Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Giedrius Endriukaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-73-634-2014

Teisėjas Vidmantas Paurys Teisminio proceso Nr. 1-17-3-00024-2012-3

2014 m. sausio 10 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Giedriaus Endriukaičio, teisėjų Danguolės Šiugždinytės ir Algirdo Jaliniausko, sekretoriaujant Astai Leonavičienei, dalyvaujant išteisintajam V. J., jo gynėjui advokatui E. S., nukentėjusiajam A. T., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo A. T. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 2 d. nuosprendžio, kuriuo

V. J. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d., 155 str. 1 d. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 str. 5 d. 1 p.).

A. T. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

A. T. prašymas pripažinti proceso išlaidomis ir iš V. J. priteisti 1850 litų, sumokėtų advokatui už jo pagalbą byloje, netenkintas.

Iš A. T. priteista 1000 litų V. J. proceso išlaidų, sumokėtų už advokato suteiktas paslaugas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. J. buvo kaltinamas pagal BK 140 str. 1 d., 155 str. 1 d., t. y. tuo, kad jis 2012-05-09, apie 17.30 val., namo, adresu (duomenys neskelbtini), kieme pradėjo priekaištauti A. T. dėl pasodintos gyvatvorės, jį iškoliojo necenzūriniais žodžiais, bei keletą kartų kumščiais jam sudavė į nugarą ir šonus, bei suėmęs jam už kaklo jį smaugė, tuo jam sukėlė fizinį skausmą ir viešai pažemino.

Nukentėjusysis A. T. skundžia Jonavos rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 2 d. išteisinamąjį nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, pripažįstant V. J. kaltu dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 str. 1 d., 155 str. 1 d., padarymo, taip pat prašo tenkinti civilinį ieškinį, priteisiant iš kaltinamojo patirtą turtinę (gydymo išlaidos 812,54 litų), neturtinę (3000 litų) žalą ir bylinėjimosi išlaidas. Skunde nurodo, kad apylinkės teismas, vertindamas kaltinamojo patraukimą baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 140 str. 1 d., pasisakė, jog nepakanka vien aplinkybės, jog pablogėjo apelianto psichinė būklė po įvykio 2012-05-09, kadangi teismas mano, jog iš nustatytų aplinkybių (mirusi apelianto žmona, anksčiau A. T. yra vartojęs vaistus), negalima spręsti, jog nukentėjusiojo sveikatos būklės pablogėjimas susijęs tik su šiuo konfliktu. Tokiu būdu teismas nevertina fakto, kad kaltinamasis pripažino faktą, jog „buvo uždėjęs ant peties ranką“ (b. l. 93), o ikiteisminio tyrimo metu 2012-05-21 apklaustas pripažino (b. l. 10), kad nukentėjusįjį stumtelėjo ranka, tačiau teismui šios aplinkybės nebuvo pakankamas pagrindas pripažinti, kad dėl šių veiksmų nukentėjusiajam buvo sukeltas fizinis skausmas. Apeliantas nesutinka su tokiu teismo vertinimu. Priešingai, ikiteisminio tyrimo medžiaga, nukentėjusiojo parodymais, kaltinamojo parodymais yra įrodyta, jog šio konflikto metu buvo fizinis kontaktas tarp nukentėjusiojo ir kaltinamojo, šios aplinkybės V. J. neneigia, todėl jo veika, atitinkanti BK 140 str. 1 d. požymius, yra pagrįsta ir įrodyta.

Skunde teigiama ir tai, kad Jonavos rajono apylinkės teismas, vertindamas esančius byloje įrodymus, juos sugretinęs tarpusavyje, padarė nepagrįstą išvadą, jog teismui pateikti įrodymai neleidžia padaryti išvados, kad V. J. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 155 str. 1 d. Teismas mano, kad esant ilgalaikei konfliktinei situacijai tarp kaimynų, tai, kad V. J. pavadino A. T. „durneliu“, nelaikytina įžeidimu. Tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kad teisme davę parodymus liudytojai yra kviesti kaltinamojo pusės ir jų parodymai vertintini kritiškai, be to, net ir jų parodymuose matyti, kad tam tikrus pašaipius, literatūrinius išsireiškimus V. J. nukentėjusiojo atžvilgiu vartojo. Skunde nukentėjusysis pažymi, kad į policiją kreipėsi ne todėl, kad yra konfliktiška asmenybė, bet norėdamas apginti savo teises ir interesus, gindamasis nuo neteisėtos veikos jo atžvilgiu. Dėl to, kad 2012-05-09, susidarius konfliktinei situacijai, nukentėjusysis A. T. buvo įžeistas kaltinamojo ir kaltinamasis turi būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 155 str. 1 d. Be to, būtina atkreipti dėmesį, jog kaltinamasis pats išprovokavo šį konfliktą, jis pirmas kreipėsi į nukentėjusįjį. Skundo autoriaus manymu, Jonavos rajono apylinkės teismas, teigdamas, jog kaltinimai byloje grįsti tik nukentėjusiojo parodymais, yra neteisus, kadangi teismo ekspertizės išvadoje (b. l. 124-125) yra parašyta, jog iki konflikto 2012-05-09 A. T. buvo pasveikęs ir ši konfliktinė situacija pablogino jo sveikatos būklę. Kaip įrodymus teismas turėtų vertinti ir ikiteisminio tyrimo medžiagą, būtent pačius pirminius kaltinamojo parodymus, kuomet jis nenurodė įvykį mačiusių asmenų ir jų neįvardijo. Todėl bylos nagrinėjimo metu kviesti liudytojai ir jų parodymai vertintini kaip gynybos taktika, siekiant išvengti atsakomybės. Esant šioms išvardintoms aplinkybėms, skundžiamas Jonavos rajono apylinkės teismo nuosprendis naikintinas.

