Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

dalyvaujant vertėjai Audronei Gedmintaitei, pareiškėjo atstovei M. Š., atsakovo atstovei A. V.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 14 d. sprendimo administracinėje pagal pareiškėjo G. I. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

pareiškėjas G. I. (toliau – ir pareiškėjas) prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2009 m. gegužės 20 d. sprendimą Nr.(15/6-9)-12PR-99 „Dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui G. I. ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą jo bylą išnagrinėti ir priimti sprendimą iš naujo. Paaiškino, kad Sprendimas priimtas pakankamai neištyrus visų faktinių aplinkybių ir nesilaikant teisės aktų reikalavimų, jame neteisingai taikyti įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86, 87, 130 straipsniai bei pažeistas Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnis. Sprendimas, pareiškėjo vertinimu, naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas dėl šių priežasčių:

1) jo papasakota istorija nepagrįstai įvertinta kaip abstrakti ir nenuosekli, nes apklausų metu jis tiksliai nurodė jo persekiojimo aplinkybes, o dokumentų, liudijančių tėvų mirties faktą, pateikti negalėjo dėl objektyvių priežasčių – po tėvų nužudymo buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir iškelta baudžiamoji byla, todėl visi susiję su byla dokumentai buvo pateikti teismui;

2) aplinkybė, kad Departamentui nepavyko rasti informacijos apie jo tėvų nužudymą, nepaneigia šio fakto;

3) Departamento vertinimai dėl pavardžių nesutapimų nepagrįsti, nes jis nurodė, kad jo tėvus nužudė (duomenys neskelbtini) (AC) atstovas, vardu O., taip jam pasakojo tėvo draugas. Taigi, jis savo tėvų žudiku neįvardijo PPD pirmininko O. A., o aplinkybė, kad šių dviejų asmenų vardai sutampa, nėra pagrindas jo nurodytus faktus vertinti kaip nesutapimą. Taip pat Departamentas nepagrįstai įvertino aplinkybes dėl jo nesuradimo tetos namuose kaip nesutapimus ir tik šių dviejų tariamų nesutapimų pagrindu visą jo istoriją įvardino nenuoseklia;

4) Departamentas nepagrįstai teigia, kad nėra duomenų dėl galimo pavojaus jo gyvybei ar sveikatai, nes jo tėvų nužudymai buvo politiškai motyvuoti. Be to, Išvadoje pateikiama informacija apie rinkimų metu (duomenys neskelbtini) pasitaikančias žmogžudystes, tyčinius kūno sužalojimus patvirtina, kad jo kilmės valstybėje dažnai pasitaiko politiškai motyvuotos žmogžudystės. Todėl tėvų žudiko įvardijimas yra pakankamas pagrindas jį persekioti ir su juo susidoroti ir būtent baimindamasis dėl galimo pavojaus gyvybei ir sveikatai jis paliko (duomenys neskelbtini) ir kreipėsi dėl prieglobsčio suteikimo (b.1.2-3).

