Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja R. Cemnolonskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-614-81/09

2009 m. gruodžio 3 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Reginos Cemnolonskienės, teisėjų Kęstučio Dargužio, Arvydo Stankaus, sekretoriaujant Vitai Beleckaitei, dalyvaujant prokurorei Dovilei Augustauskaitei, gynėjui advokatui Algimantui Deguliui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. U. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžio, kuriuo J. U. nuteistas už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso /toliau – LR BK/ 138 str. 2 d. 8 p. padarymą 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

J. U. už nusikaltimo, numatyto LR BK 138 str. 2 d. 8 p. padarymą nuteistas už tai, kad 2008 m. lapkričio 15 d. apie 22.00 valandą, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, viešoje vietoje prie naktinės parduotuvės, priklausančios UAB „duomenys neskelbtini“, esančios prie (duomenys neskelbtini), įžūliai demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką, dėl chuliganiškų paskatų sužalojo A. B.: tyčia dešinės rankos kumščiu bei koja sudavė A. B. ne mažiau devynis smūgius į galvos sritį bei į dešinį šoną, tuo padarydamas nukentėjusiajam A. B. muštinę žaizdą pakaušyje, kairėje momeninėje srityje, kaktoje, kairiame smilkinyje, poodines kraujosruvas veide, tuo nesunkiai sutrikdė A. B. sveikatą.

Kolegija, išklausiusi proceso dalyvių nuomones: gynėjo, prašiusio nuteistojo skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios nuteistojo skundą atmesti, sprendžia, kad apeliacinis skundas turi būti atmestas.

Nagrinėdamas baudžiamąją bylą, apeliacinės instancijos teismas įstatymo nustatyta tvarka tikrina pirmosios instancijos priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas apeliacinis skundas, teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinio skundo ribose –Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso/toliau-LR BPK/ 320str.3d..

Nuteistojo kaltė, padarius LR BK138 str. 2 d. 8 p. numatytą nusikalstamą veiką , įrodyta byloje surinktais bei ištirtais įrodymais, jų visuma. Teisėjų kolegijos nuomone, J. U. kaltė įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, įrodymus įvertino nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau –LR BPK) 20 str. reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis LR BPK 303 str. 2 d. nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Nuteistojo kaltė dėl LR BK 138 str. 2 d. 8 p. padaryto nusikaltimo įrodyta baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka.

J. U. neneigia, kad sudavė smūgius nukentėjusiajam, tačiau teigia, kad tai darė dėl būtinosios ginties. Šis skundo argumentas nepagrįstas ir turi būti atmestas.

LR BK 28 str. 1 d. nustato, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį. LR BK 28 str. 2 d. numato, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Vadovaujantis teismų praktika būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 str. 2 d. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje.

Byloje nustatyta, kad tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo kilo konfliktas, nukentėjusysis bandė suduoti J. U., ko pasekoje J. U. sudavė smūgius nukentėjusiajam, jie susimušė, po to, kai nukentėjusysis bandė keltis, J. U. dar kartą pastarajam spyrė. Šioje situacijoje pavojingo kėsinimosi į J. U. gyvybę ar sveikatą nebuvo. T.y. nenustatyta, kad nukentėjusysis tokiais savo veiksmais sukėlė grėsmingą, akivaizdžiai pavojingą nuteistojo gyvybei ar sveikatai situaciją, dėl kurios nuteistasis būtų turėjęs suduoti smūgius. Byloje nenustatytos aplinkybės, galinčios pateisinti fizinio smurto panaudojimą prieš nukentėjusįjį priežastį, fizinio smurto naudojimas neadekvatus nukentėjusiojo elgesiui. Remiantis LR BK 28 str. 2 d. būtinosios ginties būklė galima tik nuo nukentėjusiojo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, tačiau šiuo atveju nebuvo realaus kėsinimosi į kaltininko asmenį, o taip pat būtinybės gintis arba nuteistajam J. U. ginti kitus asmenis t.y. sugyventinę. Nuteistasis savo tyčiniais veiksmais padarė žalą kitam asmeniui, nesant pakankamo pagrindo manyti, jog prasidėjo arba tiesiogiai gresia pavojingas kėsinimasis, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo būtinosios ginties situacija ar jos peržengimas.

LR BK 138 str. 2 d. 8 p. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sužalojo ar susargdino žmogų dėl chuliganiškų. Chuliganiškos paskatos konstatuojamos įvertinus, kad veika padaryta dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį.

Nuteistasis J. U. neneigia,kad sudavė smūgius nukentėjusiajam. Jis teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad kilo žodinis konfliktas tarp jo ir nukentėjusiojo. Nukentėjusysis bandė suduoti, jis atsitraukė. Patvirtino, kad kai nukentėjusysis kėlėsi, spyrė dešine koja nukentėjusiajam į šoną. /b.l.108-113/. Pats nukentėjusysis A. B. nurodė, kad bandė suduoti smūgį J. U., tačiau nepataikė. Po to nuteistasis sudavė smūgį į veidą, jei nukrito, jis nustūmė nukentėjusįjį nuo savęs sudavė smūgius į veidą, spyrė į šoną. Tokiais savo veiksmais J. U., siekdamas priešpastatyti save aplinkiniams bei pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos viešoje vietoje dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo A. B. sveikatą.

Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad tiek nukentėjusysis, tiek liudytoja keitė parodymus. Liudytojos, nukentėjusiojo duoti parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių nekito nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme. Nukentėjusysis A. B. parodė, kad kai jis atėjo apsipirkti, prie parduotuvės buvo vyriškis ir dvi moterys, tarp jo ir vyriškio kilo konfliktas, besimušant pajuto smūgį į galvą, prarado sąmonę. Liudytoja S. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad konfliktas kilo dėl to,kad moterys ilgai apsipirkinėja, o teisme nurodė, kad kalba buvo apie pirkimą. Liudytoja ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad nukentėjęs iš pažiūros atrodė išgėręs, o teisme nurodė, kad nežino ar blaivus buvo nukentėjusysis.

Skiriant bausmę nuteistajam teismas atsižvelgė į LR BK 54 straipsnyje numatytas aplinkybes, įvertino tai, kad padarytas apysunkis nusikaltimas. Teismas įvertino tai, kad nėra nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas pagrįstai laikė tai, jog nuteistasis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad nuteistasis administracine tvarka nebaustas, anksčiau buvo tris kartus teistas, turėdamas neišnykusį teistumą padarė naują tyčinį nusikaltimą. Pažymėtina, kad teismas skirdamas bausmę atsižvelgė į tai, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo pačio nukentėjusiojo netinkamas elgesys.

Už nusikaltimo, numatyto LR BK 138 str. 2 d. 8 p. padarymą, teismas nuteistajam skyrė 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kai tuo tarpu šio straipsnio sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės terminas iki 5 (penkerių) metų. Paskirta bausmė yra žymiai mažesnė nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis ir nėra aiškiai per griežta. Pažymėtina, kad LR BK 138 str. 2 d. 8p. sankcijoje numatyta tik laisvės atėmimo bausmė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, kad LR BPK 54 str. 3 d. ir 62 str. reglamentuojama kada galima skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta bausmę. Byloje nenustatyta aplinkybių ir teisinio pagrindo taikyti LR BK 62 str. ir 54 str. 3 d. nuostatas.

. Paskirti švelnesnę bausmę už sankcijoje numatytąją galima tada, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Teismų praktikoje teisingumo principas suprantamas kaip teisingos bausmės paskyrimas. Teisingumo principui prieštarauja tiek aiškiai per griežtos, tiek ir aiškiai per švelnios bausmės paskyrimas. LR BK 54 str. 3 d. taikymas negali būti suprastas kaip išimtis, kuriai negalioja LR BK 41 str. 2 d. ir 54 str. 2 d. nuostatos. Teismas LR BK 54 str. 3 d.. taiko tik tada, kai byloje nustatomos išskirtinės aplinkybės, iš esmės mažinančios kaltininko padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Tai, kad nuteistasis turi sūnų, kuriam du mėnesiai, per tris metus nepadarė nusikalstamos veikos nėra išimtinės aplinkybės.

Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad J. U. paskirtoji bausmė, nėra aiškiai per griežta, yra teisinga ir tinkama realizuoti individualizuotos bausmės tikslus. Teisinio pagrindo paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu nėra.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė faktines bylos aplinkybes, pagrįstai ir teisingai kvalifikavo nuteistojo J. U. padarytą nusikalstamą veiką, už kurią paskyrė teisingą bausmę.

Rezoliucinė dalis

n utaria:

nuteistojo J. U. apeliacinį skundą atmesti;