Atsikirtime į A. T. apeliacinį skundą išteisintasis V. J. nurodė, kad nesutinka su nukentėjusiojo skundo argumentais ir reikalavimais, prašo apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą nuosprendį palikti nepakeistą. Išteisintasis buvo kaltinamas tuo, kad įžeidė nukentėjusįjį, pavadindamas jį necenzūriniais žodžiais ir smurtavo jo atžvilgiu, tačiau nagrinėjimo teisme metu apklausti liudytojai L. R., S. J., A. P. ir R. J. patvirtino, kad jokios agresijos, smurto ar nepagarbos, įžeidimų A. T. atžvilgiu iš išteisintojo pusės nebuvo. Teisminio bylos nagrinėjimo metu pareikšti kaltinimai nepasitvirtino, priešingai, buvo nustatyta, kad būtent nukentėjusysis žadėjo V. J. nušauti, spirti į tarpukojį, bendroje namo skelbimų lentoje platino užgaulius skelbimus. Be to, iš V. J. pareiškimo, jo parodymų teisme ir apeliacinio skundo argumentų matyti, kad A. T. teiginiai yra nenuoseklūs ir prieštaringi, jis nepateikė jokių įrodymų leidžiančių teigti, kad jo pareiškime išdėstyti faktai yra realūs.

Teismo posėdyje nukentėjusysis ir jo atstovas prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiojo A. T. apeliacinis skundas atmestinas.

Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 str. 5 d.) įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant V. J. kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, pagrįstai pripažino nesant V. J. veiksmuose nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 str. 1 d. ir 155 str. 1 d., požymių ir tuo pagrindu V. J. dėl jam pareikštų kaltinimų išteisino. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl tai, kad privačiam kaltintojui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimu.

BK 2 str. 4 d. įtvirtinta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nusikalstamos veikos sudėties požymiai būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.

V. J. buvo kaltinamas pagal BK 140 str. 1 d. ir 155 str. 1 d. už tai, kad jis kaltinime nurodytu metu ir aplinkybėmis sukėlė nukentėjusiajam A. T. fizinį skausmą ir jį viešai pažemino.

Pagal BK 140 str. 1 d. atsako asmuo, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas nežymiai sužalojo žmogų. Ši nusikaltimo sudėtis yra materiali, t. y. reikalaujanti įrodyti tam tikro dydžio – nežymaus sveikatos sutrikdymo ar fizinio skausmo sukėlimo – padarinių kilimą.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagoje esančius įrodymus, konstatuoja, kad privataus kaltintojo A. T. teiginio, jog V. J. 2012-05-09 panaudojo fizinį smurtą jo atžvilgiu, dėl kurio jis patyrė fizinį skausmą, nepatvirtina baudžiamojoje byloje esantys įrodymai. Nukentėjusiojo parodymų analizė ir gretinimas su išteisintojo ir liudytojų parodymais rodo, kad kaltinime aprašyta V. J. inkriminuojama veika pagal BK 140 str. 1 d. neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Kaltinime nurodytas aplinkybes, kad V. J. keletą kartų kumščiais sudavė A. T. į nugarą ir šonus, bei suėmęs jam už kaklo jį smaugė, viso baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu išteisintasis nuosekliai neigė, teigdamas, kad jokio fizinio smurto prieš nukentėjusįjį nebuvo, jis tik uždėjo ranką ant pečių ir pasakė „durneli durneli“. Faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad tuo metu įvykį matė kartu su išteisintuoju buvęs jo brolis S. J., įvykį pro langą stebėjo ir išteisintojo žmona R. J. su dukra A. P., tačiau jie apklausti teisiamajame posėdyje tokių privataus kaltinime nurodytų aplinkybių nepatvirtino ir kategoriškai teigė, kad V. J. jokių smūgių nukentėjusiajam nesudavė, tik uždėjęs ranką ant peties, jį ramino.

