Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Piškinaitės, Alvydo Poškaus ir Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo akcinės bendrovės „Swedbank“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3290-392/2013 pagal ieškovės A. J. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „Swedbank“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys I. J. ir M. M.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

CK 6.146 straipsnis nustato, kad teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Šioje konkrečioje situacijoje akivaizdu, kad ieškovės interesus galėjo pažeisti tik jos motina I. J., kuri ieškovės turtą tvarkė uzufrukto teisėmis ir kuri turėjo vykdyti visus su tuo susijusius įstatymo reikalavimus, įskaitant ir teismo leidimo gavimą, todėl restitucijos taikymas (galimų ieškovės nuostolių atlyginimas) neįtraukiant I. J. į restitucijos taikymo procesą būtų neteisingas ir nesąžiningas.

Tretysis asmuo I. J. pilnai palaikė ieškovės poziciją ir paaiškino, kad ginčijamus sandorius ji sudarė tik primygtinai įkalbėta atsakovo atstovų.

Tretysis asmuo M. M. prašė ieškinio netenkinti, tačiau kategoriškai nesutiko su banko pozicija, jog jis bent dalimi yra kaltas dėl to, kad sandoris buvo sudarytas. Patvirtino, jog dirbo pas atsakovą, tačiau ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybių nepamena. Mano, jog jam negali kilti jokios pasekmės, jei ieškinys būtų patenkintas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Vertinant ieškovės ginčijamų sandorių galiojimą CK 1.80 straipsnio pagrindu, byloje kilo ginčas, ar CK 3.188 straipsnis patenka į CK 1.80 straipsnio taikymo sritį, jei taip, kam keliami reikalavimai užtikrinti imperatyvių teisės normų laikymąsi. Be materialinės teisės taikymo klausimų apeliaciniu skundu taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines teisės normas, dėl kurių pažeidimo buvo neteisingai išspręsta byla, t. y. teismas netinkamai nustatė dalyvaujančių byloje asmenų ratą – nepakeitė ieškovės motinos procesinės padėties iš trečiojo asmens į atsakovo. Teisėjų kolegija remiantis bylos medžiaga, šalių paaiškinimais ir kasacinio teismo praktika, pasisako dėl apelianto nurodytų argumentų.

Kaip nustatyta, ieškovė sandorius ginčijo CK 1.80 straipsnio pagrindu. Pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisės normą sandorio negaliojimas yra siejamas su jo prieštaravimu imperatyvioms teisės normoms, t. y. su vienareikšmiškai įstatyme įtvirtintomis nuostatomis, kuriomis siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką. Imperatyvi įstatymo nuostata reiškia, kad teisės subjektas pats negali pasirinkti kitokio elgesio varianto (skirtingai nei esant dispozityviai teisės normai), o privalo elgtis taip, kaip yra nustatyta imperatyvioje teisės normoje (Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2009). Sandorio pripažinimas negaliojančiu šiuo pagrindu yra sutarties laisvės principo išimtis. Privatinėje teisėje dominuoja dispozityvus, bet ne imperatyvus teisinio reguliavimo metodas. Todėl sprendžiant dėl sandorio negaliojimo aptariamu pagrindu, būtina nustatyti, ar yra atitinkamas visuomenės interesas, kuris reikalautų įsikišti į šalių privačius santykius, t. y. ar yra pakankamas pagrindas teigti, kad pamatinis visuomenės interesas reikalauja visuotinai pripažinti tokius sandorius negaliojančiais, nesiejant jo su konkrečiomis šalimis ar konkrečia situacija. Imperatyvios teisės normos yra privalomos ir jų savo valia sandorio subjektai negali keisti, todėl sandoriai, pažeidžiantys tokias normas, yra niekiniai. Pripažįstant sandorius negaliojančiais pagal komentuojamą straipsnį, būtina nurodyti ir konkrečią imperatyvią normą, kuriai sandoris prieštarauja.

