Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. I. gynėjo advokato Kęstučio Rakausko apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 22 d. nuosprendžio, kuriuo S. I. (S. I. ) nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) laisvės atėmimu septyneriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Procesas dėl nukentėjusiosios O. P. pareikšto 100 000 Rusijos rublių civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti nutrauktas, nes žala pilnai atlyginta.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

S. I. nuteistas už tai, kad jis 2006 m. spalio 28 d., apie 0.20 val., (duomenys neskelbiami), UAB „R“ administracinių patalpų poilsio kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, smogė vieną kartą peiliu A. P. į krūtinę, padarydamas jam krūtinės dešinės pusės kiauryminę durtinę – pjautinę žaizdą su širdiplėvės bei širdies sužalojimu, taip jį nužudydamas.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nuteistasis ir jo gynėjas prašė tenkinti nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą, prokuroras prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo S. I. gynėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Nuosprendžiu iš byloje esančių duomenų: nuteistojo S. I. parodymų (t. 2, b. l. 133-138); liudytojo M. R. parodymų (t. 2, b. l. 138-143); liudytojo A. B. parodymų (t. 2, b. l. 143-147); teismo medicinos specialisto išvados Nr. M-235/06(08) (t. 1, b. l. 23-30); teismo medicinos specialisto išvados Nr. T-A 86 72/06/01) (t. 1, b. l. 31); teismo medicinos specialisto išvados Nr. M 242/06(01) (t. 1, b. l. 33-38); specialisto išvados Nr. MK 30/07 (01) (t. 1, b. l. 43-49), daiktų parodymo atpažinti protokolo (t. 1, b. l. 130-131), 2006 m. spalio 28 d. girtumo nustatymo alkotesteriu akto Nr. 0191 (t. 1, b. l. 91); teismo medicinos specialisto išvados Nr. G 516/06(08) (t. 1, b. l. 109); teismo medicinos specialisto išvados Nr. G 516/06/08 (t. 1, b. l. 109); teismo specialisto išvados Nr. S 533/06(01) (t. 1, b. l. 116-127); teismo psichologinės ekspertizės akto (t. 2, b. l. 169-171) teisingai nustatyta, kad nuteistasis S. I. , būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, nužudė A. P. durdamas peiliu į širdį. S. I. veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, kadangi A. P. mirė nuo durtinio pjautinio kiauryminio krūtinės ląstos sužalojimo, pažeidžiant širdiplėvę ir širdies dešinį skilvelį, kurį padarė S. I. lenktiniu peiliu.