Nors apeliaciniame skunde nukentėjusysis abejoja liudytojų S. J., A. P. ir R. J. parodymais, kadangi jie buvo kviesti išteisintojo iniciatyva, tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone, apylinkės teismas kaip tik pagrįstai rėmėsi šių liudytojų parodymais. Jų nurodytos aplinkybės nuoseklios, tarpusavyje neprieštarauja, atitinka baudžiamojoje byloje nustatytus faktus. Kaip teisingai nurodoma išteisintojo atsikirtime į nukentėjusiojo apeliacinį skundą, apylinkės teismas, vadovaudamasis baudžiamojo proceso kodekso normomis, teisę apklausti kviestus liudyti asmenis, pateikti savo įrodymus užtikrino tiek išteisintajam, tiek ir privačiam kaltintojui, todėl faktas, kad apeliantas nepateikė savo įrodymų, nekvietė liudytojų, neatima iš išteisintojo galimybės įrodinėti savo teiginius ir nesudaro pagrindo kritiškai vertinti teisiamo asmens pateiktus įrodymus vien dėl to, kad asmuo yra apkaltintas.

Taigi baudžiamojoje byloje be nukentėjusiojo parodymų, nėra jokių kitų duomenų, patvirtinančių, kad V. J. sudavė nukentėjusiajam ar jį smaugė. Vien byloje nustatytas faktas, kad V. J. uždėjo ranką ant nukentėjusiojo peties nėra pakankamas pagrindas išvadai, kad dėl to A. T. patyrė fizinį skausmą. Be to, iš nukentėjusiojo pareiškimo Jonavos rajono apylinkės teismui ir iš jo dėstomų aplinkybių teisme akivaizdu, jog nukentėjusysis jam sukeltą fizinį skausmą sieja ne su V. J. uždėta ranka jam ant peties (šio fakto nagrinėjant bylą teisme iš viso nemini), tačiau būtent su V. J. suduotais smūgiais į pilvą ir smaugimu. Pažymėtina ir tai, kad nukentėjusysis po įvykio į gydymosi įstaigą nesikreipė, todėl jis faktą, kad buvo sumuštas V. J., įrodinėja tik savo paties nurodomomis aplinkybėmis, tačiau svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad teismo išvados dėl asmens kaltės ar nekaltumo turi būti pagrįstos ne atskirais, nuo visumos atsietais įrodymais įrodymais, o ištirtų įrodymų visuma. Todėl vien tik nukentėjusiojo parodymai, kurių nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai, negali savaime patvirtinti fakto, kad V. J. kaltinime nurodytu metu ir aplinkybėmis mušė nukentėjusįjį ar kitokiu būdu prieš jį smurtavo, ir tokių duomenų pagrindu negalima konstatuoti, kad dėl jų A. T. patyrė fizinį skausmą, t. y. kad kilo BK 140 str. 1 d. numatyti padariniai. Nesant V. J. veikoje būtinų inkriminuojamo nusikaltimo sudėties objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymių, apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, kad jis pagal BK 140 str. 1 d. negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.

Teisėjų kolegijos nuomone, V. J. veiksmuose nėra ir BK 155 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių.

BK 155 str. 1 d. įtvirtinta, kad baudžiamoji atsakomybė atsiranda tam, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų. Įžeidimu laikytini žodžiai ar veiksmai, kuriais siekiama asmenį pažeminti, įskaudinti, pakenkti jo moraliniam prestižui. Įžeidimas yra padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia užgaulų ir žeminantį savo veiksmų pobūdį kito asmens atžvilgiu ir nori jį pažeminti.

