- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-11-24
- Bylos Nr.
- eI3-5057-535/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03506-2018-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Jūratė Gaidytė-Lavrinovič (pirm.)
- Pareiškėjas
- R. A., I. A.
- Atsakovas
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jūratė Gaidytė-Lavrinovič
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų R. A. ir I. A. skundus atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Pareiškėjas R. A. pateikė teismui skundą kuriuo prašė teismo: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimą Nr. S-154(7-134/2018); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2018 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. 68-75; 3) atleisti nuo delspinigių arba sumažinti jų dydį 50 proc.; 4) sumažinti paskirtos baudos dydį iki 10 proc.; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Pareiškėja I. A. pateikė teismui skundą kuriuo prašė teismo: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimą Nr. S-154(7-135/2018); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2018 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. 68-76; 3) atleisti nuo delspinigių arba sumažinti jų dydį 50 proc.; 4) sumažinti paskirtos baudos dydį iki 10 proc.; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas paaiškina, kad Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos vyriausybės (toliau – Komisija) 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimu Nr. S-154(7-134/2018) (toliau – Sprendimas) patvirtino Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Inspekcija) 2018 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. 68-75, kuriuo jam papildomai apskaičiuota 7 766,74 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM) suma, apskaičiuoti 3 619,61 Eur GPM delspinigiai ir paskirta 2 330,00 GPM bauda, iš viso: 13 716,35 Eur.
Mano, kad Komisijos priimtas sprendimas yra neišsamus ir neobjektyvus, todėl negali būti paliktas galioti. Teigia, kad nepagrįstai yra teigiama, jog pareiškėjas iki 2016 m. birželio 30 d. nepateikė informacijos apie įsigyto turto įsigijimo šaltinius, todėl mokesčių administratorius ir Komisija turėjo teisę neatsižvelgti ir nevertinti vėliau pateiktos informacijos. Pažymi, kad mokesčių administratoriaus argumentai, neva jis per vėlai pateikė šią informaciją, ir nepateikė deklaracijos formos PRC911, negali daryti esminės įtakos mokestiniam patikrinimui ir suteikti galimybės šiuo pagrindu iš viso nevertinti pateiktų dokumentų. Pažymi ir tai, kad vien deklaracijos PRC911 formos nepateikimas nepaneigia realiai įvykusių sandorių, jei šie sandoriai yra įrodomi kitais tiesioginiais ar netiesioginiais įrodymais.
Pareiškėjas pateikė tarp jo ir V. B. 2010 m. gruodžio 7 d. sudarytą paskolos sutartį ir 2011 m. gegužės 30 d. paskolos sutartį, kurių pagrindu gauta 350 000,00 Lt dydžio paskola. Pareiškėjas visas išlaidas dengė iš gautos paskolos, ką patvirtina mokesčių administratoriaus pateikta informacija. Pareiškėjo manymu, mokesčių administratorius nepagrįstai nenustatinėjo, ar V. B. galėjo pareiškėjui suteikti tokią paskolą, nes šios aplinkybės nustatymas yra labai svarbus, priimant Sprendimą.
Teigia, kad susidaro neteisinga situacija, nes pareiškėjui yra galiojanti prievolė grąžinti 2010 m. gruodžio 7 d. ir 2011 m. gegužės 30 d. paskolų sutarčių pagrindu gautas sumas paskolos davėjui V. B. iki 2018 m. gruodžio 31 d., kartu mokant ir 5 procentų dydžio metines palūkanas, tačiau kartu skundžiamu sprendimu yra atsiradusi mokestinė prievolė sumokėti GPM nuo neva pareiškėjo pajamas viršijusių išlaidų sumų. Pažymėjo, kad faktiškai yra apmokestinama pareiškėjui suteikta paskola, neatsižvelgiant į tai, kad pagal GPM įstatymo 5 straipsnio 1 dalį gauta paskola nėra laikoma gyventojo pajamomis, todėl GPM nėra apmokestinama. Mano, kad šiuo atveju yra pažeistas gero administravimo principas, o mokesčių administratorius neįvykdė savo pareigos tinkamai pagrįsti pareiškėjui apskaičiuotus mokesčius.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nesutinka su Panevėžio AVMI apskaičiuotų delspinigių dydžiu. Teigia, kad nors pavedimas tikrinti išrašytas tik 2017 m. gruodžio 12 d., tačiau mokesčiai buvo apskaičiuoti už 2012 ir 2014 m. Pareiškėjo įsitikinimu, delspinigių skaičiavimas už 6 metus šiuo atveju yra nepagrįstas, kadangi apskaičiuoti delspinigiai bendrai sudaro beveik 47 procentus visos, pareiškėjui apskaičiuotos mokesčių sumos, kas yra akivaizdžiai nesuderinama su protingumo, teisingumo ir proporcingumo principais. Taip pat pareiškėjo nuomone, mokesčių administratorius suklydo paskirdamas pareiškėjui 30 proc. dydžio baudą ir ji turi būti sumažinta iki 10 proc.
