižadėjimai neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, naikintini.

V. L. paskirtas nuosavybės teisių apribojimas, įsiteisėjus nuosprendžiui, naikintinas.

Nukentėjusysis šioje byloje yra pareiškęs civilinį ieškinį dėl 74348 litų (21532,67 eurų) turtinės žalos ir 30000 litų (8688,60 eurų) neturtinės žalos atlyginimo. Vadovaujantis BPK 115 str. 3 d. 2 p., teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos, palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą. Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 - 298, 301 - 305, 307 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Išteisinti V. L. dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 182 straipsnio 2 dalyje, padarymo, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Išteisinti V. Š. dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 182 straipsnio 2 dalyje, padarymo, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiojo A. O. civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos palikti nenagrinėtą.

V. Š. ir V. L. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinius pasižadėjimus neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

Laikiną V. L. nuosavybės teisių į turtą, t. y. butą su rūsiu, unikalus Nr. 1095-6008-5018:0010, esantį Panevėžio g. 4-14, Vilniuje, apribojimą, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėjas Darius Pranka