Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. (A. P.) skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos dėl turto arešto panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnio 3 dalis turto areštą leidžia, jei mokesčių mokėtojas nėra sumokėjęs mokesčio ir su juo susijusių sumų ir yra pavojus, kad jis priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Mokesčių mokėtojo atžvilgiu turi būti priimtas sprendimas, pagal kurį naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos. A. P. visus mokesčius į biudžetų moka laiku.

2015-03-04 patikrinimo aktas Nr. (4.65)-FR0680-151 buvo pakeistas Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Vilniaus apskrities VMI) 2015-05-11 sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (4.65)-FR0682-287, sumažinant priskaičiuotas sumas per pusę. Pareiškėjas yra pateikęs 2015-06-01 skundą VMI. VMI galėtų areštuoti pareiškėjo turtą, jeigu atsakovas būtų priėmęs sprendimą ir jis būtų įsiteisėjęs. Tik tada būtų skola biudžetui.

Motyvuojamoji dalis

Mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnio 4 dalis nustato papildomus atvejus, kai mokesčių administratorius gali areštuoti mokesčių mokėtojo turtą. Šiuo atveju gali būti areštuojamas tik toks mokesčių mokėtojo turtas, kuris registruojamas atitinkamo turto registre, taip pat mokesčių mokėtojui grąžintina mokesčio permoka (skirtumas). Tuo mokesčių administratorius gali pasinaudoti arba vykstant mokestiniam patikrinimui, kuris šiuo atveju yra pasibaigęs, arba pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo (procedūra pareiškėjo atžvilgiu nėra pradėta) metu. VMI negalėjo vadovautis Mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnio 4 dalimi.

Turi būti nustatyta, kad egzistuoja realus pavojus, jog mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Minėtos aplinkybės yra glaudžiai tarpusavyje susijusios. Atsakovas neatsižvelgė į tai, kad mokesčius pareiškėjas visada moka laiku, kad nėra atliekama turto perleidimo sandorių, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti turto paslėpimą, pardavimą ar kitokį netekimą. VMI neįvardijo priežasčių, dėl ko priimtas Turto arešto aktas.

Vilniaus apskrities VMI savo poziciją grindė stipriais A. P. ekonominiais bei socialiniais ryšiais su Lietuvos Respublika – šeimos turėjimu, pajamų Lietuvoje gavimu iš savo įsteigtos įmonės ir pan. Visos išvardintos aplinkybės įrodo tai, kad pareiškėjas yra geroje ekonominėje socialinėje padėtyje ir jokiais veiksmais nerodo ketinimo turtą paslėpti, parduoti ar kitaip jo netekti, todėl mokesčių administratoriaus elgesys yra prieštaringas ir nepagrįstas.

Turto arešto akte nurodytas arešto mastas – 19 627,6 Eur, o viso areštuoto turto vertė – 19 635 Eur, o Vilniaus apskrities VMI 2015-05-11 sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (4.65)-FR0682-287, kuris yra apskųstas VMI, nurodoma papildomai priskaičiuota mokesčių ir su jais susijusių sumų 13 247,36 Eur. Skirtumas tarp priskaičiuotų, bet neįsiteisėjusių sumų ir arešto masto yra 6 380,24 Eur. VMI pažeidė Mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnio 2 dalį.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė palaikė skundą ir prašė jį tenkinti. Papildomai paaiškino, kad VMI 2015-09-01 sprendimu Nr. 68-151 atmetė pareiškėjo skundą. Šis VMI sprendimas yra apskųstas Mokestinių ginčų komisijai.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo nuomone, Turto arešto aktas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Turto arešto aktas yra pasirašytas ir tinkamai patvirtintas įgaliotų asmenų.

A. P. turtas buvo areštuotas vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 15 punktu, 95 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 101 straipsnio 2 punktu bei remiantis Vilniaus apskrities VMI 2015-05-11 sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr.(4.65)-FR0682-287.

Pažymėjo, kad pagal Mokesčių administravimo įstatymo 95 straipsnio 1 dalies 2 punktą, turto areštas yra vienas iš mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų. Viena iš sąlygų taikyti turto areštą yra administratoriui priėmus sprendimą, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos. Sprendžiant Turto arešto akto teisėtumą ir pagrįstumą, pakanka nustatyti faktą, kad yra priimtas mokesčių administratoriaus sprendimas, kuriuo buvo patvirtintas pareiškėjo mokestinio patikrinimo aktas ir jam buvo nurodyta papildomai sumokėti mokesčius, delspinigius bei su jais susijusias sumas. Mokesčių administravimo įstatymo 110 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas nėra kliūtis taikyti mokestinės prievolės užtikrinimo priemones, nurodytas šio įstatymo 95 straipsnyje, arba pagrindas jas naikinti. Aplinkybė, kad yra paduotas skundas nepanaikina galimybės taikyti turto arešto A. P.. Priešingas aiškinimas pažeistų mokesčių administratoriaus teisės ir prieštarautų įstatymo nuostatoms, todėl tikėtina rizika, kad pareiškėjas galėtų turtą parduoti, realizuoti ar kitaip perleisti.

Turto arešto taikymas galimas ir tais atvejais, kai, pradėjus bei vykdant mokestinį patikrinimą, daroma preliminari išvada (prielaida) apie galimus mokesčių įstatymų pažeidimus. Tiek įstatymų leidėjas, tiek teismų praktika, leidžia taikyti turto areštą dar patikrinimo metu, kai patikrinimo rezultatas dar nėra suformuotas, todėl teigti, kad turto arešto taikymas negalimas vėlesnėje stadijoje, prieštarauja protingumo, teisingumo principams.

Sprendžiant dėl turto arešto pagrįstumo, esminės reikšmės neturi ir anksčiau sumokėtų mokesčių sumos, todėl A. P. teiginiai, kad jis mokesčius mokėjo laiku, neturi teisinės reikšmės. Pareiškėjui yra priskaičiuotos didelės mokesčio bei su juo susijusios sumos, o tokių sumų padengimui būtina užtikrinti, kad jis turės pakankamai turto, jeigu bus pradėtos realios skolos biudžetui išieškojimo procedūros. Mano, kad turto areštas yra pateisinama priemonė ir vien tik pasikliovimo A. P. sąžiningumu bei tikėjimosi, kad pradėjus galimą išieškojimą, jo galimybės padengti skolą nesumažės, nepakanka.

Pažymėjo, kad VMI areštavo tiek pareiškėjo turto, kiek būtina visiškai ir realiai įvykdyti mokestinę nepriemoką valstybės biudžetui bei padengti su jos išieškojimu susijusias išlaidas. Ginčijamo turto arešto mastas – 19 627,6 Eur, o viso areštuoto turto vertė – 19 635 Eurų, t. y. 6 380,24 Eur didesnė nei mokestinė nepriemoka valstybės biudžetui turto arešto metu, tačiau neapima būsimųjų išlaidų, susijusių su mokestinės nepriemokos išieškojimu, kurios galbūt viršys 6 380,24 Eur.

Teismo posėdyje atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos atstovas palikė atsiliepime išdėstytą poziciją.

Skundas atmestinas.

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2015-05-22 turto arešto akto Nr. (23.31-08)-319-4658, kuriuo areštuota A. P. priklausančio 19 635 Eur vertės turto dalis, teisėtumo bei pagrįstumo.

Remiantis administracinėje byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Vilniaus apskrities VMI 2014-12-18 pavedimu tikrinti Nr. FR0773-580 Vilniaus apskrities VMI Kontrolės departamento I gyventojų patikrinimų skyriaus II poskyrio vyriausiajai specialistei iki 2015-02-18 pavedė patikrinti pareiškėjo GPM ir PSDĮ apskaičiavimą, deklaravimą bei sumokėjimą (b. l. 42). Dėl informacijos vertinimo ir patikrinimo akto rengimo 2015-02-18 mokestinio patikrinimo terminas buvo pratęstas iki 2015-03-12 (b. l. 43). Vilniaus apskrities VMI, atlikusi A. P. GPM ir PSDĮ apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2009-01-01 iki 2009-12-3, 2015-03-04 surašė patikrinimo aktą Nr. (4.65)-FR0680-151, kuriame pareiškėjui apskaičiavo 12 299 Eur GPM ir 3 637,34 PSDĮ (b. l. 14–23). Vilniaus apskrities VMI 2015-05-11 sprendimu Nr. (4.65)-FR0682-287 pakeitė Vilniaus apskrities VMI patikrinimo aktą Nr. (4.65)-FR0680-151: vietoje šiame patikrinimo akte papildomai apskaičiuotų 12 299 Eur GPM ir 3 637,34 PSDĮ papildomai apskaičiavo 6 236,68 Eur GPM, 1 818,81 Eur PSDĮ, 3 397,16 Eur GPM delspinigių, 990,71 Eur PSDĮ delspinigių ir skyrė 623 Eur GPM baudą bei 181 Eur PSDĮ baudą (b. l. 25–32). VMI 2015-09-01 sprendimu Nr. 68-151 patvirtino Vilniaus apskrities VMI 2015-05-11 sprendimą Nr. (4.65)-FR0682-287.

VMI 2015-05-22 priėmė turto arešto aktą Nr. (23.31-08)-319-4658, kuriuo areštavo pareiškėjo 19 635 Eur vertės turtą (b. l. 12–13).

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Mokesčių administravimo įstatymas. Šio įstatymo 33 straipsnio 15 punkte nustatyta, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę taikyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus. Užtikrinimo būdų sąrašas pateiktas Mokesčių administravimo įstatymo 95 straipsnio 1 dalyje, kurioje, kaip mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, nurodomas ir turto areštas (Mokesčių administravimo įstatymo 95 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnio 1 dalį turto areštas – šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas mokesčių mokėtojo nuosavybės teisės į turtą arba atskirų šios teisės sudedamųjų dalių – valdymo, naudojimosi, disponavimo – priverstinis laikinas apribojimas, siekiant užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą. Mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojo turtas gali būti areštuojamas, jeigu mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymo nustatyta tvarka nesumokėjo mokesčio ir su juo susijusių sumų arba jeigu mokesčių administratoriui priėmus sprendimą, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, yra pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojo turtas taip pat gali būti areštuojamas, jeigu patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų ir yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Šiuo atveju gali būti areštuojamas tik toks mokesčių mokėtojo turtas, kuris registruojamas atitinkamo turto registre, taip pat mokesčių mokėtojui grąžintina mokesčio permoka (skirtumas).

Kadangi mokestinis patikrinimas yra pasibaigęs, o pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo procedūra pareiškėjo atžvilgiu nėra pradėta, mokesčių administratorius negalėjo remtis Mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnio 4 dalimi. Turto arešto akto motyvavimas Vilniaus apskrities VMI 2015-05-11 sprendimu Nr. (4.65)-FR0682-287 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ suponuoja išvadą dėl galimybės A. P. atžvilgiu taikyti Mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnio 3 dalį. Aplinkybė, kad teritorinio mokesčių administratorius sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo yra apskųstas ir dėl jo vyksta mokestinis ginčas, nepanaikina galimybės pareiškėjui taikyti turto arešto.

Mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnio 3 dalis suteikia teisę mokesčių administratoriui areštuoti mokesčių mokėtojo turtą ne tik įsiteisėjus sprendimui dėl akto tvirtinimo, bet ir mokesčių administratoriui priėmus sprendimą, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, t. y. taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones galima ir (tikėtinos) būsimos mokestinės prievolės atžvilgiu. Aptartoje teisės normoje yra nustatytos sąlygos, kurioms esant mokesčių administratorius mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimui turi teisę areštuoti mokesčių mokėtojo turtą: jeigu mokesčių administratoriui priėmus sprendimą, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, ir yra pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Taigi, Mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnio 3 dalis suteikia teisę mokesčių administratoriui areštuoti mokesčių mokėtojo turtą ne tik įsiteisėjus sprendimui dėl patikrinimo akto tvirtinimo, bet ir priėmus tokį sprendimą. Vertinant pirmąją iš nustatytų sąlygų, aišku, jog įstatymų leidėjas suteikė mokesčių administratoriui teisę areštuoti mokesčių mokėtojo turtą, t. y. taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones, ir būsimos mokestinės prievolės atžvilgiu.

Kaip jau minėta, mokesčių administratorius areštuoti A. P. turtą nusprendė po to, kai Vilniaus apskrities VMI 2015-05-11 sprendimu Nr. (4.65)-FR0682-287 pakeitė Vilniaus apskrities VMI patikrinimo aktą Nr. (4.65)-FR0680-151. Turto areštas pareiškėjui pritaikytas konstatavus, kad jis nesumokėjo GPM ir PSDĮ bei su šiais mokesčiai ir įmokomis susijusių sumų. Taigi, akivaizdu, kad papildomos mokesčių sumos apskaičiavimas yra susijęs su A. P. galimai padarytais mokesčių įstatymo pažeidimais, o mokesčių administratorius galėjo taikyti turto areštą būsimai mokestinei prievolei, kaip jos užtikrinimo būdą. Turto arešto pagrindu nurodytas Vilniaus apskrities VMI 2015-05-11 sprendimas Nr. (4.65)-FR0682-287, taigi atsakovas nurodė faktinės aplinkybės, bylojančiais apie pareiškėjo galimai padarytus mokesčių įstatymo pažeidimus. Nagrinėjamu atveju buvo surinkti įrodymai ir A. P. išaiškinti motyvai, dėl kurių taikomas turto areštas, todėl nepakankama motyvacija, nurodyta pačiame prašomame panaikinti akte, nesudaro pagrindo jį panaikinti.

Dėl antrosios Mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygos pažymėtina, kad siekiant taikyti turto areštą, kiekvienu atveju turi būti nustatyta, kad egzistuoja realus pavojus, jog mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011-06-09 nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-1497/2011 pažymėjo, kad aptariama sąlyga išreiškia tikėtino pobūdžio aplinkybes, todėl, sprendžiant turto arešto klausimą, pakanka konstatuoti mokesčių mokėtojo turto praradimo riziką. Pažymėtina, kad šioje administracinėje byloje buvo analizuojama Mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnio 4 dalies taikymo sąlygos, tačiau teismo pateiktas išaiškinimas yra aktualus ir nagrinėjamoje byloje, kadangi antroji 101 straipsnio 4 dalies taikymo sąlyga – pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų – yra analogiška Mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnio 3 dalies antrajai taikymo sąlygai. Teismo nuomone, formuluotės „pavojus“ ir „pagrįsta rizika“ nesudaro pagrindo Mokesčių 101 straipsnio 3 dalies antrąją sąlygą aiškinti kitaip. Tuo labiau, kad pagrįstos rizikos įrodinėjimo taisyklės turėtų būti griežtesnės, nei pavojaus.

Nustatyta, kad pareiškėjui ketinama priskaičiuoti didelę 13 247,36 Eur mokestinės prievolės sumą. Esant tokio masto galimo įsiskolinimo sumai, pavojus, kad mokesčių mokėtojas gali paslėpti jam priklausantį turtą, jį perduoti ar kitokiu būdu netekti, savaime suponuoja riziką, kad gali būti sunku ar neįmanoma išieškoti papildomai apskaičiuotų mokesčių ir su jais susijusių sumų. Šios išvados aplinkybės, kad pareiškėjas visada moka laiku ir nėra atliekama jokiu turto perleidimo sandorių, kuriais remiantis būtų galima būtų konstatuoti turto paslėpimą, pardavimą ar kitokį netekimą, nepaneigia. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad pradėjus galimą mokestinės nepriemokos išieškojimą, turės galimybę padengti įsiskolinimą ir tokia jo galimybė nesumažės.

A. P. nurodytu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-08-16 sprendimu administracinėje byloje Nr. A8-819/2005 nesivadovautina, kadangi šios administracinės bylos ir nagrinėjamos administracinės bylos faktinės aplinkybės skiriasi. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-08-16 sprendimo matyti, kad centrinis mokesčių administratorius panaikino teritorinio mokesčių administratoriaus sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo ir pavedė atlikti pakartotinį mokestinį patikrinimą, o nagrinėjamu atveju sprendimas, kuriuo buvo patvirtintas patikrinimo aktas, nėra panaikintas.

Mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnio 2 dalyje taip pat įtvirtinta, jog mokesčių mokėtojo turto areštuojama ne daugiau negu tiek, kad būtų galima realiai ir visiškai užtikrinti mokestinių nepriemokų išieškojimą ir padengti su turto areštu bei išieškojimu susijusias išlaidas. Kadangi pareiškėjui papildomai apskaičiuota 13 247,36 Eur GPM, PSDĮ ir su jais susijusi suma, o areštuota 19 635 Eur, darytina išvada, kad Turto arešto apimtis neperžengia Mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų kriterijų, t. y. turto areštuota ne daugiau, negu tiek, kad būtų galima realiai ir visiškai užtikrinti mokestinių nepriemokų išieškojimą ir padengti su turto areštu susijusias išlaidas. Iškilus reikalui parduoti turtą galimos papildomos išlaidos bei kainos pasikeitimas.

Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo turtas buvo areštuotas pagrįstai. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2015-05-22 turto arešto aktas Nr. (23.31-08)-319-4658 atitinka Mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 15 punkto, 95 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 101 straipsnio 2 ir 3 dalių reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas. Tai, kad atsakovas nepagrįstai rėmėsi Mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnio 4, o ne 3 punktu, nesudaro pagrindo panaikinti Turto arešto aktą. A. P. skundas atmestinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendė:

Skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.