Atsakovas Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, priimtas teisingai pritaikius 1951 m. Ženevos konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“, Įstatymo 86, 87 straipsnių, 126 str. 1 d. 2 punkto bei Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, o pareiškėjo argumentai yra subjektyvaus pobūdžio, jis nenurodo jokių įrodomąją galią turinčių aplinkybių, kuriomis gali būti pagrįsti jo skundo reikalavimai. Nors pareiškėjas teigia, kad apklausų metu jis tiksliai nurodė persekiojimo aplinkybes, o dokumentų, patvirtinančių tėvų mirties faktą pateikti negalėjo, nes neva po tėvų nužudymo buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir iškelta baudžiamoji byla, todėl visi susiję dokumentai buvo pateikti teismui, tačiau po to prieštaringai teigė, kad į policiją jis nesikreipė, nes policija reikalauja pinigų, ir nenurodė, kad vyko teisminis procesas, o juo labiau, kad teismui atidavė dokumentus, liudijančius tėvų nužudymo faktą. Be to, paklaustas, ar gali pateikti kokius nors dokumentus, susijusius su jo tėvų nužudymu, nurodė, kad minėti dokumentai liko namuose (duomenys neskelbtini). Taigi, atsakovo manymu, akivaizdu, kad G. I., tiek Departamentui, tiek teismui pateikdamas prieštaraujančias aplinkybes, kuriomis grindžia savo persekiojimo istoriją, negali būti vertinamas kaip patikimas prieglobsčio teisės kontekste ir šios jo nurodytos aplinkybės negali būti pagrindu panaikinti Sprendimą. Pareiškėjas nepagrįstai nurodė, kad Departamento nustatyti nesutapimai dėl (duomenys neskelbtini) (AC) atstovo O. bei dėl jo gyvenimo pas tetą aplinkybių negali būti vertinami kaip nesutapimai ir neva tai yra vieninteliai nesutapimai jo byloje. Yra nustatytas esminis nesutapimas, kuriuo pareiškėjas grindžia visą savo persekiojimo istoriją, t.y., kad 2008 m. birželio mėn. vykstant rinkimams į (duomenys neskelbtini) miesto vietos savivaldos pirmininko postą, politiniai oponentai iš AC partijos nužudė šio posto siekusį jo tėvą F. I. ((duomenys neskelbtini), PDP) bei motiną ir dėl šios priežasties G. I. politinio oponento iš AC partijos O. pradėtas persekioti. Remiantis Prieglobsčio reikalų skyriaus 2009-03-24 pažyma Nr. (duomenys neskelbtini)-1586-9-12-4 „Apie 2008 m. gegužės – birželio mėn. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) valstijos sostinėje (duomenys neskelbtini) įvykusius rinkimus į savivaldybę“, (duomenys neskelbtini) m. savivaldybės rinkimai įvyko 2007 m. gruodžio 15 d. (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) dienraštis) 2008 m. rugpjūčio 4 d. praneša, kad 2007 m. gruodžio mėn. savivaldybių tarybos išrinktieji pirmininkai I. O. (p. I. O.), E. (p. C. E.) buvo prisaikdinti, t.y. (duomenys neskelbtini) miesto savivaldos rinkimai įvyko 2007 m. gruodžio mėn. 15 d. ir savivaldos pirmininkai buvo išrinkti. Tačiau G. I. apklausos metu nurodė, kad (duomenys neskelbtini) m. savivaldos pirmininkas nebuvo išrinktas net ir 2008 m. birželio mėn. Todėl jo pateikta informaciją apie rinkimus (duomenys neskelbtini) bei neva oponento O. (AC partija), nužudžiusio jo tėvą F. I., PDP atstovą, kandidatą į (duomenys neskelbtini) savivaldos pirmininkus, neatitinka tikrovės ir yra pramanyta siekiant įteisinti savo neteisėtą atvykimą bei buvimą Lietuvos Respublikoje (b. l.8-9).

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. rugsėjo 14 d. sprendimu pareiškėjo G. I. skundą atmetė.

Spręsdamas ginčą, teismas vadovavosi Prieglobsčio suteikimo tvarką reglamentuojančiu įstatymu „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas), kurio 66 straipsnis numato tris prieglobsčio Lietuvos Respublikoje formas: pabėgėlio statusą, papildomą apsaugą ir laikinąją apsaugą. Įstatymo 86 straipsnis numato, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnyje. Įstatymas numato tokius būtinus prašomam pabėgėlio statusui suteikti nustatytinus elementus: 1) prieglobsčio prašytojas jaučia visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas ir yra už valstybės, kurios jis yra pilietis, ribų arba už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų; 2) persekiojimas grindžiamas rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų pagrindu; 3) prieglobsčio prašytojas negali ar bijo naudotis savo pilietybės valstybės (neturint atitinkamos užsienio valstybės pilietybės- nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės) gynyba arba negali ar bijo į ją grįžti; 4) nėra priežasčių, dėl kurių nesuteikiamas pabėgėlio statusas. Įstatymo 87 straipsnis numato, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; yra grėsmė, kad jo, kaip žmogaus, teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.