Nuteistojo S. I. gynėjas apeliaciniame skunde nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl S. I. nuteisimo pagal minėtą straipsnį. Pagrindiniai argumentai, dėl kurių apeliantas nesutinka su priimtu nuosprendžiu, būtų tai, kad apygardos teismas neteisingai nustatė nukentėjusiajam padaryto sužalojimo mechanizmą ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Apeliantas teigia, kad S. I. neturėjo tyčios nužudyti A. P. . Nukentėjusysis, norėdamas S. I. smogti į veidą, pats susižalojo peiliu, kurį nuteistasis, sėdėdamas ant lovos, laikė dešinėje rankoje atkišęs į priekį, taip ketindamas apsiginti nuo nukentėjusiojo užpuolimo. Jam peiliu nuteistasis nesmūgiavo. Apeliantas teigia, kad tokius nuteistojo parodymus tiesiogiai patvirtino A. P. lavono tyrimo specialisto išvada, kurioje yra neatmetama galimybė, jog A. P. susižalojo tokiu būdu. Šios nepaneigia liudytojų A. B. bei M. R. parodymai, kuriais remdamasis teismas atmetė nuteistojo parodymus. Be to, gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nuteistasis S. I. niekada netvirtino, jog A. P. krito ant atkišto peilio. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad 2006 m. spalio 29 d. S. I. įtariamojo apklausos protokole be kita ko parodyta, kad jis čiupo ant jo lovos gulėjusį peilį ir, atsisėdęs ant lovos, dešinėje rankoje laikydamas peilį, jį atkišo į priekį, norėdamas peiliu tik pagąsdinti A. P. , kad šis prie jo nelįstų. A. P. , užsimojęs kumščiu, stojosi nuo lovos, norėdamas jam smogti, nuteistajam atkišus į priekį peilį, užvirto visu savo kūnu ant peilio. Jam įdūrus A. P. , šis nugara griuvo ant A. B. lovos. Numetęs peilį ant savo lovos, jis pasilenkė prie A. P. ir pamatė, kad jam krūtinės srityje daugiau dešinėje pusėje yra žaizda, iš kurios bėgo kraujas (t. 1, b. l. 100). 2006 m. spalio 29 d. S. I. parodymų patikrinimo vietoje protokole pažymėta, kad įtariamasis S. I. su manekenu parodė, kaip keldamasis iš lovos, jis pamatė užsimojantį ranka ir pasiruošusį jam smūgiuoti kumščiu A. P. ir kaip po to jis, pamatęs ant savo lovos peilį, jį pačiupo ir ištiesė į priekį savo dešinę ranką, kurioje laikė peilį, geležte nukreiptą į A. P. , taip norėdamas pagąsdinti A. P. ir apsiginti nuo užpuolimo. S. I. paaiškino, kad tuo metu A. P. užsimojo ranka, stojosi nuo lovos ir puolė ant jo, kūnu įsibesdamas į jį, t. y. S. I. laikomą peilį (t. 1, b. l. 101-102, 103-107). Teisiamajame posėdyje S. I. parodyta, kad A. P. norėjo jam smogti. Jis pakėlė peilį ir laikė priekyje. A. P. užgriuvo ant peilio. Nuteistasis peiliu nesmūgiavo. Po to pasakyta, kad A. P. užkliuvo už peilio ir nugriuvo ant A. B. lovos. Jis (nuteistasis) nuo lovos atsistojo, kai A. P. nugriuvo (t. 2, b. l. 136). Nurodyti duomenys paneigia gynėjo apeliacinio skundo argumentą, kad nuteistasis niekada netvirtino, jog A. P. krito ant atkišto peilio.

Antra vertus, apeliacinio skundo argumentai nepaneigia teismo išvados, kad S. I. smogė peiliu A. P. , o ne A. P. užsismeigė ant S. I. rankoje laikyto peilio, ir tai padaryta nuteistajam ir nukentėjusiajam stovint vienam prieš kitą vertikalioje padėtyje. Teismo nuosprendyje nurodyta, kad apie tai, jog nuteistasis A. P. sužalojimo momentu sėdėjo ant lovos, parodė tik jis vienas. Liudytojai A. B. (tuo momentu gulėjęs ant gretimos lovos ir buvęs veidu atsisukęs į nukentėjusįjį bei nuteistąjį) bei M. R. (tuo momentu buvęs prie poilsio patalpos durų nuo virtuvės pusės) matė, kad betarpiškai prieš sužalojimą nuteistasis ir nukentėjusysis stovėjo vienas prieš kitą tarpe tarp lovų, ant vienos iš kurių gulėjo S. I. , o ant kitos A. B. . Abu liudytojai vienodai matė ir tai, kad atsistojus nuo lovos S. I. , A. P. lėtai lyg sėsdamasis nusileido ant A. B. lovos ir ant jos iš karto sukniubo. Būtent ant šios lovos kampo buvo rastas didelis kiekis nukentėjusiojo kraujo – tai matyti iš įvykio vietos apžiūros protokolo bei specialisto išvados (t. 1, b. l. 116-118).

Apeliantas dėl šios nuosprendžio dalies nurodo, kad teismas netinkamai įvertino minėtų dviejų liudytojų parodymus, nes šie liudytojai teisme tvirtino visą laiką nežiūrėję į S. I. ir A. P. . S. I. iš pradžių gulėjo lovoje ir tylėjo, o smūgio momento jie nematė. Pagal S. I. parodymus, tuo metu, kai šis pamatė, jog A. P. kraujuoja, atsistojo ir, prilaikydamas susižalojusį nukentėjusįjį, paguldė ant gretimos lovos. Vėlgi pažymėtina, kad jokie bylos duomenys nepatvirtina pastarojo apeliacinio skundo teiginio. Priešingai, byloje esantys įrodymai rodo, kad S. I. po smūgio peiliu A. P. neprilaikė, šis neprilaikomas sukniubo ant A. B. lovos. 2006 m. spalio 29 d. įtariamojo apklausos protokole S. I. parodyta, kad jam įdūrus A. P. , šis nugara nugriuvo ant A. B. lovos. Jis (nuteistasis), numetęs peilį ant savo lovos, pasilenkė prie A. P. ir pamatė krūtinės srityje žaizdą, iš kurios bėgo kraujas (t. 1, b. l. 100). Teisiamajame posėdyje S. I. pasakyta, kad A. P. nugriuvo ant A. B. lovos. Jis (nuteistasis) nuo lovos atsistojo, kai A. P. nugriuvo (t. 2, b. l. 136). 2006 m. spalio 29 d. įtariamojo parodymų patikrinimo protokolo prieduose užfiksuota, kad S. I. parodė, kur po dūrio peiliu, ant lovos nugriuvo A. P. (t. 1, b. l. 107).

