- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-07-24
- Bylos Nr.
- ATP-820-594/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 4-13-3-00340-2014-5
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Albinas Antanaitis
- Kategorijos
- 45.4.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Albinas Antanaitis, rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjęs R. B. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 3 d. nutarimo R. B. administracinio teisės pažeidimo byloje
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Alytaus rajono apylinkės teismas 2014 m. birželio 3 d. nutarimu pripažino R. B. kaltu padarius pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliu – ATPK) 123 str. 5 d., 124¹ str. 7 d., 126 str. 4 d., 127 str. 1 d., 127 str. 2 d., 130 str. 1 d. ir paskyrė jam administracines nuobaudas: pagal ATPK 123 str. 5 d. – 100 Lt baudą; pagal ATPK 124¹ str. 7 d. – 40 Lt baudą; pagal ATPK 126 str. 4 d. - 2500 Lt baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 metams; pagal ATPK 127 str. 1 d. - 900 Lt baudą; pagal ATPK 127 str. 2 d. - 180 Lt baudą; pagal ATPK 130 str. 1 d. - 3000 Lt baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams. Vadovaujantis ATPK 33 str., paskirtos nuobaudos subendrintos ir R. B. paskirta galutinė administracinė nuobauda – 3000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams.
R. B. nubaustas už tai, kad 2013-10-15, apie 15.20 val., (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „Audi 100“, v/n (duomenys neskelbtini) priklausantį D. B., neatsižvelgdamas į važiavimo sąlygas, kelio ir transporto priemonės būklę, nepasirinko saugaus važiavimo greičio, gatvės posūkyje vairuojamo automobilio nesuvaldė ir išvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą susidūrė su priešais atvažiuojančiu automobiliu „Mitsubishi Eclipse“, v/n (duomenys neskelbtini) vairuojamu R. K.. Eismo įvykio metu stipriai apgadinti abu automobiliai, sužalota R. K., kuriai nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas. R. B., pažeisdamas Kelių eismo taisykles (toliau - KET) iš eismo įvykio vietos nuvažiavo. Sulaikytas policijos pareigūnų sulaikymo vietoje ir pristatytas į policijos įstaigą pasitikrinti blaivumą atsisakė. Policijos pareigūnams pareikalavus nepateikė vairuojamo automobilio dokumentų bei vairuotojo pažymėjimo. Vairuotas automobilis neapdraustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu. Šiais veiksmais R. B. pažeidė KET 9, 16, 18, 125, 133, 231, 238 punktų reikalavimus.
Šalies argumentai
R. B. skundžia Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 3 d. nutarimą, prašo jį panaikinti dalyje dėl pripažinimo kaltu pagal ATPK 126 str. 4 d. ir 130 str. 1 d. ir bylos teiseną šioje dalyje nutraukti. Skunde nurodo, kad ATPK 126 str. 4 d. (neblaivumo patikrinimo vengimas) numatytą pažeidimą jis padarė dėl patirto streso. Apelianto teigimu, jo būsena po autoįvykio suprantama – jis padarė avariją, apgadino du svetimus automobilius, pridarė sau didelių nuostolių. Dėl šių aplinkybių buvo didžiuliame strese, visiškai pasimetęs ir jo orientacija buvo sutrikusi. Jo blaivumo patikrinimas neįvyko tik dėl jo tokios būsenos. Kadangi buvo sužalotas žmogus, todėl jo neblaivumas turėjo būti tikrinamas ir mediciniškai, tačiau policijos pareigūnai į ligoninę vykti nereikalavo. Skunde apeliantas neigia ir savo kaltę dėl ATPK 130 str. 1 d. (pasitraukimas iš eismo įvykio vietos) pažeidimo padarymo. Pažymi, kad eismo įvykio vieta (padarius posūkį) yra su žymia gatvės nuokalne. Po susidūrimo su automobiliu „Mitsubischi Eclipse“ (susidūrimas įvyko automobilių kairėmis pusėmis) automobilis „AUDI 100“ atšoko, buvo pasuktas į dešinę į nuokalnę ir esant stačiai gatvės nuokalnei ėmė riedėti žemyn. Dėl automobilių susidūrimo buvo sugedę jo stabdžiai, variklis užgeso ir nesivedė, todėl buvo neįmanoma sustabdyti automobilio. Nusileidęs nuo nuokalnės automobilis perriedėjo per sankryžą ir kai jis pamatė kairėje pusėje aikštelę, pervažiavęs sankryžą automobilį pasuko į ją, nes joje buvo įkalnė, kurią mašina neįveikusi turėtų sustoti. Aikštelėje automobilio pastatyti tvarkingai negalėjo, nes neveikė variklis. Automobilį stūmė į aikštelės pakraštį, kad netrukdytų eismui. Pažymi, kad liko prie automobilio, nuo jo nesišalino ir nesislėpė. Apeliantas taip pat nurodo, kad dokumentų nepateikė, nes vairuotojo pažymėjimą buvo užmiršęs savajame automobilyje, o kur buvo vairuoto automobilio dokumentai, jis nežinojo. Draudimo dokumentų visai nebuvo, nes savininkė nespėjo jų susitvarkyti. Apeliantas pažymi, kad vairuodamas automobilį buvo blaivus, bet dėl patirto eismo įvykio buvo šoko būklėje. Tik kitą dieną suvokė, kad reikėjo pasitikrinti blaivumą. Iš eismo įvykio vietos piktybiškai nesišalino. Tai įvyko tik todėl, kad techniškai negalėjo sustabdyti automobilio. Dėl eismo įvykio pergyvena, atsiprašė nukentėjusiosios, iš dalies atlygino jai turtinę žalą. Skunde apeliantas taip pat nurodo, kad teismas vadovavosi tik nukentėjusios R. K. parodymais, tačiau eismo įvykio metu R. K. buvo sužalota sveikata, dėl smūgio ir iššokusių oro pagalvių ji buvo sukrėtime ir strese. Dėl tokios savo būklės nurodydama, jog prie sankryžos jis sustojo, ji painioja pažeidėją su kitu po to važiavusiu automobiliu. Apeliantas klausia, kaip nukentėjusioji galėjo jo nepastebėti, nors stebėjo, kur jis važiavo, kai tuo tarpu policijos pareigūnai jį rado iš karto už sankryžos esančioje aikštelėje, kuri nuo kalno, kur nukentėjusioji buvo, yra labai gerai matoma.
Atsiliepimo į apeliacinį skundą negauta.
R. B. apeliacinis skundas netenkinamas.
ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš šios teisės normos darytina išvada, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinė nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad patikrinus bylą įrodymų vertinimo aspektu, pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visumą, teismo išvados pagrįstos išsamia bylos duomenų analize ir neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Apeliacinės instancijos teismas pritaria apylinkės teismo padarytoms išvadoms, jog R. B. savo veiksmais padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 123 str. 5 d., 124¹ str. 7 d., 126 str. 4 d., 127 str. 1 d., 127 str. 2 d., 130 str. 1 d.
Apeliaciniu skundu pažeidėjas nepripažįsta savo kaltės dėl ATPK 126 str. 4 d. ir 130 str. 1 d. numatytų pažeidimų padarymo ir teigia, kad dėl neblaivumo patikrinimo vengimo (ATPK 126 str. 4 d.) teismas neįvertino jo būsenos po eismo įvykio, kad jis buvo didžiuliame strese, visiškai pasimetęs ir jo orientacija buvo sutrikusi, o likti eismo įvykio vietoje neturėjo jokios galimybės dėl sugedusio automobilio stabdžių, įsuko į aikštelę, nes joje matė įkalnę, aikštelėje sustojęs nebėgo ir nesislėpė, todėl iš eismo įvykio vietos nepasišalino ir ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo nepadarė. Tačiau šiuos apelianto skundo argumentus paneigia bylos medžiaga. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad R. B. vengė pasitikrinti blaivumą. Po sulaikymo pažeidėjo būsena policijos pareigūnams kėlė įtarimą dėl jo blaivumo (dėl elgesio, laikysenos, alkoholio kvapo), taip pat atvežtas į policijos komisariatą R. B. tikrintis atsisakė. Pažeidėjo nurodoma priežastis, kad jis tikrintis atsisakė dėl patirto šoko, galinčia pateisinti ATPK 126 str. 4 d. numatyto pažeidimo padarymą, nelaikytina. Policijos pareigūno reikalavimu vairuotojas privalo leistis Vyriausybės nustatyta tvarka patikrinamas ar nėra neblaivus, apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų, taigi šiuo atveju, tariamai patirtas šokas po įvykio (juolab, kad tikrintis girtumą atsisakė jau pristatytas į policijos komisariatą – t.y. jau praėjus, kažkiek laiko po įvykio), atsakomybės nešalina. Kaip visiškai nepagrįstas vertintinas ir apelianto skundo argumentas, kad po eismo įvykio policijos pareigūnai nereikalavo jo vykti į ligoninę pasitikrinti neblaivumo, kas privalo būti daroma, kai eismo įvykio metu būna sužalojamas žmogus, kadangi iš bylos duomenų matyti, kad po eismo įvykio nukentėjusioji sveikata nesiskundė, nors policijos pareigūnai siūlė iškviesti medikus, bet ji medicininės pagalbos atsisakė, o blogiau pasijautė tik vakare ir pati nuvyko į ligoninę.
Žemesnės instancijos teismas
Aukštesniojo teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai vertino bylos aplinkybes ir dėl R. B. kaltės padarius ATPK 130 str. 1 d. numatytą pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas administracinių teisės pažeidimų bylose dėl ATPK 130 str. 1 d. taikymo yra pažymėjęs, kad tokio pažeidimo esmę sudaro tyčinis neteisėtas asmens pasišalinimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos. Asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Sprendžiant, ar asmens veika – pasitraukimas iš eismo įvykio vietos – pasireiškė tyčios forma, būtina įvertinti automobiliams (ar automobiliui ir kitam kliudytam objektui) padarytos žalos mastą, kontakto pobūdį ir paties asmens elgesį po eismo įvykio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2AT-4-2011). Duomenys, rodantys, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi apsunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą (stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan.), atskleidžia, kad asmuo suvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos jis elgiasi neteisėtai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2AT-11-2012). Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas analizuojant įvykio aplinkybes, bylos medžiagą.
Apklausiama teisme nukentėjusioji R. K. paaiškino, kad įvykus eismo įvykiui ir pradėjus rūkti dūmams, ji iššokusi iš automobilio į lauką matė, kad kaltininko automobilis zigzagais leidosi nuokalne žemyn ir sustojo prieš (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžą pirmoje eismo juostoje. Iš automobilio išlipęs vairuotojas svirduliuodamas jį apėjo, o po to sėdo ir pervažiavo sankryžą. Kur toliau nuvažiavo, nepastebėjo. Nukentėjusioji suprato, kad jis šalinasi iš eismo įvykio vietos. Prie eismo įvykio vietos sustojusio jai iš paskos važiavusio automobilio vairuotojo ji paprašė vytis bėglį, o pati skambino pagalbos telefonu. Šiais nukentėjusiosios parodymais paneigti R. B. parodymai, kad jis neturėjo galimybės sustoti dėl sugedusios automobilio stabdžių sistemos ir, kad nebuvo sustojęs ir išlipęs iš automobilio prieš sankryžą. Byloje nenustatyta jokio pagrindo netikėti nuosekliais nukentėjusiosios R. K. parodymais tiek ikiteisminio tyrimo metu baudžiamojoje byloje, tiek ir teisme nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą. Jokio pagrindo jais abejoti neturi ir aukštesnysis teismas. Nukentėjusios parodymus ir esmės patvirtina ir liudytojais apklaustų pareigūnų parodymai, kuriais teismas taip pat neturi pagrindo netikėti.
Nors nukentėjusioji apklausiama teisme patvirtino, kad R. B. jai yra atlyginęs dalį padarytos turtinės žalos, tačiau iniciatyva praėjus tam tikram laikui po įvykio atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą neįrodo pažeidimą padariusio asmens tyčios nebuvimo pažeidimo padarymo metu. Ši aplinkybė labiau vertintina nuobaudos skyrimo kontekste ir į tai, kaip matyti iš skundžiamo nutarimo, buvo atsižvelgta. Apeliaciniu skundu pažeidėjas nenurodo jokių naujų aplinkybių, kurių pagrindu apeliacinės instancijos teismas galėtų daryti kitokią išvadą, nei iš byloje esančių duomenų padarė apylinkės teismas. Pažeidėjo nurodomos aplinkybės jau buvo tinkamai išnagrinėtos pirmosios instancijos teisme ir buvo pagrįstai vertintos tik kaip gynybinė versija siekiant išvengti atsakomybės.
Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, ir įvertinęs byloje surinktus duomenis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad R. B. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs ir ATPK 126 str. 4 d. ir 130 str. 1 d. numatytus administracinius teisės pažeidimus. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, pagal vidinį įsitikimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, nuobaudą skyrė nepažeisdamas ATPK 30 straipsnio ir 30² straipsnio reikalavimų, todėl apylinkės teismo nutarimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 3 d. nutarimą palikti nepakeistą ir R. B. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.