Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio, Vik­to­ro Preikšo (kole­gi­jos pirmininkas) ir Gyčio Večersko,

viešame teismo po­sė­dy­je apeliacine tvarka iš­na­gri­nėjo bau­džia­mą­ją by­lą pagal nuteistojo J. Š. apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apy­linkės teismo 2016 m. balandžio 6 d. nuos­prendžio, kuriuo J. Š. pripažintas kaltu padaręs baudžiamąjį nusižengimą, numa­tytą Lie­tu­vos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 4 dalyje, ir nuteistas 8 MGL-BBDL (301,28 Eur) bauda.

Iš J. Š. priteista nukentėjusiojo V. J. naudai 164,22 Eur žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. Š. nuteistas už tai, kad pagrobė nedidelės vertės svetimą turtą, o būtent: 2015 m. balandžio mėnesį, tiksliau nenustatytą dieną ir valandą, iš (duomenys neskelbtini), esančio V. J. žemės sklypo uni­ka­lus Nr. (duomenys neskelbtini), ka­dastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), savavališkai išpjovęs pagrobė 164,22 Eur ver­tės 12 drebulių, taip pagrobė nedidelės vertės svetimo turto už 164,22 Eur.Vilkaviškio rajono apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad kal­tinamasis yra labiausiai ir tiesiogiai suinteresuotas šio proceso baigtimi, todėl siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teismas taip pat sprendė, kad nėra pagrindo abejoti nukentėjusiojo pa­rodymais, jie nebuvo abejotini ar paneigti, nes visose apklausose, tame tarpe ir teisme, V. J. nurodė esmines aplinkybes, kurios buvo patvirtintos ir kitais įrodymais. Tuos parodymus patvirtino iš dalies ir pats kaltinamasis, prisipažindamas, kad medžius kirto. Kaltinamojo ver­si­ja, kad nukirsti medžiai yra jo tėvui priklausančioje žemėje, kelia abejones ir dėl to, kad jo pa­ro­dy­mai visose apklausose skiriasi.Nuteistasis J. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilkaviškio rajono apy­lin­kės teis­mo 2016 m. balandžio 6 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje ir jį išteisinti. Skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendį iš esmės grindė tik kaltinimui palan­kia įrodymų dalimi, visiškai neatsižvelgdamas ir nevertindamas ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisiamojo posėdžio metu tirtų įrodymų visumos, o apelianto parodymus vertino tik kaip gynybinę kal­tinamojo versiją. Skunde pabrėžiama, kad pirmosios instan­ci­jos teismas nuosprendžio aprašo­mo­jo­je dalyje tik išdėstė surinktus įrodymus baudžiamojoje byloje, tačiau nepateikė išsamių išvadų ir motyvų, kuris iš įrodymų patvirtina ar paneigia nusikalstamos veikos sudėties buvimą, nepateikė nu­si­kalstamos veikos kvalifikavimo mo­ty­vų. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, pa­žeis­damas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 da­lies nustatytą įpareigojimą, netinkamai vertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, kurių pa­grin­du J. Š. nuteisė. Apeliantas pažymi, kad nei teisminio bylos nagrinėjimo metu, nei ikiteisminio tyri­mo metu savo kaltės nepripažino. Pripažino, kad prieš eilę metų yra nupjovęs kelias dre­bu­les šiuo metu V. J. priklausančiame žemės sklype, tačiau tai padarė daug anksčiau, negu nukentėjęs įgijo šią nuosavybę. Paaiškino, kad dažnai važiavo į V. J. priklau­san­tį skly­pą su savo karučiu, tačiau tai darė dėl visai kitos priežasties – vežė drožles ir ten išvertė, o grįž­da­mas parsiveždavo smėlio. Šie kaltinamojo J. Š. parodymai nebuvo vertinami nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme. Pirmos ins­tancijos teismas pasisakė tik tiek, kad tai yra gynybinė kaltinamojo versija. Skunde taip pat at­kreipiamas dėmesys, kad kaltinamasis J. Š. nuteistas už 12 dre­bu­lių išpjovimą, tačiau jo na­muose buvo rasta 78 drebulės, kurių kilmės niekas nenustatinėjo ir kaltinamojo duotų parodymų dėl šių drebulių netikrino. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatytas išpjautų nukentėjusiojo V. J. žemės sklype drebulių amžius, nebuvo išma­tuo­ti likę po nupjovimo kelmai ir šie duomenys nebu­vo lyginami su J. Š. namuose ras­tomis drebulėmis. Apelianto teigimu, tik atlikus šiuos veiks­mus galima priimti spren­di­mą ar asmuo kaltas. Pats J. Š. aiškino, kad pas jį rastos drebulės yra seniai nupjautos ir tai padaryta kitose vietose, negu aiškina nukentėjęs asmuo. Nei iki­teis­minio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme kitaip nustatyta nebuvo.