Šiuo atveju ieškovė reikalavimą pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais, grindė CK 3.188 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatų, įpareigojančių prieš sudarant sandorį dėl nepilnamečio vaiko lėšų investavimo, jeigu suma viršija dešimties minimalių mėnesių algų dydį, gauti teismo leidimą, pažeidimu. Apeliantas su tokia ieškovės pozicija nesutinka ir teigia, jog nurodoma teisės norma nėra imperatyvi, kadangi pažeidus šiuos reikalavimus teismas tik gali, bet neprivalo, sandorius pripažinti negaliojančiais. Teisės norma, atsakovo manymu, skirta reguliuoti tėvų ir vaikų tarpusavio santykius, tėvams valdant vaikų turtą, ir nenustato įpareigojimų priešingai sandorių šaliai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad, nustatant, ar teisės norma yra įsakmi, vienodai svarbūs tiek doktrininis imperatyvo suvokimas kaip tam tikra abstrakcija, tiek turiningasis konkrečios byloje taikytinos normos vertinimas, taikant bendruosius teisės normų aiškinimo principus. Imperatyviąsias teisės normas pagal doktrininį suvokimą apie jas identifikuoja tokie požymiai: jos griežtai formuluoja paliepimą ir neleidžia paliepimo suprasti dviprasmiškai, tai reiškia, kad jų išraiškos forma – kategoriški paliepimai, veiksmų aprašymas ir jų atlikimo eiga, nurodytų veiksmų draudimas, teisės normų įgyvendinimo sąlygos ir būdai. Taigi sprendžiant, ar elgesio taisyklė yra kategoriška ir teisinių santykių subjektai nuo jos nukrypti negali, lingvistinės išraiškos priemonės – žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan., aiškiausiai parodo teisės normos imperatyvųjį pobūdį. Tačiau kai teisės normoje nėra taip aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, įvertinami jos tikslai, objektas ir interesai, kuriuos ta teisės norma gina, taip pat jos sisteminiai ryšiai su kitomis normomis ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-480/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-102/2011).

Byloje vertinamo CK 3.188 straipsnio 1 dalis nustato, jog „be išankstinio teismo leidimo tėvai neturi teisės“ sudaryti šio straipsnio 1 dalies 1-6 punktuose vardijamų sandorių, susijusių su nepilnamečio vaiko turtu. Atsižvelgiant į aukščiau aptartą teisės normų aiškinimą ir cituojamos teisės normos struktūrą akivaizdu, jog ja įtvirtinti imperatyvaus pobūdžio draudimai.

Šios normos imperatyvumas grindžiamas tuo, jog sprendžiant klausimus, susijusius su vaikų teisėmis, visada būtina įvertinti sprendimą ar bet kokį kitą veiksmą vaiko interesų atžvilgiu bei užtikrinti, kad jie nebūtų pažeidžiami. Vaiko interesų viršenybės principo įgyvendinimas yra viešojo intereso apsaugos sudedamoji dalis. Prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas, reikalaujantis sprendžiant šeimos klausimus, susijusius su vaikų teisėmis, pirmiausia atsižvelgti į vaiko interesus ir jais vadovautis, įtvirtintas ne tik nacionaliniuose teisės aktuose (CK 3.3 str. 1 d., Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str.1 p.), bet ir tarptautiniu mastu (1989 m. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 str. 1 d.). Vaiko interesų viršenybė turi būti užtikrinama inter alia ir turtiniuose santykiuose, kuriuose jų teisių įgyvendinimą užtikrina tėvai (CK 3.163 str. 1 d.). Šeimos įstatymai ir jų taikymas turi apsaugoti nepilnamečius vaikus nuo netinkamos kitų šeimos narių bei kitų asmenų ir kitokių veiksnių įtakos (CK 3.3 str. 2 d.). Vaiko interesų viršenybės principo turinys atskleidžiamas kitose CK normose, tarp jų CK 3.188 straipsnio 1 dalies 6 punkte, įpareigojančiame gauti teismo leidimą investuoti nepilnamečio vaiko pinigines lėšas, jeigu jų suma viršija dešimties minimalių mėnesinių algų dydį. Atsižvelgiant į CK 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principo turinį ir tikslus, kurie įgyvendinami ir CK 3.188 straipsnio reikalavimais, darytina išvada, kad teismo leidimas yra privaloma (imperatyvi) sąlyga investavimo sandoriams sudaryti.

Šios sąlygos nesilaikius taikomos pasekmės numatytos CK 3.188 straipsnio 4 dalyje: „pažeidus šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytas normas, sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu pagal vaiko, vieno iš jo tėvų ar jų įpėdinių ieškinį“. Remiantis šioje normoje įtvirtintu reglamentavimu, apeliantas ir grindžia savo argumentus, kuriais siekiama įtikinti, jog CK 3.188 straipsnio 1 dalyje numatytų reikalavimų pažeidimas nėra imperatyvus jo (trečiojo asmens, sudariusio sandorius dėl nepilnamečio vaiko turto) atžvilgiu, kadangi nustato kategoriškus draudimus tik nepilnamečio tėvams, be to, teismo leidimo sandoriui nebuvimas savaime nelemia sandorio pripažinimą niekiniu.

Šios apelianto išvados, teisėjų kolegijos manymu, padarytos neįvertinus aukščiau aptarto prioritetinio vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principo bei aptariama teisės norma siekiamo sukurti teisinio rezultato. Kaip jau nustatyta, sprendžiant visus šeimos klausimus, susijusius su vaikais, pirmiausia atsižvelgiama į vaiko interesus ir jais vadovaujamasi (CK 3.3 str. 1 d.), todėl ir teisės norma, nustatanti sandorių, susijusių su vaiko turtu, sudarymo tvarką, turi būti aiškinama vaiko interesų kontekste, nustatant tikrąją taikomos normos prasmę, atsižvelgiama į aiškinamos normos tikslus ir uždavinius (CK 1.9 str. 3 d.). CK 3.188 straipsnio 1 dalyje nustatytas teismo leidimas yra papildoma nepilnamečių vaikų turtinių interesų apsauga. Vadinasi, remiantis šiuo straipsniu vertinant sandorio galiojimą, visais atvejais turi būti paisoma vaiko turtinių interesų bei atsižvelgiama į faktinę situaciją, kurioje susiklostė ginčijama situacija. Teisėjų kolegijos vertinimu, tuo atveju, jei sandoris, sudarytas be teismo leidimo ir prieštarauja vaiko turtiniams interesams, jis CK 3.188 straipsnio 4 dalies tvarka ir CK 1.80 straipsnio pagrindu pripažįstamas niekiniu ir negalioja.

Šiuo atveju ieškovės ginčijamais sandoriais buvo konvertuotos ir investuotos jos lėšos, gautos pardavus po tėvo mirties likusį turtą (b. l. 10-17). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek ieškovė, tiek ją ginčijamų sandorių sudarymo metu atstovavusi motina teigė, jog lėšos apskaitytos ieškovės vardu atidarytoje banko sąskaitoje turėjo būti naudojamos nepilnametės aprūpinimui nuosavu gyvenamuoju būstu (b. l. 18-19; 142, 144). Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti šiais šalių paaiškinimais, kadangi ir siekiant gauti teismo leidimą parduoti ieškovės paveldėtą turtą, buvo pažymėta, jog jis parduodamas su tikslu gauti lėšas, kurios vėliau bus panaudotos nuosavo būsto įsigijimui (b. l. 78). Sudarant bet kokius paskesnius sandorius su ieškovės vardu atidarytoje banko sąskaitoje esančiomis lėšomis, jos turėjo būti naudojamos taip, jog nebūtų prieštaravimo aukščiau nustatytam lėšų panaudojimo tikslui, t. y. ieškovė ir tuo metu ją atstovavusi motina buvo suinteresuota tik tokia banko teikiama finansine paslauga, kuri garantuotų saugų ir patikimą lėšų saugojimą banke, nepažeistų vaiko turtinių interesų. Trečiojo asmens teigimu, nepilnamečio vaiko vardu ji ketino sudaryti terminuoto indėlio sutartį, kuriai sudaryti teismo leidimas nebuvo būtinas (CK 3.188 str. 1 d.), tačiau atsakovo atstovų įkalbėta 2007 m. birželio 19 d. ieškovės vardu atidarytoje sąskaitoje esančias lėšas investavo į vertybinius popierius, sudarant su banku Fondo vienetų pirkimo/pardavimo pavedimo sutartis (b. l. 21-26). Teisėjų kolegijos vertinimu, šių sutarčių sudarymas prieštaravo ieškovės tikslui išsaugoti lėšas iki bus apsispręsta dėl nekilnojamojo turto įsigijimo, kadangi investicijos į vertybinius popierius ne visada pasiteisina ir yra rizikinga finansinė priemonė, įvertinus ir tai, jog jos nėra draudžiamos VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Be to, šiai rizikingai finansinei investicijai, remiantis jau aptartu CK 3.188 straipsnio 1 dalies 6 punktu buvo reikalingas teismo leidimas, kuris kaip nustatyta, nebuvo gautas. Tokiu atveju sudarius sandorius, kurie nesuderinami su vaiko turtiniais interesais ir neturint privalomo teismo leidimo jų sudarymui, ginčijamos sutartys, kaip prieštaraujančios prioritetiniams vaiko interesams ir imperatyvioms CK 3.188 straipsnio nuostatoms pripažintos negaliojančiomis CK 1.80 straipsnio pagrindu.

Apeliantas taip pat buvo nurodęs, jog CK 3.188 straipsnio imperatyvūs reikalavimai nustatyti tik nepilnamečių tėvams (gauti teismo leidimą prieš sudarant sandorius dėl vaikų turto) ir neįpareigoja trečiųjų asmenų. Teisėjų kolegija tokius argumentus atmeta kaip teisiškai nepagrįstus. Vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsauga yra bendras tiek paties vaiko, tiek jo tėvų, tiek visos valstybės siekis, todėl vaiko nuosavybės teisių srityje didesni rūpestingumo ir pareigingumo reikalavimai keliami ne tik jo tėvams, bet ir kitoms valstybės institucijoms bei pareigūnams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2014). Atsakovas yra bankas, t. y. verslo subjektas, užsiimantis veikla, tiesiogiai susijusia su finansinių paslaugų teikimu, todėl jam, kaip savo srities profesionalui, kuriam suprantami atskirų rūšių sandorių sudarymo ypatumai, jų rizikingumas, keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai. Suprasdamas sudaromų sandorių riziką, ypatumus bei įvertindamas asmenų, su kuriais sudaromi sandoriai, statusą, jis ne tik turi užtikrinti savo verslo plėtrą, pelno gavimą iš vykdomos veiklos, bet ir būti socialiai atsakingu, t. y. imtis visų atsargumo priemonių, kurios užtikrintų teisinių santykių su klientais išsaugojimą, pasirūpintų, jog sandoriai nepažeistų kitos sandorio šalies (kuri šiuo atveju buvo nepilnametis vaikas) interesus ir garantuotų, jog jiems sudaryti yra visos sąlygos. Reikalavimas gauti teismo leidimą investuoti nepilnamečio vaiko lėšas įtvirtintas įstatyme. Šis išviešinimas įpareigoja ne tik tėvus, sudarančius sandorius dėl vaikų turto, bet ir trečiuosius asmenis (priešingas sandorių šalis) laikytis įstatymo reikalavimų. Be to, atsakovo įmonėje nuo 2005 m. liepos 11 d. galiojanti Fizinių asmenų banko sąskaitų valdymo tvarka nustatė, jog lėšų, kurių sumą viršija dešimt minimalių mėnesinių algų dydį, esančių nepilnamečio vaiko vardu atidarytoje sąskaitoje, disponavimui būtinas teismo leidimas (b. l. 169). Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, žinodamas įstatyminį ginčijamos situacijos reglamentavimą, suprasdamos jos imperatyvų pobūdį (tai patvirtina cituotas vidaus aktas) atsakovas privalėjo užtikrinti įstatymo reikalavimų laikymąsi ir pareikalauti, jog prieš sudarant ginčijamus sandorius būtų gautas teismo leidimas vaiko lėšų investavimui. Atsakovui neužtikrinus šių reikalavimų laikymosi, jis turi prisiimti iš to kylančias pasekmes.

Nustačius, jog ginčijami sandoriai prieštaravo ieškovės turtiniams interesams, jų sudarymui nebuvo gautas teismo leidimas, ir tokia situacija prieštaravo imperatyvioms CK 3.188 straipsnio nuostatoms, kurios taikomos tiek tėvams, sudarantiems sandorius dėl nepilnamečių vaikų turto, tiek ir tretiesiems asmenims, dalyvaujantiems tokiuose sandoriuose, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog šiuo atveju ginčijamus sandorius yra pagrindas pripažinti negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu, t. y. kaip sudarytus pažeidžiant imperatyvias įstatymo nuostatas.

Teisėjų kolegija mano, jog šiuo sandorių negaliojimo pagrindu pripažintinos negaliojančiomis ne tik 2007 m. birželio 19 d. Fondo vienetų pirkimo/pardavimo pavedimo sutartys, bet ir jiems įgyvendinti sudaryta 2007 m. liepos 19 d. valiutos pirkimo – pardavimo sutartis. Šis sandoris, ginčijamų sutarčių kontekste, akivaizdu jog buvo sudarytas ne kaip savarankiškas susitarimas, bet tik kaip organizacinė, paskesniems įgyvendinti, sutartis. Tiesioginio tikslo sudaryti savarankišką valiutos keitimo sandorį neįrodyta, ieškovė ir ją atstovavusi motina tai neigia ir nurodo, jog valiutos keitimo sandoris buvo sudarytas tik siekiant sudaryti Fondo vienetų pirkimo /pardavimo sutartis. Šias aplinkybes pagrindžia ir tai, jog ieškovės vardu atidarytoje banko sąskaitoje lėšos buvo laikomos Lietuvos nacionaline valiuta (b. l. 18) ir tik prieš sudarant Fondo vienetų pirkimo/pardavimo sutartis, ieškovės vardu atidarytoje sąskaitoje esančios lėšos buvo konvertuotos į eurus (b. l. 20), kas, įvertinus valiutos pirkimo mokestį, sąlygojo papildomų, nebūtinų išlaidų atsiradimą ir prieštaravo nepilnamečio vaiko turtiniams interesams.

Byloje be materialinės teisės klausimų, apeliantas kelia ir procesinių teisės normų pažeidimo klausimus. Teigiama, jog įvertinus subjektų, kuriems taikomi imperatyvūs CK 3.188 straipsnio reikalavimai, ratą, teismas į bylos nagrinėjimą atsakove, o ne trečiuoju asmeniu, turėjo įtraukti ieškovės motiną, atstovavusią nepilnametę dukrą, ginčijamų sandorių sudarymo metu. Teisėjų kolegija nemano, jog ieškovės nustatyta jos motinos procesinė padėtis sąlygojo neteisėto teismo sprendimo priėmimą ar atsakovo teisių pažeidimą. CPK 13 straipsnyje įtvirtintas dispozityvumo principas reiškia, kad tik asmuo, manantis, kad jo teisės pažeistos, sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Dispozityvumo principas, be nurodytų ieškinio ribų, taip pat apibrėžia ir asmenų, kuriems pareiškiami reikalavimai byloje, ratą. Ši teisė suteikiama išimtinai tik ieškovui ir teismas savo iniciatyva keisti asmenų, kuriems reiškiami reikalavimai rato, neturi teisės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra nurodęs, kad nesant bylos šalies iniciatyvos ar jai nesutikus pakeisti atsakovo, jo pakeitimas nėra teismo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011). Pažymėtina, kad teismas turi teisę savo iniciatyva įtraukti dalyvauti byloje antrąjį atsakovą tik darbo bylose (CPK 414 str. 2 d.), todėl nagrinėjamoje byloje teismas neprivalėjo kelti klausimo dėl trečiojo asmens procesinės padėties pakeitimo.

Apeliantas klausimą dėl ieškovės motinos įtraukimo į bylos nagrinėjimą atsakovo procesiniu statusu siejo ir su tuo, kad ji buvo ginčijamo sandorio šalis, kuriai taip pat gali kilti neigiamos sandorio pripažinimo niekiniu teisinės pasekmės taikant restituciją. Teisėjų kolegija pažymi, jog dėl visiško civilinio veiksnumo neturėjimo vaiko nuosavybės teisės įgyvendinimas turi tam tikrą specifiškumą, t. y. jis, būdamas nuosavybės teisinių santykių subjektas, turi su turtu susijusias teises bei pareigas, kurias dažniausiai įgyvendina per savo atstovus pagal įstatymą ar jų sutikimu (CK 2.7, 2.8 str.), tačiau nepriklausomai nuo to, jog ieškovę ginčijamų sandorių sudarymo metu atstovavo motina, nepilnametis vaikas yra nuosavybės teisinių santykių subjektas (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 12 str. 1 d.). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, jog teisiniai santykiai nagrinėjamoje byloje sieja tik ieškovę ir atsakovą ir tik šiems asmenims įstatymų nustatytų reikalavimų nesilaikant sudarytos sutartys sukelia teisines pasekmes. Ieškovę ir trečiąjį asmenį siejo įstatyminio atstovavimo santykiai, kurių pagrindu materialios teisės ir pareigos buvo sukurtos ieškovei (CK 2.133 str.). Restitucija – tai prievolinis teisinis pažeistų teisių gynimo būdas. Jos taikymo esmė pripažįstant sandorius negaliojančiais yra ta, kad šalys, gavusios turtą vykdydamos nuginčytą sandorį, privalo jį grąžinti viena kitai, taip atkuriant status quo ante (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2011). Taigi, pagal bendrąjį principą, šalys turi viena kitai grąžinti viską, ką yra gavusios iš priešingos šalies, vykdydamos negaliojančiu pripažintą sandorį. Kadangi nagrinėjamu atveju trečiajam asmeniui sandoriai jokios turtinės naudos ir turtinių teisių nesukūrė, restitucijos nagrinėjamoje byloje taikymas jos teisių ir pareigų neįtakoja, teismas apelianto argumentus dėl trečiojo asmens patraukimo atsakovu ir šiuo pagrindu atmeta kaip teisiškai nepagrįstus.

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija įvertinusi bylos aplinkybes pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė ir aiškino teisės normas, nustatančias ir reglamentuojančias nepilnamečių vaikų turtines teises, jų užtikrinimą, taip pat nepažeidė procesinių teisės normų, nustatančių byloje dalyvaujančių asmenų ratą ir jo pakeitimo galimybes bei pripažinęs ginčijamus sandorius negaliojančiais, teisingai pritaikė restituciją, todėl apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Apeliacinio skundo reikalavimų netenkinus, iš atsakovo ieškovei priteistinos jos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos - 1 900 Lt, kurios yra pagrįstos įrodymais (b. l. 222-223) ir atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 įsakymu Nr. IR-85 patvirtintus Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalius dydžius.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo AB „Swedbank“, įmonės kodas 112029651, ieškovės A. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 1 900 Lt (vieną tūkstantį devynis šimtus litų) atstovavimo išlaidoms atlyginti.