Įstatymo 2 str. 1 dalyje apibrėžta, kas yra akivaizdžiai nepagrįstas prašymas suteikti prieglobstį – toks užsieniečio prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kuris yra paremtas apgaule, arba kuriuo piktnaudžiaujama prieglobsčio suteikimo tvarka bei kuris dėl minėtų priežasčių akivaizdžiai neatitinka šiame Įstatyme nustatytų kriterijų suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Įstatymo 83 str. 1 dalis nustato, kad tuo atveju, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, jog su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jei prieglobsčio prašytojo paaiškinimai iš esmės neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja visuotinai žinomiems faktams. Tačiau šio straipsnio 2 dalis nustato, kad Įstatymo 83 str. 1 dalis netaikoma ir duomenys, kurie negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, atmetami, jei prieglobsčio prašytojo prašymo nagrinėjimo metu prieglobsčio prašytojas klaidina tyrimą, savo veiksmais ar neveikimu jį vilkina, bando sukčiauti arba nustatomi prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti.

Įstatymo 80 str. nustatyta, kad prašymą suteikti prieglobstį iš esmės nagrinėja Departamentas, atlikdamas tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka šio Įstatymo 86 ar 87 straipsnyje nustatytus kriterijus, taip pat ar nėra priežasčių, nurodytų šio Įstatymo 89 straipsnyje. Taigi, esminiai pabėgėlio sąvokos elementai yra susiję su persekiojimu, kurį šiuo atveju pareiškėjas mano esant dėl to, kad asmuo, kuris nužudė jo tėvus, nori nužudyti ir jį patį, todėl grįžimo į kilmės valstybę atveju kiltų grėsmė jo gyvybei. Todėl nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, ar pareiškėjo grįžimo atgal į savo kilmės valstybę atveju, jis būtų persekiojamas dėl Įstatymo 86 straipsnyje nustatytų pagrindų, t.y., reikšmingomis laikytinos aplinkybės, patvirtinančios tokios baimės (ne) pagrįstumą. Įstatyme vartojama sąvoka „visiškai pagrįsta baimė“ reiškia, kad prieglobsčio prašytojo baimė būti persekiojamam gali būti pripažinta pakankama priežastimi suteikti prieglobstį ne tik ir ne tiek dėl to, jog prieglobsčio prašytojas jaučia tokią baimę, t.y. dėl subjektyvaus faktoriaus, o ir dėl objektyvių, su prašytoju tiesiogiai susijusių aplinkybių, kurios kiekvienu konkrečiu atveju yra nagrinėjančios prašymą dėl prieglobsčio suteikimo institucijos vertinimo dalykas.