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas pritarė apelia­ci­nia­me skunde pareikštam prašymui ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmestiNuteistojo J. Š. ape­liacinis skundas tenkinamas.Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 6 d. nuosprendis naikintinas, nes nuos­prendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių (BPK 329 str. 3 p.). Teisėjų ko­le­gi­jos vertinimu, nagrinėjamoje byloje J. Š. kaltė nustatyta vadovaujantis prielaidomis, bet ne byloje esančiais įrodymais, taigi nebuvo laikomasi reikalavimo įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (BPK 20 str. 5 d.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra pakankamai duomenų, įrodančių, kad J. Š. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 4 dalyje, todėl už tai jis negali būti nuteistas (BPK 303 str. 5 d. 2 p.). Remiantis tuo, kas išdėstyta, skundžiamas nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas – išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 str. 1 p.).Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo apeliacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo ir jų nepakankamumo – yra pagrįsti. Teismas savo išvadas turi grįsti patikimais įrodymais, taip pat turi įvertinti jų visetą ir tai turi leisti teismui padaryti nuosprendyje išdėstytas išvadas. Kiek­vie­nas nuosprendis turi būti motyvuotas, t. y. aprašomojoje jo dalyje turi būti pateikta įrodymų ana­li­zė visais klausimais, kurie išsprendžiami nuosprendžiu. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti pri­imtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Apkal­ti­na­masis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, spėjimais – kiekviena versija, visi prieštaravimai turi būti patikrinti ir įvertinti teismo. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmes­ti­ni. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.Norint nustatyti, ar J. Š. veiksmuose buvo nors vienas nusikals­ta­mos veikos objektyvusis ir subjektyvusis požymiai, pirmiausiai turi būti įvertinami tiek parodymai atskirai, tiek jų visu­ma ir kiek juos patvirtina kiti duomenys. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Įrodymų patikimumas, nustatomas išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įsta­ty­me nu­matytais proceso veiksmais (BPK 20 str. 1, 4 d.). Duomenys tikrinami atliekant BPK numa­tytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Na­gri­nė­ja­mu atveju, kolegijos nuomone, jokių faktinių duomenų, kad J. Š. atliko veiksmus, ati­tin­kančius BK 178 straipsnio 4 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, nėra surinkta. Kaltinimas J. Š. pagal BK 178 straipsnio 4 dalį grindžiamas tik prielaidomis.Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje apklaustas J. Š. nuosekliai neigė savo kaltę ir parodė, kad jo namuose surasti 78 vnt. drebulės rąstelių perpjautų pusiau yra jo, kuriuos sunešė jis ar jo giminaičiai nuo 2010 metų. Paskutinį kartą medžius kirto 2013 metais. Karutį naudojo ne medžiams parsivežti, bet vežti pjuvenoms. Nors skundžiamame nuos­pren­dyje šie J. Š. parodymai vertinami kaip jo gynybinė versija, tačiau kolegija pažymi, kad minėti parodymai nebuvo paneigti baudžiamosios bylos duomenimis. Nuteistojo paro­dy­mai, tiek duoti ikiteisminio ty­ri­mo metu, tiek teisme, esminėse detalėse su­tampa, yra nuoseklūs, by­lo­je nesurinkta duomenų, kurie min­ėtus parodymus paneigtų. Vien faktas, kad J. Š. neigia savo kaltę, negali būti vertinama kaip jo kaltės įrodymas.Skundžiamame nuosprendyje teismas taip pat nurodo, kad kaltinamasis negali įtikinamai pa­aiš­kinti savo versijų, skirtingai aiškina tas pačias įvykio aplinkybes, negali teismui pateikti nuo­savybės teisę patvirtinančių dokumentų. Nesutikdama su šiais teismo motyvais teisėjų ko­le­gi­ja pažymi, jog bylos duomenimis nustatyta, kad sklypas (duomenys neskelbtini), žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) nuosavybes teise priklauso V. J.. Aplinkybė, jog J. Š. neturi dokumentų, kurie pa­tvirtintų jo nuosavybės teisę į sklypą, kuris priklauso nukentėjusiajam, pati savaime neįrodo, kad 2015 m. pa­vasarį būtent J. Š. išpjovė 12 drebulių.Grįsdamas J. Š. kaltę pirmosios instancijos teismas remiasi nukentėjusiojo V. J. pa­rodymais, kad 2015 m. balandžio 8 d. atvykęs į jam priklausančią namų valdą ra­do išpjautus 12 apie 50 metų senumo medžių. Jis nustatė, kad tai galėjo padaryti J. Š., kuris ne pirmas kartas kerta jo medžius. Įvykio vietoje matė karučio pėdsakus, todėl iš įvykio vietos nusekė jais ir taip pas kaltinamąjį kieme rado medieną. Nukentėjusysis nurodė, kad kal­tinamasis ne pirmą kartą taip pasisavina svetimą medieną. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog minėti nukentėjusiojo parodymai negali nei patvirtinti, nei paneigti ap­lin­ky­bės, kad būtent J. Š. iškirto medžius iš nukentėjusiojo sklypo. Pats nukentėjusysis nematė nei kaip medžiai buvo ker­tami, nei kaip jie buvo gabenami iš kirtimo vietos, taigi jo parodymai nepatvirtina jokių faktinių aplinkybių ir vertinami kaip prielaidos.Kratos protokolu nustatyta, kad pas J. Š. rasta 20 vnt. perpjautų ir nužievintų drebulių ka­mienui bei karutis. Skundžiamame nuosprendyje teismas sprendžia, kad J. Š. padaryta nu­si­kalstama veika yra baigta, nes jis nupjovė nukentėjusiajam priklausiančius medžius ir juos pasisavino, o nupjautus medžių kamienus parsigabeno į namus ir ten laikė, kol buvo sulaikytas policijos pareigūnų. Tačiau kolegija pažymi, kad iš bylos duomenų negalima nustatyti, ar pas J. Š. rasti drebulių medžių kamienai yra tie patys, kurie buvo nupjauti nukentėjusiojo skly­pe. Nagrinėjamoje byloje nebuvo aiškintasi, kokio senumo yra medžių kamienai, ar jie buvo neseniai nupjauti, ar pas J. Š. rastų drebulių skersmenys atitinka skersmenis kelmų, kurie buvo rasti nukentėjusiojo sklype.Aplinkybė, kad įvykio vietos apžiūros protokolu nustatyta, jog įvykio vietoje rasti karučio pro­tektoriaus rašto vėžės, o pas J. Š. buvo rastas karutis, nėra pagrindas vienareikšmei išva­dai, jog būtent J. Š. išpjovė drebules iš V. J. priklausiusios žemės valdos. Juolab, kad nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nuosekliai parodė, kad karutį naudojo ne me­džiams parsivežti, bet vežti pjuvenoms. Pažymėtina, kad iš byloje esančių duomenų nega­li­ma daryti vienareikšmės išvados, kas būtent su karučiu buvo vežama, neapžiūrėta vieta, kur anot J. Š. pjuvenos buvo vežamos, taigi šis nuteistojo paaiškinimas taip pat lieka nepaneigtas.Vadovaujantis BK 2 straipsnio 3 dalimi, pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo at­ve­ju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad kaltininko kaltė bau­džia­mo­jo­je teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Bau­džia­mojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio po­žymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Pagal susiformavusią teismų praktiką ap­kaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįs­tos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judg­ment of 20 March 2001 ir kt.). Šiuo konkrečiu atveju teisėjų kolegija daro išvadą, kad objek­ty­vių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad J. Š. pagrobė nedidelės vertės svetimą tur­tą, o būtent: iš V. J. žemės sklypo savavališkai išpjovęs pagrobė 12 drebulių, byloje nėra, todėl jis pagal BK 178 straipsnio 4 dalį išteisinamas BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkto pagrindu.Skundžiamu nuosprendžiu vadovaujantis BK 72 straipsniu iš J. Š. kon­fiskuota 12 medžių ka­mienų ir karutis. Kadangi šis nuosprendis naikinama ir J. Š. išteisinamas, 12 medžių kamienų konfiskavimas naikintinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi

nusprendžia:

panaikinti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 6 d. nuosprendį, kuriuo J. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 4 dalyje, ir priimti naują nuosprendį – J. Š. išteisinti, nes neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo pa­da­rant nusikalstamą veiką (BPK 329 str. 1 d.).

Kaltinamajam J. Š. kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti pa­nai­kinti.

Panaikinti karučio ir 12 pagrobtų medžių kamienų saugomų pas A. M., konfis­ka­vimą.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.