Nepripažįstami pagrįstais ir apeliacinio skundo teiginiai, jog nuteistojo parodymus apie A. P. sužalojimo mechanizmą patvirtina lavono tyrimo specialisto išvada. Specialisto išvadoje Nr. M 235/06 (08) konstatuota:

1 p. - A. P. mirties priežastis yra krūtinės dešinės pusės kiauryminė durtinė-pjautinė žaizda su širdiplėvės ir širdies dešinio skilvelio sužalojimu, ūmus kombinuotas nukraujavimas, vidaus organų mažakraujystė.

3.1 p. - Kūno sužalojimas – krūtinės dešinės pusės kiauryminė durtinė-pjautinė žaizda su širdiplėvės ir širdies sužalojimu, ūmiu kombinuotu nukraujavimu, padaryta duriančiu-pjaunančiu, vienašmeniu daiktu, paliekančiu metalizacijos geležimi pėdsakus. Dešinės plaštakos nugariniame paviršiuje tarp II-III delnakaulių – pirštikaulių sąnarių nubrozdinimai, su aplinkine kraujosruva, padaryta buku kietu daiktu kontakto su kūnu metu. Abu sužalojimai padaryti neužilgo prieš mirtį.

5 p. - Konstatuoti kūno sužalojimai galėjo būti padaryti nukentėjusiajam esant bet kokioje padėtyje. Didesnė tikimybė, kad nukentėjusysis buvo veidu į priešininką padėtyje.

6 p. - Krūtinės dešinės pusės kiauryminė durtinė pjautinė žaizda padaryta duriančiu-pjaunančiu vienašmeniniu, paliekančiu metalizaciją geležimi pėdsakus įrankiu ir tai galėjo būti peilis.

7 p. - Dešinės plaštakos nubrozdinimas galėjo būti padarytas nukentėjusiajam besiginant.

9 p. - Mažai tikėtina, bet neišjungiama, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti visu svoriu užgriūdamas – užkrisdamas ant atkišto peilio.

10 p. - Krūtinės dešinės pusės durtinės-pjautinės žaizdos kanalo ilgis 11,2 cm. Žaizdos kanalo kryptis yra iš dešinės į kairę maždaug 30 laipsnių kampu, maždaug horizontaliai (t. 1, b. l. 26-27).

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje buvo apklaustas teismo medicinos ekspertas S. Fedaravičius, davęs šią išvadą. Jis dėl minėtos specialisto išvados 9 punkto paaiškino, kad čia turėjo omenyje kazuistinius atvejus, kurie retai pasitaiko. Paprastai duriančiu pjaunančiu daiktu padaryti sužalojimai nėra būdingi užkrentant. Žaizdos konfigūruoja ir lokali žaizda šiuo atveju yra maždaug skersos padėties, žaizdos kanalas 30 laipsnių kampu yra nukrypęs iš dešinės į kairę. Didžiausia tikimybė, kad šiuo atveju buvo smogta peiliu. Jeigu būtų užkritimas ant peilio, tai turėtų būti žaizdos pradžioje koks nors nedidelis randelis ar įbrėžimas. Šiuo atveju to nėra. Taigi, medicininių požymių, kurie nurodytų, kad žuvusysis užkrito ant peilio, nėra.