Minėta, kad prašymą suteikti prieglobstį nagrinėja Departamentas, atlikdamas tyrimą, kurio detalią atlikimo tvarką nustato vidaus reikalų ministro 2004-11-15 įsakymu Nr.1V-361 patvirtintas Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašas, kurio 65 punktu nustatyta, jog, surinkę atitinkamą informaciją, Departamento valstybės tarnautojai atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Konvencijos nustatytą pabėgėlio sąvoką, įtvirtintą Įstatymo 86 str. l dalyje. Aprašo 66.1 punktas (įsakymo redakcija, aktuali nuo 2007-05-16) nustato, kad, atlikdamas šio aprašo 65 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas turi nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje. Jei prieglobsčio prašytojas jau patyrė persekiojimą arba jam buvo tiesiogiai grasinama persekioti, prieglobsčio prašytojo baimė laikoma visiškai pagrįsta, nebent yra pagrindo manyti, kad toks persekiojimas nebesikartos. Persekiojimu laikomi persekiojimo dalyvių veiksmai, kurie yra pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, arba įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus. Persekiojimo veiksmai inter alia gali būti: fizinis ir psichologinis smurtas, įskaitant seksualinį smurtą; teisinės, administracinės, policijos ir/arba teisminės priemonės, kurios savaime yra diskriminacinės arba taikomos diskriminuojant; baudžiamasis persekiojimas ar baudimas, susijęs su rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei, politinėmis pažiūromis, kuris yra neproporcingas ir diskriminuojamas; galimybės atsiteisti dėl neproporcingos ar diskriminuojamos bausmės nebuvimas; baudžiamasis persekiojimas ar baudimas dėl atsisakymo atlikti konflikto metu karo tarnybą, kurią atliekant reikėtų daryti nusikaltimus ar veiksmus, nurodytus Įstatymo 88 straipsnio 3 ir 4 punktuose; prieš asmens lytį ar vaikus nukreipti veiksmai. Persekiojimas arba persekiojimo grėsmė, kurie turi būti pripažinti pagrindu suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje, turi būti susiję su prieglobsčio prašytojo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba su jo politiniais įsitikinimais (...). Vertinant, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas, nesvarbu, ar jis iš tikrųjų turi rasinių, religinių, tautinių, socialinių ar politinių savybių, kurios sukelia persekiojimą, jei tokią savybę prieglobsčio prašytojui priskiria persekiojimo dalyvis. Be to, vadovaujantis Aprašo 66.2-66.5 punktais, atliekant tyrimą, taip pat reikia nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas dėl šio aprašo 66.1 punkte nurodytų priežasčių negali pasinaudoti apsaugos teikėjų, t.y., valstybės, valstybę ar didesnę valstybės teritoriją valdančių partijų ar organizacijų, įskaitant tarptautines organizacijas, apsauga arba grįžti į kilmės valstybę. Prieglobsčio prašytojai laikomi galinčiais pasinaudoti apsauga, kurią suteikia apsaugos teikėjai, jeigu pastarieji imasi pagrįstų priemonių užkirsti kelią persekiojimui ar smurto veiksmams inter alia pasinaudodami veiksminga teisine sistema tokiems veiksmams nustatyti, persekioti baudžiamąja tvarka ir nubausti už šiuos veiksmus; prieglobsčio prašytojas neturi vidinio persikėlimo alternatyvos, kuri, vadovaujantis Aprašo 2 punktu, yra reali galimybė prieglobsčio prašytojui persikelti į kitą gyvenamąją vietą kilmės valstybės teritorijoje, kurioje jis gali gauti veiksmingą apsaugą nuo persekiojimo ar smurto pavojaus; prieglobsčio prašytojui jo išvykimo iš jo kilmės valstybės momentu negrėsė persekiojimas, tačiau šis persekiojimo pavojus dėl objektyvių priežasčių atsirado jam būnant už valstybės, iš kurios jis atvyko, ribų, ir dėl šios priežasties prieglobsčio prašytojas negali grįžti į šią valstybę; grįžimo į kilmės valstybę atveju jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, jam grės mirties bausmė ar egzekucija, kils grėsmė, kad jo žmogaus teises ir pagrindines laisves pažeis smurto dalyviai, arba kils grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.

Įstatymo 130 str. 1 dalis (2006-11-28 įstatymo Nr. X-924 redakcija) draudžia išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Šio straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos užsieniečiui, kuris dėl svarbių priežasčių kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo ir kelia grėsmę visuomenei (130 str. 3 d.). Įvertinęs tai, kas pasakyta, kolegija pritarė skundžiamo sprendimo išvadoms, jog prieglobsčio prašytojas nepateikė argumentų dėl individualaus persekiojimo, nukreipto tiesiogiai prieš jį, (duomenys neskelbtini) dėl 1951 m. Ženevos konvencijoje „Dėl pabėgėlių statuso“ ir Įstatymo 86 str. 1 dalyje išvardintų priežasčių. Prieglobsčio prašytojas pateikė akivaizdžiai melagingą ir prieštaringą informaciją dėl jam gresiančio persekiojimo kilmės šalyje. Teismo vertinimu, G. I. išdėstyta istorija yra nenuosekli, vieni jo nurodyti įvykiai prieštarauja vėliau nurodytiems, jis nepateikė jokių dokumentų, kurie patvirtintų jo papasakotą persekiojimo istoriją ar dokumentų, liudijančių tėvų mirties faktą. Pastebėjo, kad pavyzdžiui, pirminiame prašyme G. I. teigė, kad jo tėvai buvo nužudyti per 2007 m. balandžio – gegužės mėn. rinkimus (duomenys neskelbtini) ir kad jam apie tai 2008 m. birželio (kitur nurodo liepos mėnesį) mėnesį pranešė tėvo brolis, tačiau vėlesnėse apklausose jis jau tvirtino, kad (duomenys neskelbtini) m. jis gyveno kartu su tėvais, nuo 2007 m. spalio iki gruodžio mėnesio dirbo tėvo įmonėje, kas reiškia, kad tuo metu jo tėvas buvo gyvas. Nuneigti ir G. I. teiginiai, kad tėvas buvo kandidatas į (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės valdžios organą, nes šie rinkimai (kaip ir rinkimai į valstijos gubernatoriais postą) buvo plačiai nušviesti spaudoje ir patikimai nustatyta, kad, viena vertus, savivaldybių rinkimai (duomenys neskelbtini) įvyko 2007 m. lapkričio ir gruodžio mėnesiais, o (duomenys neskelbtini) valstijos gubernatoriaus rinkimai – 2007 m. balandžio 16 d., antra vertus, kandidatų į merus sąraše neminimas jo tėvas, trečia, jo tėvą neva nužudęs jo nurodytas AC atstovas, vardu O. A. iš tiesų yra B. I. M. pirmininkas ir PDP pirmininkas O. savivaldybėje ((duomenys neskelbtini) m.), ketvirta, spaudos priemonėse aprašytas tik vienas – kito asmens – nužudymas, kas leidžia teigti, kad ir apie dviejų asmenų nužudymą spaudoje būtų rašoma.

