Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Greičiaus, Albino Sirvydžio ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. B. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. vasario 8 d. nuosprendžio, kuriuo M. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Priteista iš M. B. nukentėjusiajai V. D. 7003,78 Lt turtinei ir 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 4 d. nutartis, kuria nuteistojo M. B. apeliacinis skundas atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. B. nuteistas už tai, kad tyčia nužudė kitą žmogų, t. y. 2008 m. gegužės 3 d., apie 6.30 val., pastato, esančio Mažeikiuose, Laisvės g. 11, antrojo aukšto hole, kilusio konflikto metu tris kartus dūrė peiliu nukentėjusiajam R. O., taip padarydamas durtinius pjautinius krūtinės ląstos, kairiojo plaučio ir širdies sužalojimus, kurie komplikavosi širdies tamponada, dėl to R. O. mirė.

Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad proceso išsamumo principas sietinas su visapusiškumo ir objektyvumo kriterijais, o pagal teismų praktiką – su pakankamumo ir kokybiškumo reikalavimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo apžvalga „Dėl baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“). Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarime išaiškinta, kad baigiamasis teismo aktas turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais), kurių turi pakakti ir kurie turi būti aiškūs teisingam nuosprendžiui pagrįsti. Tačiau šiomis nuostatomis pirmosios instancijos teismas nesivadovavo ir, atmesdamas kasatoriaus poziciją dėl būtinosios ginties situacijos buvimo ir būtinosios ginties ribų peržengimo, rėmėsi tik spėjimais, nuosprendį surašė tinkamai jo nemotyvuodamas ir dėl to padarė esminį BPK pažeidimą, kurio apeliacinės instancijos teismas neištaisė.

Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo M. B. paaiškinimus dėl būtinosios ginties situacijos, remiasi tuo, kad jis pats (kasatorius) neneigia turėjęs rankoje peilį ir juo sužalojęs R. O., bei iškelia klausimą, į kurį neatsako – esą neaišku, kokią reikšmę veikos teisiniam vertinimui turi tai, kad liudytojai D. V. ir V. Š. nematė peilio (ar kad šio peilio jis nedemonstravo). Kasatoriaus nuomone, ši aplinkybė yra reikšminga, nes rodo, kad jis iš anksto neketino panaudoti peilio žmogui sužaloti, o kadangi jo nedemonstravo, tai liudytojai galėjo jo ir nematyti.

Be to, nuteistasis M. B. nurodo, kad jo apeliacinio skundo argumentai, kur jis teigė, jog nukentėjusiajam padarė sužalojimus smogdamas kumščiu, pamiršęs rankoje turįs peilį, atmesti kaip neįmanomi remiantis specialisto išvada apie nukentėjusiajam nustatytas durtines pjautines žaizdas ir smūgių skaičių, žaizdų kanalų kryptis, tačiau, pasak kasatoriaus, specialisto išvadoje nepasisakyta dėl sužalojimų, padarytų kasatoriaus nurodytomis aplinkybėmis, pobūdžio. Šiuo atveju teismas viršijo savo kompetencijos ribas, nes negalėjo spręsti klausimų, į kuriuos gali kompetentingai atsakyti specialistas, jei proceso metu būtų tokius paaiškinimus teikęs; priešingu atveju tai yra tik teismo samprotavimai ir prielaidos.

Pasak kasatoriaus, taip pat nepagrįstai (motyvuojant, kad tai prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir elementariai logikai) atmesti jo teiginiai, kad, atbėgus pas R. O., šis iš karto jį (M. B.) puolė. Kasatorius teigia, kad nė vienas liudytojas nepatvirtino buvus jį agresyvų ir užpuolus nukentėjusįjį. Kasatoriui nesuprantama ir jokiais bylos duomenimis nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada apie įvykio situaciją, kad ne jis (M. B.), o R. O. turėjo gintis, kai pamatė su peiliu rankoje prie jo besiartinantį agresyviai nusiteikusį M. B., kuris pirmas užpuolė su draugais besikalbantį ir konfliktuoti nesiruošiantį R. O. Tokių išvadų nepadarė net pirmosios instancijos teismas. Taigi apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, remiasi tik savo vidiniu įsitikinimu – „elementaria logika“, kurią priešpastato privalomiems įrodyti faktams. Toks teismo sprendimo motyvavimas, kuris negrindžiamas bylos duomenimis, o paremtas tik prielaidomis, yra neišsamus, neaiškus, rodantis objektyvų teismo šališkumą, todėl pažeidžiantis kasatoriaus teisę į teisingą teismą.

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismo pateiktų atsakymų į apeliacinio skundo argumentus apimtis ir kokybė rodo, jog BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos buvo iš esmės pažeistos.

Be to, kasatoriaus įsitikinimu, teismas nepagrįstai pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Kasatoriaus įsitikinimu, apsvaigimas nuo alkoholio galėjo lemti tik jo suvokimą, kad paskubomis eina prie nukentėjusiojo ir rankoje nešasi peilį. Kasatorius kritikuoja teismo motyvus pripažįstant šią atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir nurodo, kad tokiu atveju būtina nustatyti, ar apsvaigimo būsena lėmė tokius kaltininko veiksmus, kurių jis, būdamas neapsvaigęs, nepadarytų, ir tai gali būti susiję tik su kaltininko elgesiu veikos padarymo metu. Be to, smūgių peiliu intensyvumas, kuriuo remiasi teismas, traktuojamas neteisingai, nes apie tai galima spręsti ne iš smūgių skaičiaus (jų buvo trys), o iš sužalojimų pobūdžio, juolab kad net ir specialisto išvadoje nekalbama apie intensyvų nukentėjusiojo žalojimą.

