- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-02-09
- Bylos Nr.
- e2-151-178/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01638-2016-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alvydas Poškus
- Atsakovas
- A. P.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 18 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Raimit“ ieškinį atsakovui A. P. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo.Ieškovė BUAB „Raimit“ pareiškė ieškinį atsakovui A. P., prašydama priteisti iš atsakovo 44 284,83 Eur žalai atlyginti, 5 proc. procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškinys reiškiamas dėl atsakovo kaip įmonės vadovo/akcininko padarytos įmonei/kreditoriams žalos atlyginimo. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovo piniginės lėšas, esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, jo atsiskaitomosiose sąskaitose 44 284,83 Eur sumai, o jų nesant ir/ar nepakankant – areštuoti nekilnojamąjį ir/ar kitą atsakovo kilnojamąjį turtą (turtines teises) 44 284,83 Eur sumai. Nurodė, kad ieškinio suma yra didelė, kas savaime padidina teismo sprendimo neįvykdymo grėsmę ir riziką. Atsakovas vengia bendradarbiauti su ieškove, iki bankroto bylos iškėlimo ieškovui elgėsi neekonomiškai bei neprotingai.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi prašymą tenkino iš dalies. Ieškovės reikalavimų užtikrinimui areštavo atsakovui nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą bendrai 44 284,83 Eur sumai, areštuotą turtą uždraudžiant parduoti, įkeisti ar kitais būdais perleisti tretiesiems asmenims. Tik atsakovo kilnojamojo ir/ar nekilnojamojo turto 44 284,83 Eur sumai neužtenkant ir/ar esant nepakankamai – areštavo atsakovo pinigines lėšas, esančias bankų ir/ar kitų kredito įstaigų sąskaitose, priklausančias atsakovui ir esančias pas jį ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant jomis disponuoti, neviršijant 44 284,83 Eur, leidžiant atsiskaityti su ieškove pagal šioje byloje pareikštą ieškinį. Atsakovui leista naudoti jo sąskaitose bankuose esančias lėšas pragyvenimui ir specialiesiems poreikiams tenkinti, pavesta nutartį vykdančiam antstoliui nustatyti konkrečią sumą, kurią atsakovas per vieną kalendorinį mėnesį gali naudoti pragyvenimui ir specialiesiems poreikiams tenkinti. Teismo vertinimu, prašoma priteisti iš atsakovo 44 284,83 Eur suma fiziniam asmeniui laikytina didele. Ieškovė, reikšdama ieškinį atsakovui, nurodė aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, pridėjo įrodymus, t. y. tikėtinai pagrindė savo ieškinio reikalavimus. Ieškovas yra bankrutavusi įmonė, todėl turi būti ginamas ir viešasis interesas užtikrinant bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių apsaugą. Teismas sprendė, kad yra teisinis ir faktinis pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str.).Teismas, vadovaudamasis ekonomiškumo principu, privalo taikyti mažiausiai ribojančias laikinąsias apsaugos priemones, todėl pirmiausia areštuojamas nekilnojamasis ir/ar kilnojamasis turtas, o jo nesant ar esant nepakankamai – piniginės lėšos, esančios pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, bendrai neviršijant pareikšto reikalavimo sumos.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai
Atsakovas (toliau – apeliantas) atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 18 d. nutartį panaikinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neadekvačios pagal ieškovės pateiktus argumentus ir apelianto sudėtingą šeimyninę padėtį. Apeliantas 2014 m. spalio 15 d. pardavė ieškovės turėtas akcijas K. P. ir tą pačią dieną perdavė visus dokumentus. Taip pat tą pačią dieną apeliantas buvo atleistas iš vadovo pareigų, paskirtas naujas vadovas. Apeliantas nurodo, kad pardavė veikiančią įmonę ir galinčią atsiskaityti su visai kreditoriais vykdant ūkinę komercinę veiklą. Po apelianto atleidimo įmonėje buvo dar du vadovai, kurie vykdė veiklą, kuri galimai ir privedė įmonę prie bankroto. Tačiau dėl nežinomų priežasčių bankroto administratorius nesiekia priteisti iš jų žalos. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas, jis pagal esamus įrodymus negali būti tenkintas, todėl ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nepagrįstas. Be to, ieškovė nepagrindė, kodėl sprendimo vykdymas galėtų pasunkėti nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių. Ieškovė atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 18 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Apeliantas ieškinio kopiją, teismo pranešimą bei skundžiamą nutartį vėliausiai gavo 2016 m. rugsėjo 20 d., nes 2016 m. rugsėjo 22 d. teisme gautas apelianto pranešimas apie gyvenamosios vietos adreso pasikeitimą. Atskirasis skundas AB Lietuvos paštui įteiktas 2016 m. spalio 17 d., todėl pateiktas pasibaigus apskundimo terminui. Apeliantas nenurodo svarbių termino praleidimo priežasčių ir neprašo šio termino atnaujinti. Apelianto teiginiai apie laikinųjų apsaugos priemonių „neadekvatumą“ bei apie jo „asmeninę šeimyninę padėtį“ yra deklaratyvūs, todėl nevertintini. Apelianto teiginiai apie tai, kad jis pardavė įmonę, galinčią atsiskaityti su visais kreditoriais bei po jo atleidimo įmonėje buvo dar du vadovai, negali būti siejami su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisėtumu ir pagrįstumu. Ieškinyje pateikiamas būtent apelianto vadovavimo ir jo buvimo vieninteliu ieškovės akcininku laikotarpis, o ieškinio suma susideda iš ieškovės kreditorių reikalavimų, atsiradusių per apelianto buvimą ieškovės vadovu ir vieninteliu akcininku.Apeliantas kvestionuoja ieškinio pagrįstumo klausimą bei ieškinio teisinį pagrindą, tačiau šioje proceso stadijoje ieškovė neprivalo įrodinėti savo ieškinio reikalavimo pagrįstumo ir teisėtumo.Apeliantas skunde nenurodo realių aplinkybių, motyvų bei nepateikia jo atskirojo skundo pagrįstumą patvirtinančių leistinų įrodymų. Byloje egzistuoja būtinybė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ne tik ieškinyje ir nutartyje nurodytais pagrindais, bet ir atsižvelgus į viešąjį interesą, nes tarp ieškovė yra bankrutavusi įmonės ir tarp kreditorių yra VSDFV Vilniaus skyrius ir VĮ Turto bankas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 str.).Apeliacijos dalyką sudaro 2016 m. rugpjūčio 18 d. pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Ieškovė atsiliepime į skundą nurodo, kad apelianto atskirasis skundas pateiktas pasibaigus apskundimo terminui. Apeliacinės instancijos teismas tokiai išvadai pakankamo pagrindo neturi.Apeliacinio (atskirojo) skundo priėmimo klausimą sprendžia procesinį sprendimą priėmęs pirmosios instancijos teismas (CPK 315 str. 1 d., 338 str.). Pirmosios instancijos teismas taip pat išsprendžia atsisakymo priimti skundą ir jį grąžinti padavusiam asmeniui klausimą tais atvejais, kai skundas paduotas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą (CPK 315 str. 2 d. 1 p., 338 str.). Bylos duomenimis apelianto atskirasis skundas teisme iš tikrųjų gautas tik 2016 m. spalio 19 d. Tačiau iš LITEKO duomenų matyti, kad apeliantui procesiniai dokumentai ilgą laiką nebuvo įteikiami, paskutinį kartą teismas juos siuntė tik 2016 m. spalio 4 d. Pirmosios instancijos teismas 2016 m. spalio 21 d. rezoliucija priėmė 2016 m. spalio 17 d. data surašytą atskirąjį skundą, taigi, teismas pripažino, kad terminas jam paduoti nėra praleistas ir atitiko įstatymo reikalavimus. Todėl šis klausimas apeliacinės instancijos teisme nebenagrinėtinas
Atskirasis skundas netenkintinas.
Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti būsimo ieškovui galinčio būti palankiu teismo sprendimo įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Civilinio proceso įstatymas numato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą. Tokių priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nagrinėjamu atveju ieškovė pareiškė reikalavimą atsakovui dėl 44 284,83 Eur žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad yra pagrindas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti ir taikyti apelianto turtui areštą pareikšto reikalavimo sumai. Apeliantas, kvestionuodamas skundžiamą nutartį, teigia, kad ieškinys pagal esamus įrodymus yra nepagrįstas; ieškovė nepagrindė, kodėl sprendimo vykdymas pasunkėtų nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių; jos neadekvačios pagal ieškovės pateiktus argumentus ir apelianto sudėtingą šeimyninę padėtį. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apelianto argumentus bei bylos duomenis, neturi pagrindo daryti priešingos išvados nei padarė pirmosios instancijos teismas.Teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma, turi preliminariai prima facie įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovei palankus teismo sprendimas. Apeliantas atskirajame skunde kvestionuoja ieškinio pagrįstumą, tačiau jo nurodomi argumentai yra bylos nagrinėjimo dalykas, todėl negali būti išsamiai patikrinti šioje proceso stadijoje, kurioje ieškinys nėra nagrinėjamas iš esmės. Ieškovė teigia, kad ieškinyje pateikiamas būtent apelianto vadovavimo ir jo buvimo vieninteliu ieškovės akcininku laikotarpis, o ieškinio suma susideda iš kreditorių reikalavimų, atsiradusių per apelianto buvimą ieškovės vadovu ir vieninteliu akcininku, pateikė prie ieškinio atitinkamus dokumentus, kurie, jos manymu, patvirtina reikalavimo pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nėra akivaizdžių duomenų, kad pagal ieškovės pareikštus reikalavimus ieškinys nėra net tikėtinai pagrįstas ir palankus ieškovei teismo sprendimas negalėtų būti priimtas. Sprendžiant dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, nagrinėjamu atveju aktualu yra tai, kad tarp šalių yra kilęs turtinio pobūdžio ginčas. Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Ši prezumpcija nėra absoliuti, todėl teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi įvertinti reikalavimo sumos dydį atsižvelgiant į apelianto finansines galimybes. Pažymėtina, kad apeliantas, paduodamas atskirąjį skundą, gali paneigti šią prezumpciją, pateikdamas duomenis, įrodančius jo (gerą) turtinę padėtį (CPK 12 str., 178 str., 314 str., 338 str.). Kaip minėta, reiškiamas reikalavimas dėl 44 284,83 Eur žalos atlyginimo. Tokia reikalavimo suma pagal teismų praktikoje suformuotą taisyklę paprastai laikytina didele (ypač pareikšta fiziniam asmeniui) ir ši aplinkybė teikia pakankamą pagrindą preziumuoti, jog gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką. Apeliantas nurodo, kad ieškovė nepagrindė, kodėl sprendimo vykdymas pasunkėtų nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, tačiau iš esmės nepaneigia pirmosios instancijos teismo argumentų dėl teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės egzistavimo - net ir žinodamas pirmosios instancijos teismo argumentus, jis nepateikia jokių duomenų nei apie jam nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ar kitą turtą, gaunamas pajamas ar turimas pinigines lėšas. Todėl neturint duomenų apie apeliantui nuosavybės teise priklausantį turtą, negalima spręsti, kad neegzistuoja grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir paskirstant įrodinėjimo naštą (CPK 178 str.), taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, kuriai iš bylos šalių minimaliomis sąnaudomis paprasčiau (lengviau) įrodyti teisiškai reikšmingas aplinkybes (CPK 3 str. 1 d.). Todėl apelianto turtinės padėties įrodinėjimo našta negali būti perkeliama išimtinai ieškovei, nes būtent apeliantui, siekiant išvengti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, yra paprasčiau pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Tokių įrodymų apeliantas, kaip minėta, apskritai neteikia, o vien iš deklaratyvių atskirojo skundo teiginių, kad pritaikytos priemonės yra neadekvačios ir neatitinka apelianto šeimyninės padėties, negalima padaryti išvados dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepagrįstumo. Apibendrinant spręstina, kad atskirajame skunde nurodyti motyvai nepaneigia būtinybės nagrinėjamu atveju taikyti laikinąsias apsaugos priemones būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti (CPK 12 str., 144 str. 1 d., 178 str.). Pirmosios instancijos teismo taikytas laikinųjų apsaugos priemonių eiliškumas (nekilnojamasis, kilnojamasis turtas, o jų nesant ar esant nepakankamai – piniginės lėšos) atitinka Lietuvos apeliacinio teismo praktiką. Be to, apeliantui leista naudoti jo sąskaitose bankuose esančias lėšas pragyvenimui ir specialiems poreikiams tenkinti (jų sumą nustato antstolis). Todėl laikytina, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nepažeidžia ekonomiškumo bei šalių interesų pusiausvyros principo (CPK 145 str. 2 d.). Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą skundžiamą nutartį atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo. Todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 - 338 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.