Pareiškėja nurodė palaikanti pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus dėl jiems papildomai apskaičiuoto gyventojų pajamų mokesčių, delspinigių ir baudos. Pareiškėja paaiškina, kad Komisija 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimu Nr. S-154(7-135/2018) patvirtino Inspekcija 2018 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. 68-76, kuriuo jai papildomai apskaičiuota 7 752,55 Eur GPM suma, apskaičiuoti 3 635,46 Eur GPM delspinigiai ir paskirta 2 326,00 GPM bauda, iš viso: 13 714,00 Eur.
Nurodo, kad Mokesčių administratorius netinkamai įvertino pateiktus ir esminę įrodomąją galią turinčius įrodymus, netinkamai taikė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio nuostatas. Teigia, kad nei VMĮ, nei Mokesčių administratorius netyrė, ar V. B. turėjo galimybę suteikti pareiškėjui nurodytą paskolą, tačiau remdamasi paviršutiniškais ir prielaidomis grįstais argumentais nurodė, kad paskola realiai suteikta nebuvo. Pareiškėja nurodo, kad neturėjo pareigos pildyti PRC911 formos, kadangi paskola suteikta pareiškėjui. Mano, kad vien ta aplinkybė, jog pareiškėjas neužpildė PRC911 formos, nepaneigia paskolos suteikimo, todėl teismas turi galimybę nustatyti paskolos suteikimo faktą vertindamas ir kitus įrodymus.
Mano, kad tai, jog neva pareiškėja ar pareiškėjas per vėlai pateikė informaciją, ir nepateikė deklaracijos formos PRC911, negali daryti esminės įtakos mokestiniam patikrinimui ir suteikti galimybės šiuo pagrindu iš viso nevertinti pateiktų dokumentų. Pažymi, kad vien deklaracijos PRC911 formos nepateikimas nepaneigia realiai įvykusių sandorių, jei šie sandoriai yra įrodomi kitais tiesioginiais ar netiesioginiais įrodymais.
Pareiškėja nurodo ir tai, kad ji ir pareiškėjas visas išlaidas dengė iš gautos paskolos, ką patvirtina mokesčių administratoriaus pateikta informacija. Mano, kad turėdamas minėtą informaciją, atsakovas privalėjo nustatinėti, ar V. B. galėjo pareiškėjui suteikti tokią paskolą. Nei VMI, nei Komisija nevertino minėtų aplinkybių, todėl negalima laikyti, kad įrodymų tyrimas buvo atliktas išsamiai ir priimti sprendimai teisėti bei pagrįsti.
Mano, kad neįvertinus, ar V. B. turėjo galimybę suteikti pareiškėjai ir pareiškėjui nurodytą paskolą, mokesčių administratorius tik paviršutiniškais ir prielaidomis grįstais argumentais nurodė, kad paskolos realiai nebuvo suteiktos. Mano, kad toks abstraktus sprendimas neatitinka teisingumo ir protingumo principų, todėl turi būti panaikintas.
Atsiliepimas
Atsakovė Inspekcija su skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime paaiškino, kad po jau pasibaigusio mokestinio patikrinimo (2018 m. kovo 19 d.) pareiškėjas kartu su pastabomis dėl patikrinimo akto pateikė dvi sutartis, sudarytas 2010 m. gruodžio 7 d. ir 2011 m. gegužės 30 d. Inspekcijos vertinimu, jei šios paskolos būtų buvusios gautos realiai, tai pareiškėjas būtų pateikęs metines pajamų deklaracijas už 2010 m. ir 2011 m. Pareiškėjas apie gautas paskolas 2010 m. iš V. B. 250 000,00 Lt ir 2011 m. iš V. B. 100 000,00 Lt turėjo pranešti Inspekcijai, pateikdamas PRC911 formą, patvirtintą Inspekcijos viršininko 2015 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. VA-114 „Dėl mokesčių mokėtojo pranešimo apie gautų pajamų ir įsigyto turto (įskaitant pasiskolintas pinigines lėšas) įsigijimo šaltinius PRC911 formos užpildymo, pateikimo bei tikslinimo taisyklių patvirtinimo“. Pabrėžė, kad nėra įrodymų, iš kurių būtų galima daryti vienareikšmę išvadą apie ginčo paskolų suteikimą.