V. J. pareikštame kaltinime nurodyta, kad jis iškoliojo A. T. necenzūriniais žodžiais, tačiau konkretūs įžeidžiantys žodžiai kaltinime nenurodyti. Privatus kaltintojas savo pareiškime apylinkės teismui nurodė, kad jį įžeidė V. J., pavadinęs „žąsinu“, „pyderu“, šias aplinkybes nukentėjusysis patvirtino ir apklausiamas teisme, nurodydamas, kad įvykio dieną išteisintasis priėjo prie jo ir paklausė, kodėl jis išpjaustęs gyvatvorę, nukentėjusysis jam į tai atsakęs, kad jo gyvatvorė jam nerūpi, tuomet V. J. prie jo prišoko, ėmė plūsti minėtais necenzūriniais žodžiais, pasakė, kad jį nužudys, tuomet nukentėjusysis, nesusitvardęs jam atsakė: „aš tave nušausiu tada“. Teisme apklaustas V. J. patvirtino, kad jis klausė A. T., kam šis išpjaustė jo gyvatvorę, šis jam atsakė, kad „nachui man reikalinga tavo gyvatvorė“, tačiau išteisintasis neigė vartojęs kokius nors įžeidžiančius žodžius, jis tik pasakė: „A., pyksimės, jei vėl pradėsi durniuoti“, tuomet nukentėjusysis pagrasino: „spirsiu tau į kiaušus“, į tai V. J. jam atsakė „ar tu durnas“, po ko nukentėjusysis pasakė, kad V. J. jis nušaus, tuomet šis uždėjo nukentėjusiajam ranką ant peties ir pasakė „durneli, tu durneli“. Šias išteisintojo nurodomas aplinkybes patvirtino teisme apklausti liudytojai S. J., A. P. ir R. J., nurodę, kad konfliktą jie gerai girdėjo, tačiau negirdėję, kad V. J. būtų pasakęs kokius nors negražius žodžius nukentėjusiajam. Taigi byloje, išskyrus A. T. teiginius, nėra įrodymų, iš kurių būtų galima daryti vienareikšmišką išvadą, kad V. J. apelianto atžvilgiu būtų išsakęs būtent tokius žodžius, kuriuos apeliantas nurodė savo pareiškime. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad baudžiamajame procese, priešingai nei ginant asmens garbę ir orumą civilinėje byloje, galioja BPK 44 str. 6 d. įtvirtinta nekaltumo prezumpcija, t. y. nuostata, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Baudžiamojoje byloje tai, kad V. J. užgauliai pažemino kitą žmogų (nukentėjusįjį), neigiamai, nepadoriai jį įvertino, paniekino prestižą ir panašiai, turi įrodyti kaltinimo šalis, t. y. privatus kaltintojas. A. T. nepateikė nei pirmosios instancijos teismui, nei bylą nagrinėjant apeliacine tvarka įtikinamų įrodymų, patvirtinančių nusikaltimo, kuriuo kaltina savo kaimyną, padarymą.

Pastebėtina ir tai, kad teisme apklausti liudytojai ir pats nukentėjusysis su išteisintuoju patvirtino, kad tarp jų yra susiklosčiusi ilgalaikė konfliktinė situacija. Teisme apklausti V. J. artimieji ir kaimynė nurodė, kad nukentėjusysis pats bendroje namo skelbimų lentoje platino išteisintąjį įžeidžiančius skelbimus, įvykio metu užgauliai bendravo su V. J., grasino „spirti į kiaušus ir nušauti“, todėl šių aplinkybių kontekste apylinkės teismas išteisintojo veiksmus ir žodžius pagrįstai traktavo kaip susiklosčiusios konfliktinės situacijos rezultatą, bet ne sąmoningą kryptingą veiksmą, siekiant užgauliai įžeisti ar pažeminti A. T..

Taigi nenustatyta, jog V. J. nepagarbiai išsakytuose žodžiuose „durneli, tu durneli“ buvo motyvuoto sąmoningo ketinimo užgauliai pažeminti A. T., jis nesiekė šiurkščiai pažeisti kito žmogaus orumo, t. y. jo veiksmuose nebuvo subjektyviųjų tiesioginės tyčios įžeisti A. T. požymių (elementų). Vien A. T. subjektyvaus manymo, kad V. J. pasakyti žodžiai jo atžvilgiu yra įžeidžiantys, nepakanka konstatuoti šio nusikaltimo padarymą. Nepritartina tokiai praktikai, kai įvairūs tarpusavyje kylantys konfliktai dirbtinai kriminalizuojami, kaltinant vieną iš konfliktuojančių pusių nusikalstamu veikimu, neįvertinant kitų teisės šakų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises. Tokia praktika neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties.

Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas, išteisindamas V. J. pagal BK 140 str. 1 d. ir 155 str. 1 d., kadangi nepadaryta veika, turint nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.), priėmė teisingą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Priėjus išvados, kad V. J. nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. T. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, vadovaujantis BPK 115 str. 3 d. 2 p., skundžiamame nuosprendyje pagrįstai paliktas nenagrinėtu.

A. T. kartu su apeliaciniu skundu pateikė įrodymus dėl išlaidų advokato pagalbai, kurias turėjo baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Tačiau privataus kaltintojo turėtos išlaidos, atmetus jo apeliacinį skundą, nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nukentėjusiojo A. T. apeliacinį skundą atmesti.