Prokuroro nuomone, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų išvada, kad M. B. nebuvo būtinosios ginties situacijoje, yra pagrįsta ir teisinga. Nustatyta, kad kasatorius, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (tai patvirtino liudytoja I. G. bei kasatoriaus kraujo tyrimas), pasiskundus draugei I. N., pagriebė peilį (jo bendras ilgis 25,4 cm, geležtės ilgis 15,2 cm), ir nubėgo aiškintis santykių su R. O. Akivaizdu, kad M. B. tvirtinimas, jog tokio dydžio peilio savo rankoje nepastebėjęs, jo į konflikto vietą specialiai nesinešęs, kad girtas nebuvęs, neatitinka tikrovės, todėl teismų pagrįstai atmesti. Pats kasatorius nesugebėjo paaiškinti, kaip jį pirmasis puolė R. O. Aplinkybės, kad R. O. pirmas puolė M. B., nepatvirtino ir tiesiogiai konfliktą matęs liudytojas D. V.

Prokuroras nurodo, kad nepagrįsti kasatoriaus teiginiai ir dėl BPK pažeidimų, nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose. BPK 20 straipsnio ir 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimus kasatorius sieja su jam nepalankiu įrodymų vertinimu, tačiau vien tai, kad teismų atliktas įrodymų vertinimas ir apeliacinio skundo atmetimas neatitiko kasatoriaus lūkesčių, nėra pagrindas konstatuoti šių BPK normų pažeidimo. Teismai išsamiai ir teisingai įvertino visus byloje surinktus duomenis, nurodė priimtų sprendimų motyvus. Nuteistojo apeliacinis skundas išnagrinėtas išsamiai, atsakyta į visus esminius jo argumentus. Prokuroras nesutinka su kasatoriaus teiginiu, kad teismai privalėjo dar kartą patikrinti visus byloje įrodymais pripažintus duomenis. Pats kasatorius tenurodo vienintelį tokio patikrinimo tikslą – įtikinti teismą savo versijos pagrįstumu.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad kasacinis skundas nepagrįstas.

Dėl BPK pažeidimų

Nuteistasis M. B. BK 28 straipsnio 3 dalies, taip pat BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkto nepagrįstą netaikymą argumentuoja ginčydamas teismų nustatytas faktines aplinkybes ir nesutikdamas su teismų padarytu įrodymų vertinimu. Tie patys argumentai buvo nurodyti ir M. B. apeliaciniame skunde. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, nutartyje išsamiai ir motyvuotai atsakė į apelianto argumentus ir paaiškino, kodėl jo skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu, todėl BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepažeidė.

Kasatoriaus argumentai, kad teismo išvados dėl faktinių įvykio aplinkybių neparemtos bylos įrodymais ir kad įrodymų vertinimas padarytas pažeidžiant BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių nuostatas, prieštarauja bylos medžiagai, teismų sprendimų turiniui. Pažymėtina, kad kasacinis skundas iš esmės grindžiamas subjektyviais argumentais, teigiant, jog turėtų būti patikėta nuteistojo pateikiama įvykio situacijos interpretacija. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas M. B. versiją, savo išvadas grindė teisėtais būdais gautais duomenimis, įvertinęs įrodymus išsamiai ir nešališkai išnagrinėjant visas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti (BPK 20 straipsnis). Teismo išvados dėl faktinių aplinkybių atitinka bylos įrodymų turinį. Teisėjų kolegija nenustatė BPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą baudžiamajame procese, pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos kasatoriaus teisės ar būtų sukliudyta teismams priimti teisingus sprendimus.

Dėl baudžiamojo įstatymo taikymo

Byloje nustatyta, kad nuteistojo M. B. draugei pasiskundus dėl netinkamo R. O. elgesio su ja, kasatorius su peiliu rankoje iš trečio pastato aukšto atbėgo į antrame aukšte esantį holą prie nuketėjusiojo R. O., tarp jų įvyko konfliktas, kurio metu kasatorius trimis smūgiais peiliu padarė nukentėjusiajam mirtį sukėlusius sužalojimus. Iki šio momento ramiai besikalbantį su draugais R. O. užpuolė pats M. B.. Pagal šias teismų sprendimuose nurodytas aplinkybes, apibūdinančias įvykio situaciją, kasatoriaus veiksmus ir nukentėjusiojo elgesį, apeliacinės instancijos teismas, palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, teisingai aiškino BK 28 straipsnio nuostatas ir pagrįstai konstatavo, kad kasatorius veikė ne būtinosios ginties situacijoje, t. y. ne gindamasis nuo realaus pavojingo kėsinimosi į jo sveikatą, o priešingai, jis pats kėlė grėsmę kitam asmeniui, o nesant būtinosios ginties situacijos, negali būti ir jos ribų peržengimo.

Remdamasi tuo, kad išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad baudžiamasis įstatymas M. B. veikai taikytas tinkamai, t. y. jo veika pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, netaikant BK 28 straipsnio 3 dalies, kvalifikuota taip, kaip tai ir reikėjo daryti.

Kasatoriaus teiginiai dėl BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkto taikymo argumentuojami tuo, kad šioje BK normoje nurodyta aplinkybė nustatyta nepagrįstai. BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė – kai veiką padaro asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, jeigu tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Tai yra faktinė aplinkybė, kurią nustato pirmosios ar apeliacinės instancijos teismas. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nutarties, nustatyta (tai padarė ir pirmosios instancijos teismas), kad darydamas nusikaltimą M. B. buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai pasisakė, kad ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Taigi pagal teismų sprendimuose nurodytas aplinkybes teisinių klaidų taikant BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktą nepadaryta.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties naikinimo ar keitimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, paliktini galioti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Atmesti nuteistojo M. B. kasacinį skundą.