Iš šios eksperto apklausos paaiškėjo ir tai, kad ekspertas, atlikdamas lavono tyrimą, neturėjo nei nuteistojo S. I. parodymų patikrinimo vietoje protokolo, nei fotonuotraukų. Teismo medicinos ekspertui S. Fedaravičiui teismo posėdyje parodžius įtariamojo S. I. 2006 m. spalio 29 d. parodymų patikrinimo vietoje protokolą (t. 1, b. l. 101-102) ir fotolenteles (t. 1, b. l. 103-107), jis paneigė S. I. parodymus apie jo nurodytą A. P. sužalojimo mechanizmą. Priede prie įtariamojo S. I. parodymų patikrinimo vietoje protokolo – fotolentelėje Nr. 5 (fotonuotrauka Nr. 1) S. I. parodė, kaip nuo lovos atsistojęs A. P. jį užpuolė ir užgriuvo ant peilio, kurį S. I. turėjo dešinėje rankoje (t. 1, b. l. 107). Teismo medicinos ekspertas S. Fedaravičius paaiškino, kad atvejis, pavaizduotas šioje lentelėje Nr. 5 (fotonuotrauka Nr. 1), neatitinka 9 p. padarytos išvados, nes žaizdos kanalas turėjo būti iš apačios į viršų, maždaug 20-30 laipsnių kampu iš dešinės į kairę, tuo tarpu iš fotolentelės prie specialisto išvados Nr. M 235/06 (08) (t. 1, b. l. 30) matyti, kad A. P. sužalojimas buvo padarytas krūtinėje lygiagrečiai. S. I. parodytas dūrimo mechanizmas nesutampa su žaizdos kanalo kryptimi. Pabrėžtina, kad žaizdos kanalas yra beveik horizontalus.

Teismo medicinos ekspertas S. Fedaravičius teismo posėdyje, susipažinęs su įtariamojo S. I. patikrinimo vietoje protokolu ir fotolentelėmis, taip pat sukonkretino specialisto išvados Nr. M 235/06 (08) 5 p. ir nurodė, kad A. P. buvo suduotas smūgis peiliu iš apačios į viršų stovimoje padėtyje vienas prieš kitą. Jam pritarė teismo medicinos ekspertas J. Rybalko, dalyvavęs teismo posėdyje.

Nėra jokio pagrindo pripažinti pagrįstais apeliacinio skundo argumentus, jog nuteistojo parodymais apibūdintą A. P. sužalojimo mechanizmą patvirtina specialisto išvada.