Tad G. I. prieglobsčio teisės kontekste vertintinas kaip nepatikimas ir jo pasakojimas negali būti vertinamas prieglobsčio prašytojo naudai ir laikytinas nepagrįstu. G. I. atžvilgiu nėra pagrindo taikyti ir Įstatymo 87 str. 1 dalį, nes nenustatyta priežasčių, dėl kurių jam būtų reikalinga tokia apsauga ir nėra duomenų dėl galimo pavojaus jo gyvybei ar sveikatai grįžimo į kilmės valstybę atveju.

Vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniu (redakcija, aktuali nuo 2009-01-01), individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. Individualus administracinis aktas turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu. Nustatyta, kad skundžiamas aktas šiuos reikalavimus atitinka.

III.

Pareiškėjas G. I. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą. Apeliacinį skundą grindžia iš esmės dviem motyvais:

1. Teismas netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, įrodančias apelianto baimės būti persekiojamam dėl priklausymo tam tikrai socialinei grupei ir dėl grėsmės jo gyvybei grįžimo į (duomenys neskelbtini) atveju.

2. Pareiškėjo baimė grįžti į (duomenys neskelbtini) yra pagrįsta įrodymais. Apeliantas yra tėvo, kuris iki mirties buvo laikomas žymiu (duomenys neskelbtini) valstijos politiku, sūnus. Kartu su tėvu priklausė tai pačiai socialiniai grupei, todėl jį siekia nužudyti tėvo politiniai oponentai. Patyrė grasinimų būti nužudytu, kai 2008 m. birželio mėn. grįžo į (duomenys neskelbtini), į tėvo laidotuves, atitinkamai bandė persikelti į kitą valstiją – Lagosą, tačiau ir ten buvo surastas. Migracijos departamentas ir teismas neturėtų remtis kaip pagrindiniais įrodymais vien tik spaudos pranešimais, kuriuose jam nepavyko surasti reikiamos informacijos.

Migracijos departamentas nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti šiais motyvais:

1. G. I. prieglobsčio prašymą grindžia įvykiais, įvykusiais 2008 m. gegužės –liepos mėnesiais: 2008 m. birželio mėn. (Apeliaciniame skunde nurodo 2008 m. birželio 7 d.) vystant rinkimams į (duomenys neskelbtini) miesto vietos savivaldos pirmininko postą politiniai oponentai iš Acction Conngress (AC) partijos nužudė (duomenys neskelbtini) savivaldos pirmininko posto siekusį (duomenys neskelbtini) (ang. (duomenys neskelbtini) (toliau PDP)) kandidatą, apelianto tėvą F. I. ir motiną. Tai prieštarauja Migracijos departamento surinktai informacijai, remiantis kurią (duomenys neskelbtini) valstijos (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės rinkimai įvyko 2007 m. gruodžio 15 d., apie tai 2007 m. gruodžio 20 d. pranešė (duomenys neskelbtini) dienraštis V.. Remiantis Migracijos departamento duomenimis 2007 m. balandžio 16 d. įvyko (duomenys neskelbtini) valstijos gubernatoriaus rinkimai, apie tai informaciją pateikė žurnalas T. S. (2007-04-30) ir dienraštis N. m. (2008-11-17). Tokiu būdu apelianto teiginys, kad jo tėvas F. I. buvo nužudytas 2008 m. birželio 7 d., rinkiminės kampanijos į (duomenys neskelbtini) savivaldos pirmininkus metu, neatitinka tikrovės ir yra pramanytas.

2. Apeliaciniame skunde G. I. teigia, kad jo tėvas buvo laikomas žymiu (duomenys neskelbtini)valstijos politiku: ,,Kartu su tėvu priklausome tai pačiai socialinei grupei, todėl mane siekia nužudyti tėvo politiniai oponentai“. Šiam savo teiginiui patvirtinti G. I. prie apeliacinio skundo prideda Human Rights Watch 2007 m. spalio mėn. ataskaitą; nevyriausybinės organizacijos „Teisingumo vystymo komisija“ raštą, kuriame kviečiama padėti G. I.; politinės partijos (duomenys neskelbtini) (AC), kurios nariu prieš mirtį buvo jo tėvas, raštą; dienraščio „C. N.“ 2008-06-08 straipsnio kopiją; advokatų kontoros raštą. G. I. naujai pateikti faktai neatitinka tikrovės, nes savo prieglobsčio prašyme ir 2009-02-13 apklausos metu G. I. nurodė, kad jo tėvas F. I. į (duomenys neskelbtini) miesto vietos savivaldą kandidatavo nuo (duomenys neskelbtini) (PDP) ir kad jo tėvą 2008 m. birželio mėn. nužudė oponentas iš (duomenys neskelbtini) (AC) partijos. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, atsakovui kilo abejonių dėl minėtos informacijos autentiškumo bei aktualumo (Human Rights Watch 2007 m. spalio mėn. ataskaita), todėl ši informacija nelaikytina įrodymu ir turėtų būti atmesta, kadangi akivaizdžiai ir iš esmės prieštarauja G. I. pateiktiems prieglobsčio motyvams.

Motyvuojamoji dalis

k o nstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinis skundas pagrįstas tuo, kad Migracijos departamentas netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, įrodančias pareiškėjo baimę būti persekiojamam dėl priklausymo tam tikrai socialinei grupei ir grėsmę jo gyvybei grįžimo į (duomenys neskelbtini) atveju.

Nagrinėjamas ginčas kilo dėl pareiškėjo siekio gauti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Teisiniai santykiai dėl pareiškėjo prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Pagal šio įstatymo 86 straipsnio 1 dalį, pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnyje. Pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį, papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.

Minėtose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, iš vienos pusės, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan., kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas prašymą suteikti jam pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje grindžia tuo, jog pareiškėjo gyvybei gresia pavojus, kurį kelia jo tėvus nužudę (duomenys neskelbtini) politikų samdyti žudikai. Byloje rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų pareiškėjo nurodomas aplinkybes nesurinkta, tokių įrodymų nepateikė bei nenurodė ir pareiškėjas. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 83 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo, prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams.

Pagal Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 4 punktą, kuris atitinka 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų 4 straipsnį (pagal šį straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti), prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių. Taip pat ir pagal Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašo), patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361, 7 punktą prieglobsčio prašymas turi būti motyvuotas, jame turi būti išdėstyti faktai, patvirtinantys persekiojimo pavojų jo kilmės valstybėje arba trečiojoje valstybėje; jeigu prieglobsčio prašymas yra nemotyvuotas, jo pateikimo motyvai turi būti atskleisti pirminėje prieglobsčio prašytojo apklausoje, nurodytoje šio aprašo 9.5 punkte; jeigu prieglobsčio prašytojas atsisako nurodyti prieglobsčio prašymo pateikimo motyvus, toks prašymas nagrinėjamas kaip akivaizdžiai nepagrįstas.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad G. I. išdėstyta istorija nėra nuosekli, vieni jo nurodyti įvykiai prieštarauja vėliau nurodytiems, pavyzdžiui, paaiškinimai, susiję su pareiškėjo tėvų nužudymo tiksliu laiku, tėvo dalyvavimu savivaldybės valdžios organo rinkimuose, rinkimų tiksliu laiku, asmenų, nužudžiusių tėvą, nurodymu, laikytini nenuosekliais ir prieštaraujančio pobūdžio.

Aprašo 66.1. punkte, kuris atitinka 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų 6 straipsnį (pagal šį straipsnį persekiojimo ar smurto dalyviai yra šie a) valstybė; b) valstybę ar žymią valstybės teritoriją valdančios partijos ar organizacijos; c) nevalstybiniai dalyviai, jei galima įrodyti, kad a ir b punktuose minimi dalyviai, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti apsaugą nuo persekiojimo arba smurto, kaip nustatyta 7 straipsnyje) persekiojimu laikomi persekiojimo dalyvių veiksmai, kurie yra pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, arba įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus, o pagal Aprašo 2 punktą persekiojimo dalyviai – tai valstybė; valstybę ar žymią jos teritoriją valdančios partijos ar organizacijos; nevalstybiniai dalyviai, jei galima įrodyti, kad prieš tai minėti persekiojimo dalyviai, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti apsaugos nuo persekiojimo.

Pagal byloje surinktą medžiagą neįmanoma nustatyti, kad pareiškėjo gyvybei gresia pavojus, kurį kelia (duomenys neskelbtini) valstybė; valstybę ar žymią jos teritoriją valdančios partijos ar organizacijos; nevalstybiniai dalyviai, t. y. persekiojimo dalyviai Aprašo 2 punkto, aiškintino atsižvelgiant į 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB 6 straipsnį, prasme. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prijungtame papildomame dokumente (ištrauka iš dienraščio „(duomenys neskelbtini)“, straipsnis „Įžymus politikas, žmona nužudyti“) teigiama, kad „visiškai nėra aišku, ar šių piktybiškų veiksmų priežastis yra politinės keblios padėties, kuri įvyko tarp A. C. ir L. d. p. (P. D. P.) [tekstas neįskaitomas] kaime, rezultatas“. Taigi, minėtas straipsnis taip pat nesuteikia informacijos apie pareiškėjo galimo persekiojimo ar smurto dalyvius. Be to, šiame straipsnyje teigiama, kad „buvo grasinta surengti ataką vyriausiojo mirusio sūnaus p. [tekstas neįskaitomas] G. I. atžvilgiu, kuris pabėgo“. Akivaizdu, kad šiame laikraštyje minimas nužudytojo sūnus, kurio antrasis vardas ir pavardė sutampa su pareiškėjo, bet pirmasis vardas nesutampa.

Visa tai įvertinus įrodymų leistinumo ir jų pakankamumo aspektais, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė savo teiginių, o byloje surinkti įrodymai nepatvirtina pareiškėjo paaiškinimų, jog egzistuoja visiškai pagrįsta baimė, kad jo kilmės valstybėje jis bus persekiojamas dėl priklausymo tam tikrai socialinei grupei Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 86 straipsnio 1 dalyje prasme. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad G. I. prieglobsčio teisės kontekste vertintinas kaip nepatikimas ir jo pasakojimas negali būti vertinamas prieglobsčio prašytojo naudai ir laikytinas nepagrįstu ir kad G. I. atžvilgiu nėra pagrindo taikyti ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį, nes nenustatyta priežasčių, dėl kurių jam būtų reikalinga tokia apsauga ir nėra duomenų dėl galimo pavojaus jo gyvybei ar sveikatai grįžimo į kilmės valstybę atveju.

Dėl paminėtų priežasčių naikinti ginčijamus sprendimus bei tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais, nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pareiškėjo G. I. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.