- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-04-19
- Bylos Nr.
- I-3593-561/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03413-2015-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Arūnas Kaminskas
- Pareiškėjas
- A. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas, dalyvaujant atsakovės atstovui Aigerdui Skroliui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. S. pateikė teismui skundą, kuriame prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Tarnyba), priteisti 4 000 (keturis tūkstančius) Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2013-04-28 iki 2015-04-25 buvo konvojuojamas iš vienos įkalinimo įstaigos į kitą. Anot pareiškėjo, sąlygos, kuriomis jis buvo vežamas, pažeidžia asmens garbę ir orumą. Konvojavimo automobiliuose būdavo itin mažai vietos, dėl to tekdavo sėdėti nepatogiai, tirpdavo kojos. Taip pat nebuvo įrengti saugos diržai, dėl ko pareiškėjas jautė baimę, Žiemos metu būdavo šalta, dėl to pareiškėjas buvo susirgęs. Pareigūnai nereaguodavo į prašymus automobilyje įjungti šildymą, tyčiodavosi iš nuteistųjų bei demonstruodavo kovinius ginklus. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu (toliau – CK), pareiškėjas prašė priteisti neturtinę žalą, atsiradusią dėl neteisėtų Tarnybos veiksmų.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas nedalyvavo.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad ji asmenis konvojuoja specialiomis transporto priemonėmis, kuriuose yra pagal higienos ir saugumo reikalavimus įrengtos kameros. Visuose automobiliuose yra įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, yra įrengti atsarginiai išėjimai, elektromagnetiniai ir greito atrakinimo užraktai. Kiekvienoje transporto priemonėje yra pritvirtinti du gesintuvai, po vieną kabinoje ir kėbule prie įėjimo. Visas specialusis transportas turi registracijos liudijimus ir kasmetines techninės apžiūros ataskaitas. Jų eksploatacija grindžiama šiais dokumentais, o ne emocijomis ar nuomonėmis. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija, patikrinusi transporto priemones, nenustatė, kad kamerų aplinka būtų netinkama vykdyti konvojavimui. Tarnyba užtikrina, kad specialiuoju transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius. Dėl saugos diržų Tarnyba paaiškino, kad Konvojavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-07-29 įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau – Konvojavimo taisyklės), 146 punkte nėra įtvirtinto reikalavimo įrengti saugos diržus kiekvienam konvojuojamam asmeniui. Be to, pagal galiojančius teisės aktus, saugos diržais privaloma prisisegti, tik jeigu jie yra įrengti. Konvojavimo metu ginkluoti pareigūnai užtikrina konvojuojamųjų apsaugą. Pareiškėjas galėjo pateikti skundus dėl konvojavimo sąlygų žodžiu ar raštu, tačiau Tarnyba neturi duomenų apie nežmonišką ir žeminantį pareigūnų elgesį konvojavimo metu.
Pažymėtina, kad teismų praktikoje yra laikomasi pozicijos, kad laisvės atėmimo bausme nuteistas asmuo turi susitaikyti su jo teisių ribojimais ir atsiradusiais nepatogumais. Tik nustačius asmens kankinimą, nežmonišką, žeminantį elgesį, galima spręsti dėl žalos atlyginimo. Pareiškėjui nepakanka tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala, bet būtina konkrečiai apibrėžti neteisėtus veiksmus ir jų išraišką. Šioje byloje nėra objektyvių duomenų apie tai, kad būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata ar kilo neigiamos pasekmės.
Atsiliepimas
Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Šioje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl Tarnybos pareigūnų veiksmų, neužtikrinant pareiškėjui tinkamų konvojavimo sąlygų.
Motyvuojamoji dalis
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Vadovaujantis CK 6.271 str. 4 dalimi, valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 str. 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) suformulavo taisyklę, jog atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (LVAT 2013-02-08 nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Laisvės atėmimo įstaigai negalint paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygomis, jie laikomi nustatytais (LVAT 2013-11-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Šiuo atveju byloje sprendžiamas ne kalinimo, o konvojavimo sąlygų atitikimo teisės aktų reikalavimams, klausimas. Tačiau minėta taisyklė buvo suformuluota atsižvelgiant į laisvės atėmimo vietose laikomų pareiškėjų ribotas galimybes rinkti įrodymus. Kadangi pareiškėjas skundo padavimo metu vykdė laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, darytina išvada, kad ir šioje byloje turėtų būti vadovaujamasi minėta taisykle. Taigi, pareiškėjo pareiga yra detaliai apibūdinti konvojavimo sąlygas ir dėl jų atsiradusius neigiamus padarinius, o atsakovas privalo pateikti įrodymus, paneigiančius pareiškėjo nurodytas aplinkybes.
Konvojavimo taisyklių 3 punkte įtvirtinta, kad konvojus – viešojo saugumo pajėgų, institucijų ir įstaigų, vykdančių operatyvinę veiklą, Lietuvos Kariuomenės Karo policijos, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ginkluotų pareigūnų grupė, kurios užduotis yra konvojuojamųjų konvojavimas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą. Taip pat konvojavimas – ginkluotas konvojuojamųjų lydėjimas pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis ir pristatymas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą.
Teismas daro išvadą, kad konvojaus pareigūnai savo pareigas vykdo būdami ginkluoti, tačiau jokios byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina pareiškėjo teiginių, kad konvojaus pareigūnai demonstratyviai rodydavo kovinius ginklus ar atlikdami asmens ir daiktų apžiūras žemino, tyčiojosi iš pareiškėjo. Taip pat iš bylos dokumentų matyti, kad pareiškėjas nei raštu, nei žodžiu nebuvo pareiškęs pretenzijų dėl konvojavimo sąlygų.
Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad konvojaus automobiliuose nuolat trūkdavo vietos. Šiam klausimui svarbus Konvojavimo taisyklių 109 punktas, kuriame nustatyta, kad specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų. Byloje pateikti kelionės žiniaraščių išrašai, iš kurių matyti, su keliais asmenimis ir kokiais automobiliais pareiškėjas buvo konvojuojamas (b. l. 24-26, 28-30, 32-35, 36-38, 41-43, 44-45, 46-45, 46-50, 51-53, 54-56, 57-58). Taip pat pateiktos atitinkamų automobilių schemos (b. l. 13, 16, 59, 62, 65, 68, 71, 74, 77, 80), kuriose nurodytos sėdimos vietos. Įvertinus minėtus rašytinius įrodymus, darytina išvada, kad pareiškėjas nebuvo vežamas automobilyje, kuriame būtų daugiau asmenų, nei yra įrengta sėdimų vietų. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių detalesnių paaiškinimų dėl vietos trūkumo, nenurodė, kad neturėjo kur atsisėsti. Todėl teismas laiko nepagrįstomis pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl vietos trūkumo konvojavimo metu.
Kaip vieną iš pagrindų neturtinei žalai priteisti, pareiškėjas nurodo saugos diržų nebuvimą konvojavimui skirtose transporto priemonėse. Pažymėtina, kad Konvojavimo taisyklių 146 punkte, numatančiame specialiosios konvojavimui skirtos transporto priemonės įrengimo reikalavimus, nėra įtvirtinta, kad joje turi būti įrengti saugos diržai kiekvienam konvojuojamam asmeniui. Tokios pozicijos laikosi ir LVAT 2015-12-29 nutartyje administracinėje byloje Nr. A2817-502/2015. Pažymėtina, kad reikalavimas prisegti konvojuojamą asmenį saugos diržais yra įtvirtintas tik Konvojavimo taisyklių 163 punkte, jeigu asmuo konvojuojamas kitomis transporto priemonėmis. Todėl nustačius, kad Tarnyba, konvojuodama pareiškėją transporto priemonėmis, kuriose nėra įrengtų saugos diržų, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, pripažintina, kad tai negali būti pagrindu priteisti neturtinei žalai.
Išsamiai įvertinęs byloje surinktus įrodymus bei atlikęs nuodugnią teisės aktų, reglamentuojančių asmenų konvojavimą, analizę, teismas daro išvadą, kad Tarnyba, vykdydama asmenų konvojavimus, kuriuose dalyvavo pareiškėjas, nepažeidė teisės aktų reikalavimų. Todėl, vadovaujantis CK 6.271 str. 4 dalimi, teismas neturi pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 str. 1 punktu, 127 ir 129 straipsniais, teismas
nusprendė:
Pareiškėjo A. S. skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.