Nuteistojo gynėjo skunde teigiama, kad S. I. veikė būdamas būtinosios ginties būsenoje, t. y. jis gynėsi nuo realiai jam gresiančio pavojaus: A. P. buvo gerokai jaunesnis, fiziškai stipresnis, iki pat sužalojimo momento A. P. elgėsi agresyviai, iš pradžių S. I. sumušė kumščiais, spardė kojomis, mušė virtuvėje, koridoriuje prie poilsio patalpos durų, padarydamas daugybinius sužalojimus, o už kokio pusvalandžio atsisėdęs ant lovos vėl pradėjo prie S. I. , jau gulinčio lovoje, kibti, šį kelti, sudavė smūgį į kairįjį šoną iš nugaros pusės, S. I. atsisėdus ant lovos vėl A. P. užsimojo smogti smūgį, S. I. , gindamasis atstatė peilį, kuris, nukentėjusiajam toliau smūgiuojant, įsmigo į krūtinę. Tačiau iš liudytojų parodymų matyti, kad įvykio vakarą nuteistasis ir nukentėjusysis gėrė alkoholinius gėrimus ir abu buvo apsvaigę nuo alkoholio. S. I. , kaip ir A. P. , tą vakarą irgi buvo agresyvus. Jis keikė necenzūriniais žodžiais A. P. , o kai pralaimėjo jam lenkiant ranką, pirmas smogė A. P. į veidą, grasino sugrįžęs į Rusiją susidoroti su juo. A. P. išėjus į tualetą, S. I. įbėgo į virtuvę su peiliu ir rėkė, kad ,,paleis žarnas“ A. P. . Šis grįžęs atėmė iš S. I. peilį ir jį sumušė. Kai į konfliktą įsikišo liudytojai M. R. ir A. B. ir juos išskyrė, S. I. buvo priverstas eiti miegoti, A. P. nuėjo prie jo ir reikalavo atsiprašymo. Iš liudytojų M. R. ir A. B. parodymų matyti, kad muštynės prasidėjo be jokių įrankių, jų metu peilį į rankas paėmė ne A. P. , o pats nuteistasis. Teismas išsamiai ir nešališkai įvertino bylos įrodymus ir pagrįstai pripažino, kad nuteistasis taip pat buvo aršiai nusiteikęs, niekuo nenusileido agresyviai besielgiančiam A. P. , ir vykęs konfliktas buvo abipusis, nuteistasis nebuvo auka, besigynusi nuo apgirtusio ir agresyvaus A. P. . Teismas nenustatė, kad S. I. ir A. P. stovint vienas prieš kitą, A. P. ketino suduoti nuteistajam smūgius ar kitokiu būdu realiai kėsinosi į jo gyvybę ar sveikatą. Teismo nuosprendžiu nustatytos įvykio aplinkybės patvirtina teismo išvadą, kad S. I. neveikė būtinosios ginties sąlygomis, nes kėsinimasis į jį nebuvo realus ir akivaizdus. BK 28 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. S. I. išnaudojo susidariusią situaciją atkeršyti stipresniam už save A. P. už tai, kad šis jį vakare sumušė, ir tuo tikslu smogė jam peiliu. Teismas pagrįstai pripažino, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis paties nukentėjusiojo elgesys. Tačiau kolegija sutinka su teismo išvada, kad A. P. provokuojantis elgesys jo sužalojimo metu nebuvo pavojingas. Šiuo atveju nuteistasis, nukentėjusiajam reikalaujant tik atsiprašyti, suprato, kad jam prieš nukentėjusįjį gynybos priemonių naudoti nebūtina. Jo panaudoti smurto veiksmai (dūris peiliu į krūtinę) nebuvo būtina gintis, šių veiksmų taip pat negalima laikyti būtinosios ginties ribų viršijimu, nes, kaip jau minėta, nebuvo iškilęs realus pavojus jo gyvybei ar sveikatai, todėl nebuvo susidariusios sąlygos būtinajai ginčiai. Iš nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismo nuomone, nuteistasis smogė stipriai, pakankamai masyviu peiliu į krūtinę, t. y. į gyvybiškai svarbią žmogaus kūno vietą, nužudė veikdamas tiesiogine tyčia. Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde teigiama, kad nuteistasis nenorėjo nukentėjusiojo nužudyti. Tačiau toks apelianto teiginys paremtas byloje paneigtais nuteistojo parodymais, jog jis A. P. nesmūgiavo, pats A. P. , norėdamas jam smogti į veidą, susižalojo į peilį, kurį nuteistasis buvo atkišęs į priekį. Savaime aišku, kad tokie gynėjo argumentai dėl kaltės formos, paremti nepatvirtintais bylos duomenimis, negali būti pripažinti pagrįstais. Šiuo atveju pats smurto pobūdis, sužalojimo padarymo lokalizacija (panaudotas grėsmingas įrankis peilis, A. P. nužudytas duriant peiliu į širdį) buvo pagrindas teismui nuspręsti, kad nuteistasis veikė tiesiogine tyčia.

Pagal teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 30 punktas), teismai, skirdami bausmes už nusikalstamas veikas, numatytas BK 129 straipsnyje, turi atsižvelgti į tai, kad nužudymas yra labai sunkus nusikaltimas, sukeliantis negrįžtamus padarinius ir ypatingą žalą visuomenei. Jei byloje yra vien atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnyje, arba nužudymas kvalifikuojamas pagal kelis BK 129 straipsnio 2 dalies punktus, skiriant kaltinamajam terminuotą laisvės atėmimo bausmę, pagrįstai turėtų būti skiriama didesnė laisvės atėmimo bausmė negu sankcijoje numatytos bausmės vidurkis. Skundžiamu nuosprendžiu teismas nustatė vieną atsakomybę sunkinančią ir dvi atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Skirdamas bausmę S. I. , atsižvelgė į šių aplinkybių buvimą, nužudymo, kaip labai sunkaus nusikaltimo, sukėlusio negrąžinamus padarinius ir ypatingą žalą visuomenei, pavojingumo laipsnį, nusikalstamos veikos stadiją, nuteistojo asmenybę ir kitas aplinkybes. Teismas, skirdamas bausmę S. I. , atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, mažesnės negu BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmės paskyrimą išsamiai ir įtikinamai motyvavo. Dar labiau sušvelninti nuteistajam bausmę nėra pagrindo.

Nenustačius nuosprendžio pakeitimo bei panaikinimo pagrindų, nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n utaria:

nuteistojo S. I. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.