Anot atsakovės, vien santykinai didelės apskaičiuotų delspinigių ir paskirtų baudų sumos savaime nesudaro pagrindo sumažinti delspinigius ir baudas ar atleisti nuo jų mokėjimo. Mokesčių mokėtojai (gyventojai ir ūkio subjektai) mokesčius turi apskaičiuoti savarankiškai, įvertindami per mokestinį laikotarpį iš turėtų sandorių gautas pajamas, atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus, išsiaiškinti, kaip minėtos pajamos apmokestinamos ir atlikus šiuos veiksmus savarankiškai užpildyti deklaracijas, apskaičiuojant priklausančius mokėti mokesčius bei sumokėti juos atitinkamo mokesčio įstatymo nustatytu terminu. Asmenims, pažeidusiems teisės aktų nuostatas, mokesčių įstatymų nustatyta tvarka yra skaičiuojami delspinigiai ir skiriamos baudos.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl 2018 m. rugsėjo 17 d. Komisijos sprendimo Nr. S-154(7-134/2018) ir 2018 m. rugsėjo 17 d. Komisijos sprendimo Nr. S-154(7-135/2018) bei 2018 m. birželio 22 d. Inspekcijos sprendimo Nr. 68-75 ir 2018 m. birželio 22 d. Inspekcijos sprendimo Nr. 68-76, teisėtumo ir pagrįstumo.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. spalio 13 d. nutartimi nutarė sujungti administracinę bylą Nr. eI2-5265-484/2020 pagal pareiškėjos I. A. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo su administracine byla Nr. eI3-5057-535/2020 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00029-2020-8) pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo. Administracinei bylai suteikti Nr. eI3-5057-535/2020 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00029-2020-8).
Žemesnės instancijos teismas
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – Panevėžio AVMI) atliko pareiškėjų GPM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. bei surašė 2018 m. sausio 30 d. patikrinimo aktą Nr. (42.72) FR0680-36 (pareiškėjui) ir patikrinimo aktą Nr. (42.72) FR0680-37 (pareiškėjai) (toliau – Patikrinimo aktai).
Patikrinimo metu atlikęs pareiškėjų gautų pajamų ir patirtų išlaidų analizę bei įvertinęs turimą informaciją, vietos mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjų 2012 m. ir 2014 m. patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas 341 132,00 Lt (98 798,60 Eur) sumą (2012 m. – 266 200,00 Lt, o 2014 m. – 74 932,00 Lt). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 70 straipsnio 1 dalimi, Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – Taisyklės), patvirtintų Inspekcijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 „Dėl Taisyklių patvirtinimo“, nuostatomis bei taikant šiose Taisyklėse numatytą išlaidų metodą, patikrinimo metu pripažinta, kad sutuoktiniai 2012 m. ir 2014 m. gavo nedeklaruotų ir neapmokestintų pajamų, kurių šaltiniai mokesčių administratoriui nežinomi, t. y. mokesčių mokėtojai tikrintu laikotarpiu gavo 341 132,00 Lt (98 798,60 Eur) pajamų, nuo kurių neapskaičiavo ir į biudžetą nesumokėjo GPM. Taip pat konstatuota, kad minėtas pajamas gavo kiekvienas iš sutuoktinių: 2012 m. – po 133 100,00 Lt (266 200 Lt / 2), 2014 m. – po 37 466,00 Lt (74 932 Lt / 2)).
Tokiu būdu patikrinimo metu pareiškėjui papildomai apskaičiuota 7 766,74 Eur (26 817,00 Lt) mokėtina GPM suma (už 2012 metus – 20 780,00 Lt (6 018,30 Eur), už 2014 metus – 6 037,00 Lt (1 718,44 Eur)). Pareiškėjai patikrinimo metu papildomai apskaičiuota 7 752, 55 Eur (26 768, 00 Lt) mokėtina GPM suma (už 2012 metus – 20 774,00 Lt (6 016,57 Eur), už 2014 metus – 6 994,00 Lt (1 735,98 Eur)).
Pareiškėjai vietos mokesčių administratoriui 2018 m. kovo 19 d. pateikė rašytines pastabas dėl Patikrinimo akto, kurias Inspekcija įvertino, priimdama sprendimus.
Išnagrinėjusi Patikrinimo aktą, su juo susijusią medžiagą bei pateiktas mokesčių mokėtojo pastabas dėl Patikrinimo akto, Panevėžio AVMI 2018 m. balandžio 17 d. sprendimu Nr. (36.9) FR0682-120 patvirtino Patikrinimo aktą ir jame apskaičiuotą GPM sumą, apskaičiavo 7 766,74 Eur GPM, 3 619,61 Eur GPM delspinigių, skyrė 2 330,00 Eur GPM baudą bei nurodė pareiškėjui šias sumas sumokėti į biudžetą. Pareiškėjai Panevėžio AVMI 2018 m. balandžio 17 d. sprendimu Nr. (36.9) FR0682-121 patvirtino Patikrinimo aktą ir jame apskaičiuotą GPM sumą, apskaičiavo 3 665,46 Eur GPM delspinigių, skyrė 2 326 Eur GPM baudą bei nurodė pareiškėjai šias sumas sumokėti į biudžetą. Pareiškėjai, nesutikdami su Panevėžio AVMI priimtu Sprendimu, pateikė Inspekcijai skundus. Inspekcija patvirtino Panevėžio AVMI Sprendimus. Pareiškėjai, nesutikdami su Inspekcijos priimtais sprendimais, pateikė skundus Komisijai, kuri patvirtino Inspekcijos priimtus sprendimus.
Pareiškėjų teigimu, jie visas išlaidas dengė iš gautos paskolos iš V. B. ir mokesčių administratorius privalėjo nustatinėti, ar V. B. galėjo suteikti tokią paskolą. Tačiau nei mokesčių administratorius, nei Komisija šių aplinkybių nenustatinėjo, todėl Komisijos Sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, be to, gautų paskolų nepanaudojo turto įsigijimui, todėl nekilo prievolės teikti formos PRC911.
Nagrinėjamu atveju teismas privalo nustatyti, ar pagrįstai ir teisėtai mokesčių administratorius konstatavo, kad pareiškėjų patirtos išlaidos 2012 m. sausio 1 d.– 2016 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu viršijo pajamas, ir mokestinė bazė bei mokesčiai apskaičiuoti, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 70 straipsnio 1 dalies nuostatomis.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas (toliau – ir MAĮ), Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas (toliau – GPMĮ), Viešojo administravimo įstatymas (toliau – ir VAĮ), VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintos mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklės (toliau – ir Taisyklės).
MAĮ 70 straipsnio 1 dalis nustato, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Detali šios įstatymo nuostatos įgyvendinimo tvarka yra nustatyta Inspekcijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA‑103 patvirtintose Taisyklėse.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad mokesčių administratorius įgyja teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą esant dviem būtinoms sąlygoms, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: pirma, mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka ir, antra, to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) negalima dėl to, jog mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas (1) apskaičiuoti mokesčius, (2) bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, (3) tvarkyti apskaitą, (4) saugoti apskaitos ar kitus dokumentus (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A438‑1542/2010; Nr. A575‑146/2011; Nr. A442-1984/2012 ir kt.).
Įvertinus aukščiau minėtas teisės normas, LVAT praktiką, konstatuotina, kad nurodytų mokesčių mokėtojų netinkamo elgesio buvimo konstatavimas savaime dar nereiškia, jog kartu yra konstatuojama, kad yra tokia teisinė situacija, kai mokestinės prievolės dydžio negalima nustatyti įprastine tvarka. Nuostata, kad mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, kai negali nustatyti mokestinės prievolės dydžio įprastine tvarka, reiškia, kad net esant kuriam nors nurodytam mokesčio mokėtojo elgesio atvejui, visada būtina įvertinti ir spręsti, ar dėl to mokestinės prievolės dydžio negalima nustatyti įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka (tiesiogiai). Ši sąlyga turi būti konstatuota atsižvelgiant į faktus, aplinkybes bei kitą turimą informaciją, t. y. jų pagrindu, o pareiga pagrįsti būtinybę mokestinės prievolės dydį apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą tenka mokesčių administratoriui.
Taigi atliekant mokesčių apskaičiavimą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, objektyviai yra įmanomi tam tikri netikslumai, nes mokesčių administratorius yra priverstas vadovautis ne tiksliais, o tikėtinais ir galimais paskaičiavimais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442‑635/2010). Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalies norma skirta ne tam, kad būtų nustatytas tikslus (t. y. objektyviais duomenimis paremtas) mokestinės prievolės dydis, o tam, kad būtų nustatytas mokėtinos prievolės dydis, atitinkantis protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingumo kriterijus. Tai reiškia, kad mokesčių administratoriaus nustatytas mokėtinos prievolės dydis laikytinas pagrįstu tiek, kiek neperžengia šių įvertinimo kriterijų. Todėl tam, kad būtų paneigtas tokiu būdu nustatytas mokestinės prievolės dydis, mokesčių mokėtojas turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog nurodytų įvertinimo kriterijų buvo nesilaikyta, t. y. įrodyti, kad mokesčio administratoriaus nustatytas mokestinės prievolės dydis neatitinka protingumo bei teisingumo kriterijų (šiuo klausimu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11‑603/2007).
Iš ginčijamo vietos mokesčių administratoriaus sprendimo ir Patikrinimo aktų matyti, kad mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjų išlaidos viršija gautas mokesčių įstatymų nustatyta tvarka apmokestinamas pajamas, t. y. pareiškėjai gavo kitų pajamų iš mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių, kuriomis ir dengė patirtas išlaidas, tačiau šių gautų kitų pajamų nedeklaravo bei mokėti į biudžetą priklausančių mokesčių nuo šių pajamų neapskaičiavo ir nesumokėjo, todėl šios nustatytos aplinkybės sudarė pagrindą taikyti MAĮ 70 straipsnio nuostatas.
Pažymėtina, kad mokesčių administratoriaus išvada dėl būtinumo taikyti MAĮ 70 straipsnio nuostatas yra paremta mokesčių administratoriaus surinktais įrodymais, kurie buvo surinkti mokestinio patikrinimo metu bei išsamiai įvertinti. Mokesčių administratorius tinkamai vykdė savo įrodinėjimo pareigą. Taigi šioje nagrinėjamoje situacijoje mokesčių administratorius išsamiai išnagrinėjo pareiškėjų argumentus dėl gautų pajamų pagrindimo iš V. B., atsižvelgė į tai, kad paskolos sutartys buvo pateiktos tik patikrinimo metu sužinojus, kad išlaidos ženkliai viršija pajamas (2018 m. kovo 19 d. pateikiant rašytines pastabas). Taip pat mokesčių administratorius įvertino paskolos sutarčių turinį, sąlygas, kitas reikšmingas aplinkybes ir pagrįstai nepripažino minėto dokumento, kaip pagrindžiančio pareiškėjų pajamas.
Pareiškėjų manymu, mokesčių administratorius nepagrįstai nenustatinėjo, ar V. B. galėjo pareiškėjams suteikti tokią paskolą, nes šios aplinkybės nustatymas yra labai svarbus, priimant Sprendimus.
Teismas sutinka su atsakovės pozicija, kad vertinti paskolos davėjo V. B. finansines galimybes suteikti pareiškėjams paskolas nėra tikslinga, nes 2015 m. birželio 25 d. MAĮ pakeitimo įstatyme Nr. XII-1897 nustatyta, kad tuo atveju, jeigu mokesčių mokėtojas iki 2016 m. birželio 30 d. informacijos apie pasiskolintas daugiau kaip 15 000,00 Eur (iki 2014 m. gruodžio 31 d. – 50 000,00 Lt) pinigines lėšas mokesčių administratoriui nepateikia, t. y. nustačius tokių piniginių lėšų nenurodymo (nedeklaravimo) faktą, mokesčių mokėtojui kyla minėtame įstatyme nurodytos pasekmės – mokesčių administratorius į vėliau mokesčių mokėtojo pateiktą informaciją apie minėto dydžio turėtas (pasiskolintas) lėšas neatsižvelgia ir jos nevertina. Tokios informacijos nepateikimo mokesčių administratoriui pasekmės yra nustatytos tiek 2015 m. birželio 25 d. MAĮ pakeitimo įstatyme Nr. XII-1897, tiek PRC911 formos užpildymo ir pateikimo taisyklėse. Šias taisykles centrinis mokesčių administratorius priėmė, vykdydamas jam 2015 m. birželio 25 d. MAĮ pakeitimo įstatymo Nr. XII-1897 17 straipsnyje nustatytą pareigą iki šio įstatymo įsigaliojimo priimti šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus.
Be to, dėl V. B. pagal paskolos sutartis paskolintų piniginių lėšų nepripažinimo Inspekcija nurodė, jog pareiškėjas pateikė dvi paskolos sutartis (2010 m. gruodžio 7 d. ir 2011 m. gegužės 30 d.), pagal kurias pareiškėjui Rokui A. V. B. paskolino 250 000,00 Lt ir 100 000,00 Lt su 5 proc. dydžio metinėmis palūkanomis iki 2018 m. gruodžio 31 d. Inspekcija nustatė, kad pareiškėjai iš V. B. pasiskolintų (ir negrąžintų) piniginių lėšų, visų pirma, nėra nurodę mokesčių administratoriui teiktose metinėse pajamų mokesčio deklaracijose, šių paskolos sutarčių mokesčių administratoriui nepateikė (nenurodė) numatomam mokestiniam patikrinimui. Teismo vertinimu, pateiktų paskolos sutarčių turinys patvirtina, kad paskolų sutarties sąlygos yra ekonomiškai ir teisiškai nenaudingos paskolos davėjui V. B.: gan ilgas pinigų grąžinimo terminas, o pačios sutartys, nors rašytinės, bet neįregistruotos notariniame registre. Be to, paskolos sutartyse nenurodyta, kaip paskola bus grąžinta – dalimis ar visa iš karto. Paskolų sutartys sudarytos be jokių užtikrinimo priemonių – ؘįkeitimo ar laidavimo priemonių. Taigi iš esmės tik paskolos davėjas prisiima riziką, jog pinigai gali būti negrąžinti, nes pinigų grąžinimas iš esmės priklausytų nuo paskolos gavėjo geros valios. Paskolų sutartyse nustatyta, kad paskolos gavėjas (pareiškėjas) įsipareigoja grąžinti suteiktą paskolą ir palūkanas pagal galimybes, bet ne vėliau kaip iki 2018 m. gruodžio 31 d., tačiau byloje nėra jokių duomenų apie dalies paskolų ar palūkanų grąžinimą paskolos davėjui. Atsakovė taip pat konstatavo, kad tikrinamuoju laikotarpiu skolintos piniginės lėšos (iš viso: 350 000,00 Lt) sudaro didžiąją dalį visų pareiškėjų gautų su darbo santykiais susijusių pajamų. Patikrinimo metu nustatyta, kad sutuoktinių su darbo santykiais susijusios pajamos per penkerius metus sudarė tik 41 940,00 Eur (vidutiniškai per vienerius metus – 9 388,00 Eur), kai tuo tarpu ginčo paskolų sutartyse nurodytos grąžintinos sumos sudaro 101 367,00 Eur. Byloje nėra nepateikta jokių dokumentų, patvirtinančių paskolos vykdytą grąžinimą (dalimis ar pan.). Mokestinio patikrinimo metu nenustatyta, o byloje nenurodyta, ar skolinantis pinigines lėšas buvo pateiktas užstatas, nėra faktinių įrodymų, kad pinigai realiai perduoti. Taigi, nustatydama pareiškėjų turėtą piniginių lėšų likutį tikrinamuoju laikotarpiu, atsakovė pagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjų kartu su pastabomis pateiktas su V. B. sudarytas dvi paskolos sutartis.
Pažymėtina , kad MAĮ 36 straipsnis nustato mokesčių mokėtojo teises: asmeniškai dalyvauti arba būti atstovaujamas (jei įstatymai tokio atstovavimo tiesiogiai nedraudžia) savo atstovo pagal įstatymą ar įgalioto atstovo esant santykių su mokesčių administratoriumi, taip pat mokestinį ginčą nagrinėjančiose institucijose (4 p.); dalyvauti mokestinio patikrinimo procese (5 p.); teikti paaiškinimus ir atsikirtimus dėl patikrinimo akto (6 p.). MAĮ 126 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojas turi teisę mokestinio patikrinimo metu, taip pat jo rezultatų tvirtinimo metu teikti savo pastabas ir paaiškinimus dėl patikrinimo dalyko ir kitų su patikrinimu susijusių aplinkybių. Rašytinės mokesčių mokėtojo pastabos, paaiškinimai ir įrodymai pridedami prie patikrinimo akto ir apie jų pateikimą yra pažymima patikrinimo akte. MAĮ, nustatydamas minėtas taisykles dėl įrodinėjimo proceso vykdant mokestinį patikrinimą, nagrinėjant mokestinį ginčą ikiteismine jų nagrinėjimo procedūra, įtvirtina ne tik mokesčių mokėtojo teises, bet ir pareigą sąžiningai naudotis savo procesinėmis teisėmis šiame procese, teikti įrodymus kuo ankstesnėje mokestinio patikrinimo ar mokestinio ginčo nagrinėjimo stadijoje. Įrodymų teikimas kuo ankstesnėje mokestinio patikrinimo ar mokestinio ginčo nagrinėjimo stadijoje turėtų užtikrinti administracinio sprendimo priėmimą per protingą laiką.
Iš byloje pateiktų duomenų, matyti, kad ginčo paskolų sutartys pateiktos tik 2018 m. kovo 19 d. kartu su 2018 m. kovo 15 d. pastabomis dėl Patikrinimo akto, nors paskolų sutartys surašytos 2010 m. gruodžio 7 d. ir 2011 m. gegužės 30 d. Iš pareiškėjams 2017 m. gruodžio 11 d. pateiktų pranešimų apie numatomą mokestinį patikrinimą Nr. (42.72)FR0663-340 (pareiškėjui) ir Nr. (42.72)FR0663-340 (pareiškėjai), matyti, kad pareiškėjams buvo tinkamai pranešta apie būtinybę (galimybę) parengti / pateikti turimus dokumentus apie gautas pajamas ir patirtas išlaidas, tačiau pareiškėjai visomis paminėtomis teisėmis pasinaudojo tik tada, kai žinojo visas su apmokestinimu susijusias aplinkybes, t. y. ginčo pajamoms pagrįsti šaltinius (paskolos sutartis) pareiškėjai pateikė tik po to, kai buvo atlikti abiejų sutuoktinių kontrolės veiksmai bei nustatytas konkretus pajamų ir išlaidų neatitikimas.
Pareiškėjai taipogi 2020-11-23 teismui pateikė papildomus dokumentus: 2010-12-07 sutarties pratęsimą; 2011-05-30 sutarties pratęsimą, 2018-12-19 pakvitavimą pagal 2010-12-07 sutartį; 2020-01-15 pakvitavimą pagal 2010-12-07 sutartį, 2018-12-19 pakvitavimą pagal 2011-05-30 sutartį bei 2020-01-15 pakvitavimą pagal 2011-05-30 sutartį. 2010-12-07 sutarties pratęsimas, 2011-05-30 sutarties pratęsimas nebuvo pateikti VMI ir MGK bei teismui, pareiškėjai nenurodė priežasčių, kodėl šie dokumentai nebuvo pateikti jų skundų nagrinėjimo eigoje. Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjant pareiškėjų skundus (2019-02-14 teismo sprendimai) 2018-12-19 pakvitavimas pagal 2010-12-07 sutartį ir 2018-12-19 pakvitavimas pagal 2011-05-30 sutartį taipogi nebuvo pateikti. 2020-01-15 pakvitavimas pagal 2010-12-07 sutartį bei 2020-01-15 pakvitavimas pagal 2011-05-30 sutartį pateikti tik 2020-11-23. Teismui kyla abejonių dėl pateiktų dokumentų patikimumo, jie iš esmės nepaneigia VMI ir MGK Sprendimuose nustatytų aplinkybių bei vertintini kritiškai, kaip siekis įteisinti pareiškėjų pajamų šaltinius, tikslu gauti mokestinės naudos.
Teismas pažymi, jog ABTĮ 56 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei paaiškinimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Be to, pareiškėjo abstraktūs ir deklaratyvūs teiginiai nėra ir negali būti laikomi tam tikrą aplinkybę pagrindžiančiais įrodymais.
Įvertinęs surinktą informaciją ir aplinkybių visumą bei vadovaujantis protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad paskolos sutartyse nurodyta pinigų suma realiai nebuvo paskolinta, o paskolos sutartys sudarytos tik siekiant įteisinti pareiškėjų pajamų šaltinius su tikslu gauti mokestinės naudos.
Teismas, vertindamas pareiškėjų argumentą, kad pagal GPM įstatymo 5 straipsnio 1 dalį gauta paskola nėra laikoma gyventojo pajamomis, pažymi, kad atsakovė pagrįstai pareiškėjų santuokos metu (santuoka įregistruota 2006 m. birželio 15 d.) sutuoktinių neapmokestintas pajamas priskyrė abiem sutuoktiniams (pareiškėjams). Pabrėžtina, kad GPM įstatymo prasme, pajamos, gautos iš disponavimo bendru turtu sandorių pagrindu, veikiant sąžiningai ir teisėtai, yra bendraturčių, o ne vieno jų pajamos, į kurias kiekvienas iš jų turi lygias teises, be to, bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esantis turtas priklauso lygiomis dalimis abiem sutuoktiniams, juo disponuojama abiejų sutuoktinių bendra valia.
Taip pat teismas atkreipia dėmesį, kad nei mokesčių administratorius, nei bylą nagrinėjantys administraciniai teismai nesprendžia dėl sandorių galiojimo ir iš to kylančių civilinių teisinių pasekmių (pvz., sandorių įvykdymo arba neįvykdymo), o vertina susiklosčiusius civilinius teisinius santykius mokestiniais teisiniais aspektais. Šio mokestinio ginčo atveju byloje analizuojamus sandorius įvertinus ne civiliniu, bet mokestiniu teisiniu aspektu visų kitų byloje surinktų įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, darytina išvada, jog jie yra tik formalūs, nepagrindžiantys realaus pareiškėjų pajamų gavimo fakto.
Pareiškėjai nesutinka su apskaičiuotų delspinigių dydžiu. Teismas pažymi, kad atleidimo nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių pagrindai yra apibrėžti MAĮ 100 straipsnio 1 dalyje (141 straipsnio 1 dalyje). Nagrinėjamoje situacijoje pareiškėjai tikrinamuoju laikotarpiu, kaip jau nustatyta, disponavo lėšomis iš mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių. Be to pareiškėjai gautų ir negrąžintų paskolų nedeklaravo metinėse pajamų mokesčio deklaracijose ir apie šių paskolų egzistavimą nenurodė. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų reikalavimai dėl atleidimo nuo delspinigių ar jų sumažinimo atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjai taip pat nesutinka su paskirta bauda. Pagal MAĮ 140 straipsnio nuostatas, asmenims, pažeidusiems mokesčių įstatymus, baudos skiriamos pagal pažeidimo padarymo metu galiojančius teisės aktus. Baudos skyrimo taisyklės yra įtvirtintos MAĮ 139 straipsnio 1 dalyje, kurioje numatyta, jog jei mokesčių administratorius nustato, kad mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo <...> ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio arba neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui priskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų minėtos mokesčio sumos dydžio bauda, jei atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip. Skiriamos konkrečios baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, nuo to, ar mokesčių mokėtojas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nuo mokesčių įstatymų pažeidimo pripažinimo ir kitų aplinkybių, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis skirdamas didesnę ar mažesnę baudą.
Pasisakydamas dėl baudos pagrįstumo, teismas akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju yra nustatytos pareiškėjų tiek atsakomybę sunkinančios, tiek ir lengvinančios aplinkybės. Byloje nenustatyta, kad lengvinančių aplinkybių būtų buvę daugiau, kas suponuotų mažesnės nei vidurkis baudos skyrimą. Atsižvelgtina į tai, kad pajamoms pagrįsti paskolos sutartys buvo pateiktos tik po to, kai buvo atlikti kontrolės veiksmai bei nustatytas konkretus pajamų ir išlaidų neatitikimas, kas leidžia teigti, jog šie sandoriai buvo sudaryti formaliai, siekiant sukurti regimybę apie pareiškėjo tariamai gautas pajamas ir tokiu būdu jiems padėti išvengti GPM mokėjimo nuo pajamų, kurių šaltiniai mokesčių administratoriui yra nežinomi. Taigi teismas sutinka, kad šiuo atveju nebuvo ir nėra teisinio pagrindo skirti pareiškėjams nei maksimalaus, nei minimalaus GPM baudos dydžio. Taigi pareiškėjų reikalavimai dėl baudos sumažinimo atmestini kaip nepagrįsti.
Teismas, vertindamas skundžiamų sprendimų teisėtumą, konstatuoja, kad mokesčių administratoriaus surinkti įrodymai buvo pakankami tam, kad priimti administraciniai sprendimai būtų pripažinti pagrįstais..
VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Įvertinęs ginčijamų sprendimų turinį, teismas laiko, kad ginčijami sprendimai atitinka VAĮ 8 straipsnio (galiojusi redakcija iki 2020-08-31) reikalavimus, nes pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.
Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismas konstatuoja, kad Komisija ir Inspekcija iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstus ir teisėtus sprendimus. Pareiškėjų reikalavimų tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, skundai atmestini kaip nepagrįsti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 56 straipsnis).
Teismui atmetus pareiškėjų skundą, jie neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį. Dėl šios priežasties pareiškėjų prašymai dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmestini.
Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsniu, 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjų R. A. ir I. A. skundus atmesti kaip